Priešais mus atsiveria teatras, kurio dalyviais esame. Įsivaizduokite, kad mums reikia įspėti pirmąją pakopą, kurioje šiandien esame, kokia tai scena, ir ką joje daro veikiantys asmenys.
Suprantame, kad šie žmonės – marionetės. O mes nenorime vaidinti šiame spektaklyje, nei pagrindinių, nei antraeilių vaidmenų. Norime pasiekti scenaristo lygmenį, juk jis sugalvojo šią sceną, ar bent jau režisieriaus.
Jeigu mes per režisierių pasieksime scenaristo lygmenį ir atspėsime, kodėl jis viską taip sukūrė, kodėl ši scena tokia, kas čia sieja veikiančius asmenis, herojus, kodėl taip keičiasi scenos, tai nusipelnysime pakilti į kitą pakopą.
Kitoje pakopoje viskas bus visiškai kitaip, bet sumanymas tas pats. Mes vėl įžengsime į tam tikrą pasaulį, kur veikia kitos jėgos, kiti herojai, visiškai kitos aplinkybės, ir nėra nieko panašaus į tai, kas buvo anksčiau.
Kitaip tariant, tai, ką šiandien matome mūsų pasaulyje, daugiau niekur nepasikartos, kaip nepasikartos ir nė viena kita pakopa. Juk kiekvienoje kitoje pakopoje viskas bus nauja.
Taip pamažu, tolygiai išmoksime visas 125 dvasines pakopas, susipažindami su Kūrėjo sumanymu ir iš dalies atskleisdami Jį, Jo emanacijas, metamorfozes, kol pasieksime paskutinę pakopą – visišką Jo sumanymą, Jį patį.
Judėti dvasinėmis pakopomis reiškia pamažu suvokti Kūrėją kaip pagrindinį visos pasaulių sistemos statytoją, scenaristą, režisierių, kuris atlieka visus veiksmus. Visi kiti neturi galimybės nei judėti, nei ką nors daryti viduje ar išorėje. Jis judina kiekvieną atomą, molekulę, kiekvieną mintį, norą, viską sudėlioja į savo vietas.
Kūrėjas ar Šviesa – tai teigiamas jėgų laukas. Pasitelkęs šią jėgą paleidžia globalų teatro spektaklį, kuris išjudinamas būtent tam, kad pakeltų mus į Jo suvokimo lygmenį, o per suvokimą – į panašumą su Juo.
#259413

Iš 2020 m. sausio 5 d. pamokos rusų k.