Klausimas: Kuo naudingas mums egoizmas ir kaip jį naudoti gėriui?
Atsakymas: Egoizmas naudingas tuo, kad tai yra vienintelė mumyse esanti energija. Tai, kas mus stumia pirmyn, augina mus. Tai, kas per visą evoliuciją kėlė mus iš gyvūninio lygmens į tai, kur esame šiandien.
Nūnai esame tokiame konvergencijos taške, kai apskritai keičiamės. Pradedame suprasti, kad ankstesnis egoizmo pavidalas atgyveno. Nebegalime daugiau su juo dirbti, štai jis ir rodo mums dabartinę krizę.
Tai buvusio egoizmo krizė, kai juo naudojomės ir atrodė, kad viskas gerai, viskas normalu ir galime tai tęsti iki begalybės. Bet staiga atskleidėme, kad jis užsivėrė, uždarė mus į vieną bendrą sistemą – ir tapome visiškai tarpusavyje priklausomi.
Ir jei taip, kaip gi galime panaudoti savo egoizmą? Palaipsniui tampame it viena šeima, kur visi tarpusavyje priklausomi, ir jau turiu išnaudoti savo egoizmą, atsižvelgdamas į savo priklausomybę nuo kitų. Vadinasi, turiu jį naudoti kitaip, kitokiu pavidalu, kitaip tariant, integraliai – atsižvelgdamas į visų kitų egoizmą.
Pasirodo, turime naudotis mūsų bendru egoizmu: sudėti jį kartu ir pakilti aukščiau jo, kad mūsų bendrystė, ryšys, palaikymas būtų aukščiau nei mūsų asmeninis egoizmas – padaryti jį bendrą, visuomeninį, grupinį.
Kitaip tariant, mūsų grupėje turi būti kažkoks bendras tikslas ir šį bendrą tikslą turime pasiekti, pasistūmėdami kiekvienas su savo individualiu egoizmu. Tada visuomet būsime susitelkę į bendrą tikslą, bendrą ryšį ir galiausiai savo sėkmės dydį pradėsime matuoti mūsų bendru vienybės dydžiu. Tai labai svarbu. Todėl egoizmas nėra anuliuojamas, o tiesiog naudojamas taip, kaip šiandien jis ir atsiskleidžia žmonijoje – integraliai.

Iš 2012 m. spalio 21 d. virtualiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Progresyvi egoizmo forma

Kuo blogiau, tuo geriau

Amžinas laimėjimas

Mes egoizmu laikome tik žmonių, esančių grupėje, atstūmimą vieno nuo kito, o ne tai, kai žmogus įprastoje visuomenėje bando pasiekti komfortišką, naudingą, laimėjimo būseną. Tai – įprastas buitinis egoizmas.
Turime omenyje visuomeninį egoizmą, kai būtent grupėje inicijuojama norima būsena, tikslas – suartėjimas, pakilimas aukščiau savo natūralių, prigimtinių savybių, paskatų, kai reikia pakilti aukščiau savęs ir rasti bendrą integralų norą, kur tu būsi ne „aš“, o ‚mes“, ir tavasis „aš“ bus anuliuojamas, bus kažkur apačioje, slopinamas, o „mes“ – kultivuojamas. Štai tokioje būsenoje kylantys tavo vidiniai prieštaravimai šiam siekiui ir vadinami egoizmu.
Kitaip tariant, egoizmas – tai jėga, besipriešinanti grupiniam susijungimui.

Iš 2012 m. kovo 4 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gydytojas, išvaduojantis nuo egoizmo

Neskubėkite tapti angelu

Kas yra egoizmas?

Klausimas: Kai jauni žmonės, vyras ir moteris, planuoja ateitį, jie svajoja apie tai, kaip gyvens. Ar gali sutuoktiniai integralaus auklėjimo grupėje aptarinėti, kaip turėtų atrodyti integrali šeima, kad kiekvienas papildytų paveikslą savo matymu?
Atsakymas: Tai ir šiandien naudinga. Kurdami idealios šeimos modelį, turime suprasti savo egoistinę prigimtį ir objektyviai į ją žiūrėti. Jeigu galiu objektyviai atsiverti prieš savo žmoną, prieš ją save „apdoroti“, o ji man dar iš savo pusės išsakys, kas aš toks, ir atvirkščiai, tai suprasdami vienas kito požiūrį, įpročius, paskatas − viską, ką mums davė ir įskiepijo gamta, stengsimės pakilti virš viso šito į visiškai naują tarpusavio santykių sistemą.
Mes neimsime vienas kito laužyti, nes sukursime šį tą bendro – tai, kas patogu ir gera mums. O visi mūsų neigiami vidiniai egoistiniai proveržiai, atvirkščiai, automatiškai susivienys aukščiau.
Pradedame suprasti, kad jeigu nebūtų mūsų egoizmo, negalėtume užmegzti tarpusavio kontakto. Bet dėl to, kad virš jo statome mūsų bendrą antstatą, jis tampa mūsų kolega, draugu, pagalbininku, palydovu, veikiančiu tarsi prieš mus, bet iš tikrųjų rodančiu, kad būtent jam priešindamiesi, „išversdami“ jį mūsų tarpusavio santykiuose mes kuriame naują šeimą, naują antiegoistinę bendruomenę.
Šioje bendruomenėje egoizmas atlieka svarbiausią vaidmenį, nes be jo nieko negalėtume padaryti. Jis yra gamtos medžiaga, specialiai įskiepyta mums. Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno? Būtent tuo, kad metai iš metų, iš kartos į kartą jame auga egoizmas. Panaudodamas egoizmą, bet tik atvirkščiąja puse, mes tarp mūsų sukuriame abipusį ryšį: vietoj atstūmimo – suartėjimą, vietoj atsiskyrimo ir neapykantos – meilę. Čia ir visa esmė.

Iš 2011 m. gruodžio 14 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Šeimyniniai santykiai

„Šeimos kūrimo“ kursai

Integralios šeimos paslaptis

Klausimas: Ką kabalos mokslas sako apie esamą momentą? Kaip jis padės mums šiame svarbiame pereinamajame etape?
Atsakymas: Mes gyvename ypatingais laikais. Mūsų pasaulis stovi ant slenksčio, nuo kurio kilsime į naują, vidinę, dvasinę – Žmogaus vystymosi mumyse – pakopą. Iki tol, kaip aiškina kabalos mokslas, vystėmės natūraliu būdu, paklusdami savo egoizmo impulsams.
Egoizmas vertė mus transformuoti visuomenę, keisti tvarką šeimoje, vystyti technologijas, perdalyti valstybes ir formacijas, keisti auklėjimą ir kultūrą. Mes visada krypom ten, kur skatino natūralus vidinis šauksmas.
Tačiau šiandien persisotiname. Pasaulis tartum nustoja mus aprūpinti malonumais. Jis daugiau mūsų netenkina ekonomiškai: mes jaučiame tam tikrą kliūtį, kuri trukdo tęsti kelią. Amerikietiškoji teorija apie vartotojišką visuomenę su begaliniu eksporto ir importo augimu, su neribotu technologiniu ir gamybiniu potencialu, išsisėmė. Dar daugiau, perėjome prie mažėjimo tendencijos, kritimo, kuris, pasak ekonomistų, bus ilgas ir nežinia kada pasibaigs.
Pasak kabalos mokslo, dabartiniu supratimu, jis apskritai nepasibaigs. Esamajame vystymosi etape mes realizavome savo egoizmą, o kartu ir supančios gamtos potencialą, sukeldami jai siaubingų sukrėtimų. Rezultatas – mes atsidūrėme ant bedugnės krašto – žmogaus vystymosi, visuomenės ir auklėjimo vystymosi, o kartu ir ekologiniu aspektu.
Šioje situacijoje mums reikia suvokti, kas su mumis įvyko. Ar ketiname ir toliau veikti ta pačia kryptimi? Juk mes tiesiog susinaikinome, akivaizdžiai pasirinkę klaidingus tikslus ir planus. Ar norime dar didinti vartojimą, naikindami aplinką? Ar norime klimpti savo „mechaniniame“ bėgime?
Vietoj savigriovos, kurios vis dar siekia politikai, ekonomistai ir didžioji žmonijos dalis, visiems žmonėms, jų bendruomenėms ir organizacijoms, kurios jau supranta, kas vyksta, reikia kartu ugdyti naują požiūrį į pasaulį ir į gamtą, kad pradėtume kitą kelią.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant amžinybės slenksčio

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Mūsų dvasinio kelio ištakos prasideda nuo sudužimo. Egoizmą, susvetimėjimą ir neapykantą tarp mūsų turime laikyti kaip patikimą, paruošiamąją bazę išsitaisymo procese. Kai mokytojas Akiva pamatė dykynę Šventyklos vietoje, jis ėmė juoktis ir džiaugtis. O juk jis buvo išmintingiausias kartos žmogus, didžiausias kabalistas.
„Kaip galite džiaugtis šventumo griovimu? − paklausė jo.  − Juk sunaikinamas davimo siekis, pamintas meilės artimui kaip sau pačiam principas. Ar visų vilčių žlugimas gali būti priežastimi džiaugtis?“
Atsakydamas jis pasakė: „Niekada netikėjau, nežinojau, nejaučiau, kad įstengsime pasiekti visuotinio išsitaisymo. Tačiau dabar, kai sugriauta mūsų dvasinė struktūra, kai meilė, viešpatavusi tarp mūsų, sunaikinta, o tauta apimta nepagrįstos neapykantos, esu tikras, kad iš šio galutinio sudužimo visiškai išsitaisysime, visiškai išsilaisvinsime.“
Todėl visa, kas atsiskleidžia mums kiekvieną gyvenimo akimirką, – tai sudužimas, kurį teks ištaisyti. Kad ir kas su manimi vyktų, nuo esminių klausimų iki smulkmenų, šeimoje, darbe, manyje pačiame, kad ir kokia būtų savijauta, santykiai su artimaisiais ir pažįstamais, su tauta ir pasauliu, su visa tikrove – viskas atsiskleidžia tik dėl išsitaisymo.
Kartas nuo karto prieš mane atsiveria naujas paveikslas, prasiskverbiantis vis giliau į manąjį egoizmą. Šiame paveiksle turiu matyti nuolatinio Šviesos poveikio rezultatą, kuris iš esmės ir išjudina manyje vis gilesnius sluoksnius.
Pasaulį suvokiame savo egoizme ir todėl turime jį ištaisyti. Kokia ištaisymo esmė? Esmė ta, kad nešame žmonėms vienybę. Ypač dabar, kai visas pasaulis pradeda suvokti esamos situacijos blogį, mes padedame jam pajausti ir suprasti, kad „blogis“ − tai mūsų blogasis pradas.
Mūsų egoizmas – viso blogio priežastis. Tai matyti iš to, kas vyksta: negalime įvesti tvarkos, žmonės griauna pasaulį, žudo save, nutraukia tarpusavio ryšius, naikina gamtą… Su tuo slypinčiu mumyse blogiu negalime siekti gėrio, negalime kurti gero gyvenimo.
Diena iš dienos vis aštriau jaučiame krizę – kitaip tariant, pastebime, kad mūsų egoizmas griauna viską ir neleidžia mums sutvarkyti, subalansuoti, pagerinti mūsų gyvenimo. Bet, iš kitos pusės, turime suprasti, kad jis teisingai veda mus į priekį ir leidžia pasirinkti teisingą kelią į išsitaisymą, į gėrį. Lygiai taip pat atsiradusi liga parodo, kaip teisingai ją gydyti.
Tai suprasdami, turime būti dėkingi savo egoizmui ir mylėti jį už tai, kad jis parodo mums vietą, kurią reikia ištaisyti. Pasakyta, kad Faraonas priartino „Israelio sūnus“ prie Kūrėjo. Juk jis pradėjo juos spausti ir dėl to šie turėjo bėgti iš „Egipto“. Kitaip, jie būtų ten pasilikę.
Todėl pasakyta: „Eime pas Faraoną, nes Aš apsunkinau jo širdį.“ Čia slypi dvi priešingybės ir negalima apie tai pamiršti. Bet kokį blogį, kuris atsiskleidžia priešais tave, reikia stengtis ištaisyti, o ne sunaikinti.

Iš 2011 m. rugpjūčio 6 d. trečiosios kongreso Vokietijoje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Sudužimas būtinas

Blogai yra nežinoti apie savo ligą

Į blogį – pro mikroskopą

Video klipas rusų k.

Klausimas: Pasaulyje pilna nevyriausybinių labdaros organizacijų, nuoširdžiai besistengiančių padėti žmonėms. Kas su jomis ne taip? Juk šie filantropai neva jaučia, kad jų gerovė priklauso nuo pasaulio gerovės.
Atsakymas: Čia ir problema: jie padeda, kad nuramintų save. Nedidelė pasaulio gyventojų dalis jaučia, jog turi padėti kitiems.
Žmogui taip patogiau, taip jis yra santaikoje su savimi. Labdaros organizacijose tokių žmonių, jaučiančių prigimtinę potraukį rūpintis kitais, nėra daug.
Jie turi įgimtą instinktą: privalo padėti, kad nuramintų save. Baal Sulamas rašo, kad pastarųjų pasaulyje esama apie 10%, pagal mokslinę statistiką apie 7−8%.
Tačiau visa tai kyla iš to paties egoizmo ir yra jo apraiška. Aš myliu pasaulį kaip savo vaiką, todėl man instinktyviai negera, jeigu pasauliui blogai. Turiu padėti Afrikai, kad atsikratyčiau blogų pojūčių. Štai ir viskas.
Tokia pagalba niekam nepadės. Priešingai, ji tiktai kenkia. Kuo daugiau „altruistai“ duoda, tuo labiau  jų „klientai“ pratinasi nieko nedirbti ir nebesivysto.
Tokia pati problema šiandien iškilo Rusijoje. Pasirodo, aukšta naftos kaina yra blogai. Regis, tai papildo iždą, tačiau neverta. Juk taip nebesivystysime. Paprasčiausiai „atsisėsime“ ant savo vamzdžio, iškelsime puotą, prisistatysime aukso rūmų – ir tuo pat metu risimės vis žemyn kaip liaudis, kaip valstybė, kaip žmonės.
Neįmanoma vystytis be poreikio. Todėl prieštaraudami įprastai logikai jie jau nenori griebti „naftos grietinėlės“ ir pradeda suprasti šiuos dalykus.
Dabartinis pasaulio vystymasis, drauge su tarpusavio pagalba ir bendra rinka viso labo tėra  egoizmo valdos ir ne daugiau. Todėl niekur nieko gero nebus. Atvirkščiai, visi spaudžia vienas kitą. Mums atsiskleidė visuotinis tarpusavio ryšio dėsnis, ir visi nori juo egoistiškai naudotis: „Ach, štai kas! Globalus tarpusavio ryšys? Tad pradėkime valdyti pasaulį. Visus susodinsime į vietas, o kas nenori – pagąsdinsime užsuksią čiaupą“. Šitaip jie nori išnaudoti bendrą tinklą, kurį mums atskleidžia gamta.
Mūsų būsena labai pavojinga. Juk jeigu mūsų egoizmas sujungtas globaliu tinklu, tai leidžia jam valdyti pasaulį – globaliai, visus iš karto. Štai kas gresia, jeigu žmonės neturi proto, nejaučia, nesupranta, kas laukia ateityje. Paslapčiomis jie sprendžia pasaulio likimą, vedini savo menkų tikslų, nesuprasdami, kas bus poryt ar net rytoj. Šitai matome Afganistane, Pakistane, Irake, Irane. Galų gale viskas išeina priešingai.
Žaidimai baigėsi, daugiau nebegalime duoti valdžios savo egoizmui. Kai pasaulis užsidaro globalioje sistemoje, nebegali veikti pasitelkęs senuosius metodus: valdydamas pinigais ir jėga. Nieko neišeis. Akivaizdus pavyzdys – Irakas, tai Amerikos gėda prieš visą pasaulį. O jie dar ir tęsia. Reikalas tas, kad nesupranta bendrųjų dėsnių. Čia nebepadės jokia galybė, jokie protai. Rusija krito nepaisant visų jos turtų, o Amerika kris dar žemiau.
Šiandien požiūris turi atitikti apimančią visą pasaulį globalumo ir integralumo tendenciją. Kitaip pralaimėsime.
Po kurio laiko pamatysime, kad netgi teroristinės organizacijos pradeda tai suprasti. Pasaulis nebebus valdomas jėga. Atsiras tokių problemų, kurios visus privers pagalvoti, kaip būti toliau.

Iš 2011 kovo 15 d. pamokos „Globalizacija – gyvenimas integraliame (vieningame) pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – tavo atvaizdas

Sprendimas – tarp mūsų

Pabusti naujame matavime

Klausimas: Ko galime pasimokyti iš dabartinių būsenų? Koks turėtų būti teisingas požiūris į jas?
Atsakymas: Teisinga bus nekreipti dėmesio į jokias būsenas. Svarbiausia – veržtis į priekį. Žmogus negali įvertinti savo būsenos. Kol neateisime į galutinį išsitaisymą, mums nežinoma, ar pavyko mums apskritai kažką pasiekti.
Juk tu visą laiką esi išsitaisymo procese. Negana to, kuo toliau pasistūmėji, tuo labiau sugedęs sau atrodai. Šiek tiek ištaisęs save, truputį gavęs aukštesnės pakopos savybių, jų padedamas matai, kad esi labai nutolęs nuo kitų lygių, į kuriuos tau dar teks pakilti. Galutinis lygmuo, Esod, įjungia į save viską. Tau reikia sugerti viską kartu ir pereiti prie pačio Esodo pabaigos. Tik tada tau ateis šabato švytėjimas ir tu pajausi, kad stovi ant galutinio išsitaisymo slenksčio. Ir todėl iš mūsų reikalaujama tik tęsti kelią, nekreipiant dėmesio į tai, kad jis tampa vis sunkesnis. Patys sunkiausi etapai vadinasi „Mašiacho ženklais“ – ten mūsų avijutas, t. y. noro galia didėja. Štai kodėl, palyginus su protėviais, mūsų pakopos sunkesnės ir todėl esame pasirengę, galintys ir verti sužadinti dideles Šviesas. Nors jos įsivelka į protėvius, bet  būtent  mes jas pažadiname.

Iš 2011 m. vasario 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelis nežinomasis

Draugai visada aukščiau

Video klipas rusų k.

Skaitant knygą „Zohar“ būtina prisiminti, kad „Nėra nieko, išskyrus Jį“ – gerą ir kuriantį gėrį Kūrėją.
Tik taip turime žiūrėti į savo gyvenimą ir į visa, kas vyksta pasaulyje, tuo pat metu turime suprasti, kad visur veikia tik viena jėga, o ne kažkokie velniai ir dvasios, tykantys, kad nusitemptų mane į pragarą ir sučirškintų katile.
Knygoje „Zohar“ aprašomi įvairūs pikti personažai, kad parodytų mums, kaip jaučiasi žmogus savyje atskleisdamas egoistines jėgas.
Jis tarsi dega pragaro liepsnose, nori ištrūkti iš šitų jėgų valdžios, bet tos tamsios, juodos, baisios jėgos laiko jį savo valdžioje.
Žmogus mato, kad jos trukdo siekti Kūrėjo, bet nieko negali su jomis padaryti ir galiausiai eina jų įkandin.
Pas jį ateina mirties angelas, ištiesia kardą su lašu mirtinų nuodų ant smaigalio, o žmogus paklusniai išsižioja ir ryja nuodus.
Knyga „Zohar“ pasakoja tau, kas yra mirties angelas – tai tavo egoistiniai norai jų baigtine, žiauriausia forma.
Tačiau visos šios savybės yra manyje, jos žudo mane! Nėra nieko blogesnio už šią būseną, tik aš to neįsisąmoninu….

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas yra pragaras?“

„Laikas išsiristi iš kiaušinio į laisvę“

„Nojus ir Sodoma – tai tu“