Treniruojamės šuoliams į aukštį virš egoizmo

Auklėjimas, vaikai, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманKoronavirusas, išsiųsdamas mus namo, perkėlė į virtualią tikrovę. Palaipsniui, laikui bėgant, įprasime dirbti namuose, priprasime prie naujų virtualių santykių su bendradarbiais, bankais, valstybinėmis įstaigomis, draugais. Sukursime virtualius bendravimo ratus: artimesnius ir tolimesnius, susijusius su darbu ir laisvalaikiu.
Internete galima žaisti šachmatais, galima netgi kartu sportuoti, kiekvienam liekant namuose. Kompiuterinė programa sukuria įspūdį, kad esame kartu ir atliekame tuos pačius pratimus.
Bet kyla klausimas: juk žmonės eina į sporto klubą, norėdami pajusti aplinkos įtaką. Jei praleisiu treniruotę, sulauksiu trenerio pastabos. Treniruotėse turiu stengtis būti ne blogesnis už kitus. Kaip visa tai vyks virtualioje aplinkoje, jei būsiu namuose vienas su kompiuteriu? Nebejausiu spaudimo, buvusio fizinėje grupėje, ir nebesistengsiu kaip seniau.
Likdamas vienas savo mikrokosmose, tampu dideliu egoistu, man nebereikia su niekuo skaitytis ir niekam aiškintis. Bet tai ir gerai: taip pradedu suvokti, koks buvau egoistas. Norėdamas susisiekti su aplinka, turiu pakilti šiek tiek aukščiau savęs, virš savo egoizmo, todėl stengiuosi užmegzti ryšį su kitais.
Tai, kad atsiriboju nuo buvusių ryšių, dar nereiškia, kad tapau didesniu egoistu, nes tai darau priverstinai dėl epidemijos. Aš tolstu, vykdydamas gydytojų, Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymus, kad kam nors neperduočiau viruso ir pats neužsikrėsčiau.
Bet likęs vienas namuose gavau galimybę pamąstyti, kokia forma galiu priartėti prie kitų. Problema ta, kad nusikalstame mintyse: jei mūsų mintys apie kitus būtų geros, nebijotume koronaviruso. Jei eitume į viešumą galvodami, kaip nepakenkti kitiems ir žinotume, kaip juos apsaugoti, niekada viruso neperduotume vienas kitam. Viską lemia mintis, ketinimas.
Dabar bendraujame virtualiai, kiekvienas atsitolinęs nuo kitų. Taigi, pabandykime pajusti, kiek mums leidžiama priartėti prie savo artimo, ir ne dėl koronaviruso, o dėl kito viruso – egoizmo.
Turiu teisę naudotis savo egoizmu tik tiek, kiek nekenkiu artimui. Jei galiu priartėti nepakenkdamas, tai priartėsiu, o jei man kyla egoistinių minčių, tada priartėti negaliu. Taip galima matuoti atstumą tarp mūsų, kad suprastume, kaip toli ar arti vienas nuo kito iš tikrųjų esame. Artumas nustatomas pagal mūsų norą teikti kitiems gėrį iš širdies į širdį.
Kaip galime užtikrinti, kad vykdysime savo įsipareigojimus grupei ir laiku atvyksime į treniruotę bei kartu atliksime visus pratimus? Susitariu su savo grupės draugais, kad virtualiam susitikimui ruošimės kiekvienas gerai galvodamas apie kitus. Tada kiekvienas turi pasitikrinti, ar jam galima artintis prie tokio susibūrimo.
Jei susitarėme susitikti fiziškai, tada išeinu iš namų ir vykstu pas draugus. Ir kažkuriuo metu kelyje imu abejoti, ar galiu dar labiau priartėti. O jei toliau nebegalima, nes aš jiems pakenksiu? Gal aš galvoju apie save, o ne apie juos? Taip pagal dvasinį atstumą pradedu vertinti materialų atstumą.
Tada pradedame kalbėtis su draugais tik dvasiniais atstumais, aiškindamiesi, kokie artimi ar tolimi esame vienas kitam, susiję ar atskirti. Kalbame apie dvasinį artumą ar nutolimą. Pasirodo, kad virtuali visuomenė padeda mums pasiekti dvasinį ryšį. Jei tokiu būdu matuojame atstumą nuo širdies iki širdies, tai – dvasinė dimensija.
Tarpusavyje turime nustatyti tokį atskaitos tašką, kuris bus dvasinis, o ne materialus, matuojamas ne metrais ar kilometrais, bet širdies vienetais, nuo širdies iki širdies. Taip ugdysime ypatingą tarpusavio jautrumą. Tik jei iš tikrųjų linkiu gero savo draugui, galiu prie jo priartėti ir užmegzti ryšį. Tada nepakenksime vienas kitam, ir tarp mūsų negalės plisti joks virusas.
Norint to pasiekti, reikia sukurti kompiuterinę programą, kuri leistų treniruoti savo požiūrį į kitus taip, kaip treniruojami raumenys. Ji parodytų, koks artimas ar tolimas esu kitiems žmonėms ir kaip galiu prie jų priartėti ar nutolti. Man turėtų būti akivaizdu, kad tolstu ne materialiai, o tik dvasiškai. Taip pereisime iš materialaus pasaulio į dvasinį, kuriame viskas matuojama tik savybių atitikimu, širdžių artumu.
Programa turėtų padėti žmogui atlikti keletą pratimų, nuo paprasčiausių iki vis sudėtingesnių, kad jis suprastų savo požiūrį į įvairius veiksmus, įvairiausius kitų žmonių norus. Jis pamatys, ar sugeba pakilti virš savo prigimties, norėdamas labiau susivienyti su artimu. Taip pamažu artėsime.
Reikia kompiuterinių programų, kurios treniruotų žmogų tarsi sporto salėje, skirtingose gyvenimo situacijose ir išmokytų pakilti virš jų ne savo, o kitų naudai. Atlikdamas tokius pratimus, jis pamatys, kas jam labiau rūpi: kiti ar jis pats.
Programa vieną po kitos pristatys žmogui gyvenimiškas situacijas, vesdama jį per skirtingas jausmines būsenas ir parodydama, kaip jis pasirengęs pakilti virš savo egoizmo kitų labui ir jais rūpintis, negalvodamas apie save, ar parodydama, kad jis tam nepasiruošęs. Tai labai pakeis žmogų ir suformuos iš mūsų naują visuomenę. Įmanoma sukurti tokias programas, tik reikia šiek tiek vaizduotės.
#267926

Iš 2020 m. liepos 14 d. programos „Pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kauke, aš tavęs nepažįstu!

Skiepai nuo koronaviruso

Būkite visi sveiki!

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>