Pasaulis tapo toks ankštas, viskas taip arti. Kad ir kur nuvažiuotum, visur vieni ir tie patys viešbučiai, visur vienas ir tas pats – aikštės, bokštai, namai, gal kiek skiriasi muziejai.
Manau, kad turizmas mažės. Pirma, dėl krizės ir dėl to, kad nėra pinigų. Antra, nes viskas yra internete. Pasivaikščioti galima ir netoli nuo namų. Man atrodo, kad visa tai pasikeis. Pristatė daugybę viešbučių. Seniai galvoju, kas su tuo bus. Visi stovės tušti.
Klausimas: Bet juk turizmas – tai iš esmės įvairių būsenų vaikymasis?
Atsakymas: Taip. Žmogus jau išsivystė, jis skverbiasi gilyn į save. Dabar turizmas bus labiau vidinis. Manau, kad žmones trauks vidiniai pokyčiai savyje, vidinių būsenų, o ne išorinių aplinkybių (kur nors skristi, grupėmis vaikščioti po miestą, ką nors žiūrinėti) kaita. Žmonės trauks kelionė į save. O tai įdomus turizmas.

#310847

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. XXI am. turizmas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelionės laiku

Gyvenimo vertybių rūšiavimas

Kelionė į save

Dešimtukas – tai ta būsena, kai imi jausti, kad turi būti susijęs su visais, išeiti iš savęs, vienytis su visais.
Žmonės drauge formuoja bendrą tarpusavio ryšį, bendrą kūną, kuris kaip atskira maža ląstelė dvasinėje erdvėje. Kiekvienas turi anuliuoti save kitų atžvilgiu, įsivaizduoti, kad yra susijęs su kitais, ir galiausiai jie kuria tą organą, nes dvasiniame pasaulyje nėra vieno žmogaus.
Mūsų ryšių išvestinė atsiskleidžia kitame lygmenyje. Tarkime, jeigu paimtume tave ir mane, tai dvasiniame lygmenyje yra tik tai, kas tarp mūsų atsiskleidė kaip ryšys, kitaip tariant, mūsų bendras „mes“. O kitame, aukštesniame lygmenyje egzistuoja mūsų „mes“, ir dar kieno nors „mes“, irgi susijungę draugėn.
Ir taip visuomet kylame nuo vienos prie kitos, sudėtingesnės hierarchijos, nuolatos didindami savo tarpusavio ryšį, tarkime, kvadratu.
Iš tiesų ten ypatinga didėjimo sistema, sudėtinga tarpusavio ryšio kėlimo eilė – ir ji kokybinė, pavyzdžiui, iš hod lygmens į nėcach lygmenį, paskui į tifėrėt, gvura, chėsėd lygmenį ir t. t. Kitaip tariant, tarp jų egzistuoja ne šiaip kiekybiniai, bet kokybiniai ryšio pokyčiai. Tad šito negalėsime išmatuoti.
Kaip išmatuosi artumo rūšis mūsų pasaulyje? Sakykime, susipažinai su atsitiktiniu žmogumi. Vėliau susitikę imsite sveikintis. Dar vėliau persimesite keletu žodžių, netgi drauge pasėdėsite, išgersite kavos puodelį ir pan.
Dvasiniame pasaulyje tai dar sunkiau, nes esame tarpusavyje įsijungę vieni į kitus, juk pirmame lygmenyje aš ir tu virstame „mes“, o ne „aš“. Vėliau egoizmas tarp mūsų auga ir vėl mus atskiria, bet kokybiškai. Kaip matavimo prietaise: tavo jautrumas didėja, ir tau atrodo, kad tavo parametrai sutampa, o pasirodo, kad vis dėlto skiriasi, ir vėl juos sieki suvienyti, bet jau su didesniu jautrumu.
O paskui vėl perjungi jautrumą ir vėl matai, kad jie išsiskyrę, tarkime, per tūkstantį, per dešimt tūkstančių, per milijoną padalų ir pan. Kaskart eini į vis didesnį sutapimą, susiliejimą (kokybinį ir integralų), kur visi kartu kiekviename lygmenyje turi susijungti į vieną visumą.
Tai itin rimtas, įdomus darbas, jis vyksta per jausmus ir drauge per protą. Pabaigoje sukuri savyje Kūrėjo pavidalą, kitaip sakant, tą didžiulį tinklą, kuris ima gyventi tavyje ir tu jį valdai, ji – tavo, o tu – jo.
Klausimas: O jeigu imti didelį žmonių kiekį: ne dešimtukus, o tūkstančius?
Atsakymas: Koks skirtumas? Galbūt tinklas išeis šiek tiek susipainiojęs, bet ir efektyvesnis, juk kiekvienas eina pasitikti kiekvieno, prideda visiems savo vienybės jėgą. Todėl, jei žmonės eina pirmyn, tai kuo didesnė grupė, tuo ji efektyvesnė, ir tuo greičiau kiekviename etape baigs savo vienijimąsi ir bus pasirengusi kitam etapui, kitam kokybiniam šuoliui.

#310863

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. 10 žmonių – visavertė grupė kabaloje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – dvasinio kūno ląstelė

Dešimtukas – visų gamtos savybių suma

Dešimtukas – bendra siela

Žmonija pagaliau ima įsisąmoninti, kad jai galas. Žmonės dar nekalba apie tai garsiai, bet jau kuždasi nežiną, ką daryti. Tai jau geras rezultatas.
Mūsų egoizmas jokiu būdu nenori veikti taip, kaip reikia. Jis nori, kad būtų taip, kaip nori jis. Tarsi mažas vaikas, kuris užmerkia akis: „To nėra!“ Jam atrodo, kad jeigu užsimerks ir nieko nematys, vadinas tai ir neegzistuos arba kiti jo nematys.
Išeitų, kad žmonija elgiasi lygiai taip pat: „To nėra!“ Kai prieš daugelį metų šnekučiavausi su Nobelio premijos laureatais ekonomikos srityje ir sakiau, kad vyksta krizė, jie žiūrėjo į mane su pašaipa: „Ką jūs! Apie ką kalbate?!“ Aš žinoma, tylėjau. O su kuo ginčytis?
Suprantu, kad tai tėra žmonės. Tačiau šiandien jie jau taip nebekalba, jiems tai buvo sprigtas per galvą. Maža to, net jeigu jau ir girdi, tačiau dar nenori viduje to priimti. Yra keletas slenksčių, per kuriuos turi praeiti informacija, kol žmogus kaip nors ją priims, perspaus save ir ims suvokti.

#310830

Iš pokalbio „Man suskambo telefonas. Kosmoso užkariavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko trūksta žmonijai?

Žmonija – vieninga sistema

Pasaulis dar nepasirengęs