Pateikti Trečiadienis, spalio 27, 2010 dienos įrašai.


Tikrasis altruizmas ir pagalba artimui

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Baal Sulamas rašo apie tai, jog artimą reikia mylėti taip, kad atiduotum jam net paskutinę pagalvę. Ar tai reiškia, kad turime pildyti vienas kito materialius norus?
Atsakymas: Bet aš neturiu kuo užpildyti šių norų! Iš kur man gauti 7 milijardus pagalvių visai žmonijai?
Jeigu kiekvienas rūpinsis tik tuo, kaip duoti, tai neturės nieko atliekamo, o tik tai, kas būtiniausia, kad galėtų užsitikrinti normalų gyvenimą. Ir ką gi jis tada galės duoti kitiems?
Yra dėsnis, pagal kurį, nevalia atiduoti to, kas būtina, be ko pats negalėtum išgyventi. Kalbama apie biologinio kūno, kurio negalima ignoruoti, egzistavimą.
Išeina, kad neturiu ničnieko, ką galėčiau duoti kitiems. Iš manęs šito ir nereikalauja! Jeigu teisingai tvarkausi išsitaisymo proceso atžvilgiu, tai neturiu nei atliekamo gramo, nei skatiko: gyvenu, kad duočiau, ir neimu sau daugiau negu reikia.
Bet pamirštame, jog patiems mums nieko nereikia daryti – viską sutvarko Šviesa. Mes tik turime sukurti tokį ryšį, kad Šviesa veiktų per mus.
Jeigu galvoju apie tai, kad kitas turėtų, tuomet jis – turės. Tai aš juo pasirūpinau, ir tuo tapau panašus į Kūrėją, juk pažadinau davimo veiksmą.
Negaliu padaryti daugiau – tik pažadinti Šviesą veikti. Tai reiškia, kad pakeliu MAN, prašau. Ir mano MAN (prašymas) iš Malchut veikia tarytum MAD (atsakymas) iš Binos. Į Biną pakeliu visą savo norą, tokios pat galios kaip ZAT de Bina.
Viskas sprendžiama mintimis. Iš manęs kyla noras pripildyti artimą, o jį patenkina – Kūrėjas. Aš tiktai tarpinė grandis tarp kito žmogaus ir Kūrėjo. Toks pasaulis sukurtas mano vaizduotėje, kad galėčiau save ištaisyti.
Jaučiu, jog man pačiam nieko nereikia, išskyrus meilę artimui. Jaučiu jo norą aukščiau už savąjį, o dar aukščiau – Kūrėjo noras, galimybė Jį pripildyti ir suteikti Jam malonumą
Jeigu taip sutvarkau norus, vadinasi, atlieku savo veiksmus. Kūrėjas įgyvendins šiuos veiksmus, ir mes susivienysime. Aš prašiau Jo sujungti mus susiliejant – ir tai įvyko. Man tereikia prašyti.
Kūrėjas specialiai daro taip, kad artimui kažko trūktų, kad panorėčiau paprašyti Jo tai kompensuoti, kad panorėčiau susivienyti su Juo, tapti panašus į Jį.
Jis sukūrė visą blogį pasaulyje ir nori, kad ginčiau kiekvieną ir rūpinčiausi visais. Jis užpildo pasaulį Begalybės Šviesa, o po to dingsta ir suteikia man galimybę grąžinti Šviesą į šį pasaulį.
Bet privalau suprasti, kad pasaulis taip atrodo man mano „matricoje“, iliuzijoje vien tam, kad išsitaisyčiau.
O jeigu pabandysiu ką nors duoti, t. y., imsiu taisyti ne save, o pasaulį, tai tik dar labiau jį sugadinsiu, kad galiausiai įsisąmoninčiau savo klaidą ir pradėčiau taisytis pats.
Aiškiai matome, jog visokia „humanitarinė pagalba“ žalinga, gimdo terorizmą, vagystes ir tingėjimą.

Iš 2010 m. spalio 4 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę ir neapykantą

Tu atsakingas už visą kūriniją

125 susijungimo pakopos

Komentarų nėra

Pagrindinė mintis

Kongresai, įvykiai

Klausimas: Kaip praktiškai kongrese panaudoti „daugelio maldą”? Kokią mintį ir kokį santykį su aplinkiniais turėčiau išlaikyti per visas kongreso dienas?
Atsakymas: Į kongresą atvažiuos 7000 žmonių. Tai – didžiulė jėga! Jei šie žmonės ims nors truputį tarpusavyje jungtis, žinoma, pagal kiekvieno galimybes, juk tarp jų bus ir didelių ir mažų, patyrusių ir naujokų, jeigu jie paprasčiausiai panorės dalyvauti šiame procese, tai šito pakanka.
Juk dvasiniame pasaulyje jėgos kokybė svarbesnė už kiekybę. Jeigu yra vienas žinantis kelią vedlys, tai visi likusieji seka paskui jį ir šis atveda juos į tikslą.
Turime didelę, patyrusią grupę, kuri mokosi jau 15 metų. Šie žmonės supranta ir žino, ką reikia daryti. Ir net jeigu ateina dar keli tūkstančiai naujokų, nėra taip svarbu, juk dvasia ateina iš piramidės viršūnės.
Todėl visi prisijungia prie vienos krypties ir iš „daugelio“ tampa „vienu“: „kaip vienas žmogus su viena širdimi“. Remdamiesi ankstesniųjų kongresų patirtimi žinome, kad būtent taip ir vyksta.
Kongreso metu kiekvienas patiria įvairius vidinius įspūdžius: norisi tai pabėgti, tai vėl sugrįžti. Tai liudija apie vidinio darbo galią, apie žmogaus patiriamų ištaisymų ir išsiaiškinimų intensyvumą.
Per šias tris dienas žmogus pasiekia tokių rezultatų, kurių nepajėgtų pasiekti per metus. Todėl dalyvavimas kongrese ypatingai naudingas.
Kiekvieną dieną kongrese pravesiu tris paskaitas, be to, yra draugų susirinkimai, seminarai, kultūros vakarai, bendros vaišės ir kiti renginiai.
Visų užsiėmimų tikslas – iš daugelio sukurti vieną: kad atskleistume Kūrėją, turime virsti viena visuma. Iš čia suprantame, ką reiškia taisyklė – „Pamilk artimą, kaip pats save”.
Veikdami šia kryptimi, būtinai kažko pasieksime. Negalime pasiekti begalinio ryšio, tačiau mažiausią dvasinį lygmenį, 1/125 ryšio dalį tikrai galime pasiekti.
Tada pajausime, kad tarp mūsų yra nedidelis švytėjimas, kuris mums suteikia dvasinio gyvenimo pojūtį. Šiame pojūtyje gyvename virš kūno, suvokdami kitokią sritį, kitokį išmatavimą, nepanašų į jaučiamą mūsų dabartiniais kūniškais jutimo organais.
Visa tai pasieksime tarpusavio ryšiu, daugelio malda. O „daugelio malda” reiškia, kad prašau gebėjimo duoti daugeliui, idant šioje savybėje pajausčiau viena – Kūrėją.

Klausimas: Kurią kongreso akimirką galima tikėtis tokio pojūčio?
Atsakymas: Tai priklauso nuo pasiruošimo kongresui. Jeigu pasiruošime teisingai: išmanysime medžiagą ir pamokų temas, išmoksime dainas, dalyvausime klausimų sudaryme, atsakinėsime į juos, tai niekas mums nesukliudys baigiantis pirmajai dienai pajausti abipusį ryšį ir mus jungiančią Aukštesniąją jėgą.

Iš 2010 m. spalio 11d. programos „Kabala pradedantiesiems”

Daugiau šia tema skaitykite:

Viskas priklauso nuo tikėjimo sėkme!

Ketinimas be ketinimo

Staigmenos tik dvasiniame pasaulyje!

Komentarų nėra

Gimdyti dėl savęs

Auklėjimas, vaikai, Vyras ir moteris

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra