Klausimas. Ką man duos sielos ištaisymas?
Atsakymas. Sielos ištaisymas jums suteiks visišką, amžiną laimę – absoliutų visų jūsų norų prisipildymą.
Reikalas tas, kad laikydamiesi taisyklės „mylėk savo artimą kaip patį save“, pamilstate žmogų, kurio troškimus norite pripildyti. Kad jis taptų jums artimas, turite persiimti jo norais, prašyti Kūrėjo juos pripildyti, gauti pripildančios Šviesos ir perleisti Ją per save kitam.
Imkime, kad Kūrėjas – raudonas apskritimas schemoje, o aš ir artimas – mėlyni apskritimai.
Kreipiuosi į artimą, kurį noriu pripildyti, ir gaunu iš jo norą (minuso ženklas). Šį minusą perleidžiu per savo norą ir kreipiuosi į Kūrėją su dviem minusais.Gaudamas iš aukščiau tai, ką Jis man duoda, nuo savęs atiduodu tai, ko nori žemesnysis.
Taigi, pakeldamas aukštyn dvigubą norą – savo (Michaelio) ir, tarkime, Vasios, gaunu iš Kūrėjo dvigubą malonumą.
Kitaip tariant, aš perėmiau Vasios norą, kreipiausi su juo į Kūrėją, gavau iš Jo pripildymą ir perleidau jį per save Vasiai. Vasia gavo iš manęs savo pripildymą, o aš – savo, dvigubai didesnį.
Komentaras. Tarkime, kad Vasia nori pinigų…
Atsakymas. Vasia nori ne pinigų, o pripildymo! Pinigais jis nepasisotins, turės juos iškeisti į visokius malonumus. O šiaip aš jam duodu jų pačiu natūraliausiu būdu. Manykim, kad Vasia sveria 100 kilogramų, mėgsta pavalgyti, t. y. mėgaujasi valgymo, maisto jutimo, jo rijimo procesu. O vėliau kankinasi, kad persivalgė. Jis turi laukti, kol maistas bus suvirškintas, o po to vėl prisipildyti.
Kam? Aš jam suteikiu galimybę nuolat būti prisipidžiusiam.
Klausimas. Ar jūs gaunate kažkokią energiją iš Kūrėjo ir perduodate jam?
Atsakymas. Taip. Visi mūsų gyvenimo malonumai – tai Šviesa. Materialiame pasaulyje jie skirstomi į maistą, seksą, šeimą, turtus, šlovę, žinias, o iš tiesų viduje – tai gryna Šviesa. Man nesvarbu, koks žmogaus troškimas (noras).

Iš 2017 m. balandžio 23 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Užpildyti svetimus norus kaip savus

Atskleidžiant gyvenimo paslaptis

Mylėti – užpildyti artimo norus

Klausimas. Negi Adomas gali pasiekti Kūrėją? Kaip puodas gali tapti puodžiumi?
Atsakymas. Yra toks noras, kai siekiama gauti, mėgautis, viską sugerti į save. Todėl jį vaizduojame kaip puodelį.
Be to dar yra ir ketinimas, nusakantis, kaip panaudosiu savo norą.
Tarp noro ir ketinimo galime atlikti veiksmą, vadinamą apribojimu. Tai reiškia, kad net labai norėdamas gauti sau atsisakau šio veiksmo, nes nenoriu būti priešingas Kūrėjui. Todėl sukuriu sąlygą, vadinamą „Cimcum alef“ – „Pirmasis apribojimas“.Tačiau Kūrėjas nori, kad gaučiau tą malonumą, sklindantį iš Jo kaip Šviesa. O aš prieš Šviesą „užstumiu sklendę“ ir sakau: „Ne, nepriimsiu tavęs, nes tada tapsiu gaunančiuoju, o tu – duodančiąja. O aš noriu pasiekti Tavo lygmenį“.
Sklindanti į mane Šviesa vadinama „tiesiogine Šviesa“ („Or jašar“). Šviesa, kurios nepriimu, vadinasi „atspindėta Šviesa“ („Or chozer“).
Po to, kai atspindžiu tiesioginę Šviesą, imu tikrinti, kiek galiu gauti, kad pajusčiau malonumą ne aš, bet Kūrėjas, dirbti ne savo, bet Jo norui. Matau, kad galiu įdėti visai mažai pastangų, priimti nedidelį Šviesos kiekį. Ir tuomet prisipildau iki nustatyto lygio.
Šviesa, kurią gaunu, vadinama „vidine Šviesa“ („Or pnimi“).
Taigi, kai tampu panašus į Kūrėją, mano gavimas prilygsta Kūrėjui. Tokios būklės esu lygus Kūrėjui.
Taip tęsiu darbą visose 125 pakopose daugybėje sričių, kol visiškai prisipildau.
Kiekviena dalis, kurią konstruoju savyje Kūrėjo pavyzdžiu, vadinama siela. Pagal tai, kaip ją taisau, kildamas 125 pakopomis, ji auga ir tampa vis didesnė.
Klausimas. Vadinasi, siela nėra kažkas pastovaus?
Atsakymas. Tai noras, kuris tampa lygus Kūrėjui.

Iš 2017 m. gegužės 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugialypis Šviesos poveikis

Uždraustasis vaisius: antrojo bandymo nesėkmė

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Klausimas. Ar turėčiau išnagrinėti pasaulėdaros schemą, dešimt sielos sfirų, kaip daugybos lentelę, ar priimti tai, kaip kol kas neegzistuojantį ir nesuprantamą dalyką?
Atsakymas. Jūs turite tai studijuoti, o vėliau bandyti rasti, tada jums pradės formuotis sistema. Jūs žvelgsite į pasaulį ir stebėsite, kaip jis keičiasi tarsi per trafaretą, ir matysite jame dešimt sfirų.
Žiūrėdami per šį trafaretą į pasaulį, žmogų, jo elgseną, tarpusavio santykius, vėjo, oro judėjimą, augalų ir gyvūnų sąveiką ar sąveiką dvasiniame pasaulyje, jūs visur matysite vieną ir tą patį ryšių tinklą tarp dviejų jėgų: teigiamos ir neigiamos.
Klausimas. Kiek laiko reikia, kad suvoktume dešimt sfirų? Ar tai priklauso nuo konkretaus žmogaus?
Atsakymas. Mes turime labai išsamų vadovėlį, kurį sudaro šeši tomai, tai „Mokymas apie dešimt sfirų“, kuris paaiškina, kaip dešimt sfirų kuria visus pasaulius, tarp jų ir mūsų pasaulį, kaip paskutinį, patį žemiausią, ir kokiu būdu Aukštesnioji šviesa per dešimt sfirų valdo visą kūriniją.

Iš 2017 m. kovo 5 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasingumas – integrali sistema

Visas pasaulis – tai dešimt sfirų

Gamtos fraktališkumas

Pagrindinis Pesacho šventės herojus – „Mozė“, t.y. dvasinis vedlys, ypatinga savybė žmoguje, vedanti jį veda prie išėjimo iš Egipto.
Jeigu kalbėsime apie Mozę ne kaip apie savybę žmoguje, bet kaip apie pavidalą, tai jis nebuvo lyderis iš prigimties. Tai uždaras savyje žmogus, norintis pasiekti supantį pasaulį, jo savybes, save.
Jis gyvena Faraono rūmuose, naudojasi visomis princui priklausančiomis privilegijomis. Yra gerbiamas, studijuoja egiptietiškas praktikas, magiją – viską, kuo tuomet naudotasi Egipte statant piramides, pažįstant visatą per astronomiją, ir viską, ką tuomet jie išrado. Tai traukė Mozę. Jis buvo mokytas žmogus, tačiau nebuvo susijęs nei su egiptiečiais, nei su tauta. Jis tiesiog buvo princas.
Kai būnant Egipto tremtyje Kūrėjas pašaukė jį grįžti atgal – jis pakluso, tačiau tam neturėjo jokio asmeninio ketinimo.
Grįžęs į Egiptą jis ateina pas savo dėdę faraoną, pas savo įmotę Batją jau kaip jų priešininkas ir sako: „Paleisk mano tautą.“ O faraonas atrėžia: „Jie čia gyvena su savo šeimomis, gyvuliais ir ūkiu. Jie jau seniai ne mano ir niekur eiti nesirengia.“
Įsivaizduokite, tartum reikalaujame iš JAV prezidento: „Išleisk žydus į Izraelį.“ Jis į tai atsako: „Nesirengiu jų išleisti, jų man reikia ekonomikos, mokslo, prekybos plėtotei. Pamėginkite patys kreiptis į juos ir paklausykite, ką jie atsakys.“
Juk žydai labai gerai gyveno Egipte. Jie naudojosi visomis gėrybėmis, net daugiau nei patys egiptiečiai. Tad prie jų nebuvo kaip prieiti nei per faraoną, nei per pačią žydų tautą.
Izraelio tauta buvo visko pertekusi, tingi, paveikta egiptietiškų tradicijų, kultūros, mokslo, meno, įvairių pramogų. Jie turėjo viską, ko reikia, neaplenkiant ir didžiulių ganyklų gyvuliams. Galima sakyti, kad jie gyveno pačioje geriausioje vietoje pasaulyje.
Tačiau, kai Mozė ėmė prašyti faraoną paleisti Izraelio tautą iš Egipto, tada jie ir pajuto blogąją faraono pusę: smūgiai, priespauda, mokesčiai, net persekiojimai, pogromai.
Iš esmės viskas, ką matome tolesnėje žydų istorijoje, staiga ima atsirasti Egipte tautai, kuri buvo visiškai išlepinta! Savaime suprantama, faraono požiūris į Mozę tapo itin neigiamas.
Bet jis vis tiek eina pas faraoną Kūrėjo palieptas ir reikalauja: „Paleisk mano tautą!“
Esmė ta, kad Mozė bijo ir faraono, ir Kūrėjo, jis nežino, ką daryti. Mozė įtikinėja Kūrėją, kad pats švebeldžiuoja, mikčioja, kad iš prigimties nėra lyderis. O Kūrėjas jam atsako: „Aš žinau, ką pasirinkti. Tad pirmyn.“ Ir jis eina.
Beje, Kūrėjas sako: „Eime drauge. Aš taip apsunkinau faraoną, kad geriau mums eiti kartu.“
Kabala kalba apie itin gilias, vidines žmogaus savybes, kurios turi išsirutulioti būtent per tokį dvasinę raidą, kuomet žmogus ima ieškoti savyje faraono, Mozės, Kūrėjo, Izraelio tautos, egiptiečių ir visų kitų Toros personažų savybių.
Galiausiai jis pasiekia visišką tamsą, supranta, kad nepajėgia išeiti iš Egipto, nenori iš jo išeiti, nežino, kokių jėgų padedamas gali tai atlikti. Ir tuomet naktį prasiveržia didi jėga – audra su perkūnija, griaustinis ir žaibai dvasine prasme. Žmogus ištiktas siaubo! Bet bėga paskui Kūrėją.
Išeinama iš Egipto paskubomis: neaišku kur, nesvarbu kurlink. Kad tik to norėtų Kūrėjas, o žmogus išpildys Jo valią.
Daugiau nieko nėra! Tik Kūrėjo noras, sekimas paskui Jį, nes niekaip neįmanoma susigaudyti savo jausmuose ir žinojime – nei širdimi, nei protu. Tik aukštesnioji jėga rodo tau, kaip eiti. Kūrėjas veda tave ugniniu stulpu ar debesiu ir tu eini. Niekaip kitaip.
O kad visiškai išsivalytum nuo Egipto ir į viską žiūrėtum aukščiau žinojimo ir jausmų – šok į jūrą!
Jūra – tai baisi būsena, kuomet žmogus turi žengti pirmyn nepaisydamas savo jausmų ir proto absoliučiai visur! Paskui jam nebelieka nieko savo! Jis išeina visiškai tyras. Štai tada ir gimstama dvasiškai – visiškas jausminės, materialios atminties ištyrinimas. O tada prasideda naujas gyvenimas.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Faraono sutikimas

Išeitis iš tremties

Pradininkų tauta

Visas mūsų darbas – išsiaiškinti, kur mūsų laisvas pasirinkimas ir kaip tinkamai jį išnaudoti. Juk viskas ateina iš Kūrėjo: ir Šviesa, ir noras duoti, ir noras mėgautis. Bet kurgi sąveikaujant Šviesai ir norui randame kažką, kas priklausytų nuo mūsų?
Ar Kūrėjas tyčia paliko tą sritį laisvą (antra trečioji Tifėrėt dalis), kur esame nepriklausomi? Ar tai Jis apsimeta, ir pats nepastebimai prižiūri mus it mažus vaikus, manančius, kad juos namuose paliko vienus.
Valios laisvė realizuojama tik grupėje, dešimtuke – joje atsiskleidžia Kūrėjas. Taške, kur susiliečiu aš, grupė ir Kūrėjas, atskleidžiu tą laisvą sritį noro, minties, veiksmo viduje: baltą dėmę, terra incognita, neatskleistąją žemę.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos ruošiantis kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur slypi valios laisvė

Ar laisvai renkamės tarp gėrio ir blogio?

Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi

Visas menas – mokėti susitvarkyti su atsiskleidžiančia tamsa, kuri vis stiprėja. Iš savo patirties žmogus jau supranta, kad tamsa ateina, kad tinkamai ją nukreiptume.
Žmogus mėgsta tamsą, vertina ją ir stengiasi su ja būti darnoje. Tamsa turi jaustis tik egoizmo atžvilgiu, o jis pats aukščiau egoizmo, aukščiau tamsos, kur gali kurti davimo jėgą ir joje atskleisti šviesą.
Tai daugiasluoksnė būsena, tarsi sumuštinis. Iš apačios atsiskleidžia tamsa, po to atsiranda tinkamas santykis su ja, suprantama, kad tamsa – padeda, kad taip atsiskleidžia nauja pakopa ir reikia pakilti virš tamsos.
Iš pradžių baiminuosi („Paslėpei Savąjį veidą ir aš išsigandau“) ir noriu pabėgti nuo tamsoje atsiskleidžiančių blogio, grėsmės. Tačiau paskui sustabdau save, įsisąmonindamas, kad tamsa man naudinga, ir nereikia jos keikti. Priešingai, ji traukia mane pas Kūrėją, kaip mažą vaiką, kuris išsigandęs dar stipriau prisiglaudžia prie mamos. Taip ir aš! Tad tamsoje matau pagalbą iš aukščiau.
Myliu šią tamsą ir net noriu ją sustiprinti, priartinti. Juk su ja imu dirbti apgalvotai, aktyviai, sąmoningai, suprasdamas. Mano gyvenimas ima kurti: tamsa ir šviesa virsta dviem jėgomis, dviem linijomis, kurioms padedant einu pirmyn. Taip tamsa virsta pagalba. Pats laukiu tamsos, ieškau, kaip labiau prilipti prie Kūrėjo.
Iš pradžių dar baiminuosi tamsos, kuri atneša nemalonius išgyvenimus, baimes, nerimą, netikrumą. Tačiau pamažu suprantu, kokia naudinga tamsa, juk šviesos pranašumas matomas tik iš tamsos. Todėl šviesa ir tamsa tampa mano statybinėmis plytelėmis.
Beje, tamsa čia netgi svarbesnė už šviesą, juk būtent iš tamsos galiu atskleisti, kiek malonumo noriu suteikti Kūrėjui. Mano noro mėgautis tamsa neįkvepia, bet norą duoti ji labai įkvepia. Tad žmogus tamsoje džiaugiasi ir paverčia ją šviesa.
Šviesa neateina žmogui – tai žmogus keičiasi iš vidaus ir tuomet keičia savo nuomonę apie šviesą ir tamsą. Taip jis pamažu atskleidžia, kad kūrinys visuomet egzistavo tobulos būsenos, ir tik jis visuomet keitėsi, vis labiau suprasdamas, kad nėra piktadarių karaliaus dvare, kad nėra tamsos.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas

Klausimas. Jei kabala – tai mokslas, kaip organizuoti visuomenę, tai ji turėtų turėti praktines rekomendacijas, kaip spręsti žemiškus ginčus, konfliktus ir t. t.?
Atsakymas. Žinoma. Mes sukūrėme ištisą metodiką, vadinamą „Integraliu ugdymu“, kuri padeda spręsti konfliktus materialiu lygmeniu. Ji tinkama skirtingiems visuomenės sluoksniams ir ją galima praktiškai taikyti gamyboje, švietimo institucijose, dirbant su pagyvenusiais žmonėmis, vaikais ir pan.
Jei kalbame apie konfliktų sprendimą grupėje, tai pradėję dirbti dešimtuke, išvysite, kaip kyla apkalbos, nutylėjimai, susierzinimas, nuoskaudos. Dešimtuke atsispindi viskas, kas yra didžioje visuomenėje. Dešimtukas – tai toks minimalus visuomenės pjūvis, kur galima itin greitai, kompaktiškai viską išspręsti ir gauti atitinkamą atsaką iš aukščiau, atskleisti Kūrėją.
Kūrėjas atsiskleidžia tik ten, kur yra dešimt dalių. Jei daugiau nei dešimtukas – patys negalėsime atskleisti Kūrėjo, nes nejaučiame sistemos iš daugiau nei dešimties elementų. Taip viskas sukurta.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Tiesa ims staiga pati skleistis

Objektyvusis pasaulio suvokimas

Materialiame pasaulyje pripratome dirbti su savo įprastiniu protu. Mokytojas aiškina, o aš tikrinu, kas pasakyta, suprantu protu ir sutinku širdimi. Tačiau kabalos mokomasi kitaip: mokomasi to, ko dabar neįmanoma suprasti ir suvokti. Juk mūsų proto struktūra neatitinka tos pakopos, apie kurią dabar kalbama.
Ant aukštesnės pakopos veikia dėsniai, kurie prieštarauja mano principams ir logikai, viskam, ką suprantu ir jaučiu. Tačiau privalau priimti juos kaip dėsnius, priklausančius aukštesniajai pakopai.
O pats tuo metu esu ant žemesnės pakopos. Ir turiu pasistengti grupėje, pasitelkęs mokymąsi ir į šaltinį grąžinančią Šviesą, prarasti savo dabartinius jausmus, protą bei įgyti naują protą, naujus jausmus, modifikavęs manyje veikiančią programą, kad kilstelčiau ją į kitą lygmenį.
Į ankstesniąją programą negalėjau įvesti duomenų, kuriuos dabar mokausi. Ji jiems nebuvo tinkama – nesupratau ir nejaučiau jų, tai nebuvo manyje. Dabar keičiu programą, ir tuomet mokomoji medžiaga tampa man aiški ir suprantama. Tai dvasinis mokymasis.
Mums iš aukščiau reikia gauti Šviesos porciją, kuri pakels mus į aukštesniąją pakopą – į tikėjimo aukščiau žinojimo pakopą, į naują protą (vietoj senojo). Naujasis žinojimas vadinamas „tikėjimu“, nes tikėjimas – tai davimas. Kitaip tariant, pakylu į didesnio davimo pakopą ir tuomet imu suprasti ir jausti tai, ką mokausi.
Mums tereikia stipriau tarpusavyje susivienyti ir daugiau į Šaltinį grąžinančios Šviesos, kuri suteiks mums aukštesniosios pakopos žinias, kitaip tariant, tikėjimą aukščiau žinojimo.

Iš 2018 m. sausio 11 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stebuklinga Šviesos jėga

Magnetiniame davimo lauke

Kaip įgyti Aukščiausiąjį protą

Mums būtina pasiekti pirmąją dvasinę pakopą, kuri vadinasi „užuomazga“, kai žmogus visiškai anuliuoja save ir nori būti valdomas Kūrėjo, nori atskleisti tiesą, pirmąją savo egzistavimo pakopą, pirmąją gamtos tiesą. Tai atskleisdamas jis užmezga pirmąjį ryšį su Kūrėju.
O paskui, įėjus į šią Kūrėjo visagalybę, jis ima dirbti su savo egoizmu, suprasdamas, kad jo ego – tai itin brangus, itin vertingas laimėjimas. Juk padedamas egoizmo jis jaučia pasipriešinimą Kūrėjui ir ima kurti save pagal panašumą Jam, įveikdamas šį pasipriešinimą.
Bet kuriame mechanizme, bet kurioje negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos, žmogaus ar dirbtinėje mūsų sukurtoje sistemoje visuomet yra veiksmas ir atoveiksmis, pliusas ir minusas, tarp jų įmanomos įvairios tarpusavio sąveikos ir skirtingų sistemų kūrimas. Tas pats ir su Kūrėju.
Viena vertus, Jis visiškai valdo mus, kita vertus, neleidžiame sau su tuo sutikti ir norime patys prilygti Jam.
„Tu mane valdai? Gerai. Tačiau atlieku pirmąjį susitraukimą (cimcum), statau užtvarą tarp mūsų ir sakau: Darysiu viską, kas išeina iš Tavęs, tačiau tik tiek, kiek sutinsiu su tuo, kaip Tu manimi komanduoji“.
Čia problema sprendžiama įdomiai. Kūrėjas suteikia mums galimybę iš pradžių išsiaiškinti, ar Jis teisus, ar Jis idealus, ar Jis visagalis. Jis leidžia Save tirti. Kiek nusprendžiu būti panašus į Jį, tiek leidžiu Jam valdyti mane. Bet tai jau ne Jis, o tarsi aš pats iš savęs sukuriu Kūrėją.
Tai nepaprasta metodika, bet jį iš tiesų pakelia mus į visiškos lygybės su Kūrėju lygmenį.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Du + nauja gyvybė, I dalis

Išvien su Kūrėju

Viskas sukurta ypatingu būdu taip, kad net neturėdamas ryšio su dvasiniu pasauliu, turiu galimybę jį pasiekti per tai, kad neva myliu, neva susijungiu, neva suartėju, neva duodu, neva kartu su draugais sėdžiu.
Jei išmatuotume, kiek iš tikrųjų esame atitolę vieni nuo kitų, tai matysime, kad vienas nuo manęs nutolęs tūkstančius kilometrų, kitas – šimtą tūkstančių, trečias – milijonus kilometrų, ketvirtas – visai išnyktų iš horizonto.
Tačiau mes tarsi sėdime „drauge“ ir tai vadinama „įsivaizduojamu pasauliu“. Per tai galime imti artėti, palengva pritraukdami Šviesą sau, kuri pradės mane keisti. Taip įgysime anksčiau neturėtus protą ir jausmą. Kaskart patirsime pakilimus ir nuopuolius, jausimės vis kvailesni ir vis protingesni. Bet svarbiausia – dirbti!

Iš 2018 m. vasario 28 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Slaptas ir atviras davimas: kuris teisingas?

Vertinkite davimo savybę!

Aukščiau žinojimo – bilietas į dvasinį pasaulį