Norėdami gauti naują suvokimą, turime turėti didelį norą, kuris pakeis siekimą gauti siekiu duoti. Šis perėjimas į atvirkštinio pasaulio suvokimą, siekiant duoti, ypatingai sunkus. Jis tolygus gimimui, o gimimas net šiuolaikinės medicinos amžiuje visada yra neįprastas veiksmas. Juk kūdikis atsiplėšia nuo ypatingos vietos, prie kurios jis buvo pritvirtintas. Čia gaudavo specialų maistą, apsaugą, čia veikdavo specialūs vystymosi  įstatymai. Aplinka ne atstumdavo jį, o augino. Dabar jis įžengia į nedraugišką jam pasaulį, naują aplinką, kurioje turi gyventi ir augti kovodamas. Tai perversmas jo gyvenime, kokio nėra buvę. Tas pats vyksta gimstant dvasiškai, kada atsiskleidžia naujas universalus jutimo organas išoriniuose (ne gimdoje – šito pasaulio) pojūčiuose, pagrįstas davimo principu, ir juo pradedame jausti naują pasaulį.
Kongrese žengėme didelį žingsnį pirmyn šia kryptimi. Mes labai norėjome gimti, šiek tiek pajutome gimdymo sąrėmius ir pamatėme, kad nesugebame to atlikti, pajutome, kad kažkas stabdo mus ir tuoj pat atmeta atgal. Kartu su gerąją jėga, entuziastingai vedančia mus pirmyn, pajutome blogąją jėgą, kuri nustumia mus atgal į motinos įsčias, neleidžia išeiti iš šio pasaulio ribų, neleidžia pajausti naujo pasaulio. Turime patirti keletą tokių gimdymo sąrėmių, kol užgimsime. Būtent kiek ir kokiu spartumu – priklauso nuo mūsų. Bet kokiu atveju be jų negimsime, neišeisime laukan. Gimstant susiduria dvi jėgos: mūsų pačių spaudimas iš vidaus ir grįžtamieji smūgiai iš išorės. Jų konfrontacija pagimdo mumyse naują, stiprų norą atsirasti dvasiniame pasaulyje. Be šio noro neišsiversime.
Toroje gimdymo sąrėmiai vadinami „egiptietiškomis bausmėmis“. Mūsų egoizmas turi pergyventi dešimt (visą dozę) negandų, kurios atsispaudžia nore ir suteikia jam indo formą, kli. Taip iš beformio „molio gabalo“ susiformuoja indas, pasiruošęs gauti Šviesą, dvasinį pasaulį. Mums reikia išgyventi gimdymo sąrėmius, kad įgautume teisingą formą, be kurios neįmanoma pajausti dvasingumo. Į  šį  procesą mes ir įsijungėme kongrese. O Šviesa – ji visur aplink mus ir laukia, kur prasiskverbti.

Iš 2010 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinė kongreso masė

Krizė – naujo pasaulio gimimo kančios

Gimimas: pirmasis sąrėmis

Klausimas: Kodėl toli gražu ne kiekvienas gali suprasti knygą „Zohar“?
Atsakymas: Visų pirma, nieko neįmanoma atskleisti protu.
Jei skaitysime knygą „Zohar“ stengdamiesi suprasti ją protu, matysime joje tiesiog moralės sistemą (musar): daugybę įspėjimų, moralų ir kažkokių keistų pasakojimų.
Tik tada, kai žmoguje išsivysto ypatingas jutimo organas, vadinamas tašku širdyje, šiame pasakojime pradedama matyti visą pasaulį.
„Zohar“ tiesiog pradeda skleistis žmoguje. Juk išorėje nieko nėra. Mes tik manome, kad dvasinis pasaulis egzistuoja kažkur išorėje, iš tiesų jis atsiskleidžia mūsų viduje.
Ir tada žmogus pradeda suvokti savybes ir apibūdinimus – savyje atranda tai, ką skaito knygoje.
Knyga tarsi įsivelka į jį – visa, ką žmogus skaito, jis atskleidžia savyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip reikia skaityti knygą „Zohar“

„Stengeisi – ir radai“