Pateikti įrašai su šaknys žyme.


Dvasinis pasaulis ir mūsų kančios

Pasaulio struktūra

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš „Facebook“. Jeigu aš teisingai supratau, viso ko pradžia yra šaknyje – dvasiniame pasaulyje, ir leidžiasi šakomis į mūsų pasaulį.
Tuomet išeina, kad viskas, kas vyksta Žemėje, prasideda dvasiniame pasaulyje, – ir visos riaušės, ir vargai, esantys materialiame pasaulyje, yra dvasinės šaknies pasireiškimas? Šio teisinio ir socialinio chaoso pradžia kilo šaknų pasaulyje?
Atsakymas. Ne. Esmė ta, kad egzistuoja dvasinių šaknų leidimasis į mūsų pasaulį. Ir šiame leidimosi kelyje vyksta moralinė degradacija visų dvasinių jėgų, kol jos praeina būseną, vadinamą ,,sudužimu“, kuomet visos jėgos keičiasi į sau priešingas – žiaurias, egoistines jėgas, matomas mūsų pasaulyje.
Tai ir yra mūsų pasaulis – pats žemiausias, pats žiauriausias, absoliučiai priešingas dvasiniam pasauliui.
Klausimas. Ar galima pagal tai, kas vyksta mūsų pasaulyje, spręsti apie dvasines šaknis?
Atsakymas. Paversk viską į priešingą pusę, neapykantą – į meilę, – ir gausi dvasinį.
#229629

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus tiesos paieškose, I dalis

Dvasinių šaknų pasireiškimas mūsų pasaulyje

Dvasinė šaknis ir žemiška šaka

Komentarų nėra

Gyvenimo ilgumo istorija, I d.

Auklėjimas, vaikai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kiek žmogui svarbu žinoti pasaulio ir savo tautos istoriją?
Atsakymas. Žmogus, žinantis savo istoriją, jaučia, kad jis turi šaknis, stuburą, jėgą ir savo vietą pasaulyje. Jis gimė ne atsitiktinai, o kaip tęsinys daugelio kartų, kurios egzistavo iki jo ir sukūrė jam gyvenimą. Jis iš protėvių gavo kalbą, kultūrą, išsilavinimą, artimus ir tolimus giminaičius, net priešus.
Jis jaučia, kad paveldėjo šį pasaulį iš ankstesnės kartos ir yra šiame pasaulyje, nes supranta ir jaučia nesibaigiantį kartų kaitos procesą. Jam tai nėra istorija, o jo gyvenimas.
Žmogus gyvena šioje planetoje jau ne vieną milijoną metų, ir visa tai – jo gyvenimas. Iš kartos į kartą jis gyvena ir miršta, bet miršta tik jo išorinė dalis, o vidinė visą laiką atsinaujina ir gyvena toliau, vystosi.
Mes matome daugybę kūnų, kurie gyvena ir miršta, bet į tai turime žvelgti kitaip: kaip į visumą fizinių kūnų, kurie atsinaujina, tarsi gulasi miegoti ir nubunda.
Tada istorija tampa mūsų gyvenimu. Neverta žvelgti į istoriją kaip į kažką, kas buvo iki mūsų gimimo ar bus po mūsų mirties, – reikia pakilti aukščiau viso to. Aš noriu žvelgti ne į žmogų, o į tautą ar visas tautas.
Toks turi būti žvilgsnis į istoriją: niekas nemiršta, neišnyksta ir negimsta, o tiesiog vyksta labai ilgas procesas, prasidėjęs prieš milijonus metų, ir kas žino, kada jis baigsis.
Toks požiūris suteikia žmogui savo šaknų, pagrindo pojūtį. Jis nesijaučia vienišas, atkirstas nuo tikrovės, o priešingai, egzistuoja joje, vystydamasis kartu su ja. Jis yra tas pats žmogus, gyvenęs akmens amžiuje, o paskui variniame, bronziniame, geležiniame, kol šiandien priėjo iki plastikinio amžiaus. Visą istoriją aš apimu vienu žvilgsniu.
Žmogus negali egzistuoti be šaknų. Tačiau negalima užsidaryti vien praeityje, reikia visą laiką ieškoti saugesnės ir teisingesnės, tikros ateities, vis artėjant prie didesnio gamtos dėsnių suvokimo.
#221064

Iš 2018 m. sausio 7 d. 943-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio istorija pagal kabalą, I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, II dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, III dalis

Komentarų nėra