Visuomenė, kurioje gyvename, egoistiškai valdo mus, keldama mums įvairiausius standartus: kaip rengtis, kaip šukuotis, kaip atrodyti, būti aukštu, lieknu, o ne storu ir žemu ir pan.
Taip sukurta tikslingai, kad geriau atsiskleistų mūsų egoizmas. Išeitų, kad žmogus egzistuoja veikiamas daugybę išorinių neigiamų veiksnių. Tokia būsena vadinama „tremtimi“, kai mūsų davimo ir meilės savybės ištremtos iš dvasinio pasaulio ir yra valdomos egoistinių vertybių, vertinimų, nuostatų.
Todėl visos mūsų pastangos turi būti nukreiptos į tai, kad pakeistume šias egoistines visuomenines nuostatas į dvasines, kai žiūrėsime į vidinį žmogaus pasaulį, o ne į išorinius duomenis, ir vertinsime jį pagal jo mintis, o ne pagal tai, kiek tai malonu ar gera mums. Toks mūsų nuolatinis darbas su savimi.
Ir būdamas tokioje nepaprastoje situacijoje kabalą studijuojantis žmogus turi be perstojo užsiimti savianalize ir suprasti, kad ties juos dirba visuomeninė egoistinė mašina, kuri kas akimirką teikia jam nuostatas, egoistinius standartus: reikia daryti taip, žiūrėti į žmones taip, vertinti juos pagal tam tikrus kriterijus.
O žmogus turi nuolatos tam kliudyti. Tuomet jį supančioje visuomenėje, jį veikiančioje egoistinėje mašinoje žmogus išvys nukreipiančią Kūrėjo ranką, kuri taip jį ugdo ir veda į absoliučios meilės visiems būseną.
Taip pasaulis virsta arena, vieta, kur susijungiame su Kūrėju mūsų abipusėje meilėje jam. Iš tikrųjų šis pasaulis išnyksta, jis neegzistuoja. Jis tarsi yra ta vieta, kur tiesiog susijungiame – aš ir Kūrėjas.
Man atsiskleidžia, kad visas pasaulis dėl to ir buvo sukurtas. Visas tas išorinis blizgesys, daugybė žmonių, viskas, kas su jais vyksta, kaip jie mane veikia, kaip aš veikiu juos – visa tai reikalinga tam, kad ištaisyčiau savo tarpusavio santykius su Kūrėju.

#309979

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Nekenčia, bet myli“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iššifruoti Kūrėjo kalbą

Pamatyti Kūrėją

Iliuzinis pasaulis