Skyrybos pagal babiloniečius

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Neturime nė menkiausio supratimo apie ateities pasaulio tvarką, nes įžengėme į tokią jėgų sistemą, kuri anksčiau niekada nepasireiškė mūsų pasaulyje.
Gamta, Kūrėjas pradėjo aiškiai skleistis, vis labiau artėti prie mūsų. Ir dėl to turime atverti aukštesnįjį pasaulį, t. y. aukščiausiąją valdymo sistemą – aukščiausios jėgos, Šviesos valdymo sistemą.
Kai ši jėga artėja prie mūsų, kai aiškiau, intensyviau šviečia mums, mūsų visuomenei, mūsų pasauliui, – jaučiame savo priešingybę su šia išorine jėga. Mes jaučiame ne ją pačią, o savo negebėjimą nors kažkaip įsikurti.
Pasaulis tampa nenuspėjamas, žmonija užsiima ateities spėjimais ir net tiki stebuklais. Ir tai mūsų šviesiajame amžiuje!? Po dvidešimtojo šimtmečio staiga įtikime tuo. Kasmet, o kartais ir keletą kartų per metus atsiranda visokių pasaulio pabaigos datų ir kitų apokaliptinių įvykių.
Be to, atsiduriame kietuose gamtos „gniaužtuose“, gamta pati generuoja netikėtas krizes per cunamius, uraganus, vulkanų išsiveržimą, gaisrus, potvynius ir t. t. Pamažu viskas išeina iš pusiausvyros, iš tos trapios pusiausvyros, kurioje buvome, – nes pereiname lūžio tašką.
Šį lūžio tašką mes su jumis vieną kartą perėjome senovės Babilone nedideliu socialiniu mastu. Ten buvo sutelkta visa žmonija ir dar tada ji pastebėjo, kad sudaro mažą uždarą visuomenę.
Štai ir mes šiandien, nors mūsų septyni milijardai, esame uždara visuomenė. Mes staiga „užsitrumpinome“ visi kartu, tapome priklausomi vieni nuo kitų.
O iš kitos pusės, mes kaip sutuoktiniai prieš skyrybas, nekenčiame vienas kito, nors vis dar gyvename kartu viename bute. Mums reikia nebegyventi drauge, mes negalime likti kartu, tačiau bendri saitai laiko mus kartu. Štai tokį „bendrą butą“ šiandien randame mūsų Žemėje.
Kažkada ji atsiskleidė mažoje teritorijoje – Mesopotamijoje prieš 3700 metų. Ir tuomet žmonės pirmąkart leidosi ieškoti: „Ką gi daryti? Viena vertus, būti visiems vienoje vietoje esant visiškai tarpusavyje susijus, o kita vertus, nekęsti vieni kitų ir veržtis kuo toliau vieni nuo kitų…“ Dvi priešingos jėgos, dvi sunkiausios tendencijos draskė visuomenę.
Ir tada, iš tiesų, buvo pasiūlytos dvi metodikos.
Viena metodika – tai mūsų prigimties ištaisymas. Imkime taisyti mūsų egoizmą – tai, kas skiria, atitolina, atstumia mus vienus nuo kitų. Tuomet mes laimėsime, tapsime viena visuma padėdami vieni kitiems. Turėsime didžiulę jėgą ir iš tikrųjų pastatysime „bokštą iki dangaus“ – mūsų bendros meilės, bendradarbiavimo, vienybės ir teigiamos jėgos bokštą.
Taip tapsime lygūs Gamtai – juk Gamtoje viskas tarpusavyje susiję. Visi jos lygiai – negyvasis, augalinis ir gyvūninis – visada veikia abipusėje harmonijoje ir tik žmogus su savo egoizmu jaučiasi esąs aukščiau gamtos, manydamas, kad jis gali daryti viską, kas jam šaus į galvą. Tačiau jeigu jis pradės suprasti gamtos dėsnius ir ieškoti atitikimų, harmoningo ryšio su ja, tai pajaus visą jos dydį ir gilumą, pradės suprasti ir suvokti jos sumanymą, vidinę prasmę.
Apie tai kalbėjo žmogaus ištaisymo adeptai. Tačiau, labai gaila, žmonija (apie trys milijonai žmonių, gyvenančių tarp Tigro ir Eufrato) pasirinko kitą kelią. Jie nusprendė, kad geriau „išsiskirstyti“, tarsi sutuoktiniams po nesėkmingos santuokos, pasidalinti bendrą butą ir nutraukti kontaktus. Ir žmonės išsiskirstė po visą Žemę.
Daugelis senovės šaltinių byloja apie tai. Nuo to laiko liko knyga apie kabalą, kuri vadinama „Sukūrimo knyga“. Ji yra mūsų nemokamame archyve ir rusų kalba.
Paskui parašyta knyga „Didysis komentaras“, taip pat aprašanti įvykius, vykusius senovės Babilone ir tai, kaip žmonės negalėjo išspręsti susivienijimo problemos. Juk dėl to reikėjo dirbti aukščiau savo egoizmo, pakylant aukščiau jo pasitelkus ypatingą metodiką, o tai reikalavo didelių vidinių moralinių pastangų, nei tiesiog fiziškai išsivažinėti ir daryti, ką nori, kiekvienam savo kampe.
Josifas Flavijus aprašė, kur išsivažinėjo šie žmonės, į kokia vietas. Iš jų vėliau kilo visi tikėjimai ir religijos, viskas, kas grindžiama ir palaikoma egoizmo.

Iš 2011 m. birželio 10 d. pirmosios kongreso Maskvoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlapoti duris rytojui

Duoti krizei atkirtį

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.