Žmogus be darbo – ne žmogus

Krizė, globalizacija

Pasaulinė krizė vis daugiau žmonių palieka be darbo. Beje, tai vyksta ne tik dėl ekonominių priežasčių. Jau ima reikštis perteklinio vartojimo pasekmės: kiek dar prekių gali atsirasti rinkoje? Kiek mums dar reikia nupirkti? Viskas turi pabaigą, vartojimas – taip pat. Norai keičiasi, ir žmonės jau viso to nebenori.
Kitame raidos etape žmonija pereis prie dvasinio darbo. Pasitelkę šiuolaikines technologijas, mokslininkus, technologus  bei nedidelį skaičių aptarnaujančio personalo, kurį sudarys tie, kurie patys su džiaugsmu imsis šio darbo, mes lengvai materialiai apsirūpinsime viskuo, kas mums būtina. Dauguma žmonių savo jėgas turės atiduoti vidiniam, dvasiniam darbui – štai koks bus darbas kitoje žmonijos pakopoje. Šioje dvasinėje pakopoje žmonės vienysis, įsilies vieni į kitus – ir palaipsniui mūsų pasaulis išgaruos, išnyks kaip debesis giedrą dieną, kol galiausiai liks tik tikrų pojūčių realybė. Toks raidos kelias, ir nieko čia nepadarysi.
Taigi, pasauliui teks persitvarkyti. Negalima palikti bedarbių likimo valiai. Atlikta jau nemažai tyrimų, rodančių, kaip pavojinga, kai žmogus neturi kuo užsiimti. Tokia padėtis priveda prie konfliktų namuose ir skyrybų. Atimdama iš mūsų stimulus bei įsipareigojimus, kuriuos reikia vykdyti, ji atima ir mūsų žmogiškąjį pavidalą. Kai žmogui nėra dėl ko stengtis, jis nusileidžia žemiau gyvūno lygmens.
Juk gyvūnai nuo ryto iki vakaro užsiėmę – ieško maisto, poros, būsto, rūpinasi palikuonimis, o „laisvalaikį“ skiria naudingiems žaidimams, kurie padeda sureguliuoti santykius gaujoje, bandoje, pulke ir t. t. Ar kada matėte skruzdėlę, išsidrėbusią prieš ekraną futbolo sirgaliaus poza su skardine alaus ir cigarete?
Tai štai, žmonės šiandien turi masiškai pereiti prie dvasinio darbo, sutvarkyti visuotinius ryšius, naujai organizuoti visuomenę, o mes kol kas nieko nedarome, renkamės dykaduoniauti.
Mums brangiai kainuos šitas siaubingas kritimas. Jis lems didžiulio apmaudo jausmą, žmogus pakvaiš, ims eiti iš proto. Jokių nurodymų ar įsipareigojimų neturėjimas palieka jį be veiklos, tuštumoje ir nuodija protą. Be to, jis praranda profesinius įgūdžius, gebėjimą bendrauti su kitais. Viskas jame tarytum susmunka, prasmenga, ir tada pamatome vaiduoklį, zombį, o ne žmogų.
Būtent tai įvyks su žmonėmis, kurie liks be veiklos, jeigu nepradėsime sistemingai su jais dirbti. Juk dabartinis pasaulis skelbia demokratiją ir laisvus politinius rinkimus o ko gali tikėtis iš tokių rinkėjų? Ar gali jie, būdami tokioje padėtyje, teisingai spręsti ir adekvačiai analizuoti? Visa tai, galiausiai, privers vyriausybes imtis permainų…

Iš 2013 m. kovo 14 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas keisti stereotipus

Badmetis ar klestėjimas?

Pamokos apie naują pasaulį. Nuleisti garą, bet neišleisti „demonų“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.