Klausimas. Išeitų, kad Kūrėjas pats didžiausias egoistas. Jis nori mėgautis mūsų taisymusi, kad gautume dėl Jo, ir pasieks to bet kokia kaina. Mes turime pasiekti tokį altruizmo lygmenį?
Atsakymas. Kūrėjas – tai absoliutaus gėrio savybė. Šiuo atžvilgiu galima sakyti, kad Jis – pats didžiausias altruistas, arba egoistas, arba dar kažkas, bet tai viena savybė! Jis nesikeičia! Kūrėjas – tai gamta, kurioje esame.
Esame „juodame rutulyje“, kurio savybė – absoliutus egoizmas, ir turime pamažu iš jo išeiti. Todėl apie Kūrėją galima sakyti viską, ką tik norime.
Kūrėjo noras – duoti. Jis egoistinis ar ne? Negalime kelti tokio klausimo, nes be šio noro Jis daugiau nieko neturi. Jis – tik noras duoti. O visi kūriniai – tik noras gauti. Jie tikslingai sukurti tokiais, kad būtų priešingi Kūrėjui, kitaip nebūtų kūriniais, atskirtais nuo Kūrėjo.
Bet kaip jiems prilygti Kūrėjui, kad užimtų tą patį lygmenį ir būti tokiems pat laimingiems, patenkintiems? Tam reikia, kad noras gautų galėtų gauti, bet tik su ketinimui duoti. Ir tuomet jo lygmuo prilygs Kūrėjo lygmeniui, nors ir bus priešingos Jam savybės – kūrinio prigimtis gauti, o ne duoti.
Tad mūsų darbas – įgyti ketinimą. Priklausomai nuo įgyto ketinimo „duoti“ galėsime naudotis savo noru gauti kiek tinkami. Mat tokiu atveju visi mūsų veiksmai bus nukreipti į davimą, būsime panašūs į Kūrėją, lygūs Jam, suprasime Jį, kitaip tariant, būsime tokie, kaip Jis.

Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Melsti vidinės davimo jėgos

Keliamoji noro jėga

Panašus į Šviesą

Klausimas. Visą gyvenimą sėdėsiu kalėjime. Mėginu užmiršti tai, ką padariau, ir negaliu. Kaip užmiršti?
Atsakymas. Nieko nereikia užmiršti. Apskritai nereikia apie tai galvoti. Mūsų mokiniai kalėjimuose moko integralaus ugdymo metodiką. Pasistenkite susitelkti į tai, ką jums dėsto, visiškai pasinerkite į šį mokslą.
Pakilsite į kitą savo egzistavimo lygmenį, ir nejausite, kad esate uždarytas. Priešingai, pasijausite laisvas, o visas likęs pasaulis – uždarytas.
Rekomenduoju tai atlikti. Tai nuostabi būsena. Dėkosite Kūrėjui už tai, kad atlikote visus tuos nusižengimus. Juk iš esmės ne jūs tai padarėte, o Kūrėjas, kuris taip jums suteikė galimybę dabar ramiai pasiekti Aukštesnįjį pasaulį.
Tad galite paversti savo įkalinimą tikrąja laisve.

Iš 2017 m. vasario 15 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinė ir materialioji laisvė

Svaiginanti laisvė, neribojama laikinos būties

Baimė subręsti

Klausimas. Galvojant apie patį baisiausią scenarijų, ar po trečiojo ar ketvirtojo pasaulinio karo išlikę milijonai žmonių nejaus kančių ir egoizmas vėl sumažės iki to lygmens, kuris buvo prieš 6000 metų?
Atsakymas. Ne. Egoizmas pereina iš kartos į kartą, ir kančios – taip pat. Iš esmės jūs klausiate: jei mes šiandieną jaustume tas kančias, kurias išgyvena žmonės per baisias suirutes – uraganų, vulkanų išsiveržimo, atominių bombų sprogimo metu, tai turėtume galimybę teisingai pasirinkti kelią?
Tai netinkamas klausimas, nes tokiu atveju kelias nepasirenkamas, tokiu atveju žmogus tiesiog kenčia. Tai ne pasirinkimas. Gamta taip nedaro. Ji nori, kad žmogus sąmoningai pasirinktų naują vystymosi pakopą. Kitaip tai – ne pasirinkimas.
Perėjimas nuo negyvojo lygmens į augalinį, nuo augalinio į gyvūninį vyksta, patiriant gamtos smūgius. Mūsų pasaulio žmogus – to paties veiksmo rezultatas. Tačiau dabar turime pakilti visiškai kitu būdu, todėl ir ateina ši metodika, vadinama kabalos mokslu.
Dabar turime sąmoningai pakilti į kitą lygmenį – tai labai svarbus atskaitos taškas. Nes po negyvojo, augalinio ir gyvūninio vystymosi būvio, kuriam šiandieną priklausome, mumyse yra prielaida suvokimui, kad galime pakilti virš savojo aš.
Mes esame tarpiniame būvyje. Tarkime, tarp negyvojo ir augalinio lygmens yra koralai, tarp augalinio ir gyvūninio – „žemės šuo“, o tarp gyvūninio ir žmogaus – beždžionė. Taip ir tarp mūsų pasaulio žmogaus ir žmogaus iš aukštesniojo pasaulio egzistuoja kabalistas.
Kabalistas – tai tas, kuris turi gyvūninių šio pasaulio savybių, kita vertus, jis jau turi ir kitos pakopos savybių. Būdamas tokioje tarpinėje būsenoje jis kyla į viršų.
Toks kilimas vyksta ne veikiant instinktyvioms gamtos jėgoms, o sąmoningai.
Todėl mes tiek mokomės apie valios laisvę, apie tai, kaip turime elgtis grupėje, kurti tam tikrą būseną savyje ir aplink save, kad būtų įmanoma keistis.
Mes tarsi patys išstumiame save iš egoizmo ir pakeliame į naują lygmenį, kur mumyse pasireiškia gėrio jėga, priešinga egoizmui.
Taip egzistuosime dviejose jėgose: neigiamoje – egoistinėje ir teigiamoje – altruistinėje. Altruistinės jėgos mūsų pasaulio prigimtyje nėra, todėl turime ją pritraukti. Ir tada egzistuosime tų jėgų ryšyje ir pusiausvyroje. Tai bus mūsų būsimasis būvis, vadinamoji vidurinioji linija.
Aš tikiuosi, kad sąmoningai panaudosime valios laisvę, rasime tinkamą sprendimą ir pasieksime tokią būseną be pasaulinių karų.
Klausimas. Jei mes pasirinksime tinkamai, tai išvengsime apokalipsės ir kataklizmų?
Atsakymas. Jei nors maža žmonijos dalis suvoks, kad vienintelis kelias išvengti kataklizmų – tai laikytis kabalos mokslo metodikos. Juk kitos išeities nėra. Reikia tiesiog suvokti ir save supurtyti.
Klausimas. Kokia prasmė smūgiuoti žmonijai, jei tai nieko nekeičia?
Atsakymas. Susikaupusios kančios žmoniją atveda į būseną, kada ji vis tiek pradeda galvoti, ką daryti, t. y. papildomos kančios subalansuoja žmogiškąjį egoizmą.
Tarkim, vaikas nenori eiti į mokyklą – jam pradeda riboti malonumus: atima kamuolį, vėliau – dviratį, elektroninius žaidimus, kol jam nieko nelieka, kaip tik eiti į mokyklą.
Tačiau ir čia yra valios laisvė – galimybė rinktis. Mes visada esam riboti – negalima sakyti, kad pasirinkimas galimas, tik esant neribotai laisvei.
Tokiu būdu galime pasirinkti ir dvasingumą – tarp apdovanojimo ir baudimo. Todėl būtina suprasti visas sąlygas ir aplinkybes, kurios mus veda prie laisvės. Laisvė – tai ypatinga būsena, pasiekiama tam tikruose rėmuose.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išvengti karinių konfliktų

Kančių mažinimo formulė, 1 d.

Kančių mažinimo formulė, 2 d.

Komentaras. Yra tokia sąvoka kaip „chroniško nuovargio sindromas“. Mokslininkai teigia, kad tai panašu į diapauzę. Diapauzė – tai būsena, kurioje atsiduria gyvūnai, kai susiklosto nepalankios gyventi aplinkos sąlygos. Sulėtėja jų metabolizmas, kad išgyventų sąlygomis, kurios kitaip būtų mirtinos.
Atsakymas. Tai apsauginė egoizmo reakcija, kai jis negauna užpildymo, malonumo, todėl apsisaugo nuo kančios.
Žmonija vystosi, vystosi jos egoizmas, ir jis nesugebės savęs užliūliuoti. Ateis laikas, kai žmogus pasipurtys ir pasakys: „Aš privalau atskleisti gyvenimo tikslą, gyvenimo paslaptį, dėl ko mes egzistuojame. Negali būti, kad tik tam, kad miegotume“.
Būtent tai ir pažadins žmogų. Juk miegas tolygus mirčiai, tai šešiasdešimtoji mirties dalis, tik žmogus dar turi galimybę atsibusti ir kažką nuveikti. Ir jis pasinaudos šia galimybe.
Tai natūralus žmogaus vystymosi laikotarpis, kai jis nori į viską užmerkti akis, nes neturi sprendimo. Bet ateis kitas laikas, kai augantis egoizmas privers mus atsibusti ir pamatyti sprendimą.
Klausimas. Jūs norite pažadinti žmogų?
Atsakymas. Ne, jokiu būdu. Aš tik ruošiu medžiagą tai akimirkai, kai jis pats atsibus. Viskas turi vykti natūraliai, gamtai paliepus.

Iš 2016 m. gegužės 5 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svajoti numirti

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Klausimas. Dirbu dėstytoju 30 metų. Tapo labai sunku rasti bendrą kalbą su studentais, kurie gali sakyti viską, ką nori. Be to, mūsų dienomis matome reikšmingą jaunimo pažangumo, kultūros, atsakomybės sumažėjimą. Ar kabala siūlo kokį nors esminį sprendimą?
Atsakymas. Suprantu, kad žmonės ieško, juolab dėstytojai, kurie dirba su studentais ir mokiniais.
Tačiau esmė ta, kad tai auklėjimo problema, pedagogikos, juk auklėjimu niekas neužsiima, taip pat ir Jūs. Dėstote kokią nors discipliną, o kas per žmonės ją studijuoja ir kodėl jų santykis su tuo dalyku turi būti teisingas? Dėl ko jie turi būti mandagūs, o ne reaguoti bendrai priimtu slengu?
Jie kalba su jumis taip, kaip kalba tarpusavyje ir mano, kad tai normalu. Jie nepyksta  vienas ant kito dėl tokių žodžių, jiems tai įprasta kalba, – tai dėl ko turėtų su jumis bendrauti kitaip?
Nėra auklėjimo! Mokykla neauklėja vaikų!
Vaikų darželiuose ir mokyklose vaikams reikia aiškinti mažiausiai po dvi valandas per dieną, kas tai yra žmogus, jo charakteris, jo prigimtis, kokia berniukų ir mergaičių, merginų ir jaunuolių, vyrų ir moterų psichologija, kokie tarpusavio santykiai tarp lyčių, tarpusavio santykiai tarp jaunesnių ir vyresnių.
Bet aiškinti viską iš gamtos požiūrio taško: kaip visa tai mumyse sukurta ir kaip mes tai turime perdaryti. Visi mūsų neigiami proveržiai duoti tam, kad juos ištaisytume.
Reikia sodinti vaikus į ratą ir kartu su jais aptarinėti visas tas problemas. Tuomet mokymo sistema taps ir auklėjimo sistema. Tačiau kol kas to, deja, nėra. Dėl to kiekvienais metais daugės neigiamų reiškinių mokyklose ir kitose mokymo įstaigose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Vidurinis kelias auklėjant vaikus

Nuomonė (antrasis ES žmogus Frans Timmermans). Pirmą kartą per mano sąmoningos patirties Europos bendradarbiavime laikotarpį man atrodo, kad šis projektas iš tikrųjų gali žlugti. Europos Sąjunga susidūrė su tokia daugybe krizių, kad gali nuo jų neatsitiesti.
Maniau, kad Europa vystėsi būtent dėl krizių. Bet 2015 metais pirmą kartą suabejojau, kad jos dar gali mums duoti naudos.  Pasikeitė tai, kad dabar mechanizmas sugedęs ir krizės daugiau nesukuria naujos politinės energijos, kuri stumtų mus judėti pirmyn.
Egoizmas nustojo augti, krizės jo nebestumia pirmyn. Europa turi kelti sau strateginius tikslus. Migracijos krizės, terorizmo ir kaimyninių šalių nestabilumo fone ji negali apsiriboti vien tik smerkimu ir nuostolių ribojimu.
Komentaras. Egoizmas ne tik nustojo augti ir stumti mus pirmyn,  didesnio  vystymosi link, bet ir įgyja uždaros, integraliai susijusios vientisos sistemos struktūrą – dėl to mes negalime valdyti šeimos, savęs, visuomenės, valstybės, pasaulio – tai ir yra dabartinės krizės ypatumas.  Ir ištaisyti ją galima tik pakeičiant patį žmogų – kad atitiktų tokią ryšių sistemą, kurioje mes atsidūrėme.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur eina Europa?

Europa patiria sudėtingiausią laikotarpį

Kas apsaugos Europos Sąjungą nuo iširimo?

Klausimas. Koks skirtumas tarp kančios natūraliai vystantis ir greitinant laiką? Jei visas skirtumas – tik laikas, vadinasi, aš turėsiu sirgti šimtą kartų?
Atsakymas. Imkime pavyzdžiu neseniai įvykusį teroristinį aktą Prancūzijoje, Nicoje, kur žuvo daugiau nei 80 žmonių. Tai baisi tragedija, sukrėtusi visą pasaulį. Visas pasaulis jaučia šį smūgį, juk kiekvienas matuojasi šią situaciją sau, nes tai gali nutikti bet kur.
Tačiau galima buvo pervesti šias kančias į dvasinį lygmenį ir išvengti tragedijos. Kiek šios kančios pastūmėjo žmoniją gėrio link, į suvokimą apie vienybės būtinybę? Ne daugiau milimetro.
O vietoj to pakaktų tik nedidelių dvasinių pastangų, siekiant nors truputį sutikti su tuo, kad išsigelbėjimas vienybėje, visų suartėjime mūsų globaliame pasaulyje, šiek tiek suvirpinant savo širdį ir protą, taip neutralizuotume visas šias kančias.
Ir viena, ir kita stumia mus tikslo link. Bet kokias milžiniškas kančias reikia išgyventi, kad pasistūmėtume natūraliu keliu! Prireikė keturiolikos milijardų metų, kad išsivystytų negyvoji gamta žemės rutulyje. Porą milijardų metų vystėsi augalinis pasaulis, dar milijardą metų – gyvūninis. Ir dar šimtas tūkstančių metų praėjo, kad iš beždžionės taptume žmonėmis.
Pažvelkite, kokia laiko proporcija egzistuoja tarp negyvojo, augalinio, gyvūninio ir žmogaus lygmenų. Aukščiausioje, žmogaus, pakopoje vystymasis vyksta labai greitai.
Lygiai taip pat sukurta visa šiuolaikinė technika: greitesnė, jautresnė ir žymiai galingesnė. Juo didesnė gamtos jėga, tuo labiau ji yra paslėpta ir greičiau veikia. Čia slypi skirtumas tarp natūralaus kelio ir laiko greitėjimo. Galima buvo išvengti daugelio kančių ir pagreitinti laiką.
Klausimas. Tai reiškia, kad teroristiniai aktai vyks dar dažniau?
Atsakymas. Galima išvengti teroristinių aktų, jei naudosime vienijimosi metodiką, kurią siūlo kabala. O kol to nedarome, teroristiniai aktai vyks vis dažniau, juk pasaulis visą laiką juda pirmyn, mūsų egoizmas nuolatos auga.
Pasaulis nepasilieka ankstesnėje būsenoje, mokydamasis smūgiais – jis juda į priekį. Jis turi asmeninę vystymosi dinamiką. Egoizmas vis stiprėja. Ir todėl prieš 20 metų pakako vieno didelio smūgio per metus, kad mus kažko pamokytų, o šiandien reikia jau 20 smūgių per metus.
Juk mūsų egoizmas tapo didesnis. Tai tarsi vaikas, kuris tapo egoistiškesnis, žiauresnis, užsispyręs ir todėl tenka jį bausti labiau, nei tą, kuris tik truputį tingi. Todėl pasaulis gauna žymiai daugiau smūgių, nei prieš 20 metų. Ir jei nesivystysime Šviesos keliu, tai taip ir tęsis: smūgis po smūgio, vis daugiau ir daugiau.
Aš tik tikiuosi, kad tai nevirs gamtinėmis katastrofomis. Kol kas tai tik globalus atšilimas ir taifūnai, bet jei mes nepradėsime savo išsitaisymo, tai prieisime iki tikrų gamtinių kataklizmų.

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Kančių mažinimo formulė, 2 dalis

Eikime geruoju keliu

Klausimas iš feisbuko. Ką reiškia „jei ne aš sau, tai kas man“? Tai juk prieštarauja Jūsų visad sakomam teiginiui – „Nėra nieko kito, tik Jis“.
Atsakymas. Jeigu susimąstysime, tai iš tikrųjų išeina taip, kad jei ne aš sau, tai kas man padės? Žmogus turi rūpintis savimi tiek, kiek tai būtina, kad egzistuotų ir normaliai funkcionuotų.
O visa kita – „jeigu aš sau, tai kam aš?“ – kitiems. Bet tik po to, kai apsirūpinau būtinais dalykais, juk „be duonos nėra Toros“.
Klausimas. O kur šioje formulėje svarbiausio principo „Nėra nieko kito, tik Jis“ vieta?
Atsakymas. Šis principas ragina mus elgtis šitaip: turiu galvoti apie save tiek, kiek būtina ir ne daugiau, o visa kita (kas pranoksta būtinus dalykus) duoti kitiems, nes taip mane įpareigoja aukštesnysis valdymas.
Juk nėra nieko kito tik Jis – tik aukštesnysis valdymas, kuriam paklūstame ir privalome laikytis jo sąlygų, kad tinkamai egzistuotume.

Iš 2017 m. vasario 1 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas padės akliesiems?

Gali keikti, tik nepamiršk Manęs

Ką mums suteikia vienybė?

Klausimas. Kas yra sielos sudužimas? Kaip siela gali sudužti? Ar tai panašu į sudužusią širdį?
Atsakymas. Sudužusi siela – tai būsena, kai vienas didžiulis kūrinys staiga subyra į smulkias dalis, kurios nejaučia tarpusavio ryšio.
Šiandien būtent tokia ir yra visa žmonija. Ji nejaučia esanti tarpusavyje susijusi, priklausoma, nejaučia, esanti vienos visumos dalimi, kaip mūsų kūno ląstelės. Tai mūsų problema.
Kūrėjo užduotis – stumti mus pirmyn per tokius įvykius, kurie priverstų žmones pajausti būtinybę užmegzti tarpusavio ryšį ir susivienyti į vieną bendrą sielą.
O kol kas kiekvienas iš mūsų egzistuoja arba kaip jos fragmentas, arba kaip taškas, nejaučiantis savo būsenos bendroje sieloje ir tejaučiantis gyvenimą gyvūniniame kūne.

Iš 2016 m. lapkričio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Laisvo pasirinkimo pakopos

Vien kančių keliu, judant tik dėl smūgių, neįmanoma nieko pasiekti. Mums vis tiek teks išsivystyti iki Šviesos kelio, o smūgiai tik prailgins laiką.
Mes tiesiog taip prailginame savo kančias ir sulėtiname jų šaltinio suvokimą. Galiausiai, vienaip ar kitaip, teks jį pažinti ir pradėti su juo dirbti.
Tiesiog įsiklausydami į kabalistų patarimus, galėtume tuoj pat naudotis Aukštesniąja sistema ir pareikalauti iš Šviesos šaltinio, kad jis mus paveiktų. Jei mes patys imsime organizuotis į ratus pagal panašumą į ištaisytą sielą, formuodami ištaisytus ryšius ir stengdamiesi pakilti aukščiau savo egoizmo, tai Aukštesnioji Šviesa veiks pagal mūsų pastangas, įgyvendindama mūsų ryšį ir sušvis jo viduje. Tai vadinama Kūrėjo atskleidimu kūriniams šiame pasaulyje.
Būtent tuo ir užsiima kabalos mokslas – Kūrėjo atskleidimo kūriniams šiame pasaulyje metodika. Ir tuo labai sutrumpiname sau laiką ir kančias, juk iš karto einame Šviesos šaltinio, sukūrusio mūsų egoizmą, link ir reikalaujame, kad Šviesa viską ištaisytų. Todėl mums reikia pažadinti save, o ne kentėti.
Kančių keliu pamažu judame Šviesos kelio link, bet ypač lėtai. Kančių kelias yra aprašytas pranašų, juk jis tiksliai nulemtas – tai egzistuojanti programa. Pranašai, kurie buvo kabalistais, matė Aukštesniąją sistemą, dešiniųjų ir kairiųjų jėgų konfrontaciją joje, ir todėl suprato, kokias kančias būtinai turi praeiti mūsų norai, kad pasiektų galutinį išsitaisymą.
Jie rašo, kad gailestingos motinos virs ir valgys savo vaikus. Tai bus baisūs laikai. Mums rodo, kas atsitiks, jei neisime Šviesos keliu, greitindami laiką – kokių baisių fizinių kančių reikės, kad pastūmėtų mus kurti indą Šviesai natūralios evoliucijos raidos lygiu.
Pranašai gali aprašyti šį scenarijų, kadangi jis išplaukia iš bendros formulės: kančių kiekis, padaugintas iš jų kokybės. Tai vienintelis kelias, juk jis visas dangaus rankose. Bet pranašai nežino, kiek asmeninių pastangų mes pridėsime prie šio proceso. Niekas negali žinoti šito iš anksto, juk čia mums suteikta valios laisvė.
Tęsinys….

Iš 2016 m. liepos 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančių mažinimo formulė, 1 dalis

Eikime geruoju keliu

Dieviškasis patentas