Klausimas: Jei pats, savo valios jėga įveikiu kokį nors egoistinį norą, tai šitai dar nėra ekranas?
Atsakymas: Tai ne ekranas, ne egoizmo įveikimas, o tiesiog išskaičiavimas, kai pasitelkęs didesnį norą nugali mažesnįjį.
Klausimas: Kabalistai rašo, kad išeiti iš egoistinės prigimties galima tik veikiant supančiai Šviesai (or makif). Skaitydamas kabalistines knygas žmogus pritraukia sau tą jėgą ir ji keičia jo prigimtį. Kaip galiu būti tikras, kad tai nėra mano subjektyvus, psichologinis nusistatymas?
Atsakymas: Esmė ta, kad imi suprasti, kas parašyta knygose, atskleidi sau jų vidinį turinį.
Klausimas: Vadinasi, yra koks nors indikatorius, rodantis man, kad dabar pakilau virš savo egoizmo?
Atsakymas: Ne. Čia nėra jokių indikatorių, žmogus pats viską supranta. Jam tai paaiškina iš aukščiau.
Komentaras: Bet juk tai vis vien subjektyvu?
Atsakymas: Viskas subjektyvu, juk žmogus suvokia tai savo noruose – egoistiniuose, antiegoistiniuose – nesvarbu kokiuose. Šitai jis suvokia.
Klausimas: Ir nėra kaip objektyviai patikrinti?
Atsakymas: Ėmęs savo pojūčius tikrinti su tuo, kas pasakyta knygose, žmogus supranta, jog teisingai suvokia pasaulį.
Klausimas: Kitaip tariant žmogus sako, turįs ekraną, ir to niekas negali patikrinti. Ar vis dėlto yra kokių nors požymių?
Atsakymas: Yra. Žmonės turintys panašias savybes, gali tai pajausti ir patikrinti.

#286954

Iš 2021 m. rugpjūčio 20 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip ekranas „nusėda“ ant noro?

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Nuo žemiško ekrano – prie dvasinio

Klausimas: Iš kur atsirado koronavirusas? Manoma, kad jis gyvūninės kilmės: pirmiausiai užsikrėtė šikšnosparniai, po to – naminiai gyvūnai. Vėliau imta kalbėti, kad virusų atsiranda tirpstant sniegynams. Dabar kalbama, kad skverbdamiesi į miškus, pavyzdžiui, Amazonės, susidursime su didžiuliu jų kiekiu. Staiga paaiškėja, kad beveik negyvenamose salose žmonės taip pat suserga, nors šikšnosparniai ten nenuskrenda. Įžymūs mokslininkai svarsto, iš kur jis.
Atsakymas: Iš oro. Net ne iš oro, o iš nieko. Dėl to, kad pats žmogus yra viruso šaltinis.
Kodėl? Nes augant egoizmui, mes vienas į kitą žiūrime su vis didesne panieka, atstūmimu, taip gamtoje sukeliame neigiamas jėgas, kurios sužadina junginius, vadinamus virusais.
Klausimas: Vadinasi, virusas ateina į mūsų mintis ir veiksmus, nukreiptus prieš kitą žmogų?
Atsakymas: Taip. Tarp mūsų veikiančios ir mūsų generuojamos jėgos sukuria tokį elementarių dalelių darinį, kurį vadiname virusais.
Klausimas: Iš esmės, mokslininkai neras jam priešnuodžio?
Atsakymas: Šis priešnuodis atsiranda eigoje – pradėkite vienas su kitu gerai elgtis ir virusų nebus. Išnyks net tie, kurie egzistuoja. Vieni kitus praris. Mokslininkams tai per sudėtinga suprasti – per aukštai, nes tai yra norų, siekių, santykių lygmenyje. Mokslininkai dirba materijos lygmenyje. o virusas yra subtilios materijos lygmenyje: norų, meilės, neapykantos, baimės ir pan.
Klausimas: Kokį receptą pasiūlytumėte? Ar reikia tyrinėti viruso kilmę?
Atsakymas: Jei to nedarysime, tai nesužinosime, su kuo turime reikalą. Bet taip patenkame į lygį, kai iš materijos pakylame į kitą – į norų, minčių, santykių lygmenį, į subtiliąją materiją.
Klausimas: Ar iš ten kyla virusai ir antivirusai?
Atsakymas: Taip. Ten visko yra. Apskritai visa materija kyla iš ten.
Klausimas: Taigi, pakylate į mūsų pasaulio valdymo kabiną?
Atsakymas: Žinoma. Kodėl gi ne? Mintis apskritai viską pagimdė, visą gamtą. „Pradžioje buvo žodis“.
Komentaras: Bet taip paneigiame visus žemiškus mokslus.
Atsakymas: Mes nieko nepaneigiame. Savo lygmenyje jie yra visiškai teisingi.
Komentaras: Bet juk jie neranda priešnuodžio. Bent jau dabar.
Atsakymas: Jie negali rasti savo lygmenyje! Ką gi darysi?
Komentaras: Ar šiais laikais gydytojas turėtų tapti išminčiumi?
Atsakymas: Šiandieninis išminčius gali būti gydytojas, o iš gydytojo nieko nereikalauk.
Klausimas: O gal gydytojas turėtų suprasti, kad visa tai yra skirtinguose lygmenyse?
Atsakymas: Taip, kitame lygmenyje. O jis turi dirbti savo lygmenyje, žemiškame.
Ateis antra banga, trečia, virusai išplis visur. Pamatysime, kad viskas priklauso tik nuo mūsų minčių, jausmų, nuo tarpusavio santykių.
Klausimas: Koks jūsų svarbiausias patarimas?
Atsakymas: Neskristi į jokias negyvenamas salas. Tai – nepadės. Padės tik viena – gerai galvoti apie kitus.
Komentaras: Labai paprastas patarimas. Tikrovėje jį, be abejo, labai sunku įgyvendinti, bet jis labai paprastas. Gerai galvoti apie kitus mus mokė vaikų darželyje, mokykloje.
Atsakymas: Ir teisingai mokė. Jei tik galėtume tai įsisavinti, suvokti.
Klausimas: Kokia čia paslaptis? Koks yra priedas prie „gerai galvok apie kitus“?
Atsakymas: Mūsų mintys valdo pasaulį.
Klausimas: Bet ar aš pajėgus gerai galvoti apie kitą?
Atsakymas: Ne. To reikia mokytis!
Klausimas: Kokia vis dėlto ten paslaptis? Negaliu gerai galvoti apie kitus. Negaliu.
Atsakymas: Taip tyčia padaryta, kad negalėtum, nes tavo požiūris į kitus priklauso nuo tavo mąstymo krypties, noro, ryšio su kitais, tarpusavio darbo. Apskritai, nuo labai daug sąlygų, kurias turi susikurti savyje, savo bendruomenėje, ar bent jau mažoje grupėje.
Klausimas: Taigi, kol tai įvykdysime, mes susidursime su virusais?
Atsakymas: Taip. Ne tik tai.
Klausimas: Ar tai galima išspręsti per trumpą laiką? Vis dėlto, dabar svarbu tai, kad žmonija serga.
Atsakymas: Mūsų link artėja daugybė virusų.
Komentaras: Ar vis dėlto galime per tam tikrą laiką atsikratyti virusų?
Atsakymas: Galime sumažinti žalingą jų poveikį. Galime šiek tiek atidėti problemas, kol tapsime protingesni. Bet tai priklauso nuo to, kiek dabar bandysime teisingai suvokti šiuos virusus. Kad jie mus nukreiptų teisingo tikslo link. Teisingai supraskime jų buvimą tarp mūsų.
Klausimas: Ką turėčiau suprasti?
Atsakymas: Turiu suprasti, kad tai skirta man, mano labui, mano naudai. Gamtoje apskritai nėra nieko, nukreipto prieš žmogų. Nieko! Viskas tarnauja tik tam, kad taptume išmintingesni, subręstume ir šiek tiek pasikeistume į gerąją pusę vieni kitų ir apskritai visos gamtos atžvilgiu.
Klausimas: O jei pradedu suprasti?
Atsakymas: Tada tampi sveikesnis. Tiesiog pradedi jaustis fiziškai ir psichiškai sveikas. Kartu einame į visiškai kitokį tarpusavio sąveikos, gamtos suvokimo lygį. Tai reiškia, kad visas mūsų gyvenimas bus mūsų minčių, mūsų tarpusavio sąveikos – teigiamos ir neigiamos – lygmenyje. O gamtoje nėra nieko, išskyrus pliusą ir minusą, kurie sąveikauja tarpusavyje. Tas pats ir mumyse, sugebėsime tai valdyti: savo norus, mintis. Taip paprasta!
Komentaras: Vadinasi, patenku į minčių lygį, be žodžių. Galiu nieko nekalbėti.
Atsakymas: Nėra nei žodžių, apskritai nieko fizinio. Staiga atsiduriame didžiulėje erdvėje, kuri visiškai užpildyta pliusais ir minusais. Tokiomis dalelėmis – mintimis, jausmais.
Klausimas: Tai vis dėlto ten yra minusų? Ne tik gerumo, meilės?
Atsakymas: Be minuso negali būti pliuso.
Klausimas: Ar minusas yra mano priešinimasis pliusui?
Atsakymas: Taip, jis turi egzistuoti. Todėl, kaip žinome iš kabalos mokslo, nepašaliname savo egoizmo, tik naudojame jį teisingai. Atidarome šį didžiulį kompiuterį, kuriame egzistuojame, ir pradedame su juo bendrauti per mintis ir norus. Įsitraukiame į šio kompiuterio darbą ir sukuriame jame visiškos pusiausvyros būseną. Kad jis mums atskleistų pagrindinį visatos valdymą, kad visa tai egzistuoja tik tam, kad atskleistume laimę.
Klausimas: Ką daryti? Kiek reikia apie tai kalbėti? Kiek kartoti? Kiek laiko esate pasirengęs tai kartoti, visą laiką prie to grįžti?
Atsakymas: „Kol gyvenu, visata šviečia”. Niekur nedingsi.
Klausimas: Taigi, tam turite ir turėsite kantrybės bei tęsite toliau?
Atsakymas: Tiek, kiek galėsiu kalbėti.
#268734

Iš 2020 m. birželio 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas laimingas per koronaviruso pandemiją?

Už ką gamta mus baudžia koronavirusu?

Koronavirusas – žmonijos valymas

Klausimas. Ką reiškia pakilti į lygmenį, iš kurio valdome mūsų pasaulį? Kabala valdo mūsų pasaulį? Kas turima omenyje?
Atsakymas. Kabala nevaldo mūsų pasaulio.
Esmė ta, kad viską, ką suvokiame, vadiname „mūsų pasauliu“. Tai – mano pasaulis. Nežinau, koks jis iš tikrųjų, iš ko susideda ir kas jame yra. Žinau tik tai, ką jaučiu ir suvokiu. Tai itin svarbus taškas, iš jos reikia pradėti kalbėti apie žmogų ir tai, kur jis esąs.
Reikia suprasti, kad mūsų pasaulis – tai mūsų savyje kuriamas pasaulis. Tad ši sąvoka negali būti objektyvi. Viskas suvokiančiojo atžvilgiu: šiandien suvokiama taip, rytoj – kitaip. Žinoma, egzistuoja bendri dėsniai, taisyklės, metodai, bet vis tiek kalbame apie individualų žmogaus suvokimą.

Iš 2018 m. kovo 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra suvokimas kabaloje?

Kaip suvokiame gamtą?

Kam mums šis išgalvotas pasaulis?