Pateikti Ketvirtadienis, 7 gruodžio, 2017 dienos įrašai.


Kur mus veda gamta?

Gyvenimo prasmė

каббалист Михаэль ЛайтманKomentaras. Sąvoka „darbas“ užima pusę žmogaus gyvenimo. Jis pradeda tam ruoštis nuo mažens: mokosi mokykloje, institute, galvoja, kuo būti. Bet dabar visa tai baigiasi. Bręsta netikėtas perversmas.
Atsakymas. Šiandien mūsų karta yra labai įdomios būsenos, kai darbas, kuris sukūrė žmogų ir praktiškai lėmė visą jo asmeninį, šeimyninį, visuomeninį, valstybinį ir net planetinį gyvenimą, staiga pradeda prarasti savo prasmę.
Žmogus jau nesusijęs su „darbo“ samprata, kuri prieštarauja Darvino teorijai, pripažįstančiai, kad darbas sukūrė iš beždžionės žmogų.
Be to, K. Markso teorija, kuri teigia, kad mes pasieksime socialistinio darbo pergalę, kai kiekvienas gaus pagal poreikius ir savanoriškai atiduos pagal gebėjimus, taip pat jau neveikia. Juk šiandien iš tavęs nieko nereikalaujama. Gauk savo pragyvenimo minimumą, ir viskas.
Kur rasti darbą? Ieškoti jo po visą pasaulį, kas vyksta jau seniai? Todėl pati darbo sąvoka, kai žmogus kuria, renkasi pagal tai, kas patinka, kas suteikia materialų pasitenkinimą ir užtikrina rimtą socialinį lygį bei perspektyvas, absoliučiai išnyksta.
Ir štai, kas įdomiausia: kartu su tuo dingsta menas. Juk literatūra, muzika, poezija, kinas, teatras – tai irgi darbas, jo tikslai ir prasmė mūsų kasdienybėje pamažu kis.
Keičiasi žmonijos norai, ketinimai, tikslai. Todėl viskas, ką galima šiandien žmogui nuo žmogaus pateikti, jam nebėra kažkas reikšminga. Jei kažkas kažką parašė, tai manęs, iš principo, nedomina.
Mūsų egoizmas kyla aukštyn, jis nori didesnių, reikšmingesnių pojūčių – jei jau gyvenimas, tai iš tikrųjų gyvenimas. O visokie sentimentalūs romanai ir verksmingi serialai, kuriais mūsų laikais užpildyta televizija, taps antraeiliais, kadangi noras juos žiūrėti palaipsniui išnyks.
Ir kas tada liks žmogui? – Nieko! Nuoga gyvenimo prasmė, kurios negalėsime rasti nei literatūroje, nei mene, nei muzikoje – niekur, net technikoje.
Žmonės kurs robotus, kad jie dirbtų žmonijai. O kas toliau? – Darbo nėra, nėra kuo užsiimti, niekas tavęs niekuo neįpareigoja. Sugalvoti kažką dirbtinai – tai tik užteršti atmosferą ir žemę.
Klausimas. Kur gi mus stumia gamta? Kad visi žmonės atsisėstų ir pradėtų mąstyti apie gyvenimo prasmę?
Atsakymas. Ne. Gyvenimo prasmė pasiekiame ne sėdėjimu ir mąstymu, o tuo, kad mes kuriame vidinį tarpusavio ryšių tinklą, kuriame pradedame jausti visiškai kitą išmatavimą, naują pasaulį – vėl ir vėl naują, ir taip vis aukščiau ir aukščiau.
Dvasinis pasaulis – tai ne trimatė mūsų pasaulio erdvė, ten nėra laiko tėkmės. Mes išeisime už Šviesos greičio, už mūsų mentalinio, dvasinio tarpusavio bendravimo greičio ir pakilsime į visiškai kitus bendravimo metodus.
Ryšys tarp mūsų taps visiškai kitoks, vidinio lygmens, kuris nepriklauso nuo galvos smegenų neuronų ir nervinių ląstelių. Mes būsime vienas vieningas organizmas. Papildomai prie mūsų fizinių kūnų prisidės mentalinis, dvasinis tarpusavio ryšys, ir mes pradėsime išeiti į kitą pasaulį.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus be darbo – ne žmogus

Naujojo pasaulio pamokos. Vergai savo noru

Mėgstamas darbas – pašakimas ar paskirtis?

Komentarų nėra