Komentaras: Yra tokia sąvoka „ksenofobija“ – savisaugos siekis. Ji grindžiama netolerancija žmonėms su kita odos spalva, antsvoriu ar žemu ūgiu ir t. t. Mūsų smegenys iš karto atpažįsta juos kaip svetimus.
Egzistuoja savybių panašumo dėsnis, pagal kurį panašūs žmonės vienas kitą pritraukia, o priešingi atstumia. O mes kalbame, kad turime eiti pagal gamtos dėsnius.
Atsakymas: Ne, gamtos dėsnis nereiškia, kad privalome artėti prie panašių į save. Daugeliu atvejų reikia jungtis su tais, kurie skiriasi nuo tavęs, kad sukurtume platesnį visuomeninių santykių lauką.
Todėl tarp biologinių junginių matome įvairiausių rūšių ir tai, kad jiems būtini jungtis su kitomis, kartais ne visai panašiomis rūšimis. Tai veda į dar įvairesnę gamtą. Todėl nepradėsime kryžminti tik raudonplaukių su raudonplaukiais, aukštų su aukštais ir t. t., tai tegali sukelti nepageidaujamų pasekmių.
Klausimas: Ir vis dėlto kas yra savybių panašumo dėsnis: panašūs traukia panašius?
Atsakymas: Omenyje turimas vidinis panašumas, kai žmonės traukia vienas kitą, jausdami vienodus siekius.
Kabaloje tai – svarbiausia savybė: vienijamės į grupes pagal savo ketinimą ateiti į ypatingą, beje, nežemišką tikslą, kurio neapibrėžia standartinės materialios sąlygos.
Jungtis gali žmonės, kurių odos spalva nevienoda, kurie aukšti ir žemi, stori ir liekni. Svarbiausia, kad kiekvienas turėtų norą pakilti virš savo prigimties, susijungti su kitais aukščiau prigimties. Jie ima vienytis visiškai pagal kitą požymį, be to, vienijasi tokiomis savybėmis, į kurias žemėje nekreipiame dėmesio.
Kitaip tariant, kalbėdami apie panašumą turime galvoje panašų tikslą, tačiau žmonių savybės, charakterio bruožai lieka skirtingi. Ir kuo didesnė įvairovė, tuo didesnį panašumą įgyjame.

#275005

Iš 2020 m. spalio 14 d. TV laidos „Bendravimo įgūdžiai“

Komentaras: Motyvaciją lemia du veiksniai: žmogaus sėkmės vertinimas ir svarbos pasiekti tikslą matas. Jei žmogus nemato galimybės tapti sėkmingam, neras savyje energijos atlikti šį darbą.
Atsakymas: Atsižvelgiama į tris motyvacijos rūšis: ketinimo, gavimo ir atlikimo. Todėl žmogus turi ne šiaip matyti ateitį, bet matyti aiškiai, konkrečiai, išmokti analizuoti ją, skirstyti dalimis ir vėl jungti. Jis turi suprasti, kaip ateis į tą ateitį.
Motyvacija pati savaime – tai tiesiog žodis. Ir ėmus perteikti ją formulėmis, grafikais, lentelėmis, projektais prasideda rimtas darbas.
Klausimas: Kitaip tariant, žmogus, žvelgdamas į ateitį, turi matyti naudą iš kokio nors veiksmo?
Atsakymas: Būtinai, juk tai jį motyvuoja. Mūsų prigimtis taip sukurta, kad negalime dirbti be naudos sau.
Klausimas: Kodėl taip sukurta gamtos, kad yra nemotyvuotų žmonių? Net gyventi nėra motyvacijos. Kokia priežastis?
Atsakymas: Tai priklauso nuo sielos šaknies. Kitaip nepasakysi. Yra žmonių, kurie nori gyventi, o yra tokių, kurie iš pradžių nenori. Viskas priklauso tik nuo to, kiek žmogus mato savo ateitį ir save joje.
Klausimas: Ar galėtumėte žmogui be motyvacijos gyventi kaip nors ją suteikti?
Atsakymas: Niekam nieko negaliu duoti. Tegaliu padėti žmogui išvystyti savyje motyvaciją.
Klausimas: Nejau pats žmogus įstengs pats išvystyti savyje šį gabumą?
Atsakymas: Po truputį, pamažu – taip. Negalima jam pasakyti: „Štai, veik“, nes jis neturi jėgų dirbti su savimi. Bet pamažu gali to pasiekti. Viskas iš esmės priklauso nuo aplinkos, kurioje jis yra.
Klausimas: Kartais motyvacija staiga dingsta ir taip pat netikėtai atsiranda. Ar galima ją valdyti?
Atsakymas: Pasitelkus aplinką galima. Aplinka – tai žmonės, knygos – viskas, iš ko žmogus gali gauti jėgų.

#273449

Iš 2020 m. rugpiūčio 28 d. TV laidos „Valdymo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ryšys tarp norų vystymosi ir motyvacijos

Motyvacija – skatinimas veikti

Svarbiausia motyvacija gyvenime