Visos Izraelio tautos šventės ateina iš kabalos ir simbolizuoja skirtingus mūsų dvasinio vystymosi etapus.
Kildamas dvasinių pasaulių laiptais (nuo visiškos atskirties nuo Kūrėjo iki visiško suartėjimo ir suartėjimo su Juo), žmogus praeina daugybė tam tikrų pakopų, tarp kurių yra ir itin ypatingos pakopos, vadinamos šventėmis ar geromis dienomis (hebrajiškai jom tov).
Pesach šventė, kuri mūsų pasaulyje švenčiama kaip išsilaisvinimas iš Egipto vergystės, atspindi pirmąją dvasinę pakopą – išėjimą iš egoizmo, išsilaisvinimą iš jo, pakilimą virš jo.
Paskui seka Toros dovanojimo pakopa, kurią perteikia Šavuot šventė.
Plokščių sudaužymą, t. y. laikiną grįžimą į Egiptą (kritimą į egoizmą) simbolizuoja Tiša bėAv. Dabar ši diena – gedulo diena, bet ateityje taps ypatinga džiaugsmo diena.
Po Tiša bėAv seka Roš haŠana (Naujieji metai) – itin rimtas posūkis, kai atliekamas naujas dvasinis išsitaisymas.
Praėjus dešimt dienų po Naujųjų metų ateina Išpirkimo Diena (Jom Kipur), kai tikrinamos visos žmogaus būsenos, ir paskui atskleidžiami ir ištaisomi visi jo nusižengimai.
Po Jom Kipur žmogus pradeda gauti ypatingą taisančią Šviesą, vadinamą Sukot Šviesą – or makif (supančią šviesą), grąžinančią į Šaltinį.
Per septynias Sukot dienas žmogus pasiekia būseną, vadinamą Simhat Tora – Toros džiaugsmas, juk ta šviesa, kuri jį veikė ir bendrai jį ištaisė, leidžia suartėti su Kūrėju.
Kita šventė – Hanuka, tai šviesos šventė, jos šviesa pakelia mus virš egoizmo, išlaisvina iš jo. Kildamas virš ego, žmogus jaučia, kaip išeina į laisvę. Tačiau tai dar ne visiškas ištaisymas.
Visiškas ištaisymas ateina tada, kai visiškai pakeičiame savo egoizmą į davimo ir meilės būseną. Tai vyksta per Purimą.
Taip žmogus pereina visą švenčių ciklą, simbolizuojančių Izraelio tautos istoriją. Tikiuosi, kad artimiausiu metu galiausiai pasieksime Purimą – visišką išsitaisymą ir tuo pasibaigs mūsų žemiška saga – žmogaus buvimo šiame pasaulyje istorija.

Iš 2014 m. spalio 22 d. TV programos „Trumpos istorijos“ II d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Šviesioji Purimo šventė

Linkiu visiems laisvės ir meilės!

Pesach (pe-sach) – perėjimas nuo mus valdanžio egoizmo į išsilaisvinimą, išėjimas iš jo į laisvę, nes egoizmas neša mums blogį ir kančias.

Klausimas: Susivienyti su savo artimu – reiškia vertinti jo pripildymą labiau nei savo. Problema ta, kad man trūksta sąveikos su artimu, kad kaskart iš naujo laikyčiau jį aukščiau savęs…
Atsakymas: Tai neturi nieko bendro su fizine sąveika, išoriniu ryšiu. Koks skirtumas, ar tu  tarp draugų, ar už tūkstančio kilometrų nuo jų?
Būtent dėl to aš nenorėčiau, kad žmonės važinėtų iš vieno kongreso į kitą. Tegul pripranta iš toli palaikyti ryšį širdyse. Priešingu atveju išeitų, kad be mūsų įžymiojo „garvežiuko“ nejaučiame, kad esame tarpusavyje susieti.
Aš niekur neturiu bėgti – turiu koncentruotis viduje. Man pakanka matyti draugus ir aš jau su jais. Nereikalingi jokie kūno judesiai, kad susivienytume. Aš stengiuosi viduje ir man visiškai nereikia pakloti šimtus ir tūkstančius dolerių už bilietus, kad žūtbūt apsikabinčiau ir pašokinėčiau su draugais. Galiu tai daryti viduje, ir nė kiek ne prasčiau.
Taip, naujokams, vaikams tai reikalinga, tačiau su laiku žmogus turėtų pereiti prie gilesnio, vidinio susivienijimo.
Kodėl tu manai, kad būni su draugais tik pamokoje, o paskui visai dienai atsiriboji nuo jų? Ar turi reikšmės, kur esi? Priešingai, per dieną tu gali daug labiau veržtis draugų link, nei pamokoje. Juk pamokoje tu – egoistas, nuolat ieškantis savęs tame paveiksle.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal straipsnį iš brošiūros apie Pesach

Daugiau šia tema skaitykite:

Smūgiai į vieną tašką

Apie virtualius kongresus ir tikrąjį ryšį

Tikslus nusitaikymas

Klausimas: Išorinis pasaulis nuolat kuria daugybę trukdžių vidiniam darbui. Kodėl jis vis dėlto mums toks reikalingas?
Atsakymas: Jeigu nebūtum susijęs su visuomene, jeigu nebūtum „išsklidęs“ tarp žmonių, tavo išsitaisymas užtruktų daug ilgiau, šimtus metų.
Išorėje atsiskleidžia tavo asmeninio egoistinio noro sluoksniai, kol kas labai tolimi nuo išsitaisymo. Žmonės, su kuriais tu dirbi ir susiduri savo gyvenime, jų norai ir ketinimai – visa tai yra tavo troškimų „sluoksniai“, kurie dar nepasiekė išsitaisymo etapo.
Argi jie egzistuoja išorėje? Ne. Tu matai save. Jie nėra pašaliniai – visos šios savybės yra tavyje ir tik tau atrodo, kad tai svetimi žmonės.
Žmogaus išorėje nėra nieko. Aišku, sunku suderinti šiuos skirtingus rakursus, jie niekaip nesusijungia į bendrą vaizdą – ir taip bus iki tol, kol įžengsime į dvasinį pasaulį. Ir vis dėlto, kai bandai įsivaizduoti priešingybių vienybę, tai tau padeda tavo kelyje. Painiava – pats didžiausias išsitaisymas. Nebijok susipainioti: visos dalys susidėlioja kartu, o paskui Šviesa jas sujungs.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal straipsnį iš brošiūros apie Pesach

Daugiau šia tema skaitykite:

Už žmonių veidų slepiasi Kūrėjas

Visas pasaulis sukurtas man padėti

Tobulumui svarbus kiekvienas

Klausimas: Ar reikia mums, jūsų mokiniams, studijuojantiems kabalą, bet ne žydams, švęsti Pesach ir kitas šventes? Daugelis pas mus kalba, kad reikia skubėti pirkti macų ir ruoštis Seder Pesach.
Atsakymas: Brangūs mano mokiniai. Pabandysiu dar kartą atsakyti, paprastai ir visam laikui, mat jau daug kartų atsakinėjau.
Žydų tauta – tai iki I m. e. am. egzistavusi kabalistinė grupė, kurią dar prieš 1 700 metų Babilone įkūrė Abraomas. Nuo I m. e. am. žydai prarado savo dvasinę pakopą ir pamiršo, kas jie tokie. Šiandien jie atgimsta savo išsitaisymui, nes pasauliui reikia kabalos.
Visi žydų pirminiai šaltiniai parašyti kabalistų, ir mes juos studijuojame kaip  kabalistinius, o ne taip, kaip juos nuo I m.e.a. studijuoja žydų tauta – žemiškuoju pavidalu, tarsi būtų kalbama apie mūsų pasaulį.
Tarp jų, žinoma, reikia studijuoti ir „Agada šel Pesach“ („Velykų pasakojim1“ apie išėjimą iš Egipto),  nes  ten kalbama ne apie išėjimą iš Egipto šalies, o apie tai, kaip pakylame virš savo egoizmo. Jūs galite prisijungti prie mūsų tradicijos – sėdėti vakare už šventinio stalo, virtualiai būti su  mumis ir valgyti macas su farširuota žuvimi arba duoną su kiauliena – kaip pageidausite.
Baal Sulamas knygoje „Paskutinioji karta“ rašo, kad netgi visiškai išsitaisius kiekviena tauta gali pasilikti prie savo religijos ir paproči7. Keičiasi tiktai santykiai tarp žmonių: nuo neapykantos iki meilės – tai ir yra išėjimas iš Egipto. Visiems mums linkiu tokios šventės!

Daugiau šia tema skaitykite:

Nieko bendra su kūnu

Svarbiausia – sielos išsitaisymas

Kam kabalistui kipa?

Prasidėjo ypatingas laikotarpis – šventė Pesach. Dėl nuovargio ir išėjimo iš įprastinės būsenos mus gaubia tarsi lengvas rūkas. Visam pasauliui dabar ypatingas laikas, kai pagal tvarką veikia supančios Šviesos, išplaukiančios iš šakų ir šaknies dėsnių.
Be to, įžengiame į šventę, tiesiogiai susijusią su mumis. Nėra dvasinės šaknies, artimesnės ir reikalingesnės mums nei Pesach. Tik šito aš noriu. Išeidami iš egoizmo, mes vėl ir vėl primename sau apie išėjimą iš Egipto, taisome jį vėl ir vėl visame likusiame kelyje iki pat išsitaisymo pabaigos. Galiausiai turime visiškai ištrūkti iš Egipto tokiu mastu, kad apsuktume jį į priešingybę – į davimą.
Dabar galime padaryti šuolį. Šis uždavinys ir laukia mūsų. Nesvarbu, jei mes maži, jei ne viską suprantame. Tegul mums daug ko trūksta – taip bus visada. Tamsos pojūtis, maišatis, sudrumsti jausmai ir protas – visa tai būtina. Mus turi blaškyti – ir to netrūksta. Visi jaučiamės supainioti, išmušti iš vėžių, silpni ir t. t., kiekvienas pasirengęs tik miegoti. Tai geriausia, optimaliausia mums būsena.
Kartu turime užtikrintai ir tiksliai stengtis vienytis. Jei ima miegas – galima ir pamiegoti, tačiau su teisingu ketinimu, kad net šiuo veiksmu susitelktume į taškus širdyse ir užmigtume, viduje neišsiskirdami vieni su kitais.
Vienybę reikia pralaužti. Įeik vidun, nepaisydamas mieguistumo, ir pradėsi gauti pabudimą iš kitų.
Kiekvienam iš mūsų nepakanka tarpusavio įsijungimo. Juk jeigu aš įsiliesiu į visus, o visi – į mane, tai suteiks man šimto tūkstančio žmonių jėgą. Tai laidavimo rezultatas, be jo nieko nepasieksime. Mes turime skatinti save įgyvendinti vienybę.
Šiandien vakare mes su visais pasaulyje sėdėsime prie šventinio stalo. Svarbiausia bus ne tai, ką valgome ir geriame, ne pats Velykų seder. Visa tai – paprotys, o svarbiausia – ar ketiname pakilti aukščiau savo egoizmo į meilę ir vienybę?
Tai ir yra išėjimas iš Egipto. Visa kita – interpretacija. Visi šventiniai atributai – tai tik ženklai, bendrų pastangų požymiai. Jeigu aš spaudžiu save kartu su kitais, tai šiuo spaudimu pereinu visą velykinį seder. Jis atsiskleidžia manyje.
Todėl dabar mums reikalingas galingas nubudimas. Mes iš tikrųjų pajėgiame prasiveržti. Juk matome, kaip Aukštesnioji jėga stumia mus pirmyn, nuolatos organizuoja mus, rūpinasi mumis. Dabar reikia spustelti save, nematau prieš mus jokių kliūčių. Nedidelė jausmų sumaištis – argi tai Faraonas?
Nereikia tikėtis, kad kada nors bus lengva. Mes visada judame prieš norus ir ketinimus. Visada tave ims snaudulys, visada atsiras skubių reikalų, visada pakaks painiavos. Toks kelias.

Iš 2011 m. balandžio 18 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Kvietimas už machsomo

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Viena mintis

Mūsų laukia labai didelės bendros pastangos. Galimybės pačios dėliojasi prieš mus pagal dvasinį tvarkaraštį – tad įgyvendinkime jas. Mes gebame atlikti seriją išpuolių, siųsdami juos kaip kulkas į taikinio centrą, kol pasieksime rezultatą.
Ateityje matau visiškai realių galimybių. Nemanykime, kad mes dar nepasirengę, kad dar kažko stinga, dar ne viskas aišku. Egipte niekas neaišku, čia tik grimztame į tamsą ir sumaištį. Kuo daugiau dėliojame į vietas, tuo labiau mus blaško nauji sumaišties antplūdžiai.
Svarbu dėl šio sąmyšio nenusiminti. Iš pačių veiksmų, kurie laukia eilės, matau, kad mes galime tai padaryti. „Kaip mes tai sugebėsime?“ – tu paklausi. Kai mes iš tikrųjų atskleisime, kad nesugebame – netikėtai ateis išsigelbėjimas.
Aš neabejoju, kad mes esame labai geros, nuostabios būsenos. Mus kviečia į dvasinį pasaulį. Ir šventė Pesach ateina į pagalbą.
Be to, mes turime jausti atsakomybę už visą pasaulį, kuris – priešingai nei mes – pateko į bėdą. Jeigu ne dvasinis proveržis, mūsų laukia sunkūs sukrėtimai. Ant slenksčio – rimtos griūtys įvairiose šalyse. Padėtis tampa vis keblesnė, mes turime atkurti pusiausvyrą – tik ne ankstesnę, o dvasinę.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal straipsnį iš brošiūros apie Pesachą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Vienintelė, bet be galo sudėtinga sąlyga

Mes dirbame ir ruošiamės pakilt į dvasinį lygmenį, tačiau galime tik stengtis, ir ne daugiau. Patį veiksmą atlieka Šviesa, aš neturiu jėgų pakilti pats virš savęs. Negaliu sugriebti savęs už plaukų ir ištraukti iš egoizmo pelkės!
Viso mūsų darbo rezultatas vadinasi „Stengeisi – ir radai“, juk veikia Šviesa.
Išėjimas iš Egipto įgyvendinamas „pažadinimu iš Aukščiau“, atsiskleidžiant labai didelei Šviesai, GAR de chochma.
Ji vadinama Egipto tamsa – juk Šviesa atsiskleidžia, tačiau jos negaubia chasadim (meilės ir davimo Šviesa), leidžianti ją pajusti.
Todėl tai vadinama naktimi, o ne diena, ir ne pakilimu dvasinėmis pakopomis – o pabėgimu, šuoliu. Pesach iš žodžio „peršokti“ (pasach).
Šis žmogaus pakilimas įvyksta kaip vienas impulsas – kitapus laiko, judėjimo, erdvės ir bet kokių žmogiškų vertinimų.
Juk viską atlieka jėga iš Aukščiau. Todėl mes turime būti pasirengę šiam išėjimui.
Jis ateina nelauktai, paskubomis, ir akimirką prieš šį įvykį žmogus nepajėgia įsivaizduoti tokios būsenos, kai prieš jį atsivers išėjimo iš Egipto galimybė, ir tai beregint įvyks.
Tai įvyksta visiškai neplanuotai… O apie patį perėjimą yra pasakyta, kad kai Kūrėjas mums tai padaro, esame tarsi sapne…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinio gimimo metodika“

„Amžinasis gyvenimo apytakos ratas“

„Dvigubas gyvenimas“

Antra dalis (Beit Šar Kavanot „Apie Pesach šventę ir išėjimą iš Egipto“)

Trečia dalis (Baal Sulamo 12 laiškas, 1988 m.)

Antra dalis (Beit Šar Kavanot „Apie Pesach šventę ir išėjimą iš Egipto“)

Trečia dalis (Baal Sulamo 13 laiškas, 1925 m., 55 psl)