Tikrasis dvasinis pojūtis priklauso tik nuo mūsų artumo, ryšio dešimtuke. Priklausomai nuo mūsų vienybės stiprumo artėjame prie Kūrėjo ir gauname iš šio veiksmo dvasinį rezultatą, pajaučiame dvasinį pasaulį.
Skirtumas tarp anksčiau buvusio ryšio ir dabar pasiektojo suteikia dvasinio tobulėjimo pojūtį. Todėl tuo reikia pasirūpinti, į tai sutelkti dėmesį. Jei nesustiprinau ryšio su draugais dešimtuke, tai neatlikau savo dalies taisymosi procese. Kitaip tariant, negyvenau dvasiniame pasaulyje, o gyvenau tik materialiame pasaulyje.
Skirtumas tarp materialaus pasaulio ir dvasinio tas, ką būtent noriu stumtelėti savo egzistencijoje: savo dabartinį protą ir jausmus ar mūsų vienybę, kad pakilčiau prie dvasinio proto ir jausmų, t.y. prie tikėjimo aukščiau žinojimo.
* * *
Negalime pakilti į dvasinį pasaulį materialaus pasaulio sąskaita – tik virš jo, tikėjimu aukščiau žinojimo. Iš šio pasaulio nereikia imti nieko, tik kliūtis, kurias paverčiame dvasiniais indais pakildami virš jų. O jei prilimpu prie šio pasaulio ir atsiplėšiu nuo grupės, vadinasi, neturėjau tinkamo ryšio su draugais. Juk atėjęs į grupę tam laikui pamirštu apie šį pasaulį.
Man reikia nuolatos jausti savo ryšį su grupe, o materialiam pasauliui duoti įsiveržti į mano dvasinį pasaulį, į grupę, tik tada, kai tai leidžiu, ir ne pasiduoti jo valdžiai, kad jis pasiglemžtų, valdytų mane. Aš keliu tokius prioritetus, kad dvasinis vystymasis būtų svarbesnis už materialių egzistavimą.
#274821
Iš 2020 m. gruodžio 1 d. rytinės pamokos „Tikėjimas aukščiau žinojimo“
Daugiau šia tema skaitykite:
Klausimas: Ko būtent gamta nori iš mūsų? Ką kiekvienas turėtų pakeisti, kad būtų geresnė ateitis?
Jeigu visiškai įveikiame savo egoizmo priešinimąsi, kuris mums duotas pagal sielos šaknį ir susijungiame dešimtuke, tai tarp mūsų gali atsiskleisti
Pirmiausia kiekvienas turi atlikti sau apribojimą. Pirmoji sąlyga įeiti į
Žengiame į 2021 metus, kurie atskleis mums, koks pasaulis uždaras, susijęs į vieną sistemą, kenčiantis kartu, todėl sprendimas irgi turi būti bendras.
Gyvename naujoje eroje, sena niekada nebegrįš. Todėl nėra prasmės sėdėti ir liūdėti dėl praėjusio gyvenimo kaip seniui, su ašaromis prisimenančiam savo jaunystę. Šis laikas praėjo, baigėsi! Mus išmetė iš ankstesnės būsenos, durys už mūsų uždarytos ir kelio atgal nėra.
Turiu matyti, kad draugai dideli, o aš pats mažiausias tarp jų. Tačiau neįmanoma laikytis šio kraštutinumo vien žeminant save. Kita vertus, turiu jaustis didžiausiu, kad galėčiau patraukti visus paskui save.
Reikia visuomet prisiminti, kad priklausome vienai sielai, vienam norui (nors jis ir sudužo dėl Adomo prasižengimo), ir esame valdomi vienos jėgos, vadinamos „
Kuo daugiau savo minčių ir norų reikia pervesti virš ribos, kad susietume juos su
Jeigu keletas draugų