Nuomonė (dirbtinio intelekto gamybos kompanijos „Celaton“ direktorius E. Anderson): Greitai biuro darbuotojai kaip klasė išnyks. Nors tai ir turės labai neigiamių pasekmių darbo rinkai, dirbtinio intelekto vystymosi nesustabdys: robotai jau moka judėti, kalbėti, galvoti ir netgi mokytis.
Robotai vykdys užduotis kaskart geriau ir taps vis efektyvesni, juk robotas atsimena, ko jį mokė.
Robotas gali ieškoti reikalaujamų dokumentų, sutapatindamas telefonų numerius ir kitus duomenis su savo duomenų baze. Jis galės skaityti ir suprasti ištisus dokumentus, lygindamas tekstų šablonus. Robotai mokosi rašyti dokumentus, autorinius tekstus, kurti kalbos šablonus.
Robotas ateina pakeisti specialistų: pardavimo, švietimo, sveikatos apsaugos, informacinių technologijų, vadybos, finansų ir teisės sferose. Bendrovėms bus pelninga pirkti robotus nekvalifikuotiems darbams atlikti, nes joms nebereikės mokėti specialistams atlyginimų ir aprūpinti juos socialinėmis garantijomis.
Komentaras: Ar ne paprasčiau iškart pereiti prie naujos visuomenės ir darbo organizacijos: palikti tik būtinas mūsų egzistavimui profesijas, o visas nereikalingas mažinti ir sukurti socialinį-visuomeninį pagrindą naujam visuomenės vystymuisi, kai žmonės vietoj ankstesnio darbo užsiima savo ir visuomenės pokyčiais?
Jie aprūpinami būtiniausiais dalykais, kurie reikalingi jų egzistavimui, bet privalo 8 valandas per dieną užsiimti žmogaus, visuomenės ir pasaulio prigimties tyrinėjimu, kad galėtų tapti duodančiais ir mylinčiais artimą, o visa žmonija – lygia ir teisinga. Juk natūralus visuomenės vystymasis vis tiek prie to prives, tik ilgu ieškojimų ir kančių keliu.

Visatoje veikia tik viena vienintelė aukštesnioji jėga – davimo ir meilės savybė. Ji vadinama „Kūrėju“ arba „Šviesa“.
Kuo labiau mes sieksime vienybės su ja, to, kad ji viešpatautų mumyse, tuo stipriau ji mus veiks. Dėl šios priežasties visi kabalistiniai tekstai nurodo tik viena: mes turime siekti Kūrėjo, t. y. davimo ir meilės savybės. Nereikia įsivaizduoti jokio pavidalo, Kūrėjas neturi pavidalo. Tai tiesiog jėga, kuri atsiranda mumyse ir sudaro iš mūsų vientisą Begalybės pasaulio Malchut.  Straipsnyje „Nėra nieko, išskyrus Jį“ kalbama apie tai, kaip reikia dirbti su šia jėga, juk absoliutus krypties link jos laikymasis garantuoja mums labai greitą ir lengvą perėjimą per machsomą iš mūsų pasaulio į aukštesnįjį pasaulį.
Pasakyta: „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Tai reiškia, kad nėra jokios kitos jėgos pasaulyje, kuri turėtų galimybę ką nors padaryti prieš ją.
Pasaulyje veikia tik viena jėga. Tarkime, aš – mažas vaikas, ir mano mama nupirko man dovanų dėlionę arba sukonstruojamą žaislą. Negaliu suprasti, kodėl jis yra suskirstytas į dalis. O suaugusieji žino, kad jei vaikas ims rinkti šį žaislą, tai pamažu supras, kam skirta kiekviena jo detalė, kaip jos turi tarpusavyje jungtis ir harmoningai tarpusavyje sąveikauti.
Taip pat ir mes. Surinkinėdami visas sudužusios sielos daleles, imsime suprasti visos sistemos mechanizmą, imsime dirbti su ja, valdyti ją, sąmoningai gyventi absoliučiame ir begaliniame tobulume. Taigi mūsų laukia užduotis surinkti matricą, kurios viduje esame.
O tai, kad žmogus mato, jog yra pasaulyje dalykai ir jėgos, neigiantys vienos aukštesniosios jėgos egzistavimą…
Štai vaikas žiūri ir nesupranta, kodėl mama davė jam tokį žaidimą. Geriau duotų surinktą mašinėlę arba jau surinktą paveiksliuką. Esmė ta, kad vaikai turi natūralų poreikį žaisti, kažką surinkinėti arba laužyti, kad sužinotų, kas yra daikto viduje. Mums tokia galimybė atsiras tik tada, kai imsime vienas kitam padėti, raginti, ką nors daryti tam, kad eitume į priekį.
O svarbiausia tai, kad visi esame pavydūs. Be pavydo nieko neišeis. Mums tiesiog būtinos visos neigiamos egoistinės savybės: pavydas, pavyduliavimas, godumas, valdžios troškimas. Juk jeigu aš žiūriu į draugą, kuris man rodo, kaip juda pirmyn, kaip kovoja už grupės susivienijimą, aš imu jam pavydėti, godžiai žiūriu į jį jausdamas, kiek jis yra sėkmingesnis už mane savo dvasinio tobulėjimo procese.
Visa tai mane sužadina, paskatina perimti iš jo tokias pačias geras savybes, veda dvasinio tobulėjimo link.
Žmoguje nėra nieko negatyvaus, viskas sukurta taip, kad galėtume teisingai pasinaudoti bet kuria savo savybe. Todėl nėra ko gėdytis ir nėra ko bijoti. Visi galime būti atviri vieni kitiems, tarytum peršviesti rentgeno spindulių – taip esame sukurti. Tinkamai panaudoti kiekvieną savo savybę – tai jau mūsų užduotis. O viskas, kas egzistuoja mumyse nuo pat pradžių, specialiai padaryta Kūrėjo, kad kiekvienas galėtume užimti savo vietą Begalybės pasaulyje, teisingai panaudotume visą savo teigiamų ir neigiamų savybių rinkinį.
Pasakyta, kad mūsų ištaisymo metodo esmė ta, jog kairioji dalis – ta pati Šviesa, veikianti slaptai, – atstumia mus, o dešinioji dalis, veikianti atvirai, traukia mus. Kalbama apie vieną ir tą pačią Šviesą – kitos jėgos nėra. Iš vienos pusės ji demonstruoja save kaip blogą, piktą, atstumiančią, iš kitos – kaip teigiamą.
Kitais žodžiais tariant, pasaulyje egzistuoja dvi jėgos, bet kyla jos iš vieno šaltinio. Šio šaltinio užduotis – atvesti mus į visišką susivienijimą, kad mes tobulai valdytume tiek neigiamą, tiek teigiamą jėgą, tiek tamsą, tiek šviesą, t. y. šiuos du priešingus vienos šaknies pasireiškimus ir galėtume visiškai valdyti Begalybės pasaulį.
Šitas metodas kalba apie tai, kad kairė ranka atstumia, o dešinė priartina – ir tai, kad kairė atstumia, yra taisymo dalis. Tai reiškia, kad pasaulyje egzistuoja tokios jėgos, kurios iš pat pradžių ateina su ketinimu išvesti žmogų iš tiesaus kelio.
Pavyzdžiui, vakar mes jautėme didžiulį įkvėpimą, didžiulį džiaugsmą, susivienijimą, o ryte pabudome – ir nebejaučiame nieko panašaus.
Ir kuo toliau mes žengsime pirmyn, kuo stipresni bus mūsų pakilimai, jausime stipresnį įkvėpimą, susivienijimą, tuo stipriau po jų jausime smukimą, nuopuolį. Be to,ausdamas, kaip išgaravo visa vienybės dvasia, žmogus neįtaria, kad tai Šviesa jį paliko, ir jaučiasi visiškai sugniuždytas: nieko nereikia, nieko nesinori, viskas atsibodo, žmogus ima niekinti šį žaidimą – mūsų bendros dėlionės rinkimą, jo niekas nebedomina.
Tada jis turi atsiminti, kad kairioji linija jį specialiai atstumia.
O šio atstūmimo nauda ta, kad jo padedamas žmogus gauna poreikį ir visą norą, kad Kūrėjas (Šviesa, or makif) jam padėtų, nes kitaip mato, kad prapuls.
Laipsniškų pakilimų ir kritimų užduotis – atvesti mus į tokią baisią būseną, kurioje jaustume, kad patys nieko negalime padaryti, – jau geriau būtų iš viso nieko nejausti.
O jeigu žmogus iš anksto tinkamai paruošia grupę, aplinką, tai ji jį išgelbsti, ištraukia iš tokių būsenų ir duoda jam galimybę šauktis Kūrėjo, prašyti jo pagalbos. Kitaip žmogus mato, kad prapuls.
Be to, kad netobulėja savo dvasiniame darbe, judėjime, – o mato, kad juda atgal, t. y. netgi „dėl savęs“ jis negali būti grupėje su draugais ir t. t.
Ir tik tikrai nugalėdamas visas kliūtis tikėjimu, aukštesniu už žinojimą, visiškai nekreipdamas dėmesio į jokius protingus argumentus, kuriais gali pasiremti iš savo patirties, tik aklai sekdamas grupe, kaip bedvasė prielipa, jis galės palaipsniui pakilti iš savo būsenos ir prašyti Kūrėjo Šviesos, kad Jis padėtų jam įgyti davimo ir meilės savybę, visų tarpusavio ryšio savybę. Kol jis nepriėjo tokios kraštutinės būsenos, vyksta pakilimai ir kritimai.
Ne visada jis turi jėgų tikėjimu, aukštesniu už žinojimą, įveikti kliūtis, ir tada jis yra priverstas pasukti iš kelio. Tokie žmonės palieka mus, bet po kurio laiko būtinai sugrįžta, nes kūrimo programos pakeisti negalima ir ji turi būti įgyvendinta visuose.
Dvasinio vystymosi procese mes visada patiriame daugiau kritimų nei pakilimų ir net neįsivaizduojame, kada galėtume užbaigti visą šį kelią. O juk jis gali baigtis labai greitai, jeigu mes parodysime Kūrėjui, kad esame stipri grupė. Tada Jis mums siųs labai rimtus išbandymus. Būtent tai dabar vyksta su Izraelio grupe, kai svarbiausia tokiu momentu – susivienijimas, padedantis išryškinti centrinį bendrą norą, bendrą ketinimą dėl Kūrėjo, dėl davimo, dėl meilės.
Juk Kūrėjas ir kūrinys – tai vienintelis dalykas, kuris egzistuoja visoje tikrovėje. Nėra nei negyvosios, nei augalinės, nei gyvūninės materijos – ji egzistuoja tik mūsų viduje kaip nulinis, pirmasis ir antrasis mūsų noro lygmenys, ir ne daugiau. Tai tarytum aplinkybės, kuriose esame. Iš tikrųjų, Kūrėjo atžvilgiu nėra nieko, išskyrus Žmogų – vieną bendrą pavidalą, vadinamą Adomu. Kūrimo tikslas – pasiekti visišką šio pavidalo „Žmogus“ (Adomas) ir Kūrėjo susiliejimą, vieno su kitu susivienijimą visais norais ir mintimis, visišką tarpusavio davimą ir meilę.
Meilė, susiliejimas, susivienijimas pasireiškia tuo, kad abu objektai – Kūrėjas ir kūrinys – pripildo vienas kitą, kiekvienas pasitelkia savo norą, priima iš kito ir suteikia jam galimybę pripildyti save. Tokia forma jie egzistuoja, ir ši būsena vadinama „zivug“ – susiliejimu.
Taigi mums reikia pasiekti visiško pasiruošimo būseną, kad grupėje tarp mūsų atsirastų Kūrėjas (davimo ir meilės savybė), ir mes prašome šios savybės atsiskleisti mumyse, nes ji yra pirminė, ji mus sukūrė, suskaldė ir dabar veda link to, kad mes priprašytume Jo suvienyti mus.
Tokiu atveju mes artėjame prie šios savybės, imame ją studijuoti, nagrinėti, stengiamės įsisavinti. Taip jungiasi visos mūsų dėlionės dalys, o jeigu sujungti neišeina, tai vienintelė problema ta, kad grupė nėra pakankamai susaistyta tarpusavio ryšiais, negali kartu kreiptis į Kūrėją.
Mes turime rinktis, vienytis, stengtis rasti bendrą kontaktą – daryti viską, kas įmanoma, kad pajustume aukštesniosios jėgos, be kurios nieko neįmanoma padaryti, būtinybę. Ji, savo ruožtu, kas kartą mums statys vis didesnes kliūtis tam, kad mes dar stipriau pajustume jos būtinybę, ir kad be jos pagalbos geriau tik mirtis.
Net ne šiaip sau mirtis, nes kai žmogų apima nusivylimas, tai gyvenimas jau neatrodo didelė vertybė. Reikia prieiti tokią būseną, kai mūsų grupėje bus paruoštos visos sąlygos šauktis Kūrėjo, reikalauti, išprašyti, priversti Jį suvienyti mus, kad mumyse atsirastų savitarpio davimo ir meilės savybė, kad Jis įsikūnytų mumyse, išgelbėtų nuo susiskaldymo, suteiktų galimybę Jo siekti taip pat, kaip ir Jis siekia mūsų.
Tokią būseną galima pasiekti patiriant kančias, bet tai sunkus kelias. Vienijantis į grupę galima pasiekti ir pritraukiant Šviesą. Šie du keliai labai skiriasi kančių mastu ir laiku. Kelias su grupe ir supančia Šviesa – greitas laiko atžvilgiu ir lengvas įgyvendinti. Kančių kelias – ilgas ir kankinantis.
Žmogus turi tik šias dvi galimybes. Jeigu jis iš tikrųjų jaučia, kad tik Kūrėjas gali jam padėti, ir primygtinai šito reikalauja, tai Kūrėjas jam padeda. Juk mama padeda vaikui tik tada, kai jis verkia, o iki tol, atvirkščiai, sunkina dėlionės surinkimo užduotį, kad vaikas taptų protingesnis, supratingesnis, išmoktų pats dėlionę rinkti, juk tai reikalinga jo vystymuisi. Tas pats su mumis – Kūrėjas kelia mums įvairiausias problemas ir atveda į būseną, kurioje mes tirtame iš baimės, būname visiškai apimti netikrumo jausmo, nežinome, ką daryti.
Visi mes turime daugybę įvairiausių vidinių išskaičiavimų. Aš imu svarstyti, kaip man geriau pasielgti, ar dėl viso pikto turiu kokį nors pasitraukimo variantą. Galvoje praskrieja tūkstančiai įvairiausių minčių, širdyje siaučia įvairiausi norai: kažkaip atitrūkti, kur nors išeiti, pabėgti, pailsėti – ir visa tai tam, kad pasijustume beviltiškoje padėtyje.
Tik tada mumyse kyla tikra malda. Kaip pasakyta, visi maldų vartai uždaryti (kad ir kaip žmogus prašytų, niekas jam nepadės), išskyrus „ašarų vartus“ („šaar ha dmaot“). Tik tada, kai žmogus kaip vaikas verkia  iš bejėgiškumo, nevilties, išsėmęs absoliučiai visas savo galimybes, štai tada Kūrėjas jam padeda.
Žmogus nusivilia, nes iš tikrųjų įsitikino, kad turėdamas visą savo milžinišką egoizmą, kurį atskleisdavo per daugelį savo vystymosi metų ir visą laiką bandydavo kažkaip dar kartą susijungti su kitais, kaskart vis geriau, jis nieko nesugebėjo pasiekti. Jam atrodė, kad štai dabar jis kažką padarys, į visus savo veiksmus įtrauks savo paties jėgas, mintis, žinias. Jis tikėjo, kad jis ir grupė galės patys susivienyti, kad aplinkybės jiems palankios, svarstė – šios už jį, o tos – prieš, bet mes vis tiek laimėsime, ne vienu būdu, tai kitu.
Tik visiškai išsikrovęs, atidavęs visas savo jėgas ir išpumpavęs visą savo kraują žmogus mato, kad niekas jam negali padėti, tik Kūrėjas. Štai tada jame kyla tikroji malda – „ašarų vartai“, ir jis iš tikrųjų sulaukia pagalbos – ne laikino pakilimo, po kurio jis dar stipriau krenta žemyn, o visiško ryšio su Kūrėju, prisipildymo Šviesa, ir užkopia į pirmą dvasinių laiptų pakopą.
Tada pasidaro aišku, kad visi atstūmimai, atmetimai, kliūtys, nemalonumai buvo skirti tik tam, kad jis galėtų pasiekti tikrą prašymą, o tai, kad neturėjo jėgų ir nuolatos grįždavo prie savo egoistinių minčių, Kūrėjas darė specialiai, kad parodytų jam visą egoizmo, kurį Jis pats ir sukūrė, gelmę, ir privestų žmogų prie visiško nusivylimo.
Ar įsivaizduojate, kokią jėgą turi turėti grupė, kokį pasitikėjimą tuo, kad mes vis vien judame pirmyn, nepaisydami nusivylimo savo jėgomis? Koks turi būti glaudus ryšys, kad bet kokiose – tiek pakilimo, tiek nuopuolio – būsenose vis tiek mes esame kartu? Kitaip neįmanoma praeiti.
Kūrėjas tikrina mus abiejose būsenose: tiek pačioje geriausioje, kai Jis mums truputį šviečia ir mes susivienijame tarpusavyje, tiek pačioje blogiausioje, kai Jis atitolsta nuo mūsų tikrindamas, ką mes darysime, kai Jis mums nešvies; ar galime mes tokioje būsenoje susivienyti, pakilti virš savo egoizmo (tai vadinama „tikėjimu, aukštesniu už žinojimą“). Paprastai nuopuolio, smukimo, sutrikimo būsenoje mes kažkaip atsipalaiduojame, nueiname vienas nuo kito, kiekvienas į savo nišą – o tai blogai. Tokiu atveju mes būtinai turime būti kartu, kentėti sukandę dantis. Tai sunku, ypač tada, kai prapuola menkiausia mintis apie tai, kad visa tai daroma specialiai.
Todėl pati baisiausia būsena mūsų kelyje yra tokia, kai žmogus netenka ryšio su Kūrėju pojūčio, pamiršta, kad tai Jis visa tai su juo daro ir „nėra nieko, išskyrus Jį“. O jeigu ši pajauta nedingsta, tai jam nėra baisūs jokie patys sunkiausi kritimai, nes supranta, jog tai kyla iš Jo.
Kita vertus, mes turime suprasti, kad bet kokios mintys, nukreiptos prieš  dvasinį darbą, prieš mokytoją, – tai mintys, kurios siunčiamos iš aukščiau. Mes iš viso nieko savo neturime: nė vienos minties, nė vieno noro – nei širdyje, nei prote. Mes tik turime suvokti, kontroliuoti, analizuoti tai, ką mumyse daro Kūrėjas.
Visa mūsų vystymosi sistema vadinama „avodat ha Šem“ – Kūrėjo darbu. Žmogus turi tik stebėti tai, ką Kūrėjas daro jame, ir mokytis. Šitaip elgdamasis jis supras savo vystymo metodiką, techniką, planą ir tikslą. Juk viskas, kas vyksta su juo ir grupe, kyla iš aukščiau, iš vienos bendros minties. Tai pirma.
Antra, viskas, kas egzistuoja pasaulyje, – daugybė žmonių, negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta – tai taip pat Kūrėjas. Todėl visi mano priešai, linkintys pikta, visi, kas už mane ir prieš mane, – tai jėgos, kurios veikia mane, mano egoizmą, mano įspūdžius, yra Kūrėjo valdomos, ir tiktai Kūrėjo. Taigi aš nematau priešais save nieko, ko turėčiau asmeniškai nekęsti. Į visus, išskyrus save, turiu žiūrėti kaip į angelus.
Angelais vadinamos teigiamos ir neigiamos gamtos jėgos, kurios reiškiasi mano atžvilgiu kiekvienu esamu momentu. Iš tikrųjų negatyvių jėgų nėra, paprasčiausiai jos šitaip reiškiasi manyje, kad padėtų man vystytis.
Kai žmogus šitaip suvokia supantį pasaulį, tai aplink save mato teatrą, režisuojamą vieno režisieriaus – Kūrėjo. Toks suvokimas padeda žmogui nuolat palaikyti ryšį su Kūrėju ir per visą šį teatrą – įvairius tarpinius reiškinius bei keturių gamtos dalių (negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus) savybes – bendrauti tik su Juo. Žmogus nekreipia dėmesio į pačius reiškinius bei savybes, nes mano, kad valios laisvę turi tik jis. Tik jis savo pastangomis gali palaikyti būseną, kai yra tiesiai priešais Kūrėją.
Ir kuo dažniau jis gali viską, kas vyksta, susieti su Kūrėju, tuo labiau su Juo suartės, kreipdamasis į Jį su prašymu: „Padaryk taip, kad visada būčiau sujungtas su Tavimi, juk aš šito noriu. O tai, ką matau, klaidina mane, padėk man.“ Nereikia būti didvyriu ir manyti, kad pats įveiksi visas paklydimo būsenas. Mes nieko negalime padaryti patys.
Žmogus negali kariauti su Kūrėju, kuris siunčia jam piktas supančio pasaulio savybes, tarkime, priešų mases arba katastrofas, epidemijas, cunamius, uraganus ir t. t. Reikia pro šiuos reiškinius matyti nukreipiančią Kūrėjo ranką. Tik užmezgę ryšį su Juo per tuos žmones, galėsime įveikti visas kliūtis.
Baal Šem Tovas, prieš 400 metų platinęs kabalą Vakarų Ukrainoje, rašė, kad tas, kuris sako, jog pasaulyje yra kita jėga, tarkime, piktoji jėga, netiki Kūrėjo vienatiškumu ir tokiu būdu daro dvasinį nusikaltimą. Jeigu galvoja, jog yra kita valdžia ir jėga, išskyrus Kūrėją, tai būtent tuo jis nusikalsta. Dar daugiau, jeigu mano, kad ir jis turi kažkokią savo valdžią, kad jis vakar elgėsi taip, kaip norėjo, o ne taip, kaip Kūrėjas užprogramavo ir sukėlė šias jo būsenas, – tai taip pat vadinama nusikaltimu.
Čia mes jau įžengiame į kitą, gilesnį savo būsenos pasaulyje analizės lygmenį. Aš jau ne tik į kitus žiūriu kaip į marionetes, valdomas Kūrėjo, bet taip pat vertinu ir save. Pats esu lygiai tokia pati lėlė, kurioje iš vidaus veikia Kūrėjo ranka, tad kad ir ką daryčiau, kad ir ką galvočiau, – visa tai kyla iš Jo.
O kas dar egzistuoja be šios jėgos, vienintelės ir veikiančios?
Štai šį tašką, egzistuojantį nepriklausomai nuo Kūrėjo, mums ir reikia atskleisti. Atskleidžiame jį palaipsniui susiliedami su Juo. Juk viskas aplinkui – tai Kūrėjo veiksmai, aš pats – taip pat Jo kūrinys, Jo veiksmas, ir manyje dar nėra nepriklausomybės nuo Kūrėjo taško. Jis dar tik pradeda skleistis kažkur mano viduje, kaip sėklos lašas, iš kurio vystosi embrionas, o vėliau gimsta žmogus. Manyje yra rešimo (dvasinis genas), bet man reikia pradėti jį vystyti.
Kai aš savo altruistiniu noru per grupę kreipiuosi į Kūrėją suprasdamas, kad viskas – tai Jis, Jo veiksmas, Jo pasireiškimas, kai nuolatos taikausi į Jį kaip į vienatinę jėgą, valdančią mane ir viską aplinkui, – būtent tada, iš tokios absoliutaus Kūrėjo pasireiškimo, absoliučios Jo valdžios būsenos aš pradedu jausti šio taško vystymąsi. Tai ir yra mano sielos gemalas, kai tampu panašus į Jį. Tokia būsena ima reikštis mumyse kaip gyvybės užuomazga, kaip naujos už machsomo esančios pakopos pažinimas.
Kitais žodžiais tariant, jeigu su manimi vyksta kažkokie veiksmai, tai jaučiu savyje pozityvius arba negatyvius akstinus. Pozityvūs jausmai nukreipti į suartėjimą, į meilę artimui. Artimas – tai draugas, kuris eina su manim to paties tikslo link. Jeigu manyje kyla geros mintys, norai, veiksmai, ketinimai, turiu dėkoti Kūrėjui už tai, kad Jis tai manyje sužadino, ir atvirkščiai: jeigu manyje kyla negatyvios mintys, norai, troškimas kaip nors atsiskirti nuo kitų, truputį pailsėti, išeiti iš grupės, – tai turiu nedelsdamas prašyti Jo, kad Jis tai pašalintų ir nenuleistų manęs žemyn.
Svarbu ne tai, kad bijau parkristi, o tai, kad nenoriu būti nustumtas nuo Kūrėjo. Žmogus neturi žiūrėti į tai, ar jam gerai, ar ne, o tik į tai – arčiau jis ar toliau nuo Kūrėjo. Gali būti, kad jaučiuosi blogai, bet tai artina mane prie Jo, arba atvirkščiai. Reikia nuolatos taip nusiteikinėti, palaipsniui pajuntant būseną, kai man gera dėl to, kad artėju prie Jo. Todėl turi būti derinamasi tik prie šios vienintelės viską lemiančios jėgos.
Jeigu šiandien mes visi kartu sutelksime tinkamus ketinimus drauge su centrine Izraelio grupe, kuri dabar užsiima didžiuliu platinimo aktu, tai galėsime nugalėti tas jėgas, kurios nori mus atstumti nuo Kūrėjo vienatiškumo. Mes darysime visus platinimo veiksmus, bet kiekvienas iš jų bus įgyvendintas tik todėl, kad tais veiksmais mes pabrėžiame savo Kūrėjo siekį, kryptį, judėjimą link Jo.
Vaikas, rinkdamas dėlionę kartu su mama, nekreipia į ją jokio dėmesio – jis užsiėmęs savo žaislu. Skirtingai nuo jo, mes turime žaislą matyti ne kaip tikslą, o kaip priemonę suprasti tai, ką mums tuo nori pasakyti „mama“, t. y. Kūrėjas, kad visi mūsų veiksmai būtų nukreipti tik į džiaugsmo suteikimą Jam. Tai ir yra davimo ir meilės savybės pasireiškimas. Mes turime džiuginti Kūrėją savo siekiu, savo atkaklumu, šiame pasaulyje atskleisti Jį kiekviename Jo veiksme. Tai turi būti mūsų tikslas.
Tikiuosi, kad šis kongresas labai sustiprins mus visus ir duos galimybę visame pasaulyje ir Izraelyje rimtai pajudėti į priekį savo platinimo veiksmais. Apskritai dabartinė galutinė būsena arba tam tikro konkretaus veiksmo rezultatas neturi ypatingos reikšmės. Jeigu mums šis veiksmas padėtų įgyti didesnį Kūrėjo poreikį, jeigu imtume truputį stipriau Jo siekti, pajustume, kad priklausome tik nuo Jo, imtume šauktis Jo savo širdyse – šito pakaktų. Netgi tai, kad mūsų tai nenuramina, jau yra didis pasiekimas. Vertėjo ryžtis visiems sunkumams dėl to, kad pasiektume stipresnį ryšį su aukštesniąja jėga, kuri labai stipriai su mumis padirbėjo ir suteikė tokią malonę – suartino mus tarpusavyje ir priartino prie Savęs.
O mes pasistenkime nepamiršti to, kad „nėra nieko, išskyrus Jį“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Neišlaikytas egzaminas

Vienintelė jėga

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Klausimas: Kodėl Dievas vienas, o tikėjimai skirtingi?
Atsakymas: Todėl, kad tikėjimai su Dievu, aukščiausiąja valdančia jėga, neturi nieko bendro. Apie šią jėgą, ką ji sukūrė ir kaip valdo kūriniją, mums pasakoja kabalos mokslas.
Kabala –  tai ne tikėjimas, ne religija, o mokslas, nes gautas ne iš viršaus, o iš žmonių,  savo pastangomis atskleidusių aukščiausiąją jėgą, jos prigimtį ir perdavusių ją mums.
Kabalistai tyrinėja (būtent tyrinėja!) vieną aukščiausiąją kūrimo jėgą, atskleisdami ją savo pojūčiuose ir tirdami ją davimo ir meilės savybėmis, kurias juose išvysto kabalos mokslas.
Kabalistai kalba tik apie tai, ką suvokia žmogus (kabalistas). Vienos aukščiausiosios gamtos jėgos tyrimas prieinamas visiems. Kabalistai teigia, kad būtent šios jėgos atskleidimas suteiks mums galimybę ištaisyti žmogaus prigimtį ir teisingai organizuoti mus supantį pasaulį.
Be kabalos egzistuoja tikėjimai, kurie sugalvoja savo dievybes ir jas garbina. Kadangi jie priima Dievo buvimą tikėjimu, jo nejausdami, tai ir sukuria jį skirtingai, kaip kam naudingiau.

Daugiau šia tema skaitykite:

Religija ir integracijos procesas

Kabala skirta ne griauti, o kurti

Ateizmas, religija ir kabala

Klausimas: Mes turime sukurti visuomenę, kuri bus arčiau gamtos. Kas tada bus su technikos pažanga? Ar gyvenimas taps paprastesnis?
Atsakymas: Kodėl jums rūpi mechanika, jeigu viskas kils į kokybiškai naują lygmenį? Tarkim nebus technologinės pažangos. Na, ir kas? Kam ji reikalinga? Juk tam, kad patenkintume mūsų poreikius pačiu racionaliausiu būdu, pakanka tam tikra linkme nukreipti technologines galias.
Įsivaizduokite, kad jūsų namuose gyvena šuniukas, ir jūs rūpinatės jo poreikiais. Jūs tariatės su specialistu ir sužinote: „Šerti reikia tuo ir tuo, miegoti jis turi ten ir ten. Nesugalvokite jo šerti kuo nors kitu ir laikyti kitoje vietoje.“ Jums, galbūt, norėtųsi apklostyti jį šilkinėmis pūkų pagalvėlėmis ir pamaloninti pyragaičiais.
Tačiau kūnui to nereikia, tai kenkia, neracionalu. Todėl, kai kalbame apie kūno poreikius, t. y. visų pasaulio žmonių aprūpinimą, privalome nustot mėtyti maisto perteklių į sąvartyną, o tada pamaitinsime visą planetą. Problema ne maisto trūkumas, o nenorėjimas jį teisingai paskirstyti. Tas pats ir su visais likusiais dalykais.
Savaime aišku, mes ir toliau vystysime technologijas, bet tik tam, kad mažiau būtume į jas įtraukti.
Pakaks įdarbinti mašinas, ir žmogui iš viso nereikės dirbti. Paklausūs liks tik už įvairių mašinų darbą atsakingi specialistai, kurie tobulins jas ir didins darbo našumą.
Gyvenimas supaprastės ir taps natūralus. Pramonė, technologija, mainai ir visa kita bus tokio lygio, kuris leis patenkinti visus būtinuosius žmogaus kūno poreikius. Ekonomika, finansai ir visa kita palaipsniui irgi atsistos ant šių bėgių.

Iš 2012 m. spalio 24 d. programos „Integralusis pasaulis“

Dvasinėje erdvėje tik davimas yra aktyvus veiksmas. Kokias gi davimo galimybes aš turiu?
Aš galiu gauti iš Kūrėjo pripildymą, kad duočiau jį artimajam. Tam aš visų pirma įsijaučiu į artimo poreikį, pajaučiu jį kaip savo ir netgi daugiau nei savo. Juk kad mylėčiau artimąjį kaip save, iš tikrųjų man reikia jį mylėti labiau nei save – taip pat kaip dabar save myliu labiau už kitus.
Taigi aš pakylėju artimojo norą Kūrėjui ir sakau Jam: „Prašau, paimk tai ir pripildyk. Tai man svarbiau už viską. Jis man kaip mažylis – vertingesnis nei aš pats.“ Kaip atsaką aš gaunu iš Kūrėjo pripildymą ir perduodu artimajam.
Iš esmės aš šitaip gaunu galimybę per artimo poreikį atlikti davimą Kūrėjui. Galiausiai aš pripildžiau ir artimojo, ir Kūrėjo norus. Juk jis nori nešti gėrį Savo kūriniams – ir man tai yra indas, kurį galima užpildyti. Taip aš nuolat atlieku abipusio davimo veiksmą.
Išeina, dvasiniame pasaulyje nėra gavimo? Atvirkščiai, mano formalus veiksmas visada yra gavimas. Juk aš niekam negaliu nieko duoti, jeigu nieko iš to žmogaus negaunu. Visa mano „medžiaga“ – gaunantis noras, tik su juo aš dirbu. Ir jeigu aš įsitraukiu į kokį nors žmogų, tai būtent gaudamas iš jo.
Visa esmė ta, kad aš teisingai pritaikau savo norą. Aš gaunu, bet taip, kad gavimas virsta davimu. Tai ir yra kabalos mokslas – gavimo mokslas.
Taip aš įgyju beribes galimybes gauti. Čia slypi Kūrėjo užsibrėžtas kūrimo tikslas – atvesti mus į neribotą, begalinį malonumą
Štai šios koncepcijos, šio klausimo schema. Laisvalaikiu pamąstykite apie tai:
1. Kūrinys – tai noras gauti malonumą, ir be šito noro jis nieko neturi.
2. Kaip pasitelkdamas savo norą jis staiga įgyja galimybę duoti artimiesiems ir Kūrėjui? Kodėl jo veiksmas yra davimas, nepaisant to, kad jis dirba su gaunančiuoju noru?

Iš 2014 m. sausio 14 d. pamokos pagal „Pratarmę knygai Zohar“