Knyga „Šar Kavanot“, „Apie Pesach šventę ir išėjimą iš Egipto“

Klausimas: Kovo 16 d. vyks pasirengimo mini kongresui, skirtam Pesachui, vakaras. Ar reikalingas toks pasirengimas, jeigu kongresas vyks tik 4 valandas, – ateisime ir ten viską pamatysime?..
Atsakymas: Sakyčiau – priešingai, jeigu eičiau į tokį kongresą, koks vyko vasario mėnesį ir kuris truko 3 dienas, tai man nereikėtų daug ruoštis.
Ten turėčiau laiko atsargą pasirengti – tarkime, pirmieji pusdienis ar diena, kad po to per likusias dvi dienas suspėčiau viską sugerti. Tačiau jei ateinu tik 4 valandoms iš anksto nepasiruošęs, tai jos pralėks be jokios naudos. Todėl, kuo trumpesnis numatomas susitikimas, tuo daugiau ir kruopščiau reikia jam pasirengti.
Viskas priklauso nuo pasirengimo. Paties renginio metu jau nebeįmanoma nieko pakeisti – svarbiausia, kaip mes jam pasirengėme.
Tai pasakytina apie visą dvasinį darbą. Iki žmogus nepereina machsomo į dvasinį pasaulį, visas jo darbas yra pasirengimas šiam perėjimui.
Ir kol nebaigsime pasirengimo, šis perėjimas neįvyks.
Visas sunkus bei sekinantis darbas, nuo kurio kenčiame „Egipto vergovėje“, reikalingas tam, kad pasirengtume pabėgimui, kuris įvyksta tik visiškai pabaigus pasirengimą!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kelionė į pojūčių pasaulį“

„Kelias į laisvę“

Egipto vergijos istorija byloja apie dvasinį kelią, kurį keliauja  kabalistų grupės.
Mes lyg ir pasiruošę išeiti iš Egipto į laisvę (iš egoizmo į davimo savybę), bet tai taip sunku – mes pergyvename ir „septynerius bado metus“, ir „egiptietiškas bausmes“, kad  pajustume faraoną (blogąją egoizmo valdžią), slypintį kiekvieno viduje.
Kenčiu baisią vidinę kovą, juk kažkuri mano dalis sutinka išeiti iš Egipto (palikti egoizmą), bet vis tik aš nepasiruošęs bėgti.
Pabėgimas (Pesacho naktis) iš Egipto įvyksta netikėtai, tamsoje, skubant, iš baimės, dėl postūmio iš aukščiau – kai pajuntu jėgą, stumiančią mane pirmyn, davimo savybės link.
Tuomet būnu pasiruošęs bėgti į tamsą (taip jaučiama davimo savybė). Bet Kūrėjas išveda mane į laisvę ilgu keliu, apsuptą Faraono šalininkų iš „saviškių“ tarpo (erev rav).
Gal aš jau atitrūkau nuo  „faraono kariuomenių“, tikrųjų egoistinių norų, bet su manimi pasiliko „gausi minia“ norinčiųjų maitintis iš dviejų lėkščių – tų, kurie likdami egoistiški, jaučia malonumą  priklausydami Kūrėjui, neva dvasiniam pasauliui.
Šie norai laiko mus tremtyje ir neleidžia ištrūkti. O kai mes visgi bėgame, jie sugeba prisijungti prie mūsų, nes turi ryšį su Kūrėju.
Jie vadinami „gausiais“, nes metasi iš karto į abi puses ir nori valgyti nuo dviejų stalų vienu metu – tikėdamiesi gero gyvenimo šiame ir būsimame gyvenime. Jie ir tempia mus atgalios.
Kiekviename iš mūsų yra tokių norų ir ketinimų. Ir kai ateiname prie Galinės jūros, nebūname pasiruošę į ją šokti. Yra vienintelė ypatinga jėga, galinti padėti tai atlikti, nes ši jūra atrodo tiesiog kaip mirtis.
O kai pagaliau pasiekiame Sinajaus kalną, ši sąlyga –„susivienyti ir tapti kaip vienas žmogus su viena širdimi“ –  būna be galo sudėtinga!
Žmogus po visų savo aiškinimųsi ir žingsnių dvasinio pasaulio link suvokia, kad jis nenori vienytis su kitais.
Bet ši sąlyga būtina, ir jam tenka sutikti: „Aš pasiruošęs, bet negaliu“… – „Bet jūs norėtumėte tokio abipusio laidavimo? Kūrėjas garantuos tai, o ne jūs patys! Norite?“
Ir tik kai sutinkame su tuo, iš viršaus gauname jėgų laidavimui – Kūrėjas atsiskleidžia žmoguje, kad suteiktų jam davimo savybę.
Tai labai ilgas ir sudėtingas procesas, ir knyga „Zohar“ ugdo jautrumą mumyse vykstantiems pokyčiams, kad galėtume įsivaizduoti kiekvieną detalę. Kadangi visa tai vyksta tik mano viduje ir niekur daugiau, privalau išmokti atpažinti  ir suprasti šias savybes.
Kuo labiau įprantu prie tokio vidinio matymo, tuo labiau priartėju prie dvasinio suvokimo.

Ištrauka iš 2010-01-14 d. pamokos