Intelektiniai vaidmenų žaidimai tapo alternatyva šventėms prie vaišių stalo. Klerkai, vadybininkai, gydytojai, mokytojai entuziastingai ieško būdų sustabdyti sprogimus atominėje elektrinėje, gaudo maniakus, vaikosi slaptų povandeninio laivo brėžinių… Vienu žodžiu, visa galva pasineria į menamą iššūkį.
Vaikystėje mes skaitėme knygas ir žiūrėjome filmus apie didvyrius, kuriais norėjome tapti. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad gyvenime nėra vietos ekraniniam heroizmui ir nuotykiams. Tai kodėl nepažaidus neišsipildžiusių svajonių?
Tačiau yra ir kita pusė: juk tikrasis didvyris turi būti pavyzdys kitiems, tiesa? Ir pavyzdys šokinėti iš lėktuvo su skėčiu nėra labai patrauklus… Ne, pavyzdys turi būti artimas mums. Ir dar: neskaitant kovos su priešais, visuomenės problemomis, nelaimėmis, herojus turi įveikti save, kad padėtų kitiems.
Tokiam didvyriui galima pavydėti – juk jis neša gėrį. Tokius mes norėtume matyti visus. Mums visiems reikalingas didvyris, kuris moka atiduoti save kitiems, nors tai nėra lengva. Ir tegul kiekvienas pastato save į jo vietą, tegul užsinori būti toks, kaip jis. Tada, išėjęs iš teatro ar vaidmenų žaidimo ir grįžęs į gyvenimą, aš elgsiuosi taip pat.
#224238

Iš 2018 m. sausio 16 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesidrovėkite žaisti

Buvo žaidimas, tapo tiesa

Žaidimas – tai labai rimta

Klausimas. Ar galiu suprasti tai, ką man Kūrėjas pakiša, jei Jis „išdalina kortas“ ir sugalvoja žaidimo taisykles?
Atsakymas. Žinoma. Dar atskleisime, kad tą analizę, kurią neva atlieku, irgi daro Jis. Ir tik už viso šito pajausime laisvės tašką.
Būtent už jo rasime praėjimą, siaurą kaip adatos skylutė, pro kur galėsime pereiti į tikrąją būseną.
#235744

Iš 2018 m. birželio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atskleisti Kūrėją

Pakilti į Kūrėjo pakopą

Valios laisvės beieškant, I dalis

Klausimas. Tarkime, žmogus turi pajausti tūkstantį įvairiausių būsenų, kol išsitaisys, kiekviena būsena turi aukštesniąją šaknį. Ar nuo žmogaus priklauso, koks bus tos dvasinės šaknies materialus pavidalas? Ar šis pavidalas gali keistis priklausomai nuo mūsų veiksmų?
Atsakymas. Ne, mūsų pasaulyje negalime keisti materialių reiškinių ir objektų pavidalo, juk jis formuojasi veikiamas aukštesnės šaknies.
Tačiau, siekdami prisitaikyti prie aukštesnės šaknies, kad jai prilygtume, suartėtume su ja ir įgytume davimo, meilės ir ryšio savybę, keičiamės – keičiasi mūsų vidinė esmė.
Tačiau žvelgdamas į žmogaus išorę nepasakysi, kas jis. Iš išorės negalime pasakyti, ar tai kabalistas, suvokiantis ir turintis ryšį su amžina, tobula struktūra, vadinama siela, ar tai paprastas žmogus, gyvenantis įprastinį gyvenimą. Įžvelgti tai nėra paprasta.
#235240

Iš 2018 m. liepos 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Dvasinis pasaulis gimsta tarp mūsų

Imkime keistis!

Klausimas. Stebėdamas savo egoizmo fluktuacijas kaip juostoje, per jį galiu atpažinti dvasinį pasaulį?
Atsakymas. Taip, tačiau tam reikia ne žemiško egoizmo, o to, apie kurį kalba kabala. Dirbdamas su žemišku egoizmu, galbūt tapsite geru psichologu, filosofu, psichiatru – ne daugiau.
Čia omenyje turimas egoizmas, kylantis kaip priešprieša žmonėms tarpusavyje vienijantis, kad pasiektų davimo ir meilės savybę, kas ir yra Kūrėjas.
Klausimas. Kaip pasireiškia egoizmas, apie kurį dabar kalbate?
Atsakymas. Kiekvienoje pakopoje kitaip. Visas mūsų pasaulis irgi egoizmas. Tai, ką matome, – tai ego baltos šviesos fone.
Klausimas. Jis pasireiškia manyje ar jį matau kituose žmonėse?
Atsakymas. Kituose žmonėse visai nieko nematai. Matai tik save, savo vidines savybes.
Klausimas. Tačiau reikia laiko, kad suprasčiau, kad viskas manyje?
Atsakymas. Pasistenk taip nuteikti save ir staiga pamatysi, kad nieko ne savyje nematai – visur tu.
Klausimas. Ir tada prašysiu Kūrėjo, kad ištaisytų mano savybes?
Atsakymas. Tai nėra paprasta, tačiau būtent nuo šio taško prasideda visiškai kitas gyvenimas.
#235752

Iš 2018 m. birželio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar reikia taisyti žemišką egoizmą?

Ką taisyti?

Kur visų neišsitaisymų šaknis?

Visos šiuolaikinio pasaulio problemos – dėl neteisingo žmonių tarpusavio ryšio. Mes nepajėgiame ištaisyti to ryšio, nes kiekviename yra tik egoistinė norų forma. Mes negalime iš tikrųjų suartėti vieni su kitais.
Pasaulyje tėra viena maža grupė, kurioje be egoistinio noro, tarpsta noro duoti kibirkštis. Ši grupė neša savyje programą, vienijimosi metodiką – tačiau jos ne platina, neduoda žmonijai teisingo vienijimosi pavyzdžio.
Ir todėl žmonija diena iš dienos vis aiškiau įsisąmonina – ši grupė kenkia. Juk jei turi ką nors naudingo, ir tai slepi, nerealizuoji to, – vadinasi, kenki.
Bergždžia stovėti nuošalyje ir nustebusiems klausti: „Ko iš mūsų norite? Mes nekalti…“ Jei turi globalų sprendimą ir jo neįgyvendini, tai kenki kitiems.
Todėl antisemitizmas laikui bėgant išauga iki tokių mastų, kad jausime jį nuolatos. Jis skambės per visas pasaulines naujienas. Izraeliečiai negalės išvykti į užsienį. Kitos šalys nutrauks su mumis ryšius, net jei jie naudingi, ir boikotuos Izraelį ir visą žydų tautą.
Tikėsimės, kad tauta dar anksčiau supras, kas vyksta, kad mums pavyks iki jos prisibelsti.
Juk pirmiausia tai mūsų darbas, ir todėl esame kalčiausi iš visų. Kaip rašo Baal Sulamas, nelaimė nukauna geriausius tautoje – tuos, kas savo rankose turi taisymosi metodiką.
Todėl neapykantą savo atžvilgiu pajausime ir Izraelyje, ir iš pasaulio pusės. Mums reikia kuo greičiau platinti šią metodiką, būtiną sukurti pavyzdinę tarptautinę grupę, kad visiems nutiestume kelią į gerą ateitį.
Kitaip pasaulis pasiners į religinę neapykantą ir karus – tai sukels tokį negatyvą Izraelio, Israelio atžvilgiu, kurio žodžiais neperteiksi…
#235196

Iš 2018 m. spalio 18 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulam straipsnį „Meilė kūriniams ir meilė Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio širdis

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Kodėl šis laikas toks ypatingas?

Klausimas. Jei gimstu egoistu ir visas mano „aš“ – tai egoizmas, kaip galiu būti neutralus?
Atsakymas. Esmė ta, kad kai žmogų ima vesti kūrimo tikslo link, jam sukuriamos sąlygos, kurioms esant jis iš dalies neutralus, atsiranda valios laisvė, jam duodamos tikslios būsenos, kur jis gali rinktis. Bet tai, dažniausiai, tik grupėje.
Mūsų pasaulyje nėra tokio blogio, apie kurį pasakoja kabala. Jis atsiranda tik tarp draugų, siekiančių susivienyti, o blogis – jų egoizmas, trukdo pasiekti tikslą.
Blogis ne kabaloje – tai blogis kaip kad miške žvėrių. Jis reikalingas tik tam, kad atvestų visą žmoniją į grupę.
#235217

Iš 2018 m. birželio 17 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėris ir blogis

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Tikėjimas aukščiau žinojimo remiasi pojūčiais, tačiau jie mums tarsi nėra natūralūs. Natūralus pojūtis, gautas gimus, vadinamas racionaliu žinojimu.
Tačiau dabar prašau papildomo požiūrio į tikrovę, kad sukurčiau jos naują lygmenį, vadinamą „davimu“, Bina, tikėjimu, kuris nesiremia materialiu žinojimu.
Remiuosi vien gavimu, nes mano pagrindas – egoizmas. Tačiau prašau man duoti tokį požiūrį į tikrovę, tarsi joje jausčiau Kūrėją, tarsi Jo davimo jėga atsiskleidė visame pasaulyje, ir visi meilėje, duoda, ir aš noriu toks būti.
Suprantu, kaip mano noras nutolęs nuo tikrovės, tačiau trokštu taip save sukurti, kad į ją žvelgčiau iš dviejų lygmenų – gavimo jėgos ir davimo jėgos. Viena vertus, kaip teisėjas vadovaujuosi tik tuo, ką mato mano akys, ir regiu realų pasaulį. Kita vertus, pasaulį suvokiu kaip ištaisytą, kurioje viešpatauja tik viena Kūrėjo jėga ir be jos nėra nieko daugiau.
* * *
Jeigu Kūrėjas įsivilktų į mane ir perduotų man savo davimo ir meilės jėgą, pakeisdamas egoistinę gavimo jėgą, kuri mane valdė anksčiau, tapčiau angelu. Tik duočiau ir visus mylėčiau, taip pat nesąmoningai, kaip dabar noriu iš visų gauti. Manyje viena prigimtis pasikeistų kita.
Tačiau to niekada nebus. Tikslas tas, kad likdamas tuo pačiu kūriniu, koks esu, prilygčiau Kūrėjui, kitaip tariant, apimčiau savyje du lygmenis.
Ir todėl po daugybės metų nusivylimų nesėkmingai bandant įgyti davimo jėgą, pajausti meilę, dvasinį pasaulį, pagaliau suprantu, kad to visiškai nenoriu. Man nereikia davimo jėgos, kuri visa užvaldys mane, kaip kad dabar valdo egoizmas – tai nieko neduos. Tikrasis davimas – likus su gavimo jėga įgyti gebėjimą davimo jėga pakilti virš jo.
Ko nors nekęsdamas gaunu gebėjimą gerai su juo elgtis. Nenoriu tapti angelu ir visų mylėti. Lieku tuo pačiu egoistu, kokiu mane sukūrė Kūrėjas, nesunaikinu savo noro mėgautis, tačiau virš jo, atlikęs apribojimą, turėdamas ekraną ir atspindėtą Šviesą, kuriu savo davimo santykį virš gavimo.
Nereikalauju jokio atlygio ar kompensacijos, tiesiog noriu su visais elgtis taip, kaip su jais elgiasi Kūrėjas. Kitaip tariant, mano ketinimai sąlygiškai nesavanaudiški.
* * *
Turime atskleisti visą savo blogį ir virš jo įgyti davimo, Binos jėgą. Negalime tapti Kūrėjais, galime tik prilygti Jam. Todėl mūsų davimo jėga gali egzistuoti tik virš gavimo jėgos, tarsi duotume.
Davimo jėga – tai Kūrėjo jėga. Tegalime ją atspausti savyje, ir todėl vadinamės „žmogumi“, Adam, kitaip tariant, panašiais į Kūrėją (adam hebrajiškai iš žodžio domė – panašus). Savo norą mėgautis paauksuojame. Po auksu liekia visa statula, visas mūsų egoizmo blogis. Tai vadinama noro „avijut“ ir ekranu virš jo.
#235390

Iš 2018 m. spalio 22 d. rytinės pamokos, tema – „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Geras įprotis – siekis duoti

Žmogus ir jo aplinka

Klausimas. Už ką dėkoti Kūrėjui? Už blogąjį pradą?
Atsakymas. Už galimybę Jį suvokti, pasiekti Jo lygmenį, iš mūsų būsenos pereiti į aukštesniąją. Ir visa tai dėl blogojo prado ir tinkamo darbo su juo.
Kai egoizmas paklūsta Šviesai, ir ši ima taisyti, užpildyti jį, tada kylame vis aukščiau savo suvokimu, vystymusi, supratimu. Išeitų, kad yra už ką dėkoti blogajam pradui, nes egoizmas virsta mūsų kilimo šaltiniu.
#234995

Iš 2018 m. liepos 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip dėkoti Kūrėjui?

Dėkoti už kančias?

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Šviesa sukūrė norą mėgautis ir jį užpildo, todėl noras yra visiškai Šviesos valdomas. Bet kūrimo tikslas – kad noras pradėtų valdyti Šviesą, o ne Šviesa norą, kaip yra pasakyta: „Nugalėjo Mane mano sūnūs“. Tai reiškia, kad noras visiškai susilygina savo savybėmis su Šviesa.
Šis kelias nepaprastas ir reikalauja daugybės veiksmų, dėl kurių noras palaipsniui išsitaiso ir tampa panašus į jį sukūrusią Šviesą: savo jėga, suvokimu, veiksmais. Kūrėjas nori, kad kūrinys taptų panašus į Jį ir valdytų Šviesą. Taip tėvai nori, kad vaikai išaugtų ir būtų aukščiau tėvų, o tai išplaukia būtent iš kūrimo programos.
Kūrėjas trokšta ne tik pakelti kūrinį ant rankų ir padaryti jį aukštesnį, o kad kūrinys iš tikrųjų išaugtų ir taptų didelis, stiprus, protingas, suprantantis ir priiminėtų sprendimus, kaip jo Sutvėrėjas.
Pasiekti šią būseną galima tik palaipsniui, pakopa po pakopos taisant save. Pradžioje dvasinės pakopos nusileidžia iš Kūrėjo, nuo viršaus žemyn iki pat šio pasaulio, kur Šviesa ir noras įgauna materialaus kūno ir jį užpildančios gyvenimo šviesos formas.
O iš šio pasaulio prasideda kelias atgal į viršų per negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus pasaulius, kuris vystosi iki aukščiausių lygių ir pasiekia visišką panašumą į Kūrėją, kaip numatyta kūrimo sumanyme.
Šviesa nuo pat pradžių sukūrė kūrinį per keturias AVAJA stadijas, ir todėl kūrinys taip pat turi praeiti keturias stadijas iš apačios į viršų, kad taptų panašus į Šviesą: nuo Malchut iki Keter. Pirmiausia vystosi šio pasaulio žmogus.
Paskui tam tikrame etape Kūrėjas pirmą kartą atsiskleidžia kūrinyje, žmoguje, kurį vadino Adomu. O paskui po 20 kartų nuo Adomo per jo mokinius – iki Abraomo: nuo Adomo iki Nojaus – 10 kartų iš viršaus žemyn ir nuo Nojaus iki Abraomo – 10 kartų iš apačios į viršų.
Abraomas buvo pirmasis, gavęs tikslų supratimą, kad išsitaisymas turi prasidėti visoje žmonijoje tuo metu, kitaip tariant, Senovės Babilone, bet palaipsniui. Todėl Abraomas kvietė: „Kas už Kūrėją – pas mane!“, ir surinko grupę. Jis tarsi nugriebė grietinėlę nuo visų babiloniečių, kurie atstovavo 70 tautų ir paskui pasiskirstė po visą žemę.
Abraomo grupė jungė atstovus visų 70 tautų, kurie pasiekė meilę artimui, kaip sau pačiam, nepaisant, kad tarp jų nebuvo jokio ryšio, išskyrus primityvų, buitinį.
Babilono šventyklos statyba sukėlė priežasties neturinčios neapykantos proveržį, ir tada Abraomas pakvietė pas save tuos žmones iš visų 70 tautų, kurie jau subrendo išsitaisymui, surinkdamas iš jų pirmeivių grupę. Tada pirmąkart tapo akivaizdu, kad išsitaisymas turi būti laipsniškas.
Ir iš tikrųjų, jie išsitaisė ir pakilo į vienybės viršūnę, kuri buvo pavadinta Pirmąja šventove. O paskui įvyko šio didelio bendro indo sudužimas, ir Abraomo grupė išsisklaidė po visas pasaulio tautas, kitaip tariant, po Babiloną, pasklidusį tuo laiku po visą žemę.
Ir visa tai – dėl jų tarpusavio susijungimo, kaip yra pasakyta: „Izraelio tauta ištremiama dėl to, kad prijungtų prie savęs pasaulio tautų sielas“, tai yra perduotų jiems žinias apie išsitaisymą.
Mes nematome aiškių šio proceso rezultatų, nes jis tekėjo slaptai. Jo poveikis lėmė palaipsnį pasaulio tautų dvasinį vystymąsi per du tūkstančius metų, kuris baigėsi ARI laikais.
Šiandien mes pradedame vykdyti tą pačią misiją, platindami žinias apie išsitaisymo būtinybę šiuolaikiniame Babilone, krizės, kuri šiandien atsiskleidžia, fone. Ir svarbiausias išsitaisymas vyksta nedidelėse grupėse, dešimtukuose, surinktuose iš tų, kurie atsiliepė širdimi į šį kvietimą, o iš čia išsitaisymas plačiai pasklis žmonijoje.
#221768

Iš 2018 m. vasario 12 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Abraomo atradimas

Šventovė – dvasinio atskleidimo pakopos

Babilono palikimas

Klausimas. Pasaulyje veikia dvi pagrindinės jėgos: noras gauti ir noras duoti. Noras gauti – natūralus mūsų noras. O kaip jis pasireiškia mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Iš tiesų, noras gauti – natūralus mūsų noras. Jį taip pat galima vadinti dvasiniu, nes jis vadovauja mūsų sielai, savybėms, mintims, visiškai valdo mus. Todėl noras gauti savo kokybe, kiekybe, aktyvumu prilygsta norui duoti, priklausomai nuo to, kaip mes jį valdome.
Iš pradžių mumyse veikia tik egoizmas, tik noras gauti. Vėliau pajuntame noro duoti reikalingumą, nes matome, kad egoizmas be jį atsveriančios davimo savybės veda mus susinaikinimo link.
Iš esmės, visas mūsų pasaulis pagrįstas visur esančia egoistine noro mėgautis jėga. Ir tame nematome nieko bloga, nes ši jėga išstūmė žmoniją iš urvų, pirmykštės santvarkos ir paskatino nuoseklų rašto, technologijų, komunikacijos sistemų, valstybingumo vystymąsi – visa tai, ką turime dabar.
Klausimas. Tai ką gi taisyti, jei šis vystymasis – natūraliai geras noras?
Atsakymas. Pats vystymasis yra geras, o mūsų tarpusavio santykiai – blogi. Kiekvienas visuomenės narys nori tik vieno – pasipelnyti, ir pageidautina – išnaudojant kitus. Taip veikia egoizmas, nepriklausomai nuo mūsų noro pasąmoningai gyvenantis mumyse.
Klausimas. Jei dabar žmonių tarpusavio santykiai blogi, egoistiški, tai kokie jie turi būti iš tikrųjų? Kokią visuomenę norėtumėte mums pavaizduoti?
Atsakymas. Kam vaizduoti visuomenę? Geriau įsivaizduokime tobulą pasaulį. Kokia prasmė gyventi 50–60 ar net 100 metų ir visą laiką sunkiai dirbti, kentėti, bėgti nuo nemalonumų, visą laiką bandyti prisipildyti menkais malonumais ir matyti, kad jie – momentiniai. Net jei kuo nors džiaugiuosi, tai tuoj pat pradingsta, o aš vėl vaikausi kažko didesnio. Nenoriu tokio gyvenimo!
Noriu įsivaizduoti amžiną, tobulą, bet ne statišką, o visą laiką besivystantį gyvenimą: nuo mažesnio tobulumo prie didesnio, atveriančio man bekraštes perspektyvas, nuolat besiplečiantį horizontą. Bet tai vyksta ne kaip vaikui, susižavėjusiam pasauliu. Tai suteikia ir atskleidžia mums tobulybės jausmą, kurio neįmanoma apsakyti žodžiais.
#233125

Iš 2018 m. birželio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi ir mėgautis, I dalis

Gamtos pusiausvyra priklauso tik nuo mūsų

Harmoningo gyvenimo priemonė