Adaptavimasis prie naujosios pasaulėjautos

Egoizmo vystymasis, Integralus auklėjimas

Klausimas: Dvylika metų vedu užsiėmimus įvairioms psichoterapinėms grupėms ir pirmą kartą susidūriau su reiškiniu, kad integraliojo mokymo grupėse žmonės patiria tokius stiprius emocinius išgyvenimus. Kai kurie dalyviai nemiega naktimis, mąsto, bando surasti medžiagos apie integralųjį pasaulį ir t. t. Su kuo susijusi tokia stipri emocinė reakcija?
Atsakymas: Mes priėjome egoizmo vystymosi pabaigą ir matome, kad žengdami ta pačia kryptimi, taip pat kaip anksčiau besielgdami su gamta jau nebegalime susitvarkyti su supančia aplinka, su savimi, tarpusavyje ir su pasauliu, nes pasaulis, kaip šiandien atsiskleidžia, tapo globalus.
Jis visada toks buvo, tačiau mes nebuvome pasiruošę priimti, suvokti, pajusti šio globalumo ir manėme, kad tiesmukiškai veikdami galime jį keisti ir daryti su juo, ką panorėję.
O dabar, kai globalumas pradėjo ryškėti, mes jau nebegalime pasaulio paveikti ankstesniu būdu. Matome, kad mūsų poveikis neturi jokio rezultato – mes neišlipame iš krizių.
Paskutiniaisiais metais, apskritai paėmus, apgaudinėjame save – juk krizė prasidėjo jau seniai, prieš 30-40 metų, tačiau mes jos kažkaip nepastebime ir netgi dabar manome, kad tai laikina, kad ji praeis: yra pakilimai ir nusileidimai, taip viskas ir tęsis. Iš tikrųjų taip nėra. Mes stovime prieš kažkokį naują pasaulį, naują sistemą ir privalome suprasti, kaip ji valdoma.
Integraliojo ugdymo ir švietimo metodika skirta padėti mums tai išsiaiškinti. Ji aiškina žmogui, kas yra integrali, analoginė valdymo sistema. Mes šiek tiek dirbame su tokiomis sistemomis technikos srityje. Šiais principais remiasi įvairios, dažniausiai uždaros valdymo sistemos.
Vis dėlto natūralu, kad aiškindami jas žmonėms susiduriame su žmoniškąja prigimtimi, nes uždaroji sistema numato visišką žmonių bendrumą, integraciją, kaip kad vienas žmogus yra viename kūne.
Čia žmonės išgyvena labai rimtus vidinius pasikeitimus. Žmonėms tai visiškai nepriimtina, neįprasta, neįmanoma, bet vėliau jie po truputį persilaužia ir adaptuojasi. Reikalas tas, kad mes bandome sutrumpinti, suspausti šias perėjimo stadijas, bet iš tikrųjų jas reikėtų pailginti ir suteikti žmogui didesnę erdvę, kad jis galėtų atsipalaiduoti, pagalvoti, adaptuotis, o tada vėl tęsti. Gaila, dirbant grupėmis tam kol kas nėra pakankamai laiko ir galimybių.
Bet vis tiek aš nemanau, kad netgi jei mes pačiu gailestingiausiu būdu elgtumėmės su mūsų eksperimentinėmis grupėmis, tų grupių žmonės galėtų kaip nors apeiti gan stiprius vidinius sukrėtimus, nes žmogus turi pereiti potencialų barjerą nuo „aš“ prie „mes“. O tai – prieš mūsų prigimtį, tai – už mums siūlomą prigimtį ir tikrąjį pasaulio vaizdą.
Juk šiandien netgi aprūpinimo, gamybos, tarptautinės prekybos, tarpvalstybinės priklausomybės sistemos pradeda reikštis kaip analoginės integraliosios sistemos. Todėl tie žmonės, kurie bus mokomi pagal integraliojo švietimo ir ugdymo metodiką, supras, kas vyksta.
Po tokio paruošiamojo integralaus lavinimo iš šių žmonių galima išugdyti bet kokius specialistus naujame pasaulyje, naujame sociume, kurį dabar, norime to ar ne, turime kurti stengdamiesi atremti integralios globalios krizės iššūkį. Iš tokių žmonių galima padaryti tikrus specialistus. Jie iš tiesų bus vieninteliai iš visos žmonijos, kurie supras, kaip teisingai, naujai žvelgti į pasaulį.

Iš 2012 m. kovo 1 d. pokalbio apie integralųjį ugdymą

Daugiau šia tema skaitykite:

Mersedesas už 10 dolerių

Supančioti vienu ryšiu

Padaryti svetimą savu

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.