Pateikti Ketvirtadienis, 20 gruodžio, 2018 dienos įrašai.


Aukštesniųjų pasaulių enciklopedija

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis, Platinimas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманSunkiausia tai, kad išvis negalime įsivaizduoti dvasinio darbo. Jis netelpa nei mūsų jausmuose, nei prote. Iš esmės esame šio pasaulio žmonės, operuojantys tik jo sąvokomis, dydžiais, vertinimais – jame visas mūsų gyvenimas.
Mūsų darbo laukas sudarytas iš šio pasaulio sąvokų ir neišeina iš jų ribų.
O visą šį pasaulį apibūdina sąvokos gauti arba duoti tam, kad gautum, nuo to priklauso mūsų pojūčiai: malonumas arba kančia. Esame sukurti iš noro mėgautis medžiagos, todėl įvairius garsus, kvapus, vaizdus, daiktų dydžius, net mechaninius reiškinius savo viduje visada paverčiame pojūčiais.
Gyvename pagal šiuos malonius ir nemalonius pojūčius. Juk tai, ko nejaučiame, mums tiesiog neegzistuoja. Mes to apskritai nematome. Ir iš tikrųjų to nėra, juk šis pasaulis egzistuoja tik mūsų pojūčių diapazone, noro mėgautis suvokime.
Todėl esame užprogramuoti jausti. Iš patirties jau žinome, kas teikia malonumą, o kas ne, ir taip kuriame pasaulio vaizdą. Bet staiga žmogų patraukia kažkokia kita būsena – tai reiškia, kad jo širdyje įsižiebė taškas. Jis ima ieškoti, kur šis taškas jį veda, ir randa kabalos mokslą.
Iš pradžių jis mokosi ir nesupranta, apie ką kalba kabala. Juk ji pasakoja apie kažkokį kitą pasaulį, neegzistuojantį mūsų pojūčiuose ir supratime.
Kabalistai teigia, kad viskas suvokiama tikėjimu aukščiau žinojimo. Bet tai ne tas tikėjimas, kurį pažįstame šiame pasaulyje. Galvojame, kad „tikėti“, tai priimti be įrodymų. Jei yra įrodymų, tai jau ne tikėjimas, o žinojimas.
Senovės kabalistai, atskleidę dvasinį pasaulį, tikėjimu pavadino savybę duoti ir mylėti artimą kaip patį save, nes tai Binos pakopa. Bina – tai tikėjimas. Anuomet žodis „tikėjimas“ neturėjo kitos prasmės. Tikėjimu vadinosi davimas dėl davimo, o absoliučiu tikėjimu – gavimas dėl davimo.
Tačiau vėliau, prieš du tūkstančius metų, žmonės ėmė leistis nuo davimo ir meilės pakopos, ir apie davimo savybę teliko prisiminimas. Tuomet savo pojūčius jie pavadino tikėjimu, taip iškreipdami tikėjimo sąvoką. Nuo tada laikoma, jog tikėti – tai tiesiog patikėti, nesiremiant žinojimu.
Ir iki šiol tikėjimas – labai miglota sąvoka. Kiekvienas tiki sau kuo nors ir tuo gyvena. O sąvoką „tikėjimas aukščiau žinojimo“ itin sunku suprasti, juk ji reiškia dvasinio indo sandarą, tai yra noro duoti virš noro mėgautis.
Labai svarbu sudaryti teisingų kabalistinių apibrėžimų žodyną, kad taptų aišku, jog kalbama apie kitą pasaulį, kitą tikrovę. Ir žodžiai, neva žinomi mūsų pasaulyje, įgyja visiškai kitą reikšmę kabaloje, atskleidžiant dvasinę tikrovę.
Reikia prisiminti, kad materialūs apibrėžimai priešingi dvasiniams, ir stengtis pereiti prie tikrųjų, dvasinių sąvokų. Jei suprasime, kad stengiamės iškelti davimo savybę virš gavimo, o tai vadinama tikėjimu virš žinojimo, tuomet bus aišku, kad tai dvasinis kli.
Svarbu sekti, kad vartotume tinkamus apibrėžimus: „šviesa šviečia“ – reiškia, kad davimo savybė atsiskleidžia noro mėgautis viduje. Reikia nuolat savyje koreguoti apibrėžimus, vietoje šio pasaulio bandyti įsivaizduoti dvasinį. Ir tuomet išvysime, kad kylančios kliūtys padeda mums susidaryti teisingą vaizdą.
#220495

Iš 2018 m. sausio 23 d. pamokos tema „Nuo kliūčių į pakilimus“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokymasis – tai malda

Stebuklinga Šviesos jėga

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Komentarų nėra