Klausimas. Kaip įmanoma nepakenkti kitiems žmonėms, jei didžiausia jėga – mintis, o minčių nekontroliuojame?
Atsakymas. Ne, galime kontroliuoti, bet ne pačias mintis, o norus. Jeigu mano norai geri, tai blogų minčių nebus. Ir visa tai galima kontroliuoti tik tinkamai mokantis ir užmezgus tinkamą ryšį grupėje.
Visai nekviečiame užsiimti kokiais nors geranoriškais idealais: būti geram, visąlaik duoti, mylėti kits kitą – ne.
Kabalos mokslas – tai mokslas, kaip teisingai išnaudoti egoizmą. Mums reikia taip jį išnaudoti, kad atskleistume Kūrėją, aukštesnįjį pasaulį, kad perprastume ir pajaustume anapusinę erdvę, aukščiau savęs, ne savyje, tarsi neegzistuotume.
Svarbiausia norime jausti pasaulį nesugadintą mūsų savybėmis. Todėl kalbame apie meilę, apie išėjimą iš savęs, kad pakiltume virš savo esmės.
#237652

Iš 2018 m. rugpjūčio 5 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Minčių kryptingumas

Mintis – norų tvarkytoja

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Komentaras. Pasaulį užvaldė baimės epidemija. Žmonės praranda pasitikėjimą, nustoja klausytis vieni kitų. Galų gale jie ima veikti ne iš godumo, kaip seniau, kai ko nors siekė, o iš baimės, turinčios realias priežastis. Kaip jos atsikratyti? Juk mes aktyviai judame aklavietės link.
Atsakymas. Manau, kad tai labai gerai. Žmogus tikėjo įvairiais dievukais – bet kokiais – nuo to jam buvo lengviau. Dabar šis tikėjimas nyksta, nėra puoselėjamas, todėl žmogus negali kompensuoti baimių, nerimo, negatyvių jausmų. Jis negali jų sieti su aukštesniaisiais norais, valdymu, aukštesniąja valdžia, viskas krinta jam vienam. Žmogui sunku!
Baimė žmogų blokuoja. Jis nori užsimerkti, tarsi mažas vaikas palįsti po antklode, apsimesti, kad nieko nėra.
Klausimas. Kaip gi jam iš ten išlįsti?
Atsakymas. Jį reikia šviesti. Tik ne mechaniniais žaislais, kaip bando mokslininkai.
Komentaras. Mokslininkai kol kas kelia klausimus.
Atsakymas. Kelti klausimus – gerai. Tačiau jie gi susiję su gyvenimo prasme. Tokie klausimai yra virš mūsų supratimo. Kaip mes egzistuojame? Dėl ko? Kas yra gyvenimas? Kaip jis prasideda ir kaip baigiasi? Kokia pačios gamtos egzistavimo prasmė?
Bet viską tiesiog susieti su Dievu… Šiuolaikinio žmogaus tai nenuramina. To pakako iki Švietimo epochos, o nuo XVII-XVIII a. ir vėliau toks požiūris nebepatenkina.
Žmogus bus priverstas pamatyti, kad prieš jį – būties prasmės klausimas: kam, dėl ko ji, kur prasmė?
Mūsų gyvenimas grįstas baime, jei ne ji, tai kam gyventi. Kam man visa tai?
Pademonstruokite žmogui visą jo būsimą gyvenimą, – o šis jau egzistuoja, nieko kito nėra, – žmogus nenorės gyventi.
Pamatys, jog viską daro tam, kad kuo nors pasimėgavęs iš karto pajustų depresiją ar kančią, be to, dar reikia sunkiai dirbti. Per metus turi dvi atostogų savaites, dar nežinia, ar jas praleis gerai. Vaikai, kurie užaugę atsisėda ant sprando, žmona, neleidžianti linksmintis. Mylima futbolo komanda, pralošianti rungtynes. Žvejyba, kurios nebėra, nes neliko jai tinkamų vietų. Ir šitaip – viskas…
Senuosiuose šaltiniuose rašoma, kad jei žmogus matytų jo laukiantį gyvenimą, tai nenorėtų gimti ir egzistuoti.
Užsimirštame, todėl visas mūsų gyvenimas pagrįstas užmaršumu. Pažiūrėkite, ką darome su savo gyvenimu! Visą laiką stengiamės save ko nors užimti, prikimšti, kaskart vis labiau. Ir reklama, ir konkurencija… O kodėl?
Jei žmogus liktų vienas su savo mintimis, taptų teroristu, žudiku arba savižudžiu, arba imtų vartoti kvaišalus, o tai yra tas pats.
Klausimas. Tačiau sakoma, kad žmogui reikia tikslo, kurio siekdamas jis gali įveikti bet kokius sunkumus. Koks tikslas teisingas žmogui?
Atsakymas. Šio klausimo žmonėms sužadinti negalima. Pirmiausia reikia gerai pasiruošti. Taip ir pasakyta: „Jei aklajam statote kliūtis, darote baisų nusikaltimą“. Jei prieš akląjį padėtų akmenį ar rąstą, jis sukluptų ir pargriūtų. Argi šitaip galima? O žmonės – visi akli. Kaip su jais kalbėtis apie gyvenimo prasmę?
Neturėdami atsakymo, jie puls į depresiją. Todėl, palaipsniui atskleisdami gyvenimo prasmės klausimą, turite iš anksto žinoti, kaip suteikti teisingą atsakymą, kurį priims ir kurio norės. Tada žmonės pamatys, kad atsiveria džiaugsmingi, o ne tamsūs horizontai.
Komentaras. Išeitų, kad nuo gimimo į bendravimą reikia po truputį įmaišyti auklėjimo.
Atsakymas. Tai ir yra auklėjimas. O visa kita – žmogaus pildymas visai nereikalingomis žiniomis.
Klausimas. Kaip suaugusiam žmogui, nugyvenusiam gyvenimą, atskleisti gyvenimo prasmės klausimą?
Atsakymas. Jei pragyveno gyvenimą, nėra ką ir atskleisti.
Jeigu jis šiame gyvenime iš kur nors gauna informacijos apie būties tikslą ir dėl to ima keisti savo gyvenimą, tai pakyla į kitą egzistavimo pakopą. Jis tampa žmogumi tiek, kiek gali atsakyti į klausimą apie savo gyvenimo prasmę.
#221922

Iš 2018 m. sausio 7 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Baimė subręsti

Mirties baimė ir sielos persikūnijimas

Perėjimas nuo gyvūninės prie dvasinės baimės