Pasaulio tautų santykis su Izraelio tauta – tai Izraelio tautos vidinės būsenos projekcija. Netgi pasaulio tautų egoizmas nulemtas tuo, kad Izraelis neištaisytas. Jei Izraelio tauta išsitaisytų, tai pasaulyje neliktų jokio blogio. Visos tautos persismelktų gerąja šio išsitaisymo jėga, ir to jiems pakaktų.
Izraelio tautai krentant vis žemiau, auga antisemitizmas. Ir ypač dabar, kai atėjo laikas išsitaisyti, o to nedarome. Mūsų noras mėgautis jau subrendo taisytis ir nebesislepia.
Egoizmas atsiskleidžia kaip reikalaujantis taisytis, o mes vietoj to įspiriame jį vidun, ir todėl iš pasaulio tautų pusės atskleidžiame neapykantą. Nors patys šią neapykantą sukūrėme savyje, ir todėl atskleidžiame ją išorėje. Pasaulyje nėra jokio blogio. Visas blogis kyla iš mūsų, ir tuomet matome jį priešais save.
Visas pasaulis – mano savybių projekcija. Todėl, kaip galiu iš kieno nors reikalauti tapti geru? Turiu išsitaisyti, kad manyje būtų gėris ir tuomet išorėje nebus nieko blogo, tik gėris.

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Antisemitizmo augimo priežastis

Tai, ką brangina Kūrėjas

Kiekvienas turi išsitaisyti pats!

Klausimas iš Facebook: Ar yra teigiama egoistinė jėga?
Atsakymas. Ne. Egoizmas negali būti teigiamas, nes atplėšia žmogų nuo bet kokio kolektyvo, nuo bendrumo, nuo ryšio, nuo gamtos. Ir tuomet žmogaus mintys nukreiptos tik į save, dėl savęs. Todėl ji negali būti teigiama, juk yra priešinga bendrajai gamtos jėgai – Kūrėjui.
Klausimas. Kitaip tariant, ji visada griaunanti?
Atsakymas. Visada. Ji gera tik tada, kai žmogus pradeda savo raidą it mažas vaikas – jam viską leidžiame: tegu naudojasi savo egoizmu, nes tai būtina jo vystymuisi. O paskui nuo trylikos penkiolikos metų, jis jau turi valdyti save kaip suaugęs žmogus. Ir iš jo reikalaujame vis daugiau.
Taip ir su mūsų dvasiniu vystymusi. Iš pradžių buvome egoistai, per tūkstantmečius praėjome ilgą egoistinį kelią.
Tačiau šiandien egoistinis progresas jau baigiasi, ir privalome pradėti kitą, visiškai kitokią savo egzistencijos dalį – altruistinę. Panašiai kaip žmogus iki, tarkim, penkiolikos laikomas vaiku, o paskui turi gyventi suaugusiojo gyvenimą.
Matome, kad egoizmas liovėsi vystytis.
Klausimas. Kas šiuo atveju yra progresas?
Atsakymas. Žmogaus pasikeitimas iš egoisto į altruistą, kai save ir visą pasaulį matys kaip vieną visumą. Tik tada įstengsime tinkamai, gražiai egzistuoti ir vystytis. Antraip, susinaikinsime.

Iš 2017 m. lapkričio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje – sielos užuomazga

Altruistai – egoistai

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Klausimas. Jeigu egoizmas sudega, kaip vystysimės dvasiniame pasaulyje, juk jis reikalingas dvasiniam suvokimui?
Atsakymas. Sudega mūsų dabartinis egoizmas – trauka visokiems žemiškiems malonumas, pvz., maistui, seksui, šeimai, pinigams, valdžiai, šlovei.
Juk mus stumiantis pirmyn egoizmas išsiveržia iš fizinių (maistas, seksas, šeima) ir visuomeninių malonumų (turtas, valdžia, šlovė, žinios) ribų.
Jeigu egoizmas perdegė visose šiose šešiose pagrindinėse kryptyse, kaip rašo Baal Sulamas „Įvade į knygą Gyvybės medis“, tai žmogui nebėra kur dėtis. Kur jis gali išeiti?
Jis leidžiasi ieškoti ir atsitiktinai randa kabalą. Tačiau iš tikrųjų jokių atsitiktinumų nėra. Visi esame informaciniame lauke, kuris stumia žmogų į vietą, kur jis gali gauti informaciją apie savo tolesnę raidą. Taip jis ir užmezga ryšį su mumis.

Iš 2017 m. balandžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakeisti žmogaus prigimtį

Naujos gyvenimo programos gimimas

Ką vadinsime žmogumi?

Klausimas. Manoma, kad ekstremalus klimatas gali išprovokuoti karinius konfliktus. Kokia problemos šaknis?
Atsakymas. Mano nuomone (ir esu tikras, jog ekologai su tuo sutiks) visų problemų šaknis – žmogaus egoizmas. Maniau, kad klimatologai šį procesą (visuotinis atšilimas ir t. t.) laiko natūraliu.
Kitaip sakant, Žemė iš esmės yra gyva sistema, kuri gyvena pagal tam tikrus savo dėsnius, tad ją ištinka ledynmečiai, atšilimai ir pan. Tačiau paaiškėjo, jog klimatologų manymu antropogeninis veiksnys yra pagrindinis dalykas.
Kabalos požiūriu, visa tai – judėjimas į vieną būseną, nes galiausiai mūsų civilizacija turi tapti harmoningai susieta visuomene. Deja, einame to link „per kančias į laimę“. Gamta įrodo mums, kad egoizmas viską griauna. Tad klimato kaita yra viena iš mūsų veiklos pasekmių.
Jeigu labiau atkartotume gamtos harmoniją, bendrą jos sistemą, įtrauktume save į ją kaip vieningą sistemą (nors kol kas šitai atrodo kaip pasaka) – tai be abejonės, klimatas į tai sureaguotų itin jautriai. Ir priklausomai nuo mūsų susivienijimo, mūsų susitarimo, mūsų suartėjimo galėtume pajausti, kaip raminamai veikiame gamtą. Toks kabalos požiūris.
Ir nors to negalima akivaizdžiai paaiškinti, parodyti, pademonstruoti, ir juolab įtikinti žmonių, bet tai mokslas, pasakojantis mums apie visą žmonijos istoriją. Jis egzistuoja tūkstantmečius, ir šiandien paskaičius, kas buvo parašyta prieš tris keturis tūkstančius metų, matyti, kad kabala numatė visus šiuos įvykius.
Todėl manau, kad per dideles problemas ir kančias žmonija vis tik taps protingesnė ir įsisąmonins, kad nėra kitos išeities tik prilygti gamtai. O gamta iš tiesų yra integrali, globali ir kartu su žmogumi, su žmonių bendruomene sudaro vieną sistemą.
Šitaip žmonių visuomenė, skirtingai nei negyvoji gamta, augalija ir gyvūnija (jie instinktyviai įtraukti į gamtą) turi sąmoningai užmegzti tinkamus santykius su gamta. Į tai mus veda mūsų raida, tiesa, kol kas „per kančias“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos ir egoizmo kaprizai

Nuo ko priklauso klimato šuoliai

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, I d.

Klausimas. Žmogui vystantis, jo gyvenimas visada gerėjo. Kodėl šiais laikais įvyko lūžis ir tolimesnis progresas atskleidžia tik vis didesnį susiskaldymą?
Atsakymas. Evoliucijos tikslas – atvesti mus į tam tikras raidos aukštumas, kurias jau tikriausiai pasiekėme XX amžiuje. O po to nebesiveržiame pirmyn, bet įsisąmoniname vystymosi ribas. Atskleidžiame, kokie nieko verti visi mūsų moksliniai pasiekimai, jie net tik neatneša naudos, bet dar ir kenkia.
Juk jie visi remiasi žmogaus egoizmu, todėl galiausiai paaiškėja, kad yra kenksmingi. Gal net geriau mums lįsti atgal į urvus, nes visas vystymasis buvo dėl egoizmo, noro mėgautis. Dabar teks taisyti šias klaidas. Mokslo, visuomenės, šeimos, švietimo, kultūros raida reikalauja ištaisyti egoistinį ketinimą į altruistinį.
Dabartiniam periodui būdinga tai, kad imame suprasti, jog mūsų vystymasis priėjo aklavietę ir sukėlė krizę. Pasibaigė paprasta linijinė evoliucija, gamta užsidaro į ratą. Tačiau mes šio rato neatitinkame, braunamės tiesiai su savo egoizmu.
Todėl, kuo labiau pasaulis apvalėja, virsdamas vienu mažu kaimu, tuo mums blogiau nuo to visuotinio ryšio ir artumo. Taip išeina, kad vis labiau priklausome vieni nuo kitų, tačiau, kai egoistai jaučiasi susaistyti, jie ima kariauti.
Ką gi tuomet daryti? Sustabdyti pasaulio globalėjimo negalime, juk tai gamtos dėsnis. Gamta stumia mus suartėti. Bet egoistams artėjant, jie ima vis labiau vienas kito nekęsti ir kyla karo grėsmė.
Todėl neturime pasirinkimo: reikia į šį ratą, uždarą pasaulį atnešti davimą ir meilę. Kitaip neišsikapstysime iš kančių, rodančių mums, kad reikia šią būseną taisyti. Baal Sulamas rašė, kad nedidelei saujelei žmonių, kurie išgyvens Žemėje po branduolinio karo, teks taisyti save ir tapti nauja, tobula žmonija.

Iš 2017 m. rugpjūčio 31 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „gimsta” žmonija

Vienykitės arba mirkite

Krizė kaip dvasinio vystymosi įrankis

Klausimas. Iš kur atsiranda keršto jausmas?
Atsakymas. Keršto jausmas kyla, kai egoizmas patiria didelį pažeminimą. Tuomet žmogus pasiryžta bet kam, jam nelieka kitos išeities.
Jei man smogia į patį egoizmo centrą, parodydami, kad esu nulis, visiškas menkysta, ir tuo nepalieka galimybės egzistuoti, tas pojūtis sukelia keršto jausmą.
Jei visuomet būčiau buvęs menkysta, būtų visai kas kita. Bet maniau, kad esu daug aukščiau, o štai dabar mane nuvertė nuo Olimpo ir parodė, kad esu niekas! Kyla baisi reakcija į priežastį, pagimdžiusią manyje šį jausmą, aš pasiryžęs ją ne tik užmušti, sudeginti, sutrypti, sutrinti, – noriu, kad ji išnyktų iš šio pasaulio. Nesvarbu, kokiu būdu!
Klausimas. Ar galima tokį jausmą sukelti kabalistui?
Atsakymas. Žinoma. Kabalistai visas emocijas išgyvena žymiai aštriau nei kiti. Bet jie supranta, kad visas emocijas sukelia Kūrėjas tam, kad žmogus grįžtų atgal pas Jį.
Klausimas. Jei paprastas žmogus kerštautų, tai ką darytų kabalistas?
Atsakymas. Kabalistas išsitaisys taip, kad ši emocija jo nė milimetru nepažemins, nes ją sukelia Kūrėjas, o ne kas nors kitas. Nėra nieko kito, tik Kūrėjas.
Klausimas. Kodėl kai kurios tautos kerštą pavertė tradicija, perduodama iš kartos į kartą, o kitos – ne?
Atsakymas. Tai priklauso nuo auklėjimo ir gyvenamo laikmečio. Buvo laikai, kai kraujo kerštas iš tikrųjų klestėjo. Egoizmo įžeidimas buvo toks nepakeliamas, kad tą jausmą galėjo anuliuoti tik dvikova. Žmonijos istorijoje buvo nemažai periodų, kai žmogus, jausdamas didelį pažeminimą, sprendė, kaip pasielgti.
Šiais laikais mūsų egoizmas vis auga, dangstydamasis ypatingais apsauginiais mechanizmais, kitaip mes į kiekvieną pravažiuojantį ir signalizuojantį vairuotoją žiūrėtume kaip į priešą ir imtume šaudyti vieni į kitus. Dabar laikoma norma nepastebėti įžeidimo, atleisti, nesiimti atsakomųjų veiksmų.
Kitaip tariant, privalome įžeidimo neimti į širdį, kad nesijaustume pažeminti, nors, iš tikrųjų, mūsų gyvenimas – milžiniškas pažeminimų šaltinis.

Iš 2016 m. rugpjūčio 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš“ – tarp dviejų magnetų

Nelygybės veiksnys

Ne evoliucija, o degradacija

Klausimas. Aš mama. Jaučiu, kad mano beribė meilė, rūpestis, baimė dėl vaikų tėra mano ego. Būna tokių situacijų, kai Kūrėjas per vaikus tiesiog tyčiojasi iš mano ego. Kaip nepakenkti vaikams ir subalansuoti save, kad nereaguotum į vaikų elgesį kaip kvailas egoistas?
Atsakymas. Kūrėjas niekada iš nieko nesityčioja, tik žmonės patys, nesitaisydami, sukelia savyje nereikalingas kančias.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės atgimimas

Gyvenimas, prabėgantis prie klaviatūros

Širdžių apnuoginimas

Klausimas. Ar galima sakyti, kad fizinis kūnas – tai ir yra egoizmas?
Atsakymas. Ne. Žmogaus fizinis kūnas – tai tik gyvūnas. Jis egzistuoja kaip gyvūnas, nori mėgautis, ilsėtis, maitintis.
Kas iš to, kad aš noriu pagulėti saulėje, pagerti alaus, išsimaudyti jūroje? Mūsų pasaulyje tai laikoma įprastu, smulkiu buitiniu egoizmu.
Tikrasis egoizmas – tai, kas man neleidžia vienytis su kitais, tam priešinasi. Todėl tikrasis egoizmas būdingas ne paprastiems žmonėms, o tik kabalistams, juk vienydamiesi jie atskleidžia dvasinį pasaulį.

Iš 2015 m. gruodžio 20 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Altruistai – egoistai

Išskirtiniai egoistai

Pakeisti žmogaus prigimtį

Kairioji linija padeda mums megzti tarpusavio ryšius. Be egoizmo nesusiformuotume, todėl jis nenaikinamas. Tu tarsi dedi ant jo vario ar aukso lapą ir kali plaktuku, kol išgauni reljefą. Be to neapsieisi.
Pasakyta: kelias į pragarą gerais ketinimais grįstas. Dėl to padaromos visos nuodėmės, nes ketinimai iš tikrųjų geri. Tu įsitikinęs, kad gali dirbti su visomis savybėmis davimui, bet įvyksta trumpas sujungimas, ir viskas sudega, staiga krenti į tamsą.
Pasiruošimo metu, pereidami iš lo lišma (dėl savęs) į lišma (dėl davimo), patiriame nedidelius būsenų skirtumus, bet kadangi jie maži, tai neatveda prie didžiulių paklydimų.
Šis laikotarpis reikalingas būtent tam, kad teisingai subalansuotume savyje dvi savybes, kad šviesa ir tamsa, noras ir savybė duoti, būtų jam lygiavertės, kad žmogus suprastų, jog be jų neįmanoma. Tamsos ir šviesos savybės vienodai svarbios siekiant Kūrėjo, viena negali būti be kitos.
Žmogus turi teisingai kilti virš savo noro prasiveržti į priekį ir duoti dar daugiau. Pavyzdžiui, visi sako, koks esi puikus ir geras, nes padarei kam nors kažką gero, ir tu, paveiktas šių žodžių, entuziazmo nešamas, duodi dar daugiau… o paskui gailiesi.
Šis apgailestavimas nubloškia tave nuo visų pakopų žemyn, kaip vaikiškame žaidime su žetonais: tu eini į priekį ir staiga tave meta atgal. Kad apsisaugotume nuo šito, duodamas laikotarpis, per kurį abi jėgos turi sveikai susibalansuoti mumyse.
Gavimo savybė – tai aukštesnysis protas, nes tik dėl egoizmo suvokiame tikrąją reiškinių esmę. O dešinioji linija – tai davimas, meilė. Čia nėra jokio teismo, jokių apribojimų, kontrastų, kontrolės.
Kairioji linija jungia savyje viską. Be jos negali atsiskleisti Kūrėjo šviesa. Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas, tik prieš mus.

Iš 2014 m. gruodžio 31 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Didžiulė Kūrėjo malonė

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Gėris priešingoje šviesoje

Mokytojas Kukas, „Izraelio paskirtis ir jo tautinė specifika“: Visuotinė meilė – tai aiškesnis pojūtis,  grindžiamas jutiminiu suvokimu. Tačiau įgyvendinti ją turime pagal jos savybes. Žmogus turi ruoštis šiam tikslui, kad taptų bendro gyvenimo dalimi, ir čia slypi visa asmeninės dorovės prasmė.
Meilė artimui – taisyklė, apimanti visą žmogaus veiklą. Kitaip tariant, neverta atlikti kokio nors veiksmo, jei jis nekyla iš blyksnio, meilės pagausėjimo. Juk antraip šis veiksmas nesutampa su Kūrėjo programa ir galiausiai neišvengiamai lems blogą rezultatą. Būtent taip tikrinami mūsų sumanymai: jei jie nukreipti į meilę artimui, atneš sėkmę, o jeigu ne – sėkmės nebus.
Bet kaip tai paaiškinti žmonėms? Apie tai išgirdę, jie pasakys: „Mums nereikalinga jūsų dorovė. Leiskite gyventi ir mėgautis gyvenimu. Viso gero.“
Ir vis dėl to turime ieškoti kelių į jų širdis. Ne dėl to, kad „apdovanotume“ juos meile, o kad taip pasiektume meilę Kūrėjui. Aš išmoksiu mylėti Kūrėją, tik jei pirmiau išmoksiu mylėti Jo kūrinius. Tik dėl galutinio tikslo – meilės Kūrėjui  – naudoju visą pasaulį.
Atrodytų, kokia gi čia meilė kūriniams, jei aš tiesiog juos naudoju? Ir vis dėl to taip ir yra: aš iš tikrųjų juos myliu, nes tik jiems padedant pasiekiu meilę Kūrėjui. Priemonė man įgyja lygiai tokią pačią svarbą kaip ir tikslas.
Pats egoizmas – didžiulis, milžiniškas – kužda, kad man reikia pakilti virš jo, nes tada išpešiu kažką dar vertingesnio. Vadinasi, tapdami didžiausiais egoistais, mes suprantame, kaip panaudoti savo egoizmą naujai,  efektyviau,  mėgaujantis jau ne jame, o aukščiau jo. Tada tapsiu kaip Kūrėjas.
Būtent toks ir yra racionalus skaičiavimas, neturintis iliuzijų. Aš ketinu naudoti šiam reikalui visą tikrovę, įskaitant ir Kūrėją. Juk nepasiekęs šios Faraono pakopos nepasistūmėsiu pirmyn. Man būtina viską pajausti, išgyventi, bet pasitelkus tikrą  analizę, o ne  miglotas chimeras. Aš einu sąmoningai, atlikdamas tikslius judesius ir nenukrypdamas nuo vektoriaus, nukreipto į tikslą.
Apie tai yra pasakyta: „Žmogus turi vadovautis tuo, ką mato“. Prie kiekvienos gairės aš prieinu su asmeninių savybių rinkiniu ir man visiškai nereikia jų atsikratyti.  Neturiu nieko, išskyrus egoizmą: jis skatina mane prisijungti prie grupės, paklusti draugams, įsijungti į juos, eiti pas Kūrėją ir kreiptis į plačiąją visuomenę. Visus mano žingsnius sąlygoja egoizmas. Ir staiga suvokiu, kad nuo šiol naudotis juo reikia kitaip – ne iš vidaus, o iš viršaus, esant aukščiau jo.
Kaip to pasiekti? Kaip gauti naudą iš svarbiausio naudos gavėjo? – Tik padedant supančiajai Šviesai. Tegul ji ateina ir suteikia man galimybę pakilti aukščiau egoizmo. Aš daugiau nenoriu juo ribotis, nes jau suprantu: jo „grobis“ smulkus. Jis suteikia man tik šį pasaulį, o aš noriu daugiau…
Žvelgdamas į dabartinį save matau „gyvūną“, kuris mėgaujasi maistu, seksu, šeima, ramybe, patogumais, pinigais, valdžia, garbe, žiniomis. Tačiau stovėdamas ant egoizmo, viršijančio „gyvūninį“ lygmenį, pakopos klausiu: ar verta pakilti dar aukščiau? Ir tada priimu metodiką, leidžiančią atlikti šį pakilimą. Taigi mane stumia dar didesnis egoizmas, pranokstantis visus ankstesnius norus. Aš pakylu virš jų.
Tik taip ir galima išaugti – ne neutralizuojant savo ego, o protingai jį išnaudojant. Visa vystymosi eiga nukreipta į tai, kad padarytų iš mūsų vis didesnius egoistus – bet protingus, o ne primityvius. Kiti pasiruošę tenkintis mažu: duok žmogui milijoną dolerių ir atsikratęs kasdienių rūpesčių jis palaimingai užsidengs akis. Bet man to nepakanka, man reikia valdyti pasaulius. Panašiai kaip Faraonas pareiškiu: „Kas toks yra Kūrėjas, kad aš Jo klausyčiau? Tai jau ne, aš pats viešpatausiu!“ Štai kokį egoizmą rasiu savyje, jei tik nesustosiu pusiaukelėj.
Bet ši tiesa atskleidžiama tik žmonėms su tašku širdyje, turintiems dvasinį potencialą – atskleidžiama palaipsniui, pagal vystymosi greitį.
Klausimas: Kaip man to siekiant išvengti klaidų ir nepasinerti visa galva į egoizmą? Kaip žinoti, kad laikausi tinkamo kurso?
Atsakymas: Jei tu su mumis susijęs, tai eini teisingai. Tikrumas įmanomas, tik jei esi teisingose rankose ir nori jose būti. Kitų variantų nėra.
Problema yra ne silpnumas, ne supratimo stoka,  o kitų požiūrių priemaišos. Žmogus nėra pats sau kliūtis, bet jei jis užsikrečia išoriniais „virusais“, sėkmės nebus.

Iš 2013 m. rugpjūčio 27 d. pamokos pagal Mokytojo Kuko straipsnį „Izraelio paskirtis ir jo tautinė specifika“

Daugiau šia tema skaitykite:

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

Iš tamsos karalystės – į realų pasaulį