Kai neapykanta – į naudą

Antisemitizmas, Knyga „Zohar“

„Zohar“, skyrius „Šemot“, 250 punktas: …tarė Kūrėjas: „Ko gero, dar susimaišys dvylika genčių su kitomis tautomis, ir visuose pasauliuose liks trūkumas“.
Ką padarė Kūrėjas? Jis privertė juos kraustytis iš vienos vietos į kitą tol, kol nenusileido į Egiptą ir neapsigyveno savo būstuose tarp atšiaurios tautos žmonių, niekinančių jų papročius, besibodinčių giminiuotis ir laikančių juos vergais.
Ir vyrai, ir moterys – visi bjaurėjosi jais.
Tai truko tol, kol visi jie netapo tobula švaria sėkla, nesumaišyta su svetimais.

Savo būseną galima nagrinėti bandant išsivaduoti iš egoizmo, o galima nagrinėti norint likti jame (apsiprantant su juo). Jei noriu pasilikti egoizme, jis savo neapykanta atstumia mane, nes jaučia manyje tašką širdyje – Kūrėjo dalį, kuri priešinga jam.
Parašyta: „Faraonas Izraelio tautą (kryptingu engimu) priartino prie Kūrėjo“. Ir parašyta: „Sukūriau egoizmą pagalbai prieš tave patį“ – egoizmas veikia prieš tave, bet būtent tuo ir padeda.
Panašiai kaip 1960-1970 metais sovietų valdžia kryptingu antisionizmu išaugino sionizmą. Būtent piktosios jėgos (atvirkštinė Kūrėjo pusė), o ne Kūrėjas ir Šviesa atvirai, padeda atskleisti blogį.
Tremtis – tai tarpinė tarppakopinė žmogaus būsena, kai žmoguje atsiskleidžia ir egiptiečiai, ir Izraelis – vieni prieš kitus, o žmogus būdamas per vidurį aiškinasi savo savybes.
Jis ištremtas, paklūsta egiptiečiams. Iš vienos pusės – egiptiečiai jį traukia, iš kitos – atstumia, nes jame yra „Izraelio sėkla“.
Kitaip tariant, noras mėgautis niekina ir atmeta ketinimą duoti, netrokšta jo ir siekia veikti tik tam, kad gautų. Tai ir yra pasaulio tautų neapykanta Izraeliui.
Galima aiškinti ir kitaip: kai žmogus pereina prie noro duoti ir tapatina save su juo, artėdamas prie išėjimo iš Egipto, jis pats nebenori susidėti su egiptiečiais (pasaulio tautomis).
Egiptiečių valdžiai atėjo galas – jis jau nebesiekia būti toks, kaip jie, jis pats nenori susijungti su tais, tarp kurių kol kas gyvena, Faraonas patiria smūgius, ir jo akimis žiūrint, šie smūgiai padeda jam pakilti virš ryšio su Faraonu.
Ir tada jis atsiskiria nuo egiptiečių ne todėl, kad šie jį atstumia, o todėl, kad jis pats juos atmeta, artėdamas prie išėjimo iš Egipto.
Kūrėjas manyje (bet kuriame žmoguje pasaulyje) situaciją aiškina iš dviejų pusių, kad mums būtų aišku, kas mus traukia: egoizmas ar noras duoti.
Pasaulio tautos jaučia neapykantą kibirkščiai, likusiai Izraelio tautoje iš davimo lygmens, atmeta ją – ir dėl to Izraelio tauta išliko. O visai ne dėl to, kad ji pati kaip nors save saugojo.
Kaip rašo Baal Sulamas, Izraelio tauta kaip riešutai maiše, kuriuos jungia ne meilė, jie priverstinai sujungti į juos nukreipta išorine neapykanta.

Iš 2010-04-18 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.