Pateikti įrašai su vienybė žyme.

Kaip atsikratyti rasistinių įsitikinimų?

Klausimai ir atsakymai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Žmonės linkę apibendrinti: visi tamsiaodžiai – nusikaltėliai, visi žydai – turtingi ir gobšūs, musulmonai – teroristai ir pan. Kokia šio reiškinio šaknis?
Atsakymas: Žmogui taip patogiau.
Klausimas: Kaip atsikratyti šių įsitikinimų?
Atsakymas: Tereikia siekti vienos šaknies – nieko daugiau. Jokie aiškinimaisi materialiame lygmenyje nepadės, tik apsunkins padėtį. Tai daro visos valdžios ir tarptautinės organizacijos, kai mėgina mūsų pasaulio lygmenyje kažkaip visus suvienyti, sutaikyti, tačiau jiems nesiseka.
Tik pakilus virš mūsų prigimties į vienybę ir tarpusavyje susiliejus mums pasiseks. Kitaip, įsitrauksime į dar didesnius aiškinimusis, neapykantą, atstūmimą.

#275328

Iš 2020 m. spalio 14 d. TV laidos „Komunikacijos įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susivienyti, nepaisant visų skirtumų

Rasizmo šaknys

Esame pereinamojo laikotarpio pradžioje

Komentavimas išjungtas įraše Kaip atsikratyti rasistinių įsitikinimų?

Laisvė – išeiti iš egoizmo

Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Per visą istoriją žmonės kovėsi už laisvę. Žmogaus teisių deklaracijoje rašoma, kad laisvė – tai galimybė daryti viską, kas nekenkia kitam. Ar sutinkate su tokiu pasakymu?
Atsakymas: Iš dalies. Tai nėra išsamus laisvės apibrėžimas, bet bent jau pirmas ir pagrindinis teiginys.
Klausimas: Jei žiūrėsime į laisvės sąvoką iš komunikacijos tarp žmonių požiūrio taško, kiek laisvas mūsų elgesys? Žinome, kad genai ir aplinka praktiškai visiškai nulemia mūsų elgesį. Kur tuomet mūsų laisvė?
Atsakymas: Tarnauti mūsų tarpusavio ryšiui, kuris veda visus į nuostabią būseną – vienybę. Tik šitai turime įsisąmoninti, kaip galimybę laisvai judėti tarpusavyje.
Klausimas: Žvelgiant iš gamtos pozicijų, ar žmogus turi būti laisvas?
Atsakymas: Žiūrint iš gamtos pozicijų, tai visai nėra duota. Nė vienas biologinis organizmas, įskaitant žmogų, neturi laisvės. Tačiau kildamas virš savo egoistinės prigimties, išeidamas iš savęs, žmogus gali pasiekti naują, altruistinę prigimtį, ir ten įgyti laisvę kaip davimą ir meilę kitiems.
Laisvė – tai išėjimas iš egoizmo.

#273714

Iš 2020 m. rugsėjo  11 d. TV laidos „Komunikavimo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė nuo savęs paties

Kame mūsų laisvė?

Apie valios laisvę

Komentavimas išjungtas įraše Laisvė – išeiti iš egoizmo

Adapteris tarp mūsų ir Kūrėjo

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Pamokos

каббалист Михаэль ЛайтманKuo daugiau savo minčių ir norų reikia pervesti virš ribos, kad susietume juos su Kūrėju, priliptume prie aukštesniosios jėgos. Ir tai galima atlikti per dešimtuką, kuris veikia kaip jungiantis adapteris, padedantis prilipti prie Kūrėjo.
Jeigu tinkamai organizuojame dešimtuką, tai per jį įžvelgsime aukštesniąją jėgą, įstengsime už jos įsitverti ir vis labiau prisitaikyti prie jos. Kitaip tariant, nukreipti vis daugiau norų, minčių į mūsų vienybę ir taip priartėsime prie Kūrėjo.

#274509

Iš 2020 m. lapkričio 25 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – Kūrėjo smuikas

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Smuikas su dešimt stygų

Komentavimas išjungtas įraše Adapteris tarp mūsų ir Kūrėjo

Besitaisanti karta

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманYra patikimas vaistas prieš virusą – vienybė. Ši priemonė gelbėja nuo visų problemų, nes tuomet prilygstame bendrajai gamtai, kuri yra globali ir integrali. O jeigu taip susijungiame, tai labiau susisiejame su bendrąja gamtos jėga, kuri teisingai sutvarkys visas mūsų gyvenimo sistemas.
Gamtoje veikia bendras mus visus valdantis dėsnis. Ir, norėdami priartėti prie to dėsnio bei imti tinkamai su juo sąveikauti, turime susivienyti. Kaip negyvoji materija, augalija, gyvūnija simbiotiškai susijungia, taip ir žmonės turi susivienyti.
Tačiau, kodėl matome, kad gamtoje vieni ėda kitus? Ogi todėl, kad mes, žmonės tarpusavyje elgiamės egoistiškai, ir savo egoizmu veikiame visus likusius gamtos lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį. Jei ištaisytume savo egoistinį norą, tai vilkas draugiškai gyventų su ėriuku, ir gamtoje niekas nieko nepultų.
Visiems akivaizdu, kad tik laimėtume pasiekę darną su gamta. Mūsų kartoje visa žmoniją turi pasiekti šią darną ir todėl ji vadinama besitaisančia karta.

#274027

Iš 2020 m. lapkričio 15 d. rytinės pamokos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo ypatinga šiuolaikinė karta?

Dabartinė jaunimo karta patiria krizę

Atėjo paskutiniosios kartos laikas

Komentavimas išjungtas įraše Besitaisanti karta

Priesako džiaugsmas

Dvasinis darbas, Pamokos

каббалист Михаэль ЛайтманPriesakas – tai galimybė atlikti ką nors malonaus Kūrėjui. Ir kuo sudėtingesnė būsena, kuri nejaučiama mano egoizme kaip maloni, tuo geriau. Juk tai reiškia, kad šiame veiksme neturiu egoistinės motyvacijos ir veikiu prieš egoizmą.
Tuomet tai išties vadinasi priesaku, kitaip tariant, vykdau Kūrėjo paliepimą priartėti prie Jo, nepaisydamas savo egoizmo priešinimosi.
Priesako džiaugsmas tas, kad galiu atlikti veiksmus, nukreiptus prieš savo norą mėgautis ir kaskart vis labiau. Tai gali būti nedideli pasiekimai, bet svarbiausia, kad tai būtų vienybės atžvilgiu. Visa, ko man reikia, – tai vienybė su draugais ir pamoka. Šie du instrumentai priartina prie Kūrėjo.
Jeigu kasdien laikausi ir pirmos, ir antros sąlygos – vadinasi, diena nepraėjo veltui. Taip reikia žiūrėti į savo gyvenimą ir tuomet jis bus prasmingas, atneš ypatingą rezultatą.

#274090

Iš 2020 m. lapkričio  17 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia laikytis priesakų?

Kaip įvykdyti Gamtos priesaką

Kam galioja priesakas „pamilk artimą“?

Komentavimas išjungtas įraše Priesako džiaugsmas

Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Izraelis šiandien, Koronavirusas, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманMes stengiamės bendrą bėdą išgyventi atskirai. Tai net ne išskaičiavimas – tai bėgimas nuo tikrovės. Po vieną – pralaimėsime. Kartu – laimėsime.
Iliuzinė pergalė prieš pirmąją bangą susuko mums galvą, pasirodo, kad tai yra spąstai. Pasiekę „sėkmę“, per daug pasitikėjome savimi – ir iškart ėmėme ristis žemyn. Skaudu tai pripažinti, bet be sąžiningos savianalizės mums neišsikapanoti. Galite kaltinti vieni kitus ar vyriausybę, kiek norite – sprendimo nebus, kol nepakilsime virš šio savo absurdo teatro.
Dabar jau aišku: vien karantino priemonių nepakanka – turime realiai rūpintis vieni kitais. Virusas negali būti sustabdytas be šio rūpesčio. Juk susiduriame su daugiau nei epidemija – su pačia Gamta.
Kas tai yra?
Gamta nėra abstrakcija, tai yra universali sistema, kuri mus pagimdė ir kurioje gyvename. Dabar. Tiktų toks šiuolaikinės amerikiečių literatūros klasiko Deivido Fosterio Wallace’o palyginimas: plaukia dvi jaunos žuvys, sutinka senesnę, kuri linkteli ir sako: „Sveiki, vaikinai. Na, kaip vanduo?“ Jaunos žuvys plaukia toliau, o po kurio laiko susižvalgo: „Koks vanduo?“
Taigi, jaunystė baigėsi. Vanduo staiga pasidarė drumstas, bet dabar jį galima pamatyti. Apsižvalgykite: mes kapanojamės ne pandemijos bangose, o savo pačių santykių krizėje. Mes negalime draugiškai susitarti dėl nieko ir nesame pasirengę keistis, nors tai liečia mūsų pačių interesus. Pandemijos veidrodyje mes matome save.
Štai kodėl negalėsime tiesiog išgyventi šios krizės. Jau nuo pradžių ji neturi tradicinio sprendimo. Juk to, kas vyksta, priežastys slypi tarp mūsų, o mes jau ne vaikai, jau galime tai suprasti, ir Gamta automatiškai pakelia atsakomybės kartelę. „Reikalas ne viruse, o tavyje“, – sako ji.
Neverta pasitikėti tais, kurie ketina sutvarkyti situaciją politinėmis, organizacinėmis ir net medicininėmis priemonėmis. Visa tai iš esmės neišsprendžia problemos, neatsižvelgia į Gamtos dėsnius ir reikalavimus. Mes atidžiai sekame jos rodomąją lazdelę, užuot stebėję tai, į ką ji rodo. O rodo ji bendrą moralinę ir socialinę mūsų nesėkmę.
Atėjo laikas atverti akis ir širdis, nusimesti vidinius akidangčius, protu ir jausmu suvokti, kas su mumis vyksta. Tai nėra iššūkis kiekvienam atskirai, o visai tautai.
Apie teisingumą ir tiesą
Koronakrizė gana aiškiai primena žydų tautos egzistavimo prasmę. Ji tiesiog baksnoja mus nosimi į šią baltą dėmę, kurią taip atkakliai stūmėme iš sąmonės. Tai nepadėjo: viskas, ką pamiršome, nuskandinome atminties dugne, iškyla į paviršių.
Pažvelkite į šias rietenas. Šventyklų laikais mes darėme lygiai tą patį – kivirčijomės net nepaisydami galimo susinaikinimo. Tokia ta Izraelio tauta – besiremianti stipria vienybe ir kankinama nesutaikomų skirtumų. Žmonės, kurių tikrąją išmintį gožia užsispyrimas, susiskaldymas, ambicijos ir pasipūtimas. Tai yra mūsų bėda, tikrasis mūsų negalavimas, prieš kurį politikai ir farmakologai yra bejėgiai. Politika mus visada skaldė, o šiandien mus skaldo net sveikatos priežiūra. Į tai ir rodo virusas. Ir jis neatsitrauks, kol nepradėsime suprasti jo vaidmens. „Jūs visi esate paskendę tremtyje, vidiniame susvetimėjime, – sako jis. – Jūs visi neteisūs, nes visi linkę ginčytis, įrodinėti savo tiesą, kurti lygybę kitų sąskaita. Ir aš priversiu jus pasikeisti.“
Kai verčia suaugti, skauda. Geriau pačiam užaugti. Tam pirmiausia reikia suprasti: tiesa yra tik žmonių vienybėje, ir ši vienybė slypi aukščiau bet kurio konkretaus teisumo, kad ir koks jis būtų įtikinamas ir nekintamas. Be vienybės viskas veda į žlugimą tiesiog dabar.
Čia nėra nieko pompastiško, nieko prigalvoto. Kalbu apie tikrus dalykus, apie mūsų ateitį, apie mūsų vaikų ateitį, apie gyvenimą ir mirtį. Atėjo laikas veikti. Veikti kartu, nesilaikant dviejų tūkstančių metų primestų politikos dogmų ir stereotipų.
Galų gale, čia susirinko tiesiog nepažįstami žmonės. Mus visus sieja viena bendra aplinkybė – bėgimas iš karčios tremties. Tačiau tai yra tik išorinė vienybė. Milžiniškoms pastangoms šiame kelyje, kupiname kliūčių, kylančių iš visų be išimties tautos dalių, reikalinga vienybė, nesunaikinama ir stipri kaip plienas. (Baal Sulamas, 1940).
Po aštuoniasdešimties metų tai matome savo akimis. Taigi ar vėl nusisuksime nuo akivaizdžios tiesos ir mokėsime didžiulę kainą? Negalima palikti žmonių likimo įvairių suinteresuotų asmenų malonei. Mums reikia kažko daugiau nei svetimšalių. Izraelis negali išsilaikyti be kiekvieno rūpesčio ir dalyvavimo. O „kiekvienas“ reiškia „aš“.
Mano laisvė
Ne atsitiktinai virusas mus atitolina vienus nuo kitų. Dėl to pradedame matyti, kaip smarkiai esame susipriešinę viduje, atskirti savo pačių rietenų. Ir gerai, kad matome. Juk nepripažinus ligos neįmanoma išgyti.
Karantino ribojimai tarsi kėsinasi į mūsų laisvę, o iš tikrųjų atriboja mus nuo smaugiančių vartotojiškų santykių. Kaip tik dabar, koronaviruso sumaištyje, gavome galimybę patys sukurti tarpusavyje kažką teisingo, tikro, nesugriaunamo. Kaip tik dabar tapome laisvi daryti svarbų darbą.
„Tikras pasaulis – pasaulis žmonių valdžios ir pinigų – džiugiai niūniuoja sau po nosimi, pakinkyti baime, pykčiu, nusivylimu, suvaržymais ir savimeile“, – pasakė David Foster Voles. – „Ta laisvė, kuri tikrai svarbi, susijusi su jautrumu, sąmoningumu, mokymusi, gebėjimu tikrai rūpintis kitais – žmonėmis, duoti“.
Kaip gi realizuoti šią laisvę?
Naudojantis vienijimosi metodika, kurią žydai turi nuo senų senovės. Kabalistine metodika, pradėta Abraomo ir sudarančia mūsų esmę. Taip, mes galime ją įgyvendinti, jei tik panorėsim. Ir jei tapsime, pagaliau, realistais.
Juk žmonijos ateitis – vienybė virš visų skirtumų ir prieštaravimų, interesų bendrystėje, pusiausvyroje. Įsilieję į šią srovę, išsigelbėsime patys ir ištrauksime pasaulį. O jei delsime, risimės toliau, ir niekas mūsų nepasigailės. Priešingai, pasaulis pajaus, kad mus galima pribaigti, ir krizės priveiktas susivienys šiuo tikslu.
Suteikime žmonėms suvienijimą geruoju, tapkime tauta, pradėjusia dvasinį pakilimą, kuri visiems palengvina kelią ir visus pakelia. Dabar, kai braška senojo pasaulio siūlės, reikia pastatyti tiltą į naująjį pasaulį. O kas tai padarys, jei ne mes?
Audringas srautas neša žmoniją į priekį. Grįžimo nebus. Ir viskas priklauso nuo mūsų, nuo tautos, vadinamos „Izraeliu“. Bet tai priklauso ne nuo mūsų smegenų, sugebėjimų, technologijų, išradimų, bet nuo širdžių suartėjimo ir gero tarpusavio ryšio.
Be šio pagrindo mes prapulsime. Mes neturime poros tūkstančių metų rezervo tremtyje. Mes išnaudojome visus avansus ir paskolas. Laikas grąžinti skolą. Tik duodami kitiems išsaugosime ir sustiprinsime save. Ir jei nematome prošvaistės priekyje, tai tik todėl, kad dar nesutikome dėl to viduje ir vis tiek tikimės tiesiog numušti temperatūrą, nesivargindami gydyti priežasčių.
Gamtoje nėra stebuklingų išgijimų. Ji paskyrė mums gydymo kursą, ir klausimas ne tas, ar mes jį priimsime, o kada. Kuo vėliau, tuo bus skaudžiau. Ir dėl to mūsų poliarizuota, atomizuota visuomenė vis tiek taps visaverte bendruomene, o kiekvieno žmogaus žinios lygiomis teisėmis įsilies į bendrą sąmonę, į bendrą srovę. Ir tai bus ne diktatas, o išsivadavimas, ne našta, o proveržis.
Galbūt mums trūksta tikėjimo savimi. Galbūt pasitikėjimo gamta. Tačiau iš tikrųjų tai tik pasiteisinimai. Mes turime viską, ko mums reikia, ir galime naudoti krizę kaip galingą postūmį vienybei. Viskas priklauso nuo mūsų.
#268357

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką rodo virusas?

Kova, kurioje dalyvauja visi

Kas mus privers pakeisti gyvenimo vertybes?

Komentavimas išjungtas įraše Pandemija: ne išgyventi, o nugalėti

Antisemitizmo teorija, II d.

Izraelis ir pasaulio tautos

каббалист Михаэль ЛайтманNešantys vienybės metodiką
Klausimas: Kūrėjas – davimo, gėrio savybė – sukūrė kūrinį, priešingą sau. Rašis ir dauguma kitų Toros komentatorių sako: „Žmogaus širdies polinkis blogas nuo jaunystės.“ Ką reiškia nuo „nuo jaunystės“?
Atsakymas: Nuo kūdikystės. Kiekvienas žmogus gimsta egoistas.
Komentaras: Taigi, mūsų neapykanta Kūrėjui yra natūrali, nes esame Jam priešingi. Mes mėgstame gauti, bet nemėgstame duoti. Arba mes mėgstame duoti, bet su ketinimu gauti.
Atsakymas: Ir gauti kuo daugiau.
Klausimas: Neapykanta Kūrėjui kyla iš mūsų šaknies?
Atsakymas: Taip, nuo pat pradžių mes esame priešingi Kūrėjui ir privalome tai ištaisyti – pamilti Jį. Pasaulio tautos neturi šios šaknies, todėl neturi ką taisyti. Jos tiesiog prisijungia prie mūsų, pagal tai, kaip mes taisomės. Ir jei mes neištaisome savęs, tada jie jaučia, kad mes, žydai, tarsi nešame neigiamą energiją į pasaulį.
Klausimas: Net Talmudas sako, kad jei Izraelio žmonės atgailauja, jie yra išgelbėti, o jei ne, tada „čia bus jūsų laidojimo vieta“. Pasirodo, Kūrėjas išskyrė būrį žmonių iš visų tautų, prievarta juos suvienijo ir suteikė vienybės metodiką. O kas toliau?
Atsakymas: Abraomo laikais Kūrėjas kai kuriems babiloniečiams suteikė norą siekti Savęs, ir Abraomas suvienijo visus, kurie troško pasiekti Kūrėją, atsiliepdami į jo raginimą. Taip susikūrė grupė, kuri buvo pavadinta „Izraeliu“ („tiesiai pas Kūrėją“).
Komentaras: Vėliau, kai žydai susirinko Sinajaus kalno papėdėje, Kūrėjas jiems nustatė sąlygą: arba jūs priimate Torą – davimo, vienybės įstatymus, arba „čia bus jūsų laidojimo vieta“. Taigi, yra tauta, kuri gavo vaistus nuo visų problemų, nes tik priartėdami prie Kūrėjo galime jas išspręsti.
Atsakymas: Šis vaistas – pakilimas virš mūsų egoizmo. O pakilti virš jo galite, jei to labai paprašysite, ir ne vienas, o kartu su kitais. Jūs surinksite daug žmonių, kurie kartu kreipsis į Kūrėją, kad Jis išlaisvintų juos nuo ego ir suteiktų meilės ir vienijimosi savybę.
#264412

Iš 2019 m. liepos 22 d. TV programos „Sisteminė Izraelio tautos vystymosi analizė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Antisemitizmo teorija, I dalis

Antisemitizmas gimė prie Sinajaus kalno

Pakilti virš egoizmo

Komentavimas išjungtas įraše Antisemitizmo teorija, II d.

Iki ir po koronaviruso

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas: Ar tuo, kad mokomės ir vienijamės, taisome pasaulį?
Atsakymas: Taip. Sukuriame pasaulyje teigiamą komponentą, nes kalbame apie jo vienybę, apie tai, kad žmonės turi būti sujungti gerais ryšiais.
Tai suteikia pasauliui tam tikrą teigiamą kryptį, tam tikrą pataisą, tačiau to nepakanka. Egoistiniam pasauliui mūsų santykinai altruistinis komponentas yra neabejotinai per mažas, kad būtų galima ištaisyti pasaulio judėjimo kryptį.
Jei atvirai, tikiuosi, kad dabar, grįždami į savo ankstesnes būsenas ir valdymo formas, įmonių atkūrimą ir pan., vis tiek susidursime su tuo, kokie esame riboti ir kad turėtume elgtis kitaip.
Klausimas: Po izoliacijos žmogus supras, kad pasaulis yra kitoks, ir priims jį per savo pokyčius?
Atsakymas: Manau, kad pasieksime tam tikrą vidinę būseną, kurioje įvertinsime abi būsenas: ikikoronavirusinę ir pokoronavirusinę. Mes jas palyginsime ir galvosime, ką padaryti kitaip. Net jeigu žmonės neturi nieko bendra su mumis, bet girdi mūsų kvietimą, jie vis tiek suvoks tikrovę tokiu būdu.
Klausimas: Kur yra šis žmonių virsmo taškas? Ar tai ateis per kančias, kad tam tikru momentu įvyktų revoliucija ir prasidėtų sprogstamasis žmonių, pasirengusių mus palaikyti, augimas?
Atsakymas: Taip, viena vertus, tai įvyks susikaupus kančioms ir nepasitenkinimui. Kita vertus, dėl to, kad pradėsime suprasti, kad turime eiti kitu keliu, matydami geresnę būseną nei buvusią.
Todėl santykinai gali nebūti įvairių smūgių, tik aiški geros ateities vizija. Manau, kad dabar, kai grįžtame į praeitį, vis dėlto norėsime ją ištaisyti.
#266481

Iš 2020 m. gegužės 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinė krizės prasmė

Koronavirusas – gamta su mumis susitvarkys

Koks bus pasaulis po koronaviruso?

Komentavimas išjungtas įraše Iki ir po koronaviruso

Kas kaltas, kad buvo sugriauta Šventykla?

Antisemitizmas, Izraelis ir pasaulio tautos, Izraelis šiandien, Kabala, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманAvo mėn. 9 d. simbolizuoja Šventyklos sugriovimą, įvykusį dėl Izraelio tautoje tvyrojusios neapykantos be priežasties. Matome, kad per visą istoriją žydų tautoje buvo ir yra tam tikros grupės, kovojusios tarpusavyje. Tai ir yra ta neapykanta.
Žydai – tai tauta, kurią Senovės Babilone subūrė Abraomas, kai tarp žmonių kilo neapykanta. Jis mokė, kad tik viena priemonė gali padėti įveikti neapykantą: pakilti į meilę virš visos neapykantos, kuri it Babelio bokštas užaugo lig dangaus. Dalis Babilono gyventojų sekė Abraomą, jis juos išvedė iš Babilono į Knaano, Izraelio žemę. Kiti pasiliko Babilone.
Abraomas mokė savo mokinius gyventi pagal dėsnį „mylėk artimą, kaip save“. Ši svarbiausia taisyklė – „visus prasižengimus uždengs meilė“ išskyrė juos iš kitų pasaulio tautų, likusių Babilone, o paskui pasklidusių po visą Žemę.
Ėjusieji paskui Abraomą buvo visų tautų atstovai, tačiau jie įstengė susivienyti draugėn ir tapo Izraelio tauta, o tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“ (jašar kėl), kitaip tariant, tiesiai į vienybę, į meilę artimui. Jie kovojo už tai, kad suartėtų ir taptų broliais, ir iš dalies jiems tai pavyko.
Jie perėjo Egipto tremtį, patyrę daugybę išbandymų savo kelyje, bet tai tik sustiprino juos. Jie tapo artimi ir iš tikrųjų virto viena tauta bei pasivadino „Israel“ (tiesiai į Kūrėją), mat jie siekė vienos jėgos – meilės jėgos.
Tačiau egoizmas nenurimsta, vėl pabunda ir žadina žmogų, todėl su laiku Izraelio tautoje ima formuotis įvairios grupės, pasisakančios prieš Abraomo metodiką. Jie norėjo gyventi pagal kapitalistinį modelį, kad kiekvienas darytų, ką panorėjęs, užuot gyvenę bendruomenėje. Tarp jų kilo karai, kovos.
Per visą istoriją Izraelio tauta kovoja savo viduje, ir priežastis visad viena: „už“ ar „prieš“ vienybę. Taip buvo griūnant pirmajai ir antrajai Šventykloms. Visos griūtys tik dėl to, kad vienos grupės kvietė vienytis ir visus nusižengimus uždengti meile, o kitos priešinosi, nesutiko.
Taip vyksta ir šiandien. Todėl Izraelio tautai teko patirti tremtį, daugybę kančių ir visų pasaulio tautų nemeilę. Juk kitos tautos irgi išėjo iš Babilono, tik pamiršo apie tai.
Nūnai ir žydai, ir pasaulio tautos išsibarstę po visą žemę, ir niekas nežino, kas yra meilė artimui. Egoizmas nuo to laiko labai išaugo ir pas žydus, ir pasaulio tautose. Visuose reikia pažadinti pirminę priežastį, kad išsiaiškintume, kas vykta su pasauliu, kodėl iki šiol pasaulio tautos turi pretenzijų Izraelio tautai, kokia pastarosios misija. Tai reikia paaiškinti visiems.
Istorikai pirmosios Šventyklos griūtį priskiria Nabuchodonosorui, Babilono valdovui, o antrosios – Romos imperatoriui Titui. Tačiau žydai mano, kad prie griūčių atvedė konfliktai pačioje Izraelio tautoje. Ir iš tiesų, viso to priežastis – nepagrįsta neapykanta, atsiskyrimas. Priešindamiesi vienybei sukėlėme pirmosios ir antrosios Šventyklų griūtis. Visos mūsų nelaimės – dėl to, kad nesutariame tarpusavyje ir negalime susivienyti Izraelio tautoje.
Iš išorės atrodo, kad dėl griūčių kaltos imperatorių kariuomenės, priešai, bet iš tikrųjų mes patys per esamą ar nesamą tarpusavio ryšį nuteikiame šias imperijas prieš save ar už savo egzistavimą ir matome atitinkamą rezultatą. Svetima išorinė jėga tik įgyvendina nuosprendį, bet mes patys tai aktyvizuojame savo tautoje. Tad dėl savo kartaus likimo kaltinti galime vien save.
Ir šiandien vyksta tas pats: Persija (šiandienos Iranas) ir kitos arabų šalys nusiteikusios priešiškai mūsų atžvilgiu ir viskas dėl to, kad mūsų pačių nesieja tinkamas ryšys, ir taip skatiname nesantaiką ir neapykantą pasaulyje tarp visų.
Kitose tautose taip pat gali kilti vidinis priešiškumas, tačiau tokios neapykantos kaip Izraelio tautoje nėra nė vienoje tautoje, mat nekenčiame žydų savo pačių viduje. Vidinis žydas – tai noras, kuris reikalauja iš mūsų susivienyti aukščiau mūsų egoizmo ir parodyti visam pasauliui, kad įmanoma gyventi taikoje, ramybėje ir vienybėje, ir tai bus viso pasaulio išsitaisymas.
Taip kalba žydas, esantis mūsų viduje, tačiau nenorime jo klausyti. Tik kabalistai, studijuojantys kabalos mokslą, kuriame tai aiškiai užrašyta juodu ant balto jau prieš tūkstančius metų, žino, kad Toros pagrindas yra didi taisyklė: meilė artimui, kaip pačiam sau. Bet niekas nenori jų išgirsti.
Juk vienybė teoriškai labai gražiai skamba, tačiau kai tik žmonės bando ją realizuoti, įsitikina, kad tai tiesiog neįmanoma, mat reikalauja iš žmogaus viso jo dėmesio, viso jo gyvenimo. Žmonės tam nėra pasirengę. Tam reikia arba specialaus integralaus ugdymo, arba labai didelių kančių, kurios privers žmones atsisakyti savo egoizmo ir suartėti tarpusavyje.

#268465

Iš 2020 m. liepos 26 d. TV laidos „Globalios perspektyvos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neplatus takelis „tarp siaurumų“

Dėl ko liūdėti per Avo 9 dieną?

Gedėti, nes nėra vienybės

Komentavimas išjungtas įraše Kas kaltas, kad buvo sugriauta Šventykla?

Šok į grupę, kaip į Raudonąją jūrą

Dvasinis darbas, Grupė

каббалист Михаэль ЛайтманKaip toliau mokytis, jei dingo pilnatvės jausmas?
Tęsti be užsipildymo! Kūrėjas man rodo: „Ar tu gali kažką atlikti be užpildymo, ar ne? O jei tu negali dirbti be kompensacijos, vadinasi, tu dirbi pas Faraoną, o ne pas Mane. Tada nesikreipk į Mane, eik pas Faraoną!“
Reikia pasistengti išeiti iš Faraono karalystės su grupės pagalba. Įeik į draugus, kad jie ištrauktų tave. Mažiau filosofuokite, o junkitės į grupę, pasitikėdami, kaip vaikas, anuliuodamasis prieš suaugusiuosius. Ir tada jam pavyks augti teisingai.
Išėjimas iš Egipto – tai nėra pabėgimas iš vienos vietos į kitą, o bėgimas nuo egoistinio noro. Kiekvienas iš mūsų išeina iš savo egoizmo ir jungiasi į grupės norą. Kai aš jungiuosi į grupę, tai reiškia, kad aš išėjau iš Egipto ir perbridau Raudonąją jūrą.
Todėl, jei tu mokeisi dvidešimt metų, o dabar daugiau negali tęsti, vadinasi, esi priešais Raudonąją jūrą ir neturi išeities, kaip tik šokti į grupės vienybę. Ji tikrai egzistuoja, net jei jos niekas nejaučia. Ir kai tu įšoksi į šią vienybę ir įsikabinsi į draugus, bus laikoma, kad tu perėjai Raudonąją jūrą.
Labai svarbu pereiti nuo savo individualaus noro į bendrą grupės norą, nors nematai jos tikros būsenos, dvasinio paveikslo. Įšokdamas vidun atrasi, kad tau yra už ko laikytis. Bet tu privalai šokti į šią jūrą, ir tą akimirką, kai šoksi, rasi už ko įsikabinti, tarsi kūdikis už motinos. Tai ir vadinama išėjimu iš Egipto, iš mūsų egoizmo, į Sinajaus dykumą.
#262841

Iš 2020 m. balandžio 8 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabėgimas nakties priedangoje

Kabalistinės grupės tikslas V dalis

Veikiami egoizmo narkozės

Komentavimas išjungtas įraše Šok į grupę, kaip į Raudonąją jūrą
« Ankstesni įrašai
Vėlesni įrašai »