Pateikti gruodžio, 2010 mėn. įrašai.


Apie meilę paprastai

Dvasinis darbas, Vyras ir moteris

Klausimas: Kas yra tikroji meilė ir kaip ji iš viso įmanoma?
Mes esame taip ypatingai, taip sudėtingai sudaryti, kad nepamilsime nei vyro, nei žmonos, nei tėvų, nei vaikų, nei aplinkinių, nei žmonijos, nei Kūrėjo − jeigu visa tai nesusijungs draugėn!
Mes vystomės taip, kad mūsų prigimtis neleis mums mylėti tik ką nors vieną konkrečiai. Žmogui atrodo, jog jis mylįs savo vaikus, žmoną, gal dar kokius nors draugus − bet galiausiai jam niekur nesiseka. Jis mato, kad jo meilėje nuolatos kas nors lūžta, griūna, ir jis atsimuša į sienas, nors ir turi norą mylėti. Bet kodėl?!
Ir kabalos mokslas atskleidžia mums šią paslaptį − meilė gali būti tik visiškai absoliuti ir bendra! Jeigu nemyli visų, tau neleis mylėti kieno nors konkrečiai.
Tai reiškia mylėti visa, kas tik yra: Kūrėją, žmoniją, pasaulį, artimus ir tolimus žmones kaip vieną visumą − tik taip galima pasiekti meilę. Antraip, ji negalima. Apgailestauju jums tai sakydamas, bet yra kaip yra.
Be to, mes galvojame, kad meilė − tai kažkas tokio pakylėto, plevenančio debesyse. O iš tiesų, meilė tai gyvūnas, tai labai paprastas dalykas − „kūno ir kūno” sąjunga. Tačiau norėdami išauginti šį gyvūną, gyvenantį tarp mūsų ir vadinamą „meile”, turime šerti jį  „tarpusavyje nusileisdami”.
Nusileidžiu tau ir taip pašeriu mūsų meilę, ji storėja. Po to tu man nusileidi ir taip mūsų meilė auga. Kadangi mes visi egoistai − tai šitai yra vienintelis veiksmas, galintis padėti mums išauginti meilę.
Reikia mokytis nusileisti! Tėra du meilės principai: pirmasis − grįsti meilę nusileidžiant kitam, o antrasis − ji gali būti tiktai visuotinė, ir tada realizuosis ir kiekviena atskira meilė…

Iš 2010 m. gruodžio 22 d. pokalbio su Arkadijumi Duchinu

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė iš aukštesnio išskaičiavimo

Ką mums suteikia meilė artimui?

Vyras ir žmona: kur Kūrėjas tarp jų?

Komentarų nėra

Vidinė grupė

Dvasinis darbas, Grupė

Iš tikrųjų ne tiek grupė turi daryti tau poveikį, kiek tu pats turi įsijungti į ją.
Kalbėdami apie tai, kad grupė turi daryti įtaką žmogui, mes norime pažadinti kiekvieną duoti grupei.
Atsakomasis grupės poveikis gali būti stiprus arba silpnas, tačiau tai neatsilieps žmogui.
Juk mes esame susiję, sąveikaujame su vidine, o ne su išorine grupe. Išorinis bičiulių elgesys vaidina ne tokį esminį vaidmenį.
Čia viskas priklauso nuo to, kiek aš įsijungiu į juos, kiek stengiuosi pajausti jų vidinį siekį, kuris nepriklauso nei nuo manęs, nei nuo jų, − tai dvasinė realija, vienybė tarp mūsų ant Begalybės laiptelio.
O todėl grupė veikia tave tiek, kiek įsijungi į ją ir trokšti būti jos veikiamas, gauti jos davimo savybę.

Iš 2010 m. gruodžio 27 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Brangiai kainuojanti moneta

Grupė – tai mano šešėlis

Susisiekiančiųjų indų dėsnis

Komentarų nėra

Gyvenimas su daugybe nežinomųjų

Valios laisvė

Šiame pasaulyje žmogus nežino, kas su juo atsitiks po akimirkos.
Jis nesupranta, kodėl su juo nutiko tai, kas buvo vakar, ir iš kur dabar jam ateina norai ir mintys – jis jaučia, esąs valdomas nenuspėjamų jėgų, tarsi būtų pakibęs ore savo praeities, dabarties ir ateities atžvilgiu.
Jis bando rasti kokią nors atramą, mėgindamas loginiu mąstymu ir prielaidomis paaiškinti pasaulio tvarką.
Visa tai auga ir pateikia mums vis daugiau klausimų apie gyvenimą… ir apie tai, kas mūsų laukia po mirties.
Ir kuo daugiau jėgų gauname vystydami techniką ir priešindamiesi gamtai, tuo galingiau gamta veikia mūsų atžvilgiu, dar labiau versdama aiškintis atsakymus apie tai, kaip esame valdomi ir kokia mūsų gyvenimo prasmė. Todėl jaučiamės lyg būtume tuščioje erdvėje.
Žmogui, gyvenusiam urvuose ir medžiojusiam mamutus, atrodė, kad apie savo gyvenimą jis viską žinąs. Jis kur kas geriau nei mes jautė ir suprato pasaulį.
O mūsų netenkina nė viena egzistuojanti teorija, mums būtinas konkretus atsakymas, juk net savo kasdienio gyvenimo nepajėgiame teisingai organizuoti. Mums gyvenime kyla tiek daug klausimų, kad neįstengiame su jais susidoroti.
Matematikoje norint išsiaiškinti vieną nežinomąjį užtenka vienos lygties. Dviem nežinomiesiems reikalinga dviejų lygčių sistema. O mes turime daugybę nežinomųjų, o duomenų ar faktų, iš kurių galėtume sudaryti formulę, vis mažiau.
Ankstesni filosofiniai ar religiniai paaiškinimai mūsų netenkina, negalime jais pasikliauti. Mes reikalaujame faktų ir įrodymų, t. y., norime suvokti.
Jeigu žinotume, kad neturime jokios valios laisvės, tai sukurtume visiškai kitokią visuomenę su visiškai kitokiais santykiais, kitokią nuobaudų ir teisingumo sistemą.
Kitaip tariant, problema, kurią siūlo spręsti kabala ne teorinė, o labai praktiška − nustatyti, kur ir kaip galime veikti bei realizuoti šią galimybę.

Iš 2010 m. lapkričio 28 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Kūnas ir siela“

Komentarų nėra

Berlyno kongresas, 2011 m. sausio 28-30 d.

Filmai, klipai, Kongresai, įvykiai

https://www.youtube.com/watch?v=kdZ0g8tgAmk

1 komentaras

Tas moterų nepastovumas…

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Klausimas: Kas yra moters esmė? Kuo pasireiškia moteriškumas?
Atsakymas: Moters esmė – tai įprastas ego, toks pat kaip ir vyro. Skirtumas tas, kad moteris turi nukreipti vyrą, turi savo valia tapti jo dalimi, „šonkauliu“, kaip kad buvo iki sudužimo, – aišku, su sąlyga, kad vyras siektų dvasinio tikslo.
Klausimas: Vadinasi, moters esmė – paklusti?
Atsakymas: Paklusti dėl aukštesnio tikslo! Ne dėl paties vyro, o dėl to tikslo, kurio jis siekia. Jei moteris tik anuliuoja save vyro atžvilgiu, tai dar nieko nereiškia! Nes tai gyvūninis lygmuo.
„Žmogaus“ lygmenyje moteris anuliuoja save prieš tą misiją, tą funkciją, kuri patikėta vyrui, ji sutinka būti jo paspirtimi, siekiant dvasinio tikslo, į kurį ją veda vyras. Tačiau be moters jis to tikslo pasiekti negali.
Jeigu jis nesiekia šito aukšto tikslo, moteris jam visiškai nepadeda, ji – prieš jį! Tai taip pat misija, tik priešinga!
Moteris turi padaryti viską, kas įmanoma šioje situacijoje, kad pakreiptų vyrą pasirinkti šį tikslą ir jo siekti. Ir tada  iš „pagalbos prieš jį“ ji taps jo paspirtimi.

Iš 2010 m. gruodžio 14 d. pokalbio „Apie moteriškumą“ su mano jaunėle dukterimi Rachel Laitman

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė iš aukštesnio išskaičiavimo

Moteris – pagalba prieš tave patį

Vyras ir žmona: kur Kūrėjas tarp jų?

Komentarų nėra

Kūrėjo tyrinėjimo mokslas

Kabalos mokymasis

Bėda ta, kad paprastas žmogus gali studijuoti tik tai, kas žemiau žmogaus lygmens: negyvasis, augalinis ir gyvūninis norų lygiai. Žmogaus lygmens noro jis negali atskirti ir studijuoti, todėl, kad šis noras turi būti tapatus Kūrėjui! Jis vadinamas „dieviška dalele iš aukščiau“. Jos savyje tu kol kas negali pamatyti, todėl negali studijuoti to lygmens noro. Žmogaus lygmens noras vadinamas siela, tai yra sielos medžiaga. Noras mėgautis – medžiaga, o jos forma – tos medžiagos panašumas į Kūrėją. Tą panašumą ir studijuoja kabalistai: kuo mes panašūs į Kūrėją, kaip, kokiu lygiu, kokiems sąlygų deriniams esant?
Kabalos mokslas moko, kaip noro mėgautis medžiaga įgauna Kūrėjo formą ir tada ima vadintis siela. Ji vadinama siela (nešama) todėl, kad tai aukštesnioji mūsų panašumo į Kūrėją pakopa, kurią esame pajėgūs pasiekti iki galutinio ištaisymo (Nefeš-Ruach-Nešama). Toks apribojimas galioja šiame moksle, kol visi žmonės neįsitrauks į jį, o kai tai nutiks,  visi kartu galėsime atlikti tyrinėjimus daug aukštesniame lygmenyje!

Iš 2010 m. gruodžio 15 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė – savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokia įkvėpimo formulė?

Nori prisijungti prie tinklo? Pirmiausia įsigyk kompiuterį

Kaip atskleisti sielą?

Komentarų nėra

Kokia įkvėpimo formulė?

Kabala, Kabala ir kiti mokslai

Bet kurią kūrybos rūšį – tapybą, muziką, šokius – visus šiuos saviraiškos būdus taip pat galime vadinti mokslu, nes jie kyla iš to paties egoizmo, noro mėgautis.
Lygiai taip, kaip aš tyrinėju šį pasaulį – t.y., tiriu savo egoistines savybes Šviesos atžvilgiu, lygiai taip pat ir šokyje, tapyboje ar muzikoje tyrinėju savo asmenines apraiškas baltos Šviesos fone.
Ir viena, ir kita atspindi egzistuojančius dėsningumus. Tik kūryboje tyrinėju savo specifines, individualias savybes. O įprastame moksle tiriu savo norą mūsų bendros egoistinės prigimties lygmenyje. Todėl aptinkame vienodus reiškinius ir vadiname tai mokslu.
Kas, pavyzdžiui, yra fizika? Tai tyrimas, kaip aš matau savo asmeninę gamtą baltos Šviesos fone. Mes visi gauname tokius pačius rezultatus, kuriuos vadiname faktais, nes tiriame tokiame lygmenyje (negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos), kur visi turime vienodas savybes.
Tačiau yra daug aukštesnis egoistinės gamtos lygmuo, „kalbantis/žmogus“, kuris mumyse nevienodas, kadangi kiekvienas iš mūsų turi savo dvasinę šaknį ir savo pasirinkimą/valios laisvę. Todėl, kai panaudodami ją, šokame ar dainuojame, piešiame, grojame muzikiniais instrumentais, – rezultatas būna labai individualus. Nepaisant to, viskas kyla iš to paties noro mėgautis.
Kabala suteikia vieningą požiūrį į visą tikrovę. Mums tik atrodo, kad griežti mokslo dėsniai ir laisva kūryba yra visiškai skirtingi dalykai. Tačiau ir viena, ir kita – mūsų egoistinio noro kūriniai. Tik jei mes visi ką nors darome vienodai, manome, kad tai pastovi forma, egzistuojanti gamtoje, paskelbiame dėsniu ir taip kuriame savo mokslą.
Jei kursime muziką, vienas sukurs vieną melodiją, antras – kitą, trečias – trečią, tūkstančius įvairių melodijų, todėl sakome, kad tai ne mokslas, juk kiekvienas daro tai, kaip jam norisi.
„Žmogiškajame“ lygmenyje jau nebeatsekame griežtų dėsningumų – šiam lygmeniui priklauso psichologija ir visos kūrybos rūšys: tapyba, muzika, šokiai. Tačiau tai taip pat  „mokslas“ – t.y., mano norų formų apraiškos baltos Šviesos fone, kuriuos galima matyti ir tyrinėti. Bet tik praktiškai.
Tiktai kol kas žmogiškajame lygmenyje nesugebame įžvelgti šių dėsningumų. Kai su Kabalos mokslu savyje išvystysime šį žmogiškąjį sluoksnį, galėsime ištyrinėti jį moksliškai ir tiksliai. Ir suprasime, kodėl mes taip piešiame, šokame, dainuojame, suprasime, iš kur tai kyla. Tada tai pavirs tiksliu mokslu, tyrinėjančiu mūsų norų apraiškas baltos Šviesos fone.

Iš 2010 m. gruodžio 15 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė – savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė muzika

Kuo grindžiamas kabalos mokslas

Komentarų nėra

Nuo priešybės į tobulumą

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Nukva (Malchut, moteriškoji dalis) sukurta iš noro gauti malonumą. Zeir Anpin (ZA, vyriškoji dalis) – iš noro duoti. Zeir Anpin – tai Kūrėjas (Kadoš Bar Chu). Jis neturi noro mėgautis, turi tik norą duoti ir mylėti.
Nukvą sudaro vien noras mėgautis, todėl ji gali prilygti vyriškajai daliai tik įveikdama ir slopindama savo įgimtą egoistinį norą, apribodama ir ištaisydama jį. Taip ji tampa panaši į ZA, susilieja su juo.
Todėl visas Nukvos darbas siekiant susilieti su ZA − tai imti iš jo pavyzdį ir būti jam Nukva, moteriškąja dalimi, o ne tapti tokia, kaip jis. Tapti panašiai į jį, Nukvai reiškia būti priešingai jam, būti „pagalba prieš”.
Tai tarsi dvi išgaubtais kontūrais besiliečiančios formos: kiek viena kažkurioje vietoje išgaubta, tiek kita įlinkusi. Kiekviena papildo kitą visu jų lietimosi paviršiumi – ar „išgaubimu”, ar „įlinkiu”, jo nebuvimu ar trūkumu.
Todėl Nukva privalo likti „pagalba prieš”, tik jos darbas „prieš” – tai darbas, idant jie abu pasiektų tikslą. Kuo daugiau jie kartu dirba, tuo labiau išryškėja jų tarpusavio santykiai, bendras tikslas, kiekvieno jų priešinga kitam savybė.
Jų darbo tikslas − papildyti vienas kitą. Ir tik trečiame – Kūrėjuje, Binoje, kur jie pakyla, tarpusavyje susijungdami į ZON (tik tam, kad pakiltų į Biną) − tenai jie randa tobulumą. Juk tobulumas įmanomas tik tuo atveju, jeigu jie tarpusavyje susijungę užmezga ryšį su Bina.
Čia slypi labai subtilus, visą ką pagrindžiantis momentas, susijęs su Kūrėjo ir kūrinio prigimtimis. Kūriniui „tapti panašiu į Kūrėją“ reiškia papildyti save, kad pasiektų Aukštesnįjį, o ne imti iš Jo pavyzdį ir tapti tiksliai tokiu, kaip Jis. Aš panašus į Jį davimu, tačiau tai aš panašus į Jį – savo savybėmis, savo prigimtimi.
Todėl kūrinys lieka „pagalba prieš”, ir būtent dėl to pasiekiamas tobulumas, išlaikoma kiekvieno nepriklausomybė, ypatingas statusas ir abu verti pagarbos. Kūrinys neištirpsta ir nepradingsta Kūrėjuje, o papildo Jį savo priešingumu, ir būtent kūrinio pastangomis atsiveria Kūrėjas.
Kūrėjas savo „įlinkiu”, kažkokios savybės nebuvimu, suteikia kūriniui galimybę išreikšti save ir papildyti Jį savo „išgaubimu” – būtent turint šią savybę (lyg šakutės lizdas ir kištukas) ir atvirkščiai. Taip jie kartu dirba.
Taip papildydami vienas kitą jie pasiekia tobulumą. Vienas negali apsieiti be kito. Kūrėjui reikalingas kūrinys, o kūriniui reikalingas Kūrėjas. Ir tik tarpusavyje papildydami kits kitą, viduryje tarp jų, jie pasiekia tobulumą.

Iš 2010 m. gruodžio 19 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Aukštesniųjų pasaulių sistema

Kūrėjas girdi moters norą

Komentarų nėra

Ekranas juodame troškimo kosmose

Realybės suvokimas

Mes esame Šviesos vandenyne ir mums reikia tik kli (indas, instrumentas), kad ją atskleistume. Tai tarsi kosminė erdvė, kuri mums atrodo visiškai tamsi.
Aš išeinu į atvirą kosmosą ir jau niekas nebeužtveria man saulės. Kodėl gi nejaučiu šviesos, kodėl viskas aplinkui juoda?
Todėl, kad šviesai nėra į kur atsimušti, ji nesusiduria su jokia kliūtimi. Reikia kažko, kas atsistotų priešais ją – ir tada mes ją pajausime. Pastatyk šalia savęs kosmose pertvarą – šviesa su ja susidurs, ir tu staiga pamatysi, kad ji yra!
Pašalinsi pertvarą – vėl nėra šviesos… Nes pačios šviesos niekaip nejaučiame, netgi materialios šviesos! Jeigu ne aplink žemę esanti atmosfera su visomis jos oro dalelėmis, nematytume šviesos, mus suptų tamsa – kaip mėnulyje, juk nėra kam sustabdyti fotonų, šviesos dalelių.
Todėl viena, ko mums reikia – tai kli Šviesai atskleisti. Ir pirmiausia, jis turi būti priešingas Šviesai, kitaip tariant, turi būti noras gauti, jei jau Šviesos prigimtis davimo noras. Tačiau be viso to jis turi atitikti Šviesą pagal veikimo prigimtį – t. y. turi būti „dėl davimo“.
Kai mūsų noras patirti malonumą įgyja ketinimą „dėl davimo“, jis taps indu Šviesai atskleisti.

Iš 2010 m. lapkričio 24 d. pamokos pagal knygą „Beit Šaar ha Kavanot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – nesipriešinti

Kaip pajusti supančią Šviesą?

Kaip rasti Šviesą?

Komentarų nėra

Kaip atpažinti kabalistą?

Mokytojas ir mokinys

Šiais laikais daugelis save vadina kabalistais, kabalos vardu platindami viską, kas šauna į galvą. Iš kur jie semia savo žinias − neaišku, nes pas nieką nesimokė.
Kabalos mokslo pačiam suvokti neįmanoma: nuo Adomo prasideda grandinė kabalistų, kurie kiekvienoje kartoje perduoda aukščiausios jėgos suvokimo metodiką savo mokiniams.
Todėl žmogus negali šiaip sau pareikšti, kad jam atėjo nušvitimas, ir jis tapo kabalistu – taip nebūna.
Norint tapti kabalistu reikia turėti labai gilų ir glaudų ryšį su mokytoju, tiksliai sekti jo patarimus mokantis „iš lūpų į lūpas” (pė el pė). Toks mokymasis iš pagrindų skiriasi nuo įprastinės žinių perdavimo formos. Jis pagrįstas bendrų su Mokytoju dvasinių indų/kėlim sukūrimu.
Jeigu darai viską, kad būtum susiliejęs su mokytoju, tai laikui bėgant, tai, ką turi jis, perteka tau. Tai nepriklauso nuo žinių ar kažkokių ypatingų požymių, tai priklauso tik nuo susijungimo su Mokytoju laipsnio.
Tačiau šis kelias tik vienetams (ypatingoms asmenybėms „jachidėj sgula”). O mūsų kartoje visi turi pažinti Kūrėją ir atverti aukštesnįjį pasaulį – kiekvienas atskirai ir visa žmonija kartu. Bet visi negali būti taip glaudžiai susiję su mokytoju.
Todėl nūnai būdas kitoks: mokytojas – kabalistas, gavęs dvasinį atskleidimą iš savo mokytojo, žinomo kabalisto, – moko visus norinčiuosius. Kiek kiekvienas gali išgirsti, kad reikia priartėti, susijungti ir susilieti su mokytoju, suprasdamas jį ir sutikdamas su juo, tiek jis juda pirmyn.
Šis mokslas nepaveldimas, neįgyjamas protu, o tiesiog įsilieja į mokinį dėl vidinio ryšio su mokytoju.
Mūsų karta pirmoji vystosi tokiu keliu. Vieni mokiniai arčiau, kiti toliau mokytojo, tačiau palaipsniui visi juda pirmyn.
Kaip atpažinti kabalistą? Kabalistas moko, kaip atskleisti Kūrėją, remdamasis pirminiais šaltiniais, gautais iš savo mokytojo. Jis aiškina, kaip išvystyti norus/kėlim, kuriuose atsiskleidžia Kūrėjas, juk kabala – tai Kūrėjo atskleidimo žmogui šiame pasaulyje metodika.

Iš 2010 m. gruodžio 1 d. programos „Kabala pradedantiesiems”

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikėk tuo, ką sako širdis

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai