Vienumoje su pačiu savimi I d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žmonės, siekę dvasinio vystymosi, stengėsi atsiskirti, pasitraukti iš įprastos aplinkos, likti vienumoje su savo mintimis ir ieškojimais.
Istorijoje nemažai tokių gyvenimo prasmės ir tiesos ieškojimo vienumoje pavyzdžių: Baal Šem Tovas, pranašas Elijas, Šimonas Bar Jochajus, Buda ir t. t. Kodėl atsiskyrimas siejamas su dvasiniu vystymusi?
Atsakymas. Dvasinis vystymasis – vidinis žmogaus, panirusio į save, procesas. Jam reikia vienumos tam, kad kiti netrukdytų, kad galėtų gilintis į save, imtų save jausti, kalbėti su savimi.
Todėl daugelyje metodikų įprasta atsiskirti. Netgi mokslininkai bei rašytojai išeina kūrybinių atostogų ir užsisklendžia, kad galėtų rašyti naujas knygas.
Suprantama, kad jei žmogus nori į ką nors koncentruotis, turi būti pats su savimi, jo neturi blaškyti išorinis pasaulis. Todėl tokia naudinga vienuma, ji pasitelkiama visose svarbiose gyvenimo veiklose, ypač siekiant ką nors sukurti, sukonstruoti, atskleisti. Tai būdinga ne tik dvasinei, bet ir materialiai veiklai.
O dvasiniam augimui, žinoma, reikia dar didesnės vidinės vienumos ir vidinių jėgų koncentracijos. Žmogus turi save pajausti, pasitikrinti, ištirti: kas aš, dėl ko sukurtas, kokiam tikslui, kas ir kaip mane valdo, esu laisvas ar ne, kaip tapti nepriklausomam?
Tai amžinieji klausimai, kilę gerokai prieš mūsų kartą. Žmonės šiuos klausimus užduoda ir ieško atsakymų jau tūkstančius metų. Be kabalos mokslo yra daugybė metodikų, bandančių atsakyti į kai kuriuos klausimus. Bet rezultatų kol kas nematyti: nė viena iš šių metodikų dar negali pateikti žmonijai sprendimo – atsakymo į klausimą apie gyvenimo prasmę ir tikslą.
Klausimas. Kas yra dvasinis vystymasis, kurio siekia žmonės?
Atsakymas. Žmogus nori žinoti, dėl ko jis gyvena, kas jį valdo, ar įmanoma pakeisti savo likimą, ar jis turi pasirinkimo laisvę? Jis nori žinoti, kuo baigsis visas šis sunkus gyvenimas šiame pasaulyje, apie kurį sakoma: „Ne savo noru gimei, ne savo noru gyveni, ne savo noru miršti“.
Kodėl apskritai mums kyla tokių klausimų, juk gyvūnai neklausia, dėl ko gyvena? Tik žmogų kankina šie klausimai. Vadinasi, esame patys nelaimingiausi ir menkiausi padarai, nes gyvename žinodami, kad tai neturi jokios prasmės, bet vis tiek gyvename. Mūsų padėtis žymiai blogesnė nei bet kurio gyvūno.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. 925-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma II dalis

Dykuma III dalis

Dykuma IV dalis

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>