Visos šiuolaikinio pasaulio problemos – dėl neteisingo žmonių tarpusavio ryšio. Mes nepajėgiame ištaisyti to ryšio, nes kiekviename yra tik egoistinė norų forma. Mes negalime iš tikrųjų suartėti vieni su kitais.
Pasaulyje tėra viena maža grupė, kurioje be egoistinio noro, tarpsta noro duoti kibirkštis. Ši grupė neša savyje programą, vienijimosi metodiką – tačiau jos ne platina, neduoda žmonijai teisingo vienijimosi pavyzdžio.
Ir todėl žmonija diena iš dienos vis aiškiau įsisąmonina – ši grupė kenkia. Juk jei turi ką nors naudingo, ir tai slepi, nerealizuoji to, – vadinasi, kenki.
Bergždžia stovėti nuošalyje ir nustebusiems klausti: „Ko iš mūsų norite? Mes nekalti…“ Jei turi globalų sprendimą ir jo neįgyvendini, tai kenki kitiems.
Todėl antisemitizmas laikui bėgant išauga iki tokių mastų, kad jausime jį nuolatos. Jis skambės per visas pasaulines naujienas. Izraeliečiai negalės išvykti į užsienį. Kitos šalys nutrauks su mumis ryšius, net jei jie naudingi, ir boikotuos Izraelį ir visą žydų tautą.
Tikėsimės, kad tauta dar anksčiau supras, kas vyksta, kad mums pavyks iki jos prisibelsti.
Juk pirmiausia tai mūsų darbas, ir todėl esame kalčiausi iš visų. Kaip rašo Baal Sulamas, nelaimė nukauna geriausius tautoje – tuos, kas savo rankose turi taisymosi metodiką.
Todėl neapykantą savo atžvilgiu pajausime ir Izraelyje, ir iš pasaulio pusės. Mums reikia kuo greičiau platinti šią metodiką, būtiną sukurti pavyzdinę tarptautinę grupę, kad visiems nutiestume kelią į gerą ateitį.
Kitaip pasaulis pasiners į religinę neapykantą ir karus – tai sukels tokį negatyvą Izraelio, Israelio atžvilgiu, kurio žodžiais neperteiksi…
#235196

Iš 2018 m. spalio 18 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulam straipsnį „Meilė kūriniams ir meilė Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio širdis

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Kodėl šis laikas toks ypatingas?

Klausimas. Jei gimstu egoistu ir visas mano „aš“ – tai egoizmas, kaip galiu būti neutralus?
Atsakymas. Esmė ta, kad kai žmogų ima vesti kūrimo tikslo link, jam sukuriamos sąlygos, kurioms esant jis iš dalies neutralus, atsiranda valios laisvė, jam duodamos tikslios būsenos, kur jis gali rinktis. Bet tai, dažniausiai, tik grupėje.
Mūsų pasaulyje nėra tokio blogio, apie kurį pasakoja kabala. Jis atsiranda tik tarp draugų, siekiančių susivienyti, o blogis – jų egoizmas, trukdo pasiekti tikslą.
Blogis ne kabaloje – tai blogis kaip kad miške žvėrių. Jis reikalingas tik tam, kad atvestų visą žmoniją į grupę.
#235217

Iš 2018 m. birželio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėris ir blogis

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Tikėjimas aukščiau žinojimo remiasi pojūčiais, tačiau jie mums tarsi nėra natūralūs. Natūralus pojūtis, gautas gimus, vadinamas racionaliu žinojimu.
Tačiau dabar prašau papildomo požiūrio į tikrovę, kad sukurčiau jos naują lygmenį, vadinamą „davimu“, Bina, tikėjimu, kuris nesiremia materialiu žinojimu.
Remiuosi vien gavimu, nes mano pagrindas – egoizmas. Tačiau prašau man duoti tokį požiūrį į tikrovę, tarsi joje jausčiau Kūrėją, tarsi Jo davimo jėga atsiskleidė visame pasaulyje, ir visi meilėje, duoda, ir aš noriu toks būti.
Suprantu, kaip mano noras nutolęs nuo tikrovės, tačiau trokštu taip save sukurti, kad į ją žvelgčiau iš dviejų lygmenų – gavimo jėgos ir davimo jėgos. Viena vertus, kaip teisėjas vadovaujuosi tik tuo, ką mato mano akys, ir regiu realų pasaulį. Kita vertus, pasaulį suvokiu kaip ištaisytą, kurioje viešpatauja tik viena Kūrėjo jėga ir be jos nėra nieko daugiau.
* * *
Jeigu Kūrėjas įsivilktų į mane ir perduotų man savo davimo ir meilės jėgą, pakeisdamas egoistinę gavimo jėgą, kuri mane valdė anksčiau, tapčiau angelu. Tik duočiau ir visus mylėčiau, taip pat nesąmoningai, kaip dabar noriu iš visų gauti. Manyje viena prigimtis pasikeistų kita.
Tačiau to niekada nebus. Tikslas tas, kad likdamas tuo pačiu kūriniu, koks esu, prilygčiau Kūrėjui, kitaip tariant, apimčiau savyje du lygmenis.
Ir todėl po daugybės metų nusivylimų nesėkmingai bandant įgyti davimo jėgą, pajausti meilę, dvasinį pasaulį, pagaliau suprantu, kad to visiškai nenoriu. Man nereikia davimo jėgos, kuri visa užvaldys mane, kaip kad dabar valdo egoizmas – tai nieko neduos. Tikrasis davimas – likus su gavimo jėga įgyti gebėjimą davimo jėga pakilti virš jo.
Ko nors nekęsdamas gaunu gebėjimą gerai su juo elgtis. Nenoriu tapti angelu ir visų mylėti. Lieku tuo pačiu egoistu, kokiu mane sukūrė Kūrėjas, nesunaikinu savo noro mėgautis, tačiau virš jo, atlikęs apribojimą, turėdamas ekraną ir atspindėtą Šviesą, kuriu savo davimo santykį virš gavimo.
Nereikalauju jokio atlygio ar kompensacijos, tiesiog noriu su visais elgtis taip, kaip su jais elgiasi Kūrėjas. Kitaip tariant, mano ketinimai sąlygiškai nesavanaudiški.
* * *
Turime atskleisti visą savo blogį ir virš jo įgyti davimo, Binos jėgą. Negalime tapti Kūrėjais, galime tik prilygti Jam. Todėl mūsų davimo jėga gali egzistuoti tik virš gavimo jėgos, tarsi duotume.
Davimo jėga – tai Kūrėjo jėga. Tegalime ją atspausti savyje, ir todėl vadinamės „žmogumi“, Adam, kitaip tariant, panašiais į Kūrėją (adam hebrajiškai iš žodžio domė – panašus). Savo norą mėgautis paauksuojame. Po auksu liekia visa statula, visas mūsų egoizmo blogis. Tai vadinama noro „avijut“ ir ekranu virš jo.
#235390

Iš 2018 m. spalio 22 d. rytinės pamokos, tema – „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Geras įprotis – siekis duoti

Žmogus ir jo aplinka

Klausimas. Už ką dėkoti Kūrėjui? Už blogąjį pradą?
Atsakymas. Už galimybę Jį suvokti, pasiekti Jo lygmenį, iš mūsų būsenos pereiti į aukštesniąją. Ir visa tai dėl blogojo prado ir tinkamo darbo su juo.
Kai egoizmas paklūsta Šviesai, ir ši ima taisyti, užpildyti jį, tada kylame vis aukščiau savo suvokimu, vystymusi, supratimu. Išeitų, kad yra už ką dėkoti blogajam pradui, nes egoizmas virsta mūsų kilimo šaltiniu.
#234995

Iš 2018 m. liepos 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip dėkoti Kūrėjui?

Dėkoti už kančias?

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Šviesa sukūrė norą mėgautis ir jį užpildo, todėl noras yra visiškai Šviesos valdomas. Bet kūrimo tikslas – kad noras pradėtų valdyti Šviesą, o ne Šviesa norą, kaip yra pasakyta: „Nugalėjo Mane mano sūnūs“. Tai reiškia, kad noras visiškai susilygina savo savybėmis su Šviesa.
Šis kelias nepaprastas ir reikalauja daugybės veiksmų, dėl kurių noras palaipsniui išsitaiso ir tampa panašus į jį sukūrusią Šviesą: savo jėga, suvokimu, veiksmais. Kūrėjas nori, kad kūrinys taptų panašus į Jį ir valdytų Šviesą. Taip tėvai nori, kad vaikai išaugtų ir būtų aukščiau tėvų, o tai išplaukia būtent iš kūrimo programos.
Kūrėjas trokšta ne tik pakelti kūrinį ant rankų ir padaryti jį aukštesnį, o kad kūrinys iš tikrųjų išaugtų ir taptų didelis, stiprus, protingas, suprantantis ir priiminėtų sprendimus, kaip jo Sutvėrėjas.
Pasiekti šią būseną galima tik palaipsniui, pakopa po pakopos taisant save. Pradžioje dvasinės pakopos nusileidžia iš Kūrėjo, nuo viršaus žemyn iki pat šio pasaulio, kur Šviesa ir noras įgauna materialaus kūno ir jį užpildančios gyvenimo šviesos formas.
O iš šio pasaulio prasideda kelias atgal į viršų per negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus pasaulius, kuris vystosi iki aukščiausių lygių ir pasiekia visišką panašumą į Kūrėją, kaip numatyta kūrimo sumanyme.
Šviesa nuo pat pradžių sukūrė kūrinį per keturias AVAJA stadijas, ir todėl kūrinys taip pat turi praeiti keturias stadijas iš apačios į viršų, kad taptų panašus į Šviesą: nuo Malchut iki Keter. Pirmiausia vystosi šio pasaulio žmogus.
Paskui tam tikrame etape Kūrėjas pirmą kartą atsiskleidžia kūrinyje, žmoguje, kurį vadino Adomu. O paskui po 20 kartų nuo Adomo per jo mokinius – iki Abraomo: nuo Adomo iki Nojaus – 10 kartų iš viršaus žemyn ir nuo Nojaus iki Abraomo – 10 kartų iš apačios į viršų.
Abraomas buvo pirmasis, gavęs tikslų supratimą, kad išsitaisymas turi prasidėti visoje žmonijoje tuo metu, kitaip tariant, Senovės Babilone, bet palaipsniui. Todėl Abraomas kvietė: „Kas už Kūrėją – pas mane!“, ir surinko grupę. Jis tarsi nugriebė grietinėlę nuo visų babiloniečių, kurie atstovavo 70 tautų ir paskui pasiskirstė po visą žemę.
Abraomo grupė jungė atstovus visų 70 tautų, kurie pasiekė meilę artimui, kaip sau pačiam, nepaisant, kad tarp jų nebuvo jokio ryšio, išskyrus primityvų, buitinį.
Babilono šventyklos statyba sukėlė priežasties neturinčios neapykantos proveržį, ir tada Abraomas pakvietė pas save tuos žmones iš visų 70 tautų, kurie jau subrendo išsitaisymui, surinkdamas iš jų pirmeivių grupę. Tada pirmąkart tapo akivaizdu, kad išsitaisymas turi būti laipsniškas.
Ir iš tikrųjų, jie išsitaisė ir pakilo į vienybės viršūnę, kuri buvo pavadinta Pirmąja šventove. O paskui įvyko šio didelio bendro indo sudužimas, ir Abraomo grupė išsisklaidė po visas pasaulio tautas, kitaip tariant, po Babiloną, pasklidusį tuo laiku po visą žemę.
Ir visa tai – dėl jų tarpusavio susijungimo, kaip yra pasakyta: „Izraelio tauta ištremiama dėl to, kad prijungtų prie savęs pasaulio tautų sielas“, tai yra perduotų jiems žinias apie išsitaisymą.
Mes nematome aiškių šio proceso rezultatų, nes jis tekėjo slaptai. Jo poveikis lėmė palaipsnį pasaulio tautų dvasinį vystymąsi per du tūkstančius metų, kuris baigėsi ARI laikais.
Šiandien mes pradedame vykdyti tą pačią misiją, platindami žinias apie išsitaisymo būtinybę šiuolaikiniame Babilone, krizės, kuri šiandien atsiskleidžia, fone. Ir svarbiausias išsitaisymas vyksta nedidelėse grupėse, dešimtukuose, surinktuose iš tų, kurie atsiliepė širdimi į šį kvietimą, o iš čia išsitaisymas plačiai pasklis žmonijoje.
#221768

Iš 2018 m. vasario 12 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Abraomo atradimas

Šventovė – dvasinio atskleidimo pakopos

Babilono palikimas

Klausimas. Pasaulyje veikia dvi pagrindinės jėgos: noras gauti ir noras duoti. Noras gauti – natūralus mūsų noras. O kaip jis pasireiškia mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Iš tiesų, noras gauti – natūralus mūsų noras. Jį taip pat galima vadinti dvasiniu, nes jis vadovauja mūsų sielai, savybėms, mintims, visiškai valdo mus. Todėl noras gauti savo kokybe, kiekybe, aktyvumu prilygsta norui duoti, priklausomai nuo to, kaip mes jį valdome.
Iš pradžių mumyse veikia tik egoizmas, tik noras gauti. Vėliau pajuntame noro duoti reikalingumą, nes matome, kad egoizmas be jį atsveriančios davimo savybės veda mus susinaikinimo link.
Iš esmės, visas mūsų pasaulis pagrįstas visur esančia egoistine noro mėgautis jėga. Ir tame nematome nieko bloga, nes ši jėga išstūmė žmoniją iš urvų, pirmykštės santvarkos ir paskatino nuoseklų rašto, technologijų, komunikacijos sistemų, valstybingumo vystymąsi – visa tai, ką turime dabar.
Klausimas. Tai ką gi taisyti, jei šis vystymasis – natūraliai geras noras?
Atsakymas. Pats vystymasis yra geras, o mūsų tarpusavio santykiai – blogi. Kiekvienas visuomenės narys nori tik vieno – pasipelnyti, ir pageidautina – išnaudojant kitus. Taip veikia egoizmas, nepriklausomai nuo mūsų noro pasąmoningai gyvenantis mumyse.
Klausimas. Jei dabar žmonių tarpusavio santykiai blogi, egoistiški, tai kokie jie turi būti iš tikrųjų? Kokią visuomenę norėtumėte mums pavaizduoti?
Atsakymas. Kam vaizduoti visuomenę? Geriau įsivaizduokime tobulą pasaulį. Kokia prasmė gyventi 50–60 ar net 100 metų ir visą laiką sunkiai dirbti, kentėti, bėgti nuo nemalonumų, visą laiką bandyti prisipildyti menkais malonumais ir matyti, kad jie – momentiniai. Net jei kuo nors džiaugiuosi, tai tuoj pat pradingsta, o aš vėl vaikausi kažko didesnio. Nenoriu tokio gyvenimo!
Noriu įsivaizduoti amžiną, tobulą, bet ne statišką, o visą laiką besivystantį gyvenimą: nuo mažesnio tobulumo prie didesnio, atveriančio man bekraštes perspektyvas, nuolat besiplečiantį horizontą. Bet tai vyksta ne kaip vaikui, susižavėjusiam pasauliu. Tai suteikia ir atskleidžia mums tobulybės jausmą, kurio neįmanoma apsakyti žodžiais.
#233125

Iš 2018 m. birželio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Gamtos pusiausvyra priklauso tik nuo mūsų

Harmoningo gyvenimo priemonė

„…Kūnas, mintantis iš egoistinės sistemos, kuri tėra noras gauti, o ne duoti, yra atskirtas nuo Šviesos, ir jo noras nuolatos pasirengęs praryti visą ištisą pasaulį.
Todėl, net jeigu atrodo, kad žmonės pagal sumanymą atlieka teigiamus veiksmus duodami – jie vis tiek laikosi tik asmeninės naudos su ketinimu dėl savęs“. (Baal Sulam „Vidinė žiūra“)
Žmogus – egoistas, jis nori užpildyti tik save. Tačiau problema ta, kad nepavyksta, ir tai atveda prie gilios vidinės krizės.
Daugybė žmonių Žemėje jaučiasi itin nelaimingi. Iš visų pusių jaučiame smūgius. Aukštesnės jėgos spaudžia, veržia mus per valdžios nutarimus, įvairius ekologinius kataklizmus, ligas ir kitas problemas. Todėl kabala mūsų laikais tampa iš tikrųjų reikalinga.
Ji siūlo itin paprastą išeitį, tačiau šioji psichologiškai sunki – įsijungti į grupę. Be to ne šiaip susiburti prie bendro stalo, o sukurti iš visų grupės narių bendrą norą Kūrėjui, kur Jis ir atsikleis. Taip išspręsime visas įsiskaudėjusias problemas.
#235095

Iš 2018 m. birželio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikia taisyti žemišką egoizmą?

Kur visų neišsitaisymų šaknis?

Evoliucijos siurprizai, I dalis

Klausimas. Į žemę vis sugrįžta vyrų sielos. O kas vyksta su moterimis? Ar moteris turi nemirtingą sielą, ar paprasčiausiai išnyksta, ir viskas?
Atsakymas. Tarp vyrų ir moterų nėra skirtumo. Dar daugiau: jeigu moterys gali įveikti savo egoizmą ir pradeda jungtis su kitomis moterimis, vienos kitas palaikydamos, jos gali pralenkti vyrus savo dvasiniame tobulėjime.
Sakyčiau, kad Kūrėjas moteris myli labiau, negu vyrus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar beširdis turi sielą?

Ar reikia moteriai taisytis?

Vyro ir moters dvasinis kelias

Klausimas. Jei daug metų studijuojantis kabalą žmogus visus tuos metus kelia tuos pačius klausimus – kas yra ryšys, kas yra anuliavimasis, kaip anuliuotis – tai normalu?
Atsakymas. Taip. Tiksliai nežinome, kaip mūsų laikais visa tai turi vykti, mat mūsų laikas ypatingas. Tačiau spręsdamas pagal ateinančių į kabalą žmonių kiekį ir kokybę, manau, kad procesas negali vykti daug greičiau.
Gaila, bet mes norime paspartinti laiką nedėdami atitinkamų pastangų. Reikia kiekvieno iniciatyvos. Kol kas jos nepakanka.
#235210

Iš 2018 m. balandžio 12 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – pagreitinti tempą!

Kančių mažinimo formulė, I dalis

Dvasinio tobulėjimo greitis

Klausimas. Ar turime taisyti žemišką egoizmą?
Atsakymas. Materialiame lygmenyje turime jį taisyti įprastiniu auklėjimu. Tam nereikia aukštesnės Šviesos.
Kabala kviečia taisyti ne žemišką egoizmą, o tą, kuris trukdo mums susivienyti.
Klausimas. Bet jei žemiško egoizmo netaisysime ugdymu, tai bus neįmanoma gyventi…
Atsakymas. Negalėjimas jo ištaisyti ir stums tave dvasiškai kilti. Jei galėtum ištaisyti savo žemišką egoizmą, nepanorėtum visai išsikapstyti iš šio gyvenimo – išsitaisei ir laimingas.
Todėl Kūrėjas neleidžia mums visiškai ištaisyti materialaus egoizmo, kitaip, visai nieko nenorėsi.
Taip šis gyvenimas stumia žmogų įsisąmoninti, ieškoti gyvenimo prasmės.
#235061

Iš 2018 m. birželio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Rūpestis egoistinis ir dvasinis

Kur visų neišsitaisymų šaknis?

Ypatingas egoizmo tipas