Tikras arba neatsakingas altruizmas
Klausimas. Ir šiandien pasaulyje yra daug žmonių, kurie gali vadintis altruistais. Kodėl jūs manote, kad išėjimas iš krizės įmanomas įdiegiant altruistinį žmonių auklėjimą?
Atsakymas. Kalbama ne apie tokį altruizmo supratimą, kuris įprastas pasaulyje, bet apie kabalistinį. Altruizmas – tai visos visuomenės suvokimas kaip vienos sistemos, kurioje žmogaus gerovė prilygsta visuomenės gerovei, todėl jis privalo įsijungti į visuomenę ir elgtis su ja kaip su pačiu savimi.
Aš nežinau, ar būtent taip mano visi altruistai ir humanistai. Jei taip kai kurie iš jų žvelgia į visuomenę, tai jau priartina prie to, ko reikalauja iš mūsų kabalos mokslas.
Jei žmogus žvelgia į savo gyvenimą taip, tarytum gyvena visuomenėje kaip gemalas motinos gimdoje, kuris viską gauna iš jos, tai jis supranta, kad viskas priklauso nuo visuomenės gerovės. Ir todėl jis viską atiduoda visuomenei, o sau pasiima tik tai, kas būtina. Tokia elgesio forma mes garantuojame sau dvasinį gyvenimą be jokių apribojimų.
Žmogus taip elgsis su visuomene, jei gaus integralų švietimą. Per šį mokslą jis supras ir pajaus, kas yra „integralumas“ ir ką reiškia būti visiems kaip vienam žmogui. Be to šis pasaulis negalės egzistuoti. Globali krizė ir daugybė problemų, kurias sprendžia šiandien pasaulis, prie to mus veda.
Pasaulis išgyvena pereinamąjį laikotarpį, kai baigiasi „demokratijos“ ir „liberalizmo“ epocha, kuri privedė prie neatsakingo visuomenės lyderių valdymo. Jei visas valdymas vyksta išskirtinai „demokratiniu“ keliu, tai rezultatai išeina apgailėtini.
Juk kas renka vadovus? Publika pasirenka, priklausomai nuo to, kuris iš kandidatų garsiau rėkia, gražiau atrodo ir labiau panašus į Holivudo herojų.
Tokio populizmo rezultatus galime stebėti visame pasaulyje. Europos valstybių lyderiai savo liberalumu sužlugdė Europą. Galbūt tai dar nėra visiems akivaizdu, bet labai greitai tai paaiškės.
Svarbiausias – žlugdantis poveikis žiniasklaidos priemonių, kurios nulemia visuomenės nuomonę, pasitelkdamos žinomų artistų, populiarių žmonių, mokančių įtikinti liaudį, pasirodymus.
Išeina, kad valstybių vadovai renkami ne pagal profesines vadovo savybes, o pagal gebėjimus gražiai kalbėti prieš publiką.
Publika susižavi pasirodymais ir išsirenka lyderius, kurie paskui ateina į valdžią ir ima daryti viską, kas jiems šauna į galvą. Visa tai populizmo, liberalizmo, demokratijos išdava. Šiuolaikinių lyderių problema – jų neprofesionalumas.
Dabar prasideda senojo požiūrio revizija, ir, tikėkimės, ji atves prie išsitaisymo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimo iš krizės planas, I dalis

Išėjimo iš krizės planas, III dalis

Išėjimo iš krizės planas, V dalis

Klausimas. Kodėl vyro dvasiniam vystymuisi taip reikalinga moteris?
Atsakymas. Nes moteris, viena vertus, jam padeda, kita vertus, jį papildo. Vyras vadinasi „plag guf“(pusė kūno), juk be moteriškos dalies jis – tik puselė. Ne moteris puselė, o būtent vyras. Jam būtina papildyti savo egoistinį norą iki reikiamos ribos, norint kilti ir vystytis.
Moteriai tai nebūtina. Ji jau pasiruošusi dvasiniam vystymuisi. Jei vyras nori pasiekti dvasingumo, jis turi būti susituokęs, o moteris – nebūtinai, nes tai nuo jos nepriklauso. Tačiau ji turėtų siekti sukurti šeimą.
Šeima ir vyrui, ir moteriai yra pati geriausia būsena, iš kurios išauga kabalistas ar kabalistė. Tačiau moteriai – kaip pavyks, o vyras privalo turėti šeimą.

Iš 2016 m. sausio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyras ir moteris – tokie skirtingi pasauliai, 1 dalis

Kelias meilės pažinimo link

Vyras ir moteris – dvi stichijos

Klausimas. Kaip savybių panašumo dėsnis pasireiškia gamtoje?
Atsakymas. Savybių panašumo dėsnis veikia visuose lygiuose, tik mes ne visur tai pastebime. Jei mes su tavimi turime vienodas savybės, tai mes suartėjame, suprantame vienas kitą. Lygiai tą patį galima pasakyti apie fizinius kūnus ir cheminius elementus.
Tačiau savybių panašumas kalba ne tiek apie mūsų pasaulio gamtą, nes panašūs objektai (pliusas su pliusu) įprastai atstumia vienas kitą, o apie dvasinės prigimties pasaulio erdvę – tai, kas vyksta pagal panašumą ne fizinėmis, o vidinėmis savybėmis.
Dvasiniame pasaulyje nėra nieko kito, išskyrus objektų priartėjimą ir atitolimą, priklausomai nuo savybių panašumo arba skirtingumo. Tai pagrindinis elgesio dvasinėje erdvėje dėsnis.
O mūsų pasaulyje dėl šio dėsnio mes negalime stebėti tų savybių, kurių mumyse nėra. Aš galiu matyti tik tai, kas yra manyje. Pavyzdžiui, žiaurus žmogus nemato kitų širdingumo, nes tam reikėtų turėti širdingumo savybę.
Todėl mes niekada nesuvoksime Kūrėjo kaip Gero ir Kuriančio gėrį, kol patys tokie nebūsime. Kūrėjas pasireiškia tik kaip skleidžiantis gėrį, šilumą, ko mumyse absoliučiai nėra.
Klausimas. Kitaip tariant, tai reikia suvokti kaip aksiomą, ar geriau tikėti?
Atsakymas. Kol kas – kaip aksiomą, kad ji tarnautų mums, kaip veikimo aukščiau savęs pagrindas. Palaipsniui pagal kabalos metodiką kurdami savyje naują jutimo organą, kuris kažkuriomis savybėmis bus panašus į Kūrėją, mes palaipsniui atskleisime Jį savyje pagal panašumą, kol galiausiai suvoksime visiškai.
Klausimas. Todėl žmonėms yra taip sunku suprasti kabalistą?
Atsakymas. Praktiškai neįmanoma. Ir kabalistui neįmanoma suprasti aukštesnio lygmens kabalisto, nes jį riboja tas dvasinių savybių rinkinys, kurias sukūrė savyje, paruošė pojūčiui.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Aukštesniojo pasaulio gamtos tyrinėtojas

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Kada nors žmonija suvoks savo egoizmą ir panūs jo atsikratyti. Suvokimą sužadins smūgiai, šiais laikais besipilantys iš visų pusių.
Greitai žmonija supras, kodėl ją užgriūva tiek problemų, kodėl kaskart prieina krizę, suirutę, neviltį ir atsimuša į sieną.
Krizė visur: ir vyriausybėse, ir šeimose. Kažką sukuriame ir matome, kad tai mums kenksminga. Pastarąjį šimtmetį žmonija iškrėtė tiek kvailysčių, kiek nebuvo per visą jos istoriją: du pasauliniai karai, revoliucijos.
O šiuolaikinis pasaulis atsidūrė tokiame chaose, kad iš viso nebeaišku, ką daryti. Vietoj žmonių ima dirbti mašinos, taip išeina, kad žmonės iš viso nebereikalingi.
Greitai nebebus nei pinigų, nei darbo. Žmonėms nereikės dirbti, visiškai pasikeis gyvenimo stilius. Dėl to ateis blogio suvokimas, ir žmogui teks suprasti, kad gyvenimas turi tekėti visai kitoje plotmėje – vieningų žmonių tarpusavio santykiuose.
Tokia žmogaus paskirtis, jam reikia išsivystyti iki tokios būsenos. Technologijas vystys keletas ypatingų išradėjų, dirbsiančių su aukštosiomis technologijomis, o visiems kitiems – paprastiems žmonėms – šiame pasaulyje nebus ką veikti.
Jie ims mąstyti, dėl ko gimė. Kadaise visas gyvenimas sukosi aplink darbą: žmogus dirbo tam, kad valgytų, ir valgė tam, kad dirbtų. Bet dabar galima valgyti ir nedirbant, tai dėl ko tada gyventi?
Šis klausimas kyla visiems: dėl ko gyvename? Kokia šio gyvenimo prasmė? Atsakymo nėra, lyg ir nėra dėl ko gyventi. Taip suvoksime blogį.
Klausimas. Kaip į šį procesą įsitrauks tolimiausios sistemos?
Atsakymas. Nėra artimų ir tolimų sistemų – yra tik viena sistema, kurioje mes visi tarpusavyje susiję tūkstančiais ryšių taip, kad neįmanoma pasakyti, kur pradžia, o kur galas. Tai integrali, uždara, apvali tarsi kamuolys sistema.
Todėl kiekvienas procesas vyksta visoje sistemoje. Bet kurioje vietoje galima aptikti sistemos galvą, kūną ir pabaigą. Tai lyg skysti drebučiai: kiekvienas yra visur ir kiekviename elemente yra visuma, tik minimaliu kiekiu.
Todėl neįmanoma nustatyti, kur šios sistemos galva, o kur uodega. Bet kurioje vietoje atradę galvą, ten pat rasite ir uodegą. Taip yra dvasiniame pasaulyje.
Tarpusavyje susijungdami integraliais ryšiais, pradėsime atskleisti Aukštesniąją gamtos jėgą, Kūrėją. Mes patys turime tapti integralūs, kad galėtume atskleisti Kūrėją. Kūrėjas yra visur, bet negalime Jo pajusti, atskleisti ar prisišlieti, prisijungti prie Jo.
Tam turime išsitaisyti, tai padaryti įmanoma tik grupėje, dešimtuke. Kai tik įvyks pirmasis dešimtuko susijungimas, iš karto atskleisime Kūrėją. Juk pagal savybių panašumo dėsnį mes jau turėsime integralų indą Jam atskleisti.

Iš 2017 m. sausio 19 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (2006 m. forumas Arose)

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimo iš krizės planas, I dalis

2016 metų rezultatai: ekonomika

Senojo pasaulio atgimimo link

Klausimas. Kodėl kabalos nesimokome po vieną?
Atsakymas. Todėl kad kabaloje kalbama apie globalų visos visatos įrenginį, kurį sudaro daugybė pasaulių. Net mokslininkai pastaruoju metu pradėjo rašyti, kad mūsų visata sudaryta iš daugybės visatų. Bet mes jaučiame tik kažką vieną, kažkokį kampą, pjūvį, ir matome kaip holografinį vaizdą tik mažą fragmentą, o kad pamatytume visą paveikslą mums reikalingas integralus matymas, kuris gaudytų absoliučiai viską visais dažniais.
Iš tikrųjų materijos nėra, mes gyvename jėgų lauke. Sakoma, jei mes paimtume atomo branduolį ir įsivaizduotume jį kaip teniso kamuoliuką, tai pamatytume, kad elektronas nutolęs nuo jo futbolo aikštės atstumu. Kitaip tariant, aplink mus visiška tuštuma ir patys mes esame sudaryti iš tuštumos.
Bet įdomiausia yra tai, kad nors egzistuoja didžiuliai atstumai ir viduje atomo, ir visuose mūsų įrenginio negyvosios, augalinės, gyvūninės materijos lygiuose, ir žmogaus sąmonės lygyje, – mes turime tarpusavio ryšį. Problema ta, kad mes nejaučiame šio ryšio svarbos.
Kabalos mokslas sako apie tai, kad visą visatą gaubia bendras apvalkalas, kurį galima vadinti „apskritu apvalkalu“. Šio rato viduje yra penki koncentriniai pasauliai, kurių tamsiausiame centriniame taške esame mes. Mūsų uždavinys pamatyti, pajausti šiuos pasaulius ir visa, kas juose vyksta.
Per 14 milijardų metų gamta vystėsi nuo negyvosios stadijos žmogaus link, nuosekliai keičiantis augaliniam, o tada gyvūniniam lygmeniui. O dabar esame paskutiniame mūsų vystymosi etape, kurio tikslas – pasiekti visos visatos, visų pasaulių supratimą, suvokimą, pojūtį, atskleisti juos. Dėl to turime tapti panašūs į juos. Būdami šiame mažame visatos kamuolėlyje, turime susivienyti tarpusavyje.
Žmonija turi tapti vieninga. Imkime visus kaip sumą arba kaip integralą, bet visi aštuoni milijardai planetos gyventojų turi būti kaip viena vieninga visuma, viena sistema. Nuo šio gamtos dėsnio mes niekur nepabėgsime.
Bet kaip prie jo prieiti, juk jis varo mus į kampą, sukuria įvairiausių problemų?
Sakoma, kad jei iš aštuonių milijardų padarytume nedidelį sisteminį įrenginį, sujungtume dešimtį žmonių, kurie, rinkdamiesi į ratą, pozicionuoja save kaip vieną visumą, tai ši vieninga visuma pradės jausti kitą, daug gilesnį pasaulio lygmenį. Taip jie pakils į naują pakopą, savyje atskleisdami, suvokdami, pajausdami valdančią jėgą, veikdami visą sistemą.
Pakilę jie gaus didesnį egoizmą, sakykime, dešimt kartų, ir vėl turės tapti kaip vienas, paskui vėl pakils į kitą pakopą ir vėl turės tapti kaip vienas, nes ir čia juose vyks dešimteriopas sustiprinimas. Taip jie kils, nuolatos vis labiau suvokdami visatą, visą pasaulį.
Jei mes tokiu būdu studijuosime kabalą, tai suteiks mums galimybę suvokti ir pajausti visus pasaulius, tapti amžinais, tobulais. Tai priklauso tik nuo mūsų suvokimo ir nuo nieko kito. Pasiekti tokią būseną, kad pajaustume visą visatą kaip save, – tai žmogaus uždavinys materialiajame pasaulyje. Tada žmogus tampa amžinas kaip visi dvasiniai pasauliai ir jaučia save, jaučia būseną, kurioje viską valdo tobulumas.
Išeidamas iš savęs, žmogus nustoja jautęs poreikius ir neišsipildžiusius norus, kuriuos jautė kaip kančias, neužpildytas savo būties tuštumas. Jis praranda ryšį su mūsų pasaulio apribojimais, išeina už jų ribų, pradeda jausti, kad egzistuoja visuose pasauliuose, tarsi išsklidęs po juos, jaučiasi absoliučiai vientisas, tobulas, amžinas. Tai mes turime pasiekti.
Šią metodiką prieš 5777 metus atskleidė Adomas, ir nuo to laiko kabalistai, ja naudodamiesi, pasiekdavo išėjimą į Aukštesnįjį pasaulį. Tikėkimės, kad mums pasiseks ir mes atliksime tą patį.
Būtent dėl to kabalos negalima mokytis atskirai. Pavyzdžiui, susirenka kartu dešimt draugų, kurių kiekvienas yra normalus žmogus, kitaip tariant, sveikas egoistas, norintis visko tik sau, ir susitaria, kad nori vietoj mūsų pasaulio pajausti Aukštesnįjį pasaulį.
„Mes norime pritraukti gerąją energiją, išeiti iš mūsų pasaulio apribojimų. Nejausti artėjančios mirties, o pamatyti tikrąją visatą: amžiną ir tobulą. Kaip tai padaryti?“ – Pagal metodiką, kuri tęsiasi dar nuo Adomo, kuri sako: „Tu gali tai padaryti!“
Bet dėl to turi pakilti aukščiau savo egoizmo, kuris kuria tau materialios sistemos paveikslą, stengtis ir nukreipti savo siekį į centrą – ten, kur dingsta tavo „aš“ ir egzistuoja „mes“.
Savo pastangomis, padedant Aukštesniajai šviesai, atitrūksti nuo savojo (aš) ir sieki bendro ryšio (mes).

Klausimas. Ar tam vykstant išlieka mano individualumas?
Atsakymas. Dar didesnis nei visų kitų. Užtat dingsta poreikis rūpintis savimi, jaudintis dėl savo vietos, viso, kas materialu. Kai tik išeini iš savęs ir įsijungi į kitus, pradedi jausti „mes“.
Tai suteikia tau suvokimą apie visą visatą , juk tu išeini iš savo ribotumo. Dabar tu gyveni už laiko ribų, nes egzistuodamas materijos pasaulyje matavai viską tik pagal pulsą; už erdvės ribų, juk anksčiau matavai ją tik pagal save; ir už materijos ribų, kur visą laiką norėjai užpildyti save. Dabar tu negalvoji apie tai, o skrendi, kaip paukštis danguje.
Bet to neįmanoma atlikti pačiam, tai vyksta tik padedant vadinamajai Supančiajai šviesai (O”M) – Aukštesniajai šviesai, kuri egzistuoja aplink mus.
Jei mes siekiame centro, tai pagal pastangas (P) pritraukiame Supančiąją šviesą , ir Ji veikia kartu su mumis.
Tada mes įsijungiame į bendrą sistemą ir sukuriame vieną bendrą centrinį tašką, į kurį pritraukėme Šviesą. Sujungdama mus, Šviesa sukuria mūsų viduje davimo savybę, kuri padeda mums išeiti iš savęs. Mes jaučiame išorėje erdvę ir viską, kas joje yra. Tai ir yra Aukštesniojo pasaulio atskleidimas, kuris vyksta dešimtuke.
Jei nėra dešimties žmonių, galima to siekti ir mažesnėje grupėje, bet, ne didesnėje nei 10. Mes neturime galimybių prote ir jausmuose surinkti daugiau nei dešimtuką. Taip mes sukurti.

Iš 2016 m. spalio 30 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Integralus pasaulis rentgeno spinduliuose

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Klausimas. Jeigu žmogaus egoizmas didžiausias pasaulyje, vadinasi jis pats nelaisviausias žmogus?
Atsakymas. Žmogus išnaudoja savo egoizmą tam, kad pakiltų virš jo.
Egoizmas – tai ta jėga, virš kurios pakildami visuomet jaučiame vis didesnę laisvę. Negaliu jaustis laisvas, jeigu nesijaučiu nelaisvas.
Todėl kabala grindžiama dviem parametrais: Kūrėjas ir kūrinys – didžiulė davimo bei meilės savybė ir didžiulis egoizmas.
Klausimas. Kitaip tariant, dėkoju Kūrėjui už tai, kad turiu didžiulį egoizmą ir panorau nuo jo atsiplėšti?
Atsakymas. Privalai. Tai, kas aukščiau kitų, to ir egoizmas didesnis. Kaip kitaip jis pakils?

Iš 2017 m. liepos 2 d. pamokos rusų k.

Valios laisvės paieškos, I dalis

Visiška laisvė

Dvasinė ir materialioji laisvė

Klausimas. Kokia tai būsena, kai žmonės jaučiasi esą kaip viena visuma?
Atsakymas. Tai su niekuo nepalyginamas jausmas. Mūsų pasaulyje nėra tokių pojūčių. Atplėšdami save nuo egoizmo ir savo altruistinę, manyje gimusią dalį prilipdydami prie kitų draugų, kurie irgi atnešė savo altruistinę dalį į bendrąją sistemą, drauge sukuriame šių dalelių visumą.
Tarkime, atnešu šviesą į bendrą sistemą, ir kartu su manimi, kiekvienas mano draugas taip pat nukreipia į čia savo šviesos dalelę. Galiausiai susijungiame savo norais pakilti virš savęs ir susilieti altruistinėmis jėgomis. Tai altruistinių jėgų bendras susiliejimas, vadinamas „siela“.
Beje, siela – bendra visiems, ir kiekvienas, kas prisijungia prie dešimtuko centro, pajaučia bendrą sistemą, vadinamą siela.

Klausimas. Jungianti žmones energija, jėga – nekintantis dydis?
Atsakymas. Pati sistema stabili, bet mūsų atžvilgiu ji nėra pastovi, nes ją suvokdami nuolatos judame. Kitaip tariant, sistema nekinta, o mes jos atžvilgiu visąlaik judame, kad vis labiau ją pasiektume.

Iš 2016 m. spalio 30 d. iš pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos ledynmečio pabaiga

Griežtai susijusioje sistemoje

Amžinai nauja mano siela

Klausimas. Iš mūsų pasaulio išėjusi siela pati sprendžia, kada jai įsikūnyti naujame kūne, ar tą sprendimą priima Kūrėjas?
Atsakymas. Kadangi visi esame tarpusavyje susiję, tai šiuo atžvilgiu nėra jokio laisvo pasirinkimo. Kiekvienas iš mūsų yra didžiulės, bendros, uždaros sistemos dalis, todėl mūsų judėjimas griežtai ribojamas ir numatytas be išimčių.
Mes tik galime jį pakeisti iš pliuso į minusą, iš minuso į pliusą kaip binarinėje sistemoje kompiuteryje ir ne daugiau.
Mes iš anksto įjungti į vieną sistemą ir visiškai priklausome vieni nuo kitų, kaip maži dantratukai vienoje sistemoje. Tad vieno siela negali atsiskleisti bet kokiomis būsenomis, ji susijusi su visomis kitomis.
Viskas iš anksto užprogramuota visoje sistemoje iki pat jos galo: kada gimti, kada mirti, kaip save pozicionuoti kitų atžvilgiu. Viena, ką galime atlikti, – greičiau vesti sistemą geru keliu jos visiško ištaisymo per save ir kitus link.
Klausimas. Norite pasakyti, kad Kūrėjas priima sprendimus atsižvelgdamas į aplinkybes?
Atsakymas. Kūrėjas apskritai nepriima jokių sprendimų. Mes iš anksto esame apibrėžtoje, griežtoje aukštesniojo pasaulio sistemoje. Ji egzistuoja ir funkcionuoja savyje ir todėl jai nereikia jokios ypatingos aukštesnės jėgos.
Mes keliame norą (MAN) ir pagal tai gauname reakciją iš sistemos (MAD). Kitaip tariant, egzistuojame idealios sistemos atžvilgiu ir viskas priklauso nuo to, kokius signalus jai siunčiame. Kaip ją veikiame, tokį atsaką ir gauname.
Ši bendra sistema vadinasi Kūrėju. Ji nepriima jokių sprendimų, nes ji – Absoliutas. Mes priimame sprendimus. Mes ją paleidžiame, mat įeiname į ją kaip sudedamoji dalis ir priklausomai nuo to, kaip su ja susijungiame sulaukiame iš jos reakcijos.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos gyvenimas

Kas vyksta su siela po mirties?

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Klausimas iš Facebook. Viena vertus sakote, kad žmonija vienaip ar kitaip susijungs ir nebus sienų. Kita vertus, šiandien visi turi gyventi neišeidami iš savo sienų ir ugdyti tautą. Kokių vis dėlto jūs politinių pažiūrų – kairiųjų ar dešiniųjų?
Atsakymas. Jokių. Suprantu, kur mus veda gamta ir patariu visiems išmokti šią tendenciją ir jos laikytis, nes prieš gamtą neisi.
Klausimas. Tačiau keliančiam šį klausimą žmogui, gamta – kairioje pusėje, juk vis tiek pasaulis eina vienybės link…
Atsakymas. Gamta negali būti kairėje pusėje. Ji jungia mus virš visų prieštaravimų, veikdama pagal principą „visus prasižengimus uždengs meilė“.
Tai reiškia, kad priešingos pusės turi išsiaiškinti, suprasti, tinkamai įvertinti visus „prasižengimus“, atlikti rimtą darbą, kai nepaisant vieni kitų neigiamų savybių, kai abi pusės jas įsisąmonina, jie tarpusavyje kuria ryšių sistemą, kurioje atsiskleidžia meilė.
Iš prigimties visi nekenčiame kits kito. Jeigu pasikapstysime giliau, rasime problemą. Kiekvienas iš mūsų visiškas individualistas, nusileidęs iš atskiros ypatingos šaknies bendroje sistemoje. Tad mes visiškai priešingi vieni kitiems. Turime išmokti, kaip kurti ryšius nepaisant mūsų priešingybių, tarsi virš savęs statytume antrąjį aukštą.
Kabalos mokslas moko mus šių gamtos dėsnių.

Iš 2016 m. sausio 30 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Skatinimo jėga

Eikime geruoju keliu

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Klausimas. Gėda – pats stipriausias, labiausiai žmogaus nemėgiamas jausmas. Žmonės pasirengę nusižudyti, kad tik nejaustų viešos gėdos. Kokia šio skausmingo žmogui jausmo šaknis?
Atsakymas. Priešingumas Kūrėjui. Pirmoji gėda, pirmasis apribojimas – viskas dėl to, kad noras mėgautis pasijuto gaunantis – priešingas Kūrėjui, Duodančiajam.
Čia ir kilo gėda, vadinamasis priešingumo pojūtis, pasirengęs viskam. Iš čia matome, kad gėda pats galingiausias jausmas, kuris gali valdyti visus kitus norus.
Klausimas. Nesuprantama, kaip tai susiję su Kūrėju. Žmogus gali gėdytis dėl to, kad užtraukė gėdą savo šeimai, giminei…
Atsakymas. Gėda jį žemina, visiškai ištrina, anuliuoja jo „aš“.
Kūrėjas – vienintelis egzistuojantis, amžinas, tobulas. O žmogus, jausdamas gėdą, jaučiasi netobulas, neamžinas, neesantis. Gėda ne tik jame viską ištrina, bet ir įstumia jį į žeminančią padėti visų atžvilgiu. Tai mūsų egoizmo sužeidimas, baisesnis už mirtį.
Žmogaus net nereikia žudyti, užtenka pasodinti jį į narvelį ir padaryti taip, kad jis jaustųsi pažemintas kitų akyse, negebantis savęs pateisinti. Tai baisiausia. Jis veikiau mirs, kad tik atsikratytų šio jausmo.
Tai ir yra tikrosios kančios, parengtos mums, kad išeitume iš egoizmo ir pasiektume visą gerovę.
Klausimas. Argi matote tokių žmonių, kurie gėdijasi, kad jie neamžini, kad jie ne tokie, kaip Kūrėjas?
Atsakymas. Esmė ta, kad žmogus visada pateisina save. Bet kuris žudikas, bet kuris vagis iš anksto pateisina save. O jei negalėtų, jaustų didžiulę gėdą.
Klausimas. Turime sukurti visuomenę, kuri tikrai skiepytų žmogui gėdos jausmą, kad jis nesiimtų jokių blogų veiksmų?
Atsakymas. Žmogui reikia gėdos Kūrėjo atžvilgiu, o to pasiekti – didi taisymosi priemonė. Jei pajausi, esąs netoks, kaip Jis, tai tave visiškai ištaisys.
Klausimas. Bet juk tai Jis mane tokį sukūrė. Ko turėčiau gėdytis?
Atsakymas. Tai geras atsikalbinėjimas, tik jis neveikia. Veikia tavyje kylantis jausmas. Jo negali sukurti.
Nesigėdijame Kūrėjo, nes Jo nejaučiame. Jis slepiasi būtent tam, kad padėtų mums. Jeigu jaustumėmės priešingi Jam, tai tiesiog negalėtume egzistuoti.
Klausimas. O gėda draugų atžvilgiu – tai jau tam tikri žingsniai artėjant prie gėdos Kūrėjui?
Atsakymas. Taip. Jei imsime draugų atžvilgiu elgtis taip, kad būsime jiems pavyzdys, tai bet kokia priešinga būsena bus jaučiama kaip kančia ir padės mums.

Iš 2017 m. rugpjūčio 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip susidoroti su gėda?

Gėda netapti žmogumi

Kasdienė ir dvasinė gėda