Pateikti liepa, 2014 mėn. įrašai.


Pažvelgti į save iš šalies

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Tarkime, aš atsivedžiau savo vaiką į grupę, kurioje septyni vaikai iš dešimties yra depresinės būklės. Argi aš neturiu bijoti, kad jų būsena persiduos kitiems?
Atsakymas. Ne! Turime stengtis iš karto atskirti  juos nuo jų pačių. Vaikinai, pakalbėkime apie tai, kas vyksta su mumis. Štai – aš, žmogus. O štai – mano kūnas. Kūno viduje egzistuoja įvairiausios jėgos, nuotaikos, požiūriai.
O jei išeisiu iš savo kūno ir pažvelgsiu į jį iš šalies? Kaip aš save sutvarkyčiau kitaip? Imkime ir įsivaizduokime save kitu pavidalu, kaip mes pakylame aukščiau savęs. Ar galima šito pasiekti?
Nejaugi aš taip sukurtas, kad negaliu nuo savęs atsiskirti? Gal egzistuoja koks nors tarpas tarp mano vidaus ir mano išorės, kur galiu įterpti kokį nors pleištą ir pradėti po truputį save tyrinėti iš šalies?
Tokie įprasti psichologiniai mokymai leidžia žmogui pamatyti, kad tai – ne jis pats, o tam tikras, išorinis jį supančios aplinkos nukreipimas.
Gali būti, kad vaikas tiesiog prisiskaitė romanų ar žiūrėjo televizijos laidas, kurios sukėlė beviltiškumo jausmą? Net prieš 100-150 metų buvo madingas vadinamasis aristokratinis nutolimas nuo aplinkos: „Mūsų laikų herojus“ ir kt. Pasaulinėje literatūroje, ypač rusų, yra daug knygų, skirtų ieškojimams, kylantiems iš vidinės tamsos.
O galbūt jis tiesiog puikuojasi šia būsena rodydamas: „Štai aš koks! Man visa tai, kas jus traukia, neįdomu!“ Todėl reikia patikrinti, iš kokio šaltinio kyla vaikų depresija.

Iš 2013 m. gruodžio 12 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Komentarų nėra

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas, Izraelis šiandien, Platinimas

Klausimas. Kai kalbame su žmonėmis, jie sutinka, kad problema – vienybės stoka. Jie netiki, kad įmanoma pasiekti vienybę ir taiką tarp žmonių. Ką daryti su šiuo netikėjimu?
Atsakymas. Visko išmokstame iš savo patirties. Jeigu diskusijų rate metu pajuntame šilumos, artumo jausmą, kurių anksčiau niekada nepatyrėme, vadinasi, čia gimsta nauja jėga. Kodėl ji negali šildyti žmogaus nors kelias valandas ar dienas, priversti pažvelgti kitaip į žmones ir supančią realybę?
Tai vadinama „pažinti aukščiausiąją jėgą per jos veiksmus“. Kūrėjas parodo mums savo buvimą, nors ir užslėptą, ribotą. Bet mes jau galime pajusti, kaip Jis gimsta ir atsiskleidžia mūsų rato viduje.
Žmonės netiki, kad tai įmanoma, o mes įrodinėjame, kad įmanoma, ir vedame juos per šiuos potyrius. Padarykime pratimą ir įsitikinsime, kad ši jėga veikia. Tai tarsi laboratorinis eksperimentas, leidžiantis ją atskleisti.
Taip vyksta visi mokslo atradimai. Anksčiau šis reiškinys mums nebuvo žinomas, dabar mes jį atskleidėme ir jį matome. Naudodamiesi prietaisu, vadinamu „ratu“, atskleidžiame naują gamtos reiškinį. Jeigu mes tinkamai naudosimės šia nauja jėga, galėsime pasiekti sėkmę visose srityse ir viską ištaisyti.
Lygiai taip pat buvo atskleista elektros jėga: pradžioje atrado, kad trinant gintarą su vilna jis įsielektrina ir pradeda traukti smulkius daiktus. Štai kokių rezultatų pasiekėme patrynę gintarą su vilna – dabar elektra yra visur.
Tokį progresą galima pasiekti atskleidžiant jėgą, kuri prieš kelis šimtus metų buvo nežinoma. Vėliau mes ją įsisavinome ir šiandien be elektros gyventi neįmanoma.
Pačios jėgos mes nematome – juntame jos veikimo pasekmes. Tas pats su Kūrėju. Nevadinkite šios jėgos Kūrėju, jeigu jus tai painioja, – tai tiesiog jėga, kuri atsiranda žmonių susijungimo metu. Tai ir yra tikrasis Kūrėjas (bore), tai yra „ateik ir pamatyk“ (bo – re). Čia nėra jokios mistikos. Kūrėjas užslėptas, kaip ir elektros jėga.
Vienintelis skirtumas yra tas, kad norint atskleisti Kūrėjo jėgą reikalingas jausminis žmogaus dalyvavimas. Kol kas mus jaudina tik nelaimės ir neigiamas spaudimas. Pabandykime sukelti savyje teigiamus išgyvenimus. Jeigu vieną vakarą mes kartu su visa tauta susėsime į vienijančius ratus, galėsime sukurti tokią aukščiausios jėgos elektros stotį, kuri rytoj pakeis visą mūsų gyvenimą.
Pabandykim! Mes turėsime tokią pat galingą jėgainę kaip ir ta, kuri gamina elektrą. Ja naudodamiesi mes pakeisime pasaulį: uždegsime šviesą visoje žemėje. Tai mūsų galia, mes neturime teisės nepasinaudoti tokia galimybe.
Abraomui ir Mozei tai pavyko, kodėl gi mums tai nepavyks? Pasakyta, kad „mūsų veiksmai turi būti tokie pat kaip tėvų“, todėl mes privalome tai realizuoti.

Iš 2014 m. liepos 17 d. pamokos pagal knygą „Šamati

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Laipsniškas vystymasis

Dvasinės linijos pradžios taškas

Komentarų nėra

Kam reikalingas altruizmas

Auklėjimas, vaikai, Egoizmo vystymasis

Nuomonė. Šiuolaikiniame pasaulyje klesti individualizmas. Idėja „gyventi dėl savęs“ taip įsitvirtino, kad prieš darant ką nors dėl kitų reikia turėti argumentų.
Esmė ta, kad kiekvienas žmogus turi kažkiek jėgų (energijos), kurias gali skirti veiklai.
Taip pat jis turi asmeninių poreikių, kuriuos gali patenkinti vienokia ar kitokia veikla. Ir priežastis, kodėl būtinas altruizmas, yra ta, kad žmogus turi kur kas daugiau energijos nei reikia jo asmeniniams poreikiams tenkinti.
Kitaip tariant, jeigu panagrinėtume asmeninius žmogaus poreikius, paaiškėtų, jog jų visai nedaug: žmogui reikia maisto, drabužių, pastogės, trupučio pramogų. Visi kiti poreikiai jau kolektyviniai, t. y. poreikiai ką nors nuveikti (egoistiškai) ne dėl savęs, o dėl kitų.
Šiuolaikiniam žmogui jėgų altruizmui lieka gerokai daugiau nei turėjo jo protėviai. Tai yra šiuolaikiniam žmogui reikia altruizmo daugiau nei senovės kartoms.
Tai pasireiškia tingumu, depresija, motyvacijos stoka. Kitaip tariant, greitai patenkinęs asmeninius poreikius šiuolaikinis žmogus nesupranta, ką daryti toliau. Pripratintas gyventi dėl savęs jis nežino, kuo dar užsiimti, tad neužsiima niekuo ir skundžiasi motyvacijos praradimu.
O jei pradės daryti ką nors dėl kitų, motyvacija tučtuojau atsiras, ir ji praktiškai bus begalinė, juk veikti dėl kitų galima neribotai. Tai reiškia, kad žmogus galės visiškai įsitraukti į šiuos veiksmus, ir būtent šito – visiškai atsiduoti kam nors, skiriant tam visą savo energiją – trūksta žmogui, kad būtų laimingas.
Pažvelgę į didžius darbus atliekančius žmones pamatysime, kad jų darbai visada nukreipti į milžiniškas žmonių mases. Tokie žmonės niekada nesiskundžia motyvacijos stoka, jie gali skųstis, kad nepakanka gyvenimo realizuoti tam, kas sumanyta.
Vienintelis būdas būti laimingam ir įgyti motyvacijos bet kokio masto veiklai – tai veikti ne dėl savęs, o dėl kitų. Nes tik dirbant dėl kitų įmanoma didžiulė motyvacija ir savęs realizavimas.
Komentaras. O toliau egoistinė psichologija (motyvacija) pamažu pereina į kabalą, nes egoistinė motyvacija dirbti dėl visų irgi išsenka ir atsiranda naujos motyvacijos (dėl Kūrėjo) poreikis. Kadangi Kūrėjas „neišsenkantis“, tai šioje veikloje žmogus pasiekia amžino veiksmo ir beribio prisipildymo pojūtį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išskirtiniai egoistai

Dvasia lemia sveikatą

Kolektyvo galia: stabilus altruizmas

Komentarų nėra

Kaip išvystyti šeštąjį pojūtį

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kokiu metodu galiu pradėti vystyti savo šeštąjį pojūtį, kuris leis man išvysti tikrąjį pasaulį, esantį ne manyje?
Atsakymas: Mano viduje yra mano egoizmas, per kurį šiuo metu viską ir jaučiu. Jame viską visada suvokiu taip, kaip man norisi, ir taip matau šį pasaulį. Man gi reikia išvystyti savyje priešingą jutimo organą, nukreiptą ne į save, o į išorę.
Tam turiu susijungti su dar keliais žmonėmis ir tarp mūsų sukurti bendrą suvokimo indą, kuris ir bus mūsų noro išeiti iš savęs ir susivienyti rezultatas. Savo siekiu vienytis tarpusavyje kuriame naują altruistinį jutimo organą – bendrą mums visiems.
Sukūręs tokį tarpusavio organą, imu matyti juo tai, kas vyksta mano išorėje, ir vadinu matomą vaizdą aukštesniuoju pasauliu.

Iš 2014 m. birželio 20 d. programos „Pasaulių susitikimas“

Komentarų nėra

Vienykitės arba mirkite

Dvasinis darbas, Izraelis šiandien, Platinimas

Komentaras: Dabar vyksta karas, krenta raketos, izraeliečiai ieško priedangos. Nelaimės skatina daugelį žmonių, netgi pasauliečius melsti išsigelbėjimo. Ir visa tai savaime, instinktyviai…
Atsakymas: Tai įprasta gyvūninė baimė – žmogus nori išvengti grėsmės, išsigelbėti nuo nelaimės, t. y. nuo užsipildymo trūkumo, nuo atsivėrusių neigiamų dalykų. Iš esmės, jeigu žmogus nesimeldžia už susijungimą, jis nesiskiria nuo gyvūno, pastarasis irgi siekia apsisaugoti nuo bėdų.
Žmogiškojo lygmens priedas – gebėjimas suprasti blogio priežastį ir paprašyti ištaisymo, panorėti vienybės su kitais. Toks požiūris priešingas įprastinei egoistinei būsenai, tačiau dėl to žmogus išsigelbėja nuo nelaimių. Tik vienydamasis.
Klausimas: Kūrėjas sako, kad iš tikrųjų Jis, o ne mes, laimi mūsų karuose. Ką tai reiškia?
Atsakymas: Mes neturime jėgų, kad suvaldytume esamas aplinkybes ir panaudotume jas gėriui. Mūsų jėgų užtenka tik pranokti, paminti, užmušti tuos, kuriuos mums iš aukščiau pasiuntė būti mūsų priešais. Tačiau taip neišsprendžiame problemos ir nieko neištaisome. Sėkmės atveju tai gali pakelti savivertę, pakurstyti mūsų pasipūtimą ir atitolinti nuo tikslo – išsitaisymo.
Tad sėkmė materialiame kare neveda mūsų gerovės link.
Jei tylą po kautynių pasitelkiame, kad „grįžtume į Šaltinį“, t. y. kad suformuotume teisingą santykių sistemą Izraelio tautoje bei tarp Izraelio ir kitų šalių, tada iš tiesų išnaudojame karą pagal paskirtį.
Bet jeigu ne, tai pergalė verčia prasimanyti apie save nebūtų dalykų, užriesti prieš visus nosį ir taip padėti pamatus dar didesnei nelaimei kitam kartui artimiausiu metu.
Komentaras: Pasaulio valstybės demonstratyviai smerkia Izraelį dėl savo piliečių gynimo nuo teroro…
Atsakymas: Ir tai tik pradžia. Visi pasaulyje, tarp jų ir žydai, gyvenantys kitose šalių, galiausiai bus prieš mus. Užsienyje visi nuožmiai neapkęs Izraelio tautos, gyvenančios Izraelyje. O pati tauta bus padalinta, suskaldyta.
Prie ko prives tokia neapykanta? Pirmiausia, jie nutrauks visus ryšius su mumis, o be ryšių šiuolaikiniame pasaulyje neįmanoma egzistuoti.
Paskui jie pareikalaus, kad neliestume arabų ir suteiks jiems palaikymą. Ką tada darysime? Jau dabar pasaulinės žiniasklaidos priemonės neatleidžia mums savigynos ir kaltina dėl taikių gyventojų žūčių. Kai į mūsų taikius gyventojus lekia raketos, teroristai lengvai išsisuka.
Kodėl? Mat pasaulio akyse mes ne aukos – mes kaltieji. Net nesiejant to su karu. Jų žinia, iš esmės, tokia: „Arba taisote pasaulį, arba mirkite. O jei ne, tai nešdinkitės iš čia kur tik norite.“ Negana to, nesu įsitikinęs, jog atsiras šalis, kuri mus priims. Kam reikalingi žydai, jeigu jie pasauliui neša vien bėdas? Tegu skęsta jūroje…
Komentaras: Viskas atrodo, kaip kova už išlikimą…
Atsakymas: Gamtoje tai natūrali būsena, nieko naujo čia nėra. Mums jau seniai aprašė šiuos dėsnius, ir pagaliau reikia juos pripažinti, įsisąmoninti. Taip, mes užsisipyrę, kietakakčiai, „nepramušami“ – ir visgi kiek labai?
Klausimas: Ar šis karas kuo nors naujas? Ar jis liudija apie naują raidos etapą?
Atsakymas: Vystymasis tam, kad žmogus pradeda jausti bejėgiškumą. Net jei dabartinė kampanija suteiks mums atokvėpį, realaus sprendimo nėra. Visas pasaulis nusistatęs prieš mus, visi kaimynai prieš mus, mums net neleis kariauti su jais. Nėra jokių vilčių išsikapstyti iš susidariusios padėties.
Arabai, kurie čia gyveno iki mūsų sugrįžimo, reikalauja susigrąžinti savo žemes ir nesutinka su tuo, kad čia egzistuotų Izraelio valstybė: „ Kodėl prieš 66 metus išmetėte mus iš čia? Mes prieš. Tai mūsų žemė.“ Kiekvienas iš jų gali tai pasakyti – ir bus teisus.
Kuo remdamiesi atėjome ir juos išvijome? Pateisinimas gali būti tik jų pačių gerovė. Ir tik Aukščiausioji Šviesa mums duoda tokį pagrindą, nes turime visą pasaulį atvesti į išsitaisymą. Tokiu atveju situacija keičiasi – juk mes veikiame visų labui, įskaitant tuos, kurie čia gyveno.
Leidęsi šia linkme, išvysime, kad jie jaučia mūsų teisumą, sutinka su tuo. Tada, kaip yra pasakęs pranašas Izaijas, pasaulio tautos paims Izraelio sūnus ant pečių ir nuneš į Jeruzalę. Jie padės mums visur kur.

Iš 2014 m. liepos 18 d. programos „Kabalistai rašo. Izraelio karai“,  2 dalis

Daugiau šia tema skaitykite:

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Komentarų nėra

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Dvasinis darbas, Izraelis šiandien

Israelis“ – tai tos sielos, kurios dvasiškai pabudo dar senovės Babilono laikais. Tai tie babiloniečiai, kurie kažkada ėmė siekti panašumo į Kūrėją, kitaip tariant, pradėjo ieškoti gyvenimo prasmės.
Per tokius išorinius požymius šis siekis reiškiasi ir mūsų laikais. Kiekvienas žmogus, norintis „tiesiai pas Kūrėją“, siekiantis atskleisti aukštesnįjį valdymą, norintis susieti save su juo ir nuo jo priklausyti, vadinamas „Israel“. Tokiam žmogui svarbiausia gyvenime – suvokti jo esmę, prasmę.
Israelis“ – tai ne tautybė, o siekis. Todėl įvairių tautybių žmonės, gavę šį siekį, vienijasi tarpusavyje. Pirmąkart toks susijungimas vyko padedant Abraomui, antrąkart – Mozei. Šis siekis skatina poreikį tapti vienu žmogumi su viena širdimi.
Tokia forma „Israelis“ prilygsta aukščiausiajai Šviesai ir virsta vamzdžiu, kanalu  Šviesai, kuri praeina pro jį kitoms pasaulio tautoms. Tai yra Izraelio misija.
Jei „Israelis“ neatlieka savo misijos, tai pasaulio tautos ima jį kaltinti, įvairiomis formomis spausti, nekęsti. Tai vadinama antisemitizmu. Jie reikalauja iš „Israelio“ elgtis gerai, juk nuo to priklauso visas jų  gyvenimas.
Todėl jie pradeda kaltinti Izraelį dėl viso blogio, esančio pasaulyje. Tokią priklausomybę jaučia net tokios tautos, kurios apskritai nežino Izraelio ir niekada su juo nesusidūrė. Šiandien antisemitizmas stipriausias  Pietų Korėjoje, nors ši šalis niekaip nesusijusi su Izraeliu. Tačiau jie taip jaučia. Taip jaučiasi kiekvienas priklausantis nuo Izraelio.
Pagal pasaulio struktūrą aišku, kad „Israelis“ – tai kanalas, per kurį praeina Šviesa visai žmonijai. Jei Izraelio tautoje klesti vienybė, tai šis kanalas atsidaro, o jeigu Izraelis susiskaldęs, tai kanalas aklinai užsiveria. Iš to aišku, jog „Israelis“ – lemiamame taške, nuo kurio priklauso visų būklė: gera ar bloga.
Pasaulio tautos neturi pasirinkimo laisvės. Jos tegali įpareigoti Izraelį pasikeisti. Joms būtina paaiškinti šią struktūrą, kurią jie ir taip intuityviai jaučia. Jie teturi suprasti, ko būtent reikalauti iš „Israelio“: vienybės ir nieko daugiau! Juk paprastas spaudimas nepadės.
Israelis“ ir pats nesupranta, ko iš jo norima. Todėl mūsų laikais, kai jau įmanoma ištaisyti šią sistemą, atsiskleidžia kabalos mokslas. Dar ankstesnėse kartose gyvenę kabalistai kalbėjo apie mūsų laikus. Paskutinįjį šimtmetį kabalistai irgi nurodė šiuos laikus, sakydami, kad pagaliau atsiras galimybė susivienyti.
Kiekvienas žmogus pasaulyje privalo prisidėti prie bendros vienybės. Mes nežinome, kas priklauso pasaulio tautoms, o kas „Israeliui“. „Israeliu“ vadinamas bet kuris vienybės siekiantis žmogus, kad su šia naująja prigimtimi pasiektų Šviesą. Visi tokie žmonės turi susijungti ir pritraukti Šviesą visiems pasaulio gyventojams.
Tai reiškia gauti Šviesą, kad perduotum ją žemyn, kūriniams. Tai ir yra Izraelio misija.

Iš 2014 m. liepos 21 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Laipsniškas vystymasis

Skydas motinų rankose

Komentarų nėra

Taikos kupolas virš sūnų

Auklėjimas, vaikai, Izraelis šiandien, Platinimas

Klausimas. Esant dabartinei visuotinės komunikacijos epochai, motina įpranta palaikyti praktiškai nenutrūkstamą ryšį su savo vaikais. Bet štai jos sūnus išeina į armiją, o paskui vyksta į mūšio lauką. Ir tada ryšys su juo staiga tampa neįmanomas nežinia kiek laiko. Kaip motinai įveikti šią situaciją? Ji žino, kad jos vaikas išvyko į karą. ir negali net su juo susisiekti.
Atsakymas. Padėti gali tik vienijimasis, per kurį mums ateina pačios Gamtos jėga ir užpildo trūkumą.
Taip, štai jau kelios dienos sūnaus telefonas išjungtas, nes sūnus yra fronte. Ir tada, esant susivienijimui su kitais, motina gali pajusti savo vaiką dar stipriau, nei telefoninio pokalbio metu.
Kaip? Dalykas toks, kad, esant bendram susivienijimui, mūsų pojūčiai išplečiami naujais diapazonais, jausmai ir protas išsiplečia. Ir tada telefoninis ryšys pakeičiamas tikruoju.
Juk ką reiškia susisieti, susijungti vienam su kitu? Ką reiškia būti vienu žmogumi su viena širdimi? Argi gali tada žmones atskirti tūkstančiai kilometrų? Ne, jie dabar vieningi, jie turi vieną širdį – ir jiems jau nebereikia telefonų šiam ryšiui palaikyti.
Lygiai tas pats ir tuo atveju, kai sūnus fronte, – motina vis tiek su juo, ji jaučia kiekvieną jo akimirką.
Kita vertus, kai motinos pasieks tokią būseną, nebebus daugiau jokių karų – juk visi jau suvienyti, ir gyvenimas tampa taikus.
Visų pirma motina turėtų ateiti į mūsų seminarą. Ten, kur žmonės sėdi ratu ir vienijasi, kur ji drauge su jais aktyviai generuoja vienybės jėgą visai Izraelio tautai. Darbas, siekiant visuotinės vienybės, – geriausia apsauga, kokią motina gali suteikti savo sūnui.
Ji įtikina kitus. „Sėskime kartu, susivienykime, patirkime, kaip mums gera taip susiburti, kokią jėgą pažadiname– vienybės jėgą, esančią Gamtoje. Taip mes tampame ne tik tauta, tokia kaip visos kitos, bet Izraelio tauta. Darykime tai ne tik karo metu, o nuolat. Organizuokimės taip, kad šis tarpusavio ryšys visada sietų mus ir per mus persiduotų visoms tautoms. Juk būtent to jos laukia iš mūsų…“
Tai yra vienintelė motinos galimybė apginti savo sūnus, kovojančius priešakinėse linijose. Juk motina žadina Šviesą, galinčią įeiti į indą. O Šviesa ir yra ta vienintelė jėga, esanti Gamtoje – vieningame mechanizme. Vienijanti, užpildanti ir visa vystanti Jėga. Jėga, apimanti visas dalines jėgas. Ji veiks kaip geroji jėga, jeigu susitapatinsime su ja: ji vieninga, tad ir mes turime tapti vieningi.
Štai iš kur išplaukia taisyklė „Kaip vienas žmogus su viena širdimi“.
Jeigu mes tai realizuojame, tai ši jėga pripildo mus ir palaiko gerovės būseną. Ir atvirkščiai, kai mes atsiskiriame ir neleidžiame jai įsitvirtinti mumyse, užpildyti mus, tada prasideda įvairios problemos, net tokios kaip karai ir katastrofos.
Be to, norime to ar nenorime, su mumis susijusi visa žmonija, kurios centrinė dalis mes esame. Todėl mums vienijantis ši jėga per mus išplinta į visus. Tada tautos būtinai nusiteikia gerai mūsų atžvilgiu. Jeigu mes nesivienijame, vienybės jėga nepasiekia žmonijos, o ši kaltina mus dėl savo bėdų. Kaltina teisingai.
Mes stovime priešais šią sąlygą jau kelis tūkstantmečius, nuo Abraomo ir Mozės laikų iki šiandienos. Visų kartų kabalistai kalba tik apie viena: Izraelio tauta turi susivienyti.
Žmogus, dalyvaujantis apskritojo stalo aptarimuose, gali iš karto pajusti jėgą, slypinčią vienybėje. Reikia tik vienytis pagal taisykles, iš tikrųjų suartinančias žmones: aptarimas vyksta be ginčų ir prieštaravimų, visi lygūs, niekas nėra aukštesnis ar žemesnis už kitus, visi palaiko vieni kitus, visi draugiškai nusiteikę kitų atžvilgiu, niekas nesiginčija, neprieštarauja kalbančiajam – mes kartu stengiamės susivienyti, išgirsti, pajusti kiekvieną taip, kad rato centre formuotųsi vieningas noras, vieningas ketinimas, vieninga idėja.
Tada iš tikrųjų per kokią valandą aptiksime, kad tarp mūsų yra ši jėga, suteikianti naują įkvėpimą, naują būseną, atnaujinanti protą ir jausmą, leidžianti naujai pažvelgti į gyvenimą.
O toliau, tobulindami šį metodą, pajusime savo ryšį su visomis tautomis, su visa gamta. Tapsime viso šio mechanizmo, kuriame esame, šeimininkai, atskleisime, kaip, kodėl ir kokiu tikslu gyvename šiame pasaulyje. Pagaliau įgysime galimybę kontroliuoti savo gyvenimą. Juk šiandien esame praradę gyvenimo prasmę ir skonį.
Visa tai motina praeina ratuose, žadinančiuose ypatingą vienybės jėgą, Šviesą. O sūnus susijęs su ja, todėl irgi yra veikiamas šios Šviesos, kuri jį saugo, tampa jam „pasaulio kupolu“. Sūnus pajunta šilumą ir pasitikėjimą, ir jam nieko neatsitiks.
Taip veikia universali Gamtos jėga, kitaip ir negali būti.
Net jei atsidursi liūtų guolyje – liksi nenukentėjęs. Juk ši jėga vienija, skatina „susidraugauti“ visus negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmens kūrinius.
Klausimas. Kas gi išeina: kareivių motinoms reikia patikėti Dievą?
Atsakymas. „Dievas“ – tai Gamta. O „Gamta“ – tai vieninga mus valdanti jėga. Ji sukėlė Didįjį sprogimą, ji veda vystymo procesą. Visi Visatos dėsniai ir jėgos jungiasi joje. Nereikia ja tikėti – reikia ją atskleisti, pažinti, reikia dirbti su ja.
Tam ir reikalingas kabalos mokslas. Taip tampame mokslininkais, atskleidžiančiais Gamtos dėsnius ir naudojančiais juos.
Klausimas. Ar tai reiškia, kad „aktyvinti“ sūnaus apsaugą gali bet kuri motina, net jeigu ji niekuo netiki?
Atsakymas. Žinoma. Ji net gali būti bet kurios tautos atstovė. Tegul musulmonai, krikščionys ir žydai sėdi kartu už apskritojo stalo, ir tegul su jais dalyvauja kovingieji ateistai – tai nesutrukdys vienytis. Svarbiausia – susirinkti ir veikti pagal taisykles. Tada aplinka veiks kiekvieną, ir visi įsijungs į ją – tik tam, kad atskleistų tarp jų vienybės jėgą ir nuo to momento nukreiptų pastangas taikos labui.
Tai bus geriausia apsauga ne tik sūnums, bet ir visai žmonijai, kad ji eitų nuostabaus tikslo link, į taiką ir tobulumą.
Taip mes atveriame naująjį pasaulį. Juk vienybės jėga, leisdama matyti pasaulį kiaurai, akivaizdžiai rodo, kaip pertvarkyti mūsų gyvenimą. Ir motina, dalyvaujanti apskritajame rate, pradeda naudoti tą galybę, valdyti ją, dirbti su ja.
Tai liečia ir tas šeimas, kurių sūnūs žuvo mūšyje.
Kitaip – nieko nebus. Nėra kito palaikymo, išskyrus tą vieningą jėgą, esančią virš mūsų prigimties, virš laiko, virš kūnų. Tai amžina jėga, ir jos veikiami staiga aptinkame, kad nėra trapumo ir mirties, kad mūsų sūnūs gyvi, net jei jų kūnai mirę. Pakyli į kitą matavimą ir junti, kad niekas nedingsta, viskas lieka su mumis. Vienybėje juntame visas sielas, susilydžiusias su mumis į viena.
Galiausiai, motina iš tikrųjų geba jausti savo sūnų, esantį už tūkstančių kilometrų. O vienijantis šis ryšys pasireiškia su dar didesne galia ir atveda mus prie to, kad visos kartos – ir buvusios, ir dabartinės – išryškėja mūsų suvokime vienu laiku. Juk laikas nevaldo, ir net mokslas šiandien patvirtina šios sampratos efemeriškumą.
Klausimas. Ar gali izraelietė motina padaryti taip, kad šis karas būtų paskutinis?
Atsakymas. Taip. Moteris gali viską. O motina – kaip niekas kitas. Ypač šiandien, kai tauta, išėjusi į gatves, gali palenkti vyriausybę į savo pusę. Jeigu motinos vienbalsiai pareikalaus vienybės, integralaus tautos auklėjimo, tai mes laimėsime karą vieninga širdimi – karą ne su „Hamas“, o su savuoju egoizmu.
Susivieniję virš jo, pakelsime Izraelį ir visą pasaulį paskui mus į naują egzistavimo lygmenį. Ir visa tai – su motiniškos meilės jėga.

Komentarų nėra

Skydas motinų rankose

Auklėjimas, vaikai, Izraelis šiandien, Platinimas, Susivienijio praktika

Klausimas. Jei kariaujančių kareivių motinos kviečia žmones vienytis, ar tai padeda jų sūnums ir visai šaliai?
Atsakymas. Tikroji socialinė vienybė nėra gražūs žodžiai ir neįprasti „receptai“. Būtent iš kabalos mokslo galime pasiimti nurodymų, kaip tai įgyvendinti. Juk šis mokslas autentiškas, tai gili išmintis, tikras mokymas. kuris  buvo slėpiamas tūkstantmečius, kad šiandien būtų atskleista ir suteiktų mums tikrosios vienybės metodiką.
Norint ja pasinaudoti, reikia apsilankyti mūsų seminaruose ir juose mokytis, kaip belstis į žmonių širdis, kad jie panorėtų vienytis, kad suprastų, jog vienybė – tai amžinas tikslas, kurį kas akimirką turime sau atnaujinti. Juk taip pakylame aukščiau mus skiriančių jėgų, ir iš tikrųjų tampame viena visuma.
O svarbiausia, kuo stipriau to siekiame, kuo daugiau įdedame pastangų, kad taptume kaip vienas, tuo stipresnis Gamtos jėgos poveikis. Veikdami šią jėgą „iš apačios“ suteikiame jai galimybę stoti tarp mūsų ir sujungti mus. Mes įsileidžiame į vidų Šviesą, kad ji padarytų iš mūsų vieną visumą pagal principą „kaip vienas žmogus, su viena širdimi“.

Komentarų nėra

Motinų ginklas

Auklėjimas, vaikai, Izraelis šiandien, Platinimas

Klausimas. Izraelyje vyksta karas ir daugelis motinų šiandien neranda ramybės, laukdamos savo sūnų. Apskritai, mama – visada mama, kad ir kurioje šalyje ji gyventų. Ir vis dėlto, kokių ypatingų savybių turi Izraelio motinos? Juk jos – Izraelio tautos dalis, vienybės idėjos nešėjos. Kuo Izraelio motina skiriasi nuo kitų?
Atsakymas. Atsakomybės sritimi.
Daug šalių siunčia savo kareivius į karą – ir motinų širdys plyšta iš skausmo.
Tačiau Izraelio motinos turi ginklą, kuriuo gali kovoti už savo sūnus, ir jis – vienybė. Ragindamos Izraelio visuomenę siekti vienybės ir susitelkimo, bent jau eiti šiuo keliu, tą pačią akimirką jos tampa aktyviomis savo vaikų gynėjomis. Ir kuo ryžtingiau jos skleidžia vienybę tautai, tuo patikimiau saugo juos.
Tačiau tai turi būti tikra vienybė – tokia, apie kurią pasakoja kabalos mokslas, aiškinantis, kad ji įgyvendinama padedant grąžinančiai į Šaltinį Šviesai, t. y. padedant ypatingai Gamtos jėgai. Juk iš tikrųjų visa Gamta – tai vieninga jėga ir mes ją turime pabudinti, kad ji neapykantą mumyse pakeistų į meilę.
Yra pasakyta, kad meilė padengs visus nusikaltimus, kitaip tariant, visus skirtumus, tarpusavio nesantarvę. Ir todėl reikia išskleisti virš mūsų ne tiek „Geležinį kupolą“, kiek meilės kupolą. Būtent jis ir niekas kitas padės mums atremti visas negandas.
Štai ką dabar turi suvokti Izraelio motinos – kad tai yra mūsų tikrasis ginklas. Tada, esu įsitikinęs, šis karas būtų paskutinis.

Komentarų nėra

Grupės centras – vienalytė masė

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Ką reiškia būti grupės centre?
Atsakymas: Būti grupės centre – vadinasi – žiūrėti į viską ir elgtis su visais vienodai. Tau neturi būti gerbiamų ar negerbiamų, veteranų ar naujokų, protingų ar kvailų.
Kaip šeimoje, kur tu jauti visiems vienodą meilę, nors kiekvienam ją parodai skirtingai, visi jie svarbūs ir reikalingi. Būtent šis jausmas, kad nėra skirtumo tarp žmonių, leidžia pajausti grupės centrą.
Žinoma, kasdieniniame darbe galiu pasirinkti konkrečius žmones, kuriais remiuosi ir kurie užima tam tikras pareigas įmonėje. Tačiau grupėje to būti neturi. Grupė – vienalytė masė, kuriai skiriu visas savo jėgas ir tą patį gaunu iš jos.
Grupė – tai visų lygybė visose srityse. Joje tarp žmonių nėra jokių skirtumų. Juk šeimoje aš elgiuosi pagal kiekvieno poreikius, nieko neskriausdamas dėmesiu: mažyliui reikia to ir to, seneliui kitko, žmonai dar kažko ir t. t.
Kiekvienas žmogus turi savo poreikius ir kiekvienam aš skiriu deramą dėmesį.
Klausimas: Pamokoje ar vaišėse turime ieškoti grupės centro. Ko reikia ieškoti savyje?
Atsakymas: Reikia būti labai atsargiam, kad šie ieškojimai nesukeltų jums abejingo požiūrio į viską, kas vyksta, ir manymo, kad tai ir yra grupės centras.
Grupės centras – tai švelnus, tinkamas, geras, šiltas požiūris į visus be išimties. Tai – mano šeima. Pajausk grupę kaip artimuosius, pajausk, kad esi kartu su ja, pajausk jos šilumą.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“ rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Stiprus ryšys su grupe

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Embriono gyvybė priklauso nuo virkštelės

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai