Tik iš priešingybės galima suprasti, kiek davimas ir meilė yra pakylėta, ypatinga savybė, kaip sakoma, „šviesos pranašumas iš tamsos.“ Ir todėl šviesa sukuria tamsą ir vysto šį juodąjį tašką.
Išeitų, kad viskas prasideda ir baigiasi AVAJA, nuo keturių tiesioginės šviesos stadijų. Kūrinio viduje tai atsiskleidžia kaip lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus.
Negyvajame lygmenyje beveik nejuntamas šviesos poveikis norui, tad jis mums ne itin įdomus. Pirmąsyk augaluose galime stebėti, kaip šviesa veikia norą.
Tad žmogaus dvasinis vystymasis panašus į medžio augimą: kaip šaknis ir šaka. Štai kodėl sakoma, jog „žmogus tarsi lauke“, juk žmogus prasideda, kai noras ima reaguoti į jį veikiančią šviesą, ką galima stebėti žvelgiant į medžius.
Tad Naujieji medžių metai (Tu bišvat – 15 –oji švat mėnesio diena pagal hebrajų kalendorių – vert. past.) – tai kūrinijos atsinaujinimo šventė, dvasinio darbo etapų mokymasis, Kūrėjo poveikis ir mūsų reakciją į tai.
Mums reikia sužinoti, kaip Kūrėjas veikia kūrinį, ir kaip pastarasis atsakydamas į tai turi prilygti Kūrėjui, kad būtų ne šiaip medis, o žmogus, Adam, augantis it medis. Kitaip tariant, kad prilygtų aukštesniajai jėgai. Jeigu mes savo pastangomis stengiamės prilygti medžio raidos etapams, tai iš šito išauginsime žmogų.

Iš 2018 m. sausio 31 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Piršlybos su Aukštesniąja gamtos jėga

Nuo ko prasideda kūrinys?

Praeiti per pasaulių filtrą

Klausimas. Į 48-ąjį ekonomikos forumą Davose suvažiavo 70 valstybių vadovai, 3000 žmonių. Pagrindinė forumo tema – „Sukurti ateities visuomenę susiskaidžiusiame pasaulyje“.
Atsakymas. Ten renkasi politikai ir magnatai, kartu valdantys pasaulį. Pagal paskutines ataskaitas 1 % šių žmonių turi 70-80 % viso pasaulio turto. Tad apie ką galima kalbėti, kurlink eina pasaulis?
Klausimas. Kitaip tariant, netikite jų forumais?
Atsakymas. Jie vyksta pastaruosius 20 metų. Ką matėme? Viskas suplaukia jiems į rankas. Jei anksčiau manėme, kad iš jų bent jau bus ką perduoti ir paprastam žmogui, tai bėgant metams matome, kad tai nevyksta.
Egoizmas negali dalytis su kitais, niekaip! Jis serga, jei tenka ką nors atiduoti nuo savęs, net jeigu jam to nereikia. Tokia prigimtinė savybė.
Klausimas. Išeitų, kad egoistų susibūrimas, juolab tokių, kurie praktiškai valdo visą pasaulio turtą tik blogina situaciją?
Atsakymas. Žinoma, tai apsunkina padėtį.
Forumas po forumo jie vyksta ten, ir vienas kitam atsiskaito, kiek praturtėjo. Aš tiesiog išmanau egoizmą. Neišsakau jiems savo požiūrio, o kalbu apie jų turimą prigimtinę savybę. Ji negailestingai valdo juos ir jie nieko negali padaryti. Kitaip tariant, nekylu prieš juos, aš nei politikas, nei filosofas.
Jeigu norime, kad ši savybė liautųsi veikus žmonėse, ir nevestų mūsų į susinaikinimą, mums reikia ištaisyti ją visuose, neaplenkiant turčių.

Iš 2018 m. sausio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Davosas (2012 m.): nauja kovos su krize kryptis

Davoso (2014 m.) darbotvarkė

Harmonija, kurią kuriame mes patys

Klausimas. Potvyniai Azijoje, gaisrų banga miškuose Amerikoje, pakrantėse vienas po kito praūžiantys uraganai. Kas vyksta?
Atsakymas. Pasaulis išėjo iš pusiausvyros negyvajame lygmenyje, nes žmonės daro nusikaltimus, klaidas, negatyvius veiksmus dvasiniame lygmenyje. Žmonija jau išsivystė iki dvasinės pakopos ir privalo išsitaisyti, ne šiaip mūsų karta vadinama „paskutiniąja“.
Tai tarsi vaikas, kuris užaugo ir turi eiti į mokyklą, o jis šaukia, kad nenori mokytis! Bet jam sakoma: „Brangusis, tu užaugai, privalai eiti į mokyklą, nori to ar nenori“.
„Paskutinioji karta“ reiškia, kad pasiekėme naują būseną, nors to dar neįsisąmoniname. Kabalistai perspėja: „Saugokitės, šiandien jūs jau pirmoje klasėje. Norite to ar ne, bet jums rašomi pažymiai ir pagal šiuos pažymius gamta vertins jus. Žinok, kad jei grįžti namo gavęs dvejetą, būsi nubaustas“.
Bet žmonija nekreipia dėmesio į šiuos perspėjimus, tęsia nerūpestingas linksmybes it vaikai kieme. Tad vienas po kito vyksta gamtos kataklizmai.
Kol kas darome nedidelius nusižengimus žmonių visuomenėje, nes iš mūsų nereikalaujama daug ko – tik šiek tiek įsisąmoninti, kur esame ir dėl ko gyvename.
Bet jei vietoj to užsiimame niekiniais reikalais, tai mūsų smulkios klaidos išsiaiškinimo lygyje, išauga besileisdamos per visus lygius: žmogaus, gyvūninį, augalinį ir pasiekusios negyvąjį lygmenį virsta gamtiniais kataklizmais.
Taip veikia vientisa integrali sistema ir jos dėsnių nesilaikymas gali sukelti katastrofiškas pasekmes. Baisiausia – tai net ne uraganas ar gaisras kokioje nors vienoje vietoje, o tai, kad staiga galime likti apskritai be maisto. Tiesiog nebus derliaus – ir ką tada daryti? Mes labai priklausome nuo negyvosios gamtos.
Būtina skubiai pradėti taisytis, juk šiandien nėra nieko, kam gerai gyventųsi šiame pasaulyje. Stovime ant didelių krizių slenksčio: finansų sistemoje, ekologijoje, prieš teroro bangą, jau nekalbant apie branduolinę grėsmę. Žmonija ruošia sau tokius gąsdinančius siurprizus, kad verta paskubėti. Uraganai, gaisrai, vulkanų išsiveržimai nesibaigs, juk gamta neteko pusiausvyros.

Iš 2017 m. rugsėjo 6 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Uraganai perspėja planetos gyventojus

Kada mus nustos purtyti?

Akivaizdus ekologijos žlugimas

Klausimas. Kas ta Aukštesnioji, absoliuti gamtos jėga, valdanti visą kūriniją, ir kuo ji skiriasi nuo pagrindinių, mokslui žinomų gamtos jėgų: gravitacinės, branduolinės, elektromagnetinės?
Atsakymas. Visas kitas jėgas žmogus atskleidė vystantis jo protui, jos veikia tik tame lygmenyje, kuriame mes egzistuojame ir tyrinėjame. Jei vystytumės kitokia forma ir kitame lygmenyje, tai atskleistume kitokias jėgas, kitokį pasaulį.
Skirtumą tarp visų šių jėgų ir Aukštesniosios gamtos jėgos lemia subjektyvus jų suvokimas. Viskas priklauso nuo žmogaus – nuo jo tyrinėjimo ir supratimo lygmens. Be jo nieko nėra, ir negalima teigti, kad kažkas egzistuoja.
Klausimas. O jei žiūrėtume ne subjektyviai, bet objektyviai?
Atsakymas. Tai neįmanoma. Negalime tyrinėti objektyviai, nes Aukštesnioji jėga mus sukūrė su tam tikromis savybėmis. Jei nestebiu kokio nors reiškinio, tai jo ir nėra. Jis atsiranda tik tada, kai aš jį suvokiu, ir tik tokia forma, kaip jį jaučiu.
Klausimas. Tai kas gi iš tikrųjų egzistuoja?
Atsakymas. Egzistuoja tik viena Aukštesnioji jėga, sudaranti visos gamtos pagrindą. O mes juntame šią jėgą kaip įvairias formas, skirtingas savybes, priklausomai nuo formų ir savybių, kurias patys kuriame.
Klausimas. Vadinasi, šią vieną bendrąją jėgą suvokiame kaip atskirus fragmentus, priklausomai nuo savo išsivystymo lygio? Ar šis suvokimas ateityje pasikeis?
Atsakymas. Viskas priklauso nuo žmogaus. Juk pasaulis egzistuoja jo suvokime, be to, yra tik viena Aukštesnioji jėga, kurianti visą mūsų gyvenimą, vadinamą „Gamta“. Visi atradimai yra mūsų viduje kaip vienintelės jėgos pasekmės.
Viskas, ką matau, juntu, galvoju, viskas manyje ir aplink mane, visi mano jausmai ir protas – tai Aukštesniosios jėgos apraiškos. Žmogui suteikta galimybė atsiskirti nuo šios jėgos ir jaustis egzistuojančiu tam tikroje realybėje, kurią vadiname šiuo pasauliu.
Klausimas. Kokia šios vienintelės jėgos savybė?
Atsakymas. Vienintelė jos savybė – davimas, dovanojimas, spinduliavimas. Ji tarsi šaltinis, nuolat duodantis ir duodantis… Taip mes ją jaučiame. Atskleidžiame ne ją pačią, o jos santykį su mumis, jos davimo savybę.
Šitaip išsiaiškiname, kad pirmuoju davimo veiksmu ši Aukštesnioji jėga sukūrė mumyse gebėjimą jausti jos poveikį ir skirti ją ir save, esantį atskirai nuo jos. Būtent toks atskyrimas leidžia mums jausti save ir mus supančią tikrovę.

Iš 2017 m. birželio 27 d. 872-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieninga gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Mokslinis eksperimentas su aukštesniąja jėga

Noras, prikeliantis žmogų gyvenimui

Klausimas. Kas yra ketinimas? Ar jį sukūrė Kūrėjas? Ar mes patys jį kuriame?
Atsakymas. Kadangi žmogus turi galimybę būti priešingose būsenose, viena būsena kitos atžvilgiu pasireiškia ketinimu.
Jei ko nors noriu, vadinasi, ketinu tai gauti ir mėgautis. Paprastai šį ketinimą vadiname troškimu. Dėl ko noriu jį realizuoti: dėl savęs ar dėl kitų? Taip atsiranda aukštesnio lygio ketinimas – dėl Kūrėjo.
Taigi, ketinimą apibrėžiame kaip kiekvieno noro įgyvendinimą ypatingu formatu. Kiekvienas noras, ketinimas turi labai daug lygių. Pvyzdžiui, dėl ko noriu gauti sau.
Klausimas. Jei mano ketinimas yra dėl kito žmogaus arba dėl Kūrėjo, tai jau altruizmas. Iš kur randasi toks ketinimas? Iš Kūrėjo?
Atsakymas. Taip, iš Kūrėjo, nes aš iš Jo mokausi, kaip atiduoti.
Klausimas. Negi kabalistas kiekvieną kartą skaičiuoja: „Dėl ko geriu? Dėl ko dabar einu“? Juk taip galima išprotėti!
Atsakymas. Ne. Kai tai atlieki viduje, nore, energija neeikvojama, o priešingai – gaunama.
Klausimas. Juk tai – nuolatinė kova! Man pagal savo prigimtį norisi išgerti arbatos dėl savęs, o teks gerti dėl Kūrėjo. Ar visą laiką taip ir kariausiu?
Atsakymas. Už tai gausi didžiulį papildomą malonumą, bet ne tiesiog iš arbatos, kurios nori išgerti, o iš to, kad tai darai dėl kažko kito.
Tarkime, mama prašo išgerti puodelį arbatos. Atspaudas to, kad padarei tai dėl mamos, lieka tavyje, ir šis malonumas virsta egoistiniu: aš gavau, aš mėgavausi.
O paskui? Reikia judėti toliau. Vadinasi, dabar turi gauti jau didesnį malonumą ir vėl kurti ketinimą.
Klausimas. Negi kalbame apie tokį malonumą kaip arbata, kava ir t. t.?
Atsakymas. O kodėl ne? Tas pats malonumas, esantis kavos puodelyje, – jei galima tai pavadinti malonumu, – yra amžinoje begalinėje Šviesoje. Yra tik vienas malonumų šaltinis – Kūrėjas, o mes – noras, sukurtas taip, kad gaudami iš Jo, mėgaujamės.
Klausimas. Mūsų pasaulyje man kyla noras išgerti arbatos, o koks gali būti noras būsimame pasaulyje, kuriame nėra kūno?
Atsakymas. Koks gi skirtumas? Noras taip pat ne kūniškas.
Aukštesniajame pasaulyje yra tik noras suteikti malonumą kitam ir tuo mėgautis. Suprantu, kad tai aukščiausias, geriausias, begalinis, beribis noras. Bet kodėl? Ar todėl, kad man dėl to gera? – Ne. Todėl, kad noriu, jog mėgautųsi kitas.
Šią savybę gavau iš aukštesniosios Šviesos. Dabar, jei kam nors suteikiu malonumą (bet neturiu, kam teikti malonumo, tik Kūrėjui), dėl to mėgaujuosi.
Gali paklausti: „Teikiate malonumą Kūrėjui, tarsi maitintumėte savo mažylį šaukšteliu?“ – Taip. – „Tuomet tai ne problema, aš irgi maitinu savo mažąjį sūnelį šaukšteliu ir tuo mėgaujuosi“.
Bet tai – grynai egoistinis išskaičiavimas. O kad taip nebūtų, pirmiausia reikia imti nekęsti to objekto, dėl kurio tai darai. Be neapykantos nėra meilės. Viską būtinai turi sudaryti dvi priešingos savybės. Beje, neapykanta jokiu būdu nesunaikinama, ji palaiko meilę, o meilė – neapykantą. Taip kartu jos ir egzistuoja.

Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur gyvena ketinimas?

Ketinimas, nešantis sėkmę

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Komentaras. Kvantinės fizikos mokslininkai nustatė, kad elektronai elgiasi arba kaip bangos, arba kaip dalelės. Kai mes juos stebime, jie elgiasi kaip materijos dalelės.
Atsakymas. Mokslininkai teigia, kad materijos nėra, yra tik bangos, kurios mūsų atžvilgiu pasireiškia kaip materija.
Klausimas. Taigi, jei aš žiūriu į dešimtuką per mano egoizmą, tai matau dešimt kūnų, o jei žiūrėčiau į juos netrikdomas savo egoizmo, tai vietoj kūnų matyčiau kažkokią energiją, jėgas? Būtent taip mato kabalistas?
Atsakymas. Savo egoizme kabalistas mato tą patį, ką ir kiti žmonės. O pakilęs virš jo, pradeda matyti jėgas, norus.

Iš 2016 m. sausio 11 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Kas mato teisingą tikrovę?

Visata – žmogaus veidrodis

Klausimas. Kodėl geras Kūrėjas sukūrė blogį?
Atsakymas. Būtent dėl to, kad geras, Kūrėjas ir sukūrė blogį, kad jį pakeitę į gėrį, suprastume, kokioje būsenoje, aukštumoje, kokiame lygmenyje Jis yra ir taptume panašūs į Jį.
Klausimas. Kodėl mūsų iš karto nesukūrė tobulų?
Atsakymas. Jei iš karto būtume tobulos būsenos, jos nejaustume, kaip to nejaučia gemalas motinos įsčiose.
Klausimas. Ar Kūrėjas be blogio dar ką nors sukūrė?
Atsakymas. Ne, Jis sukūrė tik blogį, tai vadinama „prieš Save“, t. y. kažką priešingo Sau.
Klausimas. O iš kur tuomet atsiranda altruizmas?
Atsakymas. Altruizmas atsiranda mumyse, kai siekiame įgyti Kūrėjo savybių.
Kiekvieno žmogaus širdyje yra paties Kūrėjo specialiai įdiegtas taškas, su juo galime pakeisti savąjį egoizmą į priešingą savybę. Šis taškas vadinamas „Kūrėjo dalis iš aukščiau“.

Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kongreso rezultatas – išvada, kad „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas.“ Kas akimirką savo gyvenime turime tai nuspręsti, turime būti įsitikinę, kad Jis geras ir kuria gėrį, kitaip tariant, pateisinti Jį visuose veiksmuose.
Tai pirmojo sąlyga, nuo kurios prasideda kabalos mokslas (nuo straipsnio „Nėra nieko kito, tik Jis“) ir visame kelyje iš mūsų reikalaujama tik to. Keičiasi tik sąlygos, mūsų vidinės bei išorinės būsenos. (Iš esmės tai viena būsena, mums tik atrodo, kad skirstoma į vidinę ir išorinę.)
Kad imtume gyventi šio principo viduje: „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ būtina dirbti grupėje, sudarytoje iš dešimties žmonių. Ir ši būsena prasideda nuo stadijos „užuomazga“ (ibur), kai visur anuliuoju save šio principo atžvilgiu.
Tai reiškia, kad prilimpu prie aukštesniosios pakopos esant bet kokioms sąlygoms, kurias Jis sukuria, visiškai anuliuodamas save. Taip tampu dvasiniu embrionu.
Štai šią būseną norime pasiekti ir todėl kongrese kalbėjome vien apie tai: kaip realizuoti šią būseną, kokie turi būti mūsų tarpusavio santykiai grupėje, kuo kiekvienas turi padėti kitiems ir pan. Viskas tik apie tai, kaip pasiekti būseną „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ embriono pakopoje.
Kodėl taip ilgai kalbėjome apie tai, ką galimą pasakyti per pusę minutės? Esmė ta, kad ši būsena realizuojasi ne viename žmoguje, o per ryšį tarp žmonių. Šio ryšio viduje atsiskleidžia problemos, juk mes atskleidžiame savo sudužimą.
Darbas, siekiant įtvirtinti principą „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“, prasideda prijungiant prie jo sudužusius norus, kad jis realizuotųsi tarp jų. Būtent „tarp“ mūsų, o ne kiekviename iš mūsų.
Nepakanka tiesiog pasakyti, kad prilipau prie Kūrėjo: ryte pabundu su mintimi apie Jį ir į viską, kas vyksta žiūriu, kaip į išeinantį iš Jo. Tai gerai, tačiau tai tėra abstrakčios žinios, o ne praktiniai veiksmai. Jei noriu iš tiesų realizuoti šį principą tinkamai, turiu tai įgyvendinti grupėje. Tai visas darbas.
Tad kongresas mums reikalingas bendram darbui. Nepakanka skaityti straipsnių pačiam ar net juos išmokti atmintinai, juk svarbiausia realizacija – tarp mūsų. Kartu iš straipsnių ištraukiame vis daugiau informacijos ir kaskart juos suvokiame naujai: vis giliau.

Iš 2018 m. sausio 7 d. pamokos „Darbas tobulumo būsenoje įeinant į ibur“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito tik Jis“

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Gyvename tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas“. Klausimas tik tas, kiek tai įsisąmoniname, jaučiame, judame ta linkme. Galima tiesiog sakyti, kad „Nėra nieko kito tik Jis“ ir viskas atliekama iš aukščiau, Kūrėjo, aukštesnės jėgos, ir taip nusiraminti, kitaip tariant, nesuteikti tam ypatingos reikšmės.
O galima įvairiose situacijose, kurios nutinka žmogui, grupei, tautai ar visam pasaulyje – laimingais ir nelaimingais laikotarpiais šlovinti Kūrėją už bloga kaip už gera.
Juk visi pojūčiai pereina per mūsų norą mėgautis, ir jeigu būtume išsitaisę, matytume tik gėrį, ateinantį iš vienos „geros ir kuriančios gėrį“ jėgos.
O jeigu kol kas esame neištaisyti, tai aukštesnioji jėga artina mus prie to, kad taisytume savo egoizmą, ir todėl nuolat atskleidžia mums mūsų nesutikimą su visiškai geru aukštesniuoju valdymu ir mūsų vieninteliu šaltiniu (be kurio nėra nieko) – vienos aukštesniosios jėgos.
Diena iš dienos mumyse atsiskleidžia informaciniai genai (rešimot): kiekviename asmeniškai ir bendri visiems tiems, kas nori judėti tiesos link. Tad kasdien atskleidžiame vis daugiau kliūčių, kad įtvirtintume šį principą. Tačiau šias kliūtis reikia priimti su meile, nors tai itin sunku, ir suprasti, kad viskas kyla iš vieno šaltinio.
Šios kliūtys reikalauja iš mūsų jas traktuoti tinkamai, dėmesingai. Savaime suprantama, kad savo egoizme norėtume šias kliūtis anuliuoti. Tačiau iš kitos pusės, kabalos mokslas moko mus, kad jos siunčiamos tikslingai, kad padėtų mums judėti norimos būsenos link, ir virš visų kliūčių įtvirtinti principą „nėra nieko kito tik Kūrėjas, geras ir kuriantis gėrį“.
Ir vienintelis būdas įtvirtinti šį principą – tai susivienyti pagal principą meilė artimui, kai visus „prasižengimus uždengs meile“.
Priklausomai nuo mūsų pastangų susivienyti, mums vis labiau atsiskleis, kad visos kliūtys kyla iš vieno absoliučiai gero šaltinio. „Karaliaus rūmuose nėra piktadarių“, tačiau, kad išmokytų mus, karalius slepiasi ir siunčia mums savo pasiuntinius, kurie it vagys ir plėšikai.
Mums reikia pasistengti per juos išvysti aukštesniąją ranką ir taip kovoti su jais, kad priartėtum prie vienos, geros ir kuriančios gėrį, jėgos.
Tai reiškia, kad mūsų gyvenimas iš tikrųjų neatskiriamas nuo „Nėra nieko kito, tik Jis“. Diena po dienos privalome vis labiau tvirtinti, kad visa, kas su mumis vyksta – „Nėra nieko kito, tik Jis“. Ir ne šiaip pareikšti žodžiais, bet realizuoti grupėje (dešimtuke) meilės artimui kaip sau dėsnį.
Tuomet išvysime, kiek šios priemonės: norų sudaužymas ir jų sujungimas tarpusavyje duodant ir mylint, priartina mus prie Kūrėjo. Dėl jų gauname bendrą jėgą, leidžiančią priartėti prie Jo ir suteikti Jam vietos mumyse, kur Jis galėtų įsiviešpatauti.

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kur nėra nieko kito, tik Jis“

Komentaras. Iš naujausių Didžiosios Britanijos, Kanados, Italijos mokslininkų pranešimų matyti, kad visa, ką regime, prie ko prisiliečiame, ką girdime ir jaučiame kaip kvapą, tėra sudėtinga erdvinė holograma. Visata tikriausiai yra gigantiška kompleksinė holograma.
Mokslininkai tikisi, kad jų tyrimai atvers duris gilesniam ankstyvosios Visatos suvokimui ir paaiškins, kaip atsirado erdvė ir laikas.
Atsakymas. Kabala apie tai daug kalba, tačiau siūlo gilintis ne į gamtą, o į žmogų, plėsti žmogaus pažinimo galimybes, jo vidines savybes, tuomet pamatysime, kad mums atsiskleidžiantis pasaulio paveikslas visiškai priklauso nuo mūsų vidinių savybių.
Kaip savyje įforminame, apribojame, tokį ir matome pasaulį. Jeigu praplėstume šį paveikslą, keisdami save savybes, pasaulį išvystume kitokį, kitose dimensijose.
Komentaras. Vadinasi, tam turime pasikeisti mes patys, o mokslininkai mano, kad reikia tyrinėti gamtą.
Atsakymas. Tai itin ribotas priėjimas prie reikalo. Jis nieko neduoda. Nieko vertingo, išskyrus patenkintą smalsumą, iš to negauname.
Žmogus turi vystytis savo viduje. Jis turi išplėsti savo vidinius pažinimo organus, norus, mintis iki tokio lygio, kad pamatytų pasaulius, egzistuojančius ne jame. Jis juos atras tik tuomet, kai atskleis save.
Pavyzdžiui, kuo skiriasi kūdikis nuo suaugusiojo? Tuo, kad jis suvokia kažką mažo, ankšto, nors iš principo mato tą patį, ką ir suaugęs žmogus. Tačiau, kad reiškia ,,mato“? – Čia ir yra problema. Nematome vidinių gamtos ryšių, nematome tikrojo pasaulio, o tik patį žemiausią lygmenį.
Tik tada, kai žmogus išvystys savyje aukštesnį absorbcijos, žinių, pojūčių, patyrimų lygį, jam atsikleis kitas kūrinijos lygmuo, egzistuojantis aplink mus.
Dabar išgyvename būseną, kai pagaliau galime suvokti, kad mūsų judėjimas mokslininkų siūloma kryptimi yra klaidingas.
Būtina gilintis į save, plėsti savo suvokimo organus. Tačiau tai susiję su darbu virš egoizmo, prieš savo prigimtį, o žmogus to nenori. Jis parduoda savo vystymosi galimybę, bandydamas įsiteikti savo niekingam egoizmui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?

Žvilgtelėti už Didžiojo sprogimo taško

Dvasinės tikrovės filmas