Klausimas: Poros gyvenime būna akimirkų, kai ji patiria didžiausią, su niekuo nepalyginamą  laimės pojūtį, nutvieksiantį kasdienybę ryškiu blyksniu. Pirmą kartą tai pajutę nustembame, kad kažkas panašaus apskritai įmanoma. Juk anksčiau apie tai net neįtarėme…
Atsakymas: Manau, kiekviena pora, jei tik ji kuria savo tarpusavio santykius remdamasi jausmu, o ne sausu išskaičiavimu, patiria bendrumo akimirkų, kai partneriai tarsi gyvena vienas kitame, persmelkia vienas kitą, kai tarp jų atsiranda toks rezginys, tarpusavio persismelkimas, nuo kurio nepabėgsi. Giminingumas, artumas, pasiekiantis vienybę, tiesiog svaigina, ir šiame meilės proveržyje jie pameta galvą.
Tačiau tai trunka tik keletą minučių, geriausiu atveju keletą dienų ir tik kartkartėmis – keletą savaičių. Čia daug kas priklauso nuo mūsų pačių, nuo laikotarpio, gyvenimo „juostos“, per kurią einame. O paskui „iliuzija“ dingsta…
Iš kur tai atsiranda? Tai kyla iš Gamtos, kad mes suartėtume vienas su kitu ir galėtume tarpusavyje sukurti tam tikrą derinį,  vadinamą „šeima“. Be šių akimirkų mes kaip ir gyvūnai sueitume „pagal grafiką“ ir vėl išsiskirtume, valdomi vidinės prigimties. Tačiau, kadangi esame žmonės, turime išsaugoti mūsų tarpusavio santykius metų metus ir todėl Gamta rodo mums pavyzdį, kaip tai daroma.
Ji rodo, kaip pratęsti šį vienybės ir abipusio įsijungimo karštį taip, kad jis atimtų žadą, „svaigintų“ ir nepaleistų, kad verstų nuolatos galvoti apie partnerį, viena vertus, įliedamas į mane gyvenimą, o kita vertus, neleisdamas kreiptis į  bet ką kitą, pripildydamas jausmus ir atimdamas protą… Šį pavyzdį matome viduje ir išorėje, bet, šiaip ar taip, jis ateina iš aukščiau, iš išorės, – įsiliepsnoja, o paskui gęsta.
Reikia mokyti žmones, kaip sulaikyti tokias akimirkas, kaip „pratęsti susižavėjimą“, jį stiprinant ir vystant, pasitelkus protą. Būtent padedant protui pajausiu ankstesnįjį jausmą, bet dabar jis jau bus subalansuotas: aš nepamesiu galvos ir galėsiu su juo gyventi daug metų, vystydamas ir prižiūrėdamas jį. Įsiliedami vienas į kitą mes su partneriu ne tik neprarasime  amo nuo emocijų pertekliaus, o galėsime dalytis įspūdžiais ir išgyvenimais, juos matuoti ir aptarinėti. Mes iš tikrųjų aiškiau perduosime vienas kitam mus jaudinantį  jausmą, stiprindami ir iškeldami jį kaskart vis aukščiau visų gyvenimo peripetijų, aukščiau įpročio, kuris iš visko atima skonį.
Štai kodėl prie jausmo reikia prijungti protą, kitaip tariant, metodiką ir mokslą. Turime mokyti žmones meilės.
Klausimas: Ar galima protu išmokti mylėti?
Atsakymas: Prisiminkime, kas įvyko, kai partneriai pirmą kartą pamatė vienas kitą. Tai galėjo įvykti per pirmąjį atsitiktinį susitikimą arba, priešingai, visus metus jų keliai kaskart susikirsdavo, bet vieną kartą jie staiga pajuto tam tikrą impulsą – iš tikrųjų pastebėjo vienas kitą, kiekvieno viduje tarsi „užsidegė lemputė“. Kodėl taip vyksta, mes nežinome. Panašias akimirkas siunčia pati Gamta. Tačiau mums tinkamai jų neprižiūrint, jos netyčia išeina – taip pat, kaip ir atėjo.
Tik itin retais atvejais šis jausmas išlieka ilgai – jei žmonės į tai linkę, nes dar tėvų namuose priprato jį saugoti. Apskritai labai svarbus įdirbis, kurį mumyse paliko ankstesnis gyvenimas: ar matėme panašius pavyzdžius namuose?  Ar tai įkvėpdavo? Juk paprastai mes atkuriame visa tai, ką sukaupėme šeimoje, kol augome.
Šiuolaikiniame pasaulyje skyrybos tapo norma ir vos ne taisykle. Sunku rasti sutuoktinį, kuris būtų ištikimas, kuris neįtarinėtų savo „antrosios pusės“, nepagalvotų apie skyrybas, nors ir kenčia bendrą gyvenimą, dažniausiai iš beviltiškumo. Ir todėl žmones būtina mokyti „meilės kursuose“. Neverta pasikliauti „spontaniškais“, atsitiktiniais, nekontroliuojamais blyksniais. Priešingai, mes priimame nutarimą, kad patys gimdysime ir puoselėsime tarpusavio meilę, ją vystysime. Mes nelaukiame jokių prošvaisčių iš nežinomo šaltinio, o tvarkomės patys. Ir tuomet, kad ir kas nutiktų  mūsų ilgo gyvenimo laikotarpiu, mes pajėgsime palaikyti meilės ugnį taip, kad ji nuolatos teiktų mums paramą, užtikrindama nuostabų, saugų jausmą, kuris šildytų mus visuose gyvenimo etapuose.
Aš jau mokykloje įvesčiau šį kursą , nelaukdamas, kol pasimetusios poros paprašys pagalbos ar patarimo nežinodamos, kaip susigrąžinti buvusį jausmą, kaip galutinai nenutolti vienam nuo kito iki pat visiškos šeimos griūties. Panašiai kaip ir kitų problemų atveju, čia visa esmė – auklėjimo trūkumas, supratimo, gebėjimų ir įgūdžių, be kurių tiesiog neįmanoma apsieiti, nebuvimas…

Iš 2012 m. liepos 30 d. 43-io pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės chemija

Šeimos santykių adapteris

Amžina meilė

Klausimas: Pagal statistiką santuokų tampa vis mažiau, o ištuokų – vis daugiau.
Kalbėjome, kad šeima turi ypatingą paskirtį žmogaus vystymesi, kad jis pereitų iš dabartinio lygmens į kokybiškai naują, integralųjį lygmenį. Kas tokio vertingo yra šeiminiuose santykiuose?
Atsakymas: Šiandien – visiškai nieko! Tai tiesiog egzistavimas, kuris niekam, apskritai, nereikalingas.
Žmogus jaučiasi žymiai patogiau vienas, kai yra pats sau šeimininkas. Jis be vargo gali apsitarnauti – jam nereikalinga antroji pusė. Yra medicinos įstaigos, pensija ir kt. – nieko netrūksta. Jei liūdna vienam – paskambino telefonu ar panaršė internete; ir štai jis jau turi draugą, draugę, bičiulių. Jie kartu keliauja pailsėti, susirenka į kompaniją ir t. t. Žmonės nenori jokio krūvio. Kol neatsiskleis santuokos nauda, ji neatsikurs.
Kažkada santuoka buvo būtina, todėl ir egzistavo. Turėjau pasirūpinti savimi: jei susirgau, man reikėjo slaugos; vaikams auklėti reikėjo kelių žmonių pagalbos: močiutės, senelio, auklės ir t. t. Žmogus negalėjo išgyventi vienas, nes reikėjo gaminti maistą, o kol pečių įkursi, kol malkų priskaldysi…
Šiandien to nebereikia. Šiandien žmogus perka prekybos centre pusgaminį, ir už dešimties minučių garuoja pietūs, pašildyti mikrobangų krosnelėje. Galiausiai galima papietauti kur nors kavinėje, valgykloje, restorane. Ir viskas, žmogus ramus, nieko daugiau nereikia. Yra televizorius, kompiuteris. Jei reikia pabendrauti, visada gali ką nors rasti, nes ir kiti ieško to paties. Be jokių pareigų.
Jeigu pora panorės, gali kuriam laikui susisaistyti pilietine santuoka, kuri niekuo neįpareigoja, ji visuomenei jau yra priimtina. O jei užsimanytų vaikų, tai gali juos gimdyti ir neformindami santuokos, nesvarbu. Šiandien moterys, netgi labiau nei vyrai, nepageidauja būti susaistytos santuokos saitais. Jos gimdo vaiką nuo vyro, manydamos, kad šis ryšys laikinas: „Tegu jis būna mano vaiko tėvas, o užauginsiu jį su kuo nors kitu, jei nesutarsim – su trečiu“.
Ir vaikams šiandien tai atrodo normalu. Jie nelabai suvokia tėvų, juk jie ir taip dėl kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir kitų dalykų nuo jų atitrūkę. Jiems tėvai – tai tiesiog per gyvenimą lydinčios būtybės. Šiandien vaikai pradeda labai anksti viską gyvenime suprasti ir kuria savo sociumo sistemą. Todėl tokie santykiai su tėvais juose lyg ir neatsispindi.
Anksčiau tėvai buvo vaikui mama ir tėčiu iki 20-ies metų. O šiandien vaikas sėdi jiems ant sprando iki 40-ies, bet tik finansiškai, o visa kita jis jau nuo penkerių supranta.
Todėl tokia santuoka – niekinė. Ji atgims tada, kai žmonės pradės suprasti, kad jie gali iš tikrųjų papildyti vienas kitą iki ko nors aukštesnio, būtino, kokiam nors ypatingam siekiui, egzistavimui. Vien tik! Turi būti prasmė, turi būti būtinybė, o kitaip – kam?

Iš 2012 m. rugsėjo 24 d. laidos „Socialinės aplinkos sukūrimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Psichologinis cementas

Prarastasis pagrindas

Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Šeiminiai santykiai

Video klipas rusų k.

Nėra didelio skirtumo tarp žmogaus pasiruošimo kurti teisingus vedybinius santykius ir santykius su visais kitais. Reikia turėti omenyje, kad teisinga santykių šeimoje sistema – tai stebuklinga galimybė pasikelti į naujo, ištaisyto pasaulio lygmenį.
Mums visiems reikės tai padaryti, kad pasiektume sėkmę visame kitame: versle, finansuose, garbėje, valdžioje, moksle, kad sugebėtume pamatyti pasaulį ir sureguliuotume jame ryšius, kad pasiektume laimėjimų smulkiuose sandoriuose ir tarptautinėje prekyboje.
Šeima – tai pati mažiausia, pasiekiamiausia ir nuolat veikianti laboratorija, kurioje žmogus gali dirbti, kiekvieną kartą keisdamas save ir kartu stebėdamas jam atsiveriantį pasaulį. Juk bandydamas pakeisti savo santykius su žmona, jis nedelsiant keičia sąlygas, lyg atlikdamas fizikinius ar cheminius bandymus, ir mato gautus rezultatus. Tada jis vėl keičia sąlygas, ir gauna naują rezultatą.
Tai mokslinis eksperimentas, kurio parametrai – mūsų tarpusavio santykiai.
Visas pasaulis nuo pat pradžių šitaip suformuotas, jeigu kalbame apie evoliuciją, poslinkį, galutinę formą, kurią turime pasiekti, norime to ar ne. Gamta turi programą ir galutinį tikslą. Veikiausiai, būtent todėl egzistuoja toks skirstymas į mažą šeimą, t.y. į sutuoktinių porą, ir platesnę, apimančią abiejų tėvą ir motiną, senelį ir senelę, visus kitus giminaičius. Toliau ratas dar labiau plečiasi iki visų mūsų pažįstamų, po to – to rajono, kuriame gyvename, miesto, šalies, tautos, o tada – kontinento.
Visas pasaulis skirstomas į tokius koncentrinius ratus, lyg plintančius ratilus. Ir visos bangos pradeda sklisti iš centro – šeimyninės poros. Todėl, jei sukursime teisingus vedybinius santykius, tai galėsime suderinti visų kitų rūšių santykius. Tai labai mums padės gyvenime.
Jei žinosiu, kaip pakeisti save ir sukurti visas įmanomas naujas santykių su savo žmona formas, o ji atitinkamai reaguos, būdama mano artimiausia aplinka, tai išmoksiu dirbti su visa likusia aplinka: darbe ir visose kitose vietose, kad užsitarnaučiau gerus atsakomuosius santykius.
Tai garantuoja žmogui sėkmę visuose ratuose, kuriuose jis yra. O iš esmės – tai svarbiausia gyvenime, nuo to priklauso, ar turi žmogus pinigų, garbės, valdžios, bendrai – sėkmės gyvenime, sveikatos. Tai lemia viską, nuo pačių artimiausių iki pačių plačiausių socialinių santykių visuomenėje, taip pat tarptautinius santykius tarp valstybių.
Jei tapsime naujais žmonėmis, kurie žino, kaip teisingai valdant save sukurti gerus atsakomuosius santykius su kitais žmonėmis, tai nebeatrodysime kaip šiandien – tarsi neprotingi vaikai, besipešantys smėlio dėžėje. Juk būtent taip dabar atrodo šalys ir ištisi kontinentai. Tada atsivers visiškai kitoks vaizdas.
Todėl, viskas, iš esmės, priklauso nuo to, kaip žmogus sugebės pasikeisti. Pats patogiausias ir palankiausias pasikeitimas įmanomas, rūpinantis šeima. Jei sutuoktiniai, dalyvaujantys integraliojo lavinimo kursuose pradės dirbti su savo santykiais, praktikuosis, jie išspręs bet kokias problemas.
Aišku, negalėsime išvengti apskritai visų pasaulio problemų, turėdami tiek porų, su kuriomis įmanoma dirbti. Juk pusė pasaulio – išsiskyrę ar vieniši žmonės. Tačiau porų yra pakankamai daug ir jos daro didžiulę įtaką likusiems.

Iš 2012 m. liepos 18 d. 31-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Prarastasis pagrindas

Apie šeimos žlugimą

Psichologinis cementas

Klausimas: XX a. viduryje radosi toks reiškinys kaip „švediška šeima“. Jos reikšmė dabar šiek tiek nublankusi. Švediška šeima – tai iš esmės juridiškai neįforminti tarpusavio santykiai. Švedijoje tada susidarė tokia ekonominė padėtis, kad įregistruoti oficialią santuoką buvo nenaudinga, ir daugelis žmonių gyveno šeimose, neįregistravę santuokos.
Jūs daug kartų kalbėjote, kad labai svarbu laikytis visų visuomenėje priimtų normų, kad iki galo įgyvendintume sąlygas: vyras ir žmona – viena visuma. Kodėl taip svarbu įforminti savo santykius, tegul net religiniu pagrindu?
Atsakymas: Žmogus – vis tik psichologinė sistema. Niekur nedingsi. Juk net religinė santuoka, nors mūsų bendruomenės toli nuo religingumo, kažkiek įpareigoja. Vadinkite tai, kaip norite: baime, prietarais, –  bet ir jauni, ir pagyvenę žmonės į tai atsižvelgia.
Todėl aš už tai, kad prie santuokos prisidėtų bet kuri kultūra, bet kuri religija. Tai vis dėlto suteikia tvirtesnį psichologinį pagrindą – ne dvasinį, o būtent psichologinį, dėl kurio žmogus privalo laikytis santuokos reikalavimų. Mūsų atmintyje,  pasamonėje egzistuoja tokios tamsios, užslaptintos vietos, kurios primena, kad santuoka buvo įregistruota dalyvaujant giminaičiams, daugybei žmonių, įforminta religine prasme, patvirtina, kad mes – šeima ir t. t.
Aš netgi šiam įvykiui suteikčiau daugiau viešumo – ne prabangos, kuri būtų susijusi su materialiomis išlaidomis, o žinomumo. Aš rodyčiau besituokiančias šeimas per vietinę televiziją, t. y. siekčiau tvirtumo iš esmės, kad kiltų kuo daugiau vidinių, psichologinių kliūčių skyryboms.

Iš 2012 m. liepos 8 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė, šeima ir kūrimo tikslas

Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Šeiminiai santykiai

Ateities šeima

Žmonių rūšis vystosi nuo menko egoizmo link didelio. Seniau žmogus natūraliai suprato, kad reikalinga šeima, be to, kuo didesnė – tuo saugiau. Taip instinktyviai jis pradėjo jungtis su kitais, išeidamas iš barbariškos būsenos.
Šeimos augo ir virto gentimis, o paskui išsiplėtė tiek, kad anksčiau tolimi žmonės tapo artimais. Iškilo kaimai ir miestai, giminystės ryšys užleido pirmenybę platesniam dariniui – tautai, gyvenančiai savo šalyje ir saistomai bendro likimo, bendro mentaliteto.
Šeiminis ryšys taip pat išsaugojo savo stiprybę, išliko kaip egzistencinė būtinybė iki pat šių dienų. Tik paskutinius dešimtmečius sugriovėme šiuos rėmus, suteikdami žmogui tokių paslaugų, dėl kurių jis jau nejaučia būtinybės kurti šeimą. Taip iškilo šeimos institucijos krizė – juk santuoka nebesiūlo ankstesnės naudos. Priklausomybės tautai jausmas lygiai taip pat svarbus žmogui.
Tačiau vystomės toliau, ir šiandien, norim to ar nenorim, mums kyla naujas pojūtis, apimantis visą Žemės rutulį. Juk šiuolaikinės technologijos ir komunikacijos padarė pasaulį mažą ir prieinamą. Šiandien jį persmelkia tvirtėjantis tarpusavio ryšys, atstumai trumpėja, sistemos vienodėja, ir mes artėjame prie vienos visumos būsenos.
Taigi, jei anksčiau „šeimos“ sąvoka, nors ir susilpnėjusi, plėtėsi iki šalies ir tautų ribų, tai dabar ji apima visą žmoniją. Auga migrantų srautai, tautos maišosi, trinasi sienos – viskas šiandien juda ta kryptimi.
Ką tokiame kontekste galima pasakyti apie žydų tautą? Jos branduolys – kabalistų grupė, sukurta Abraomo. Šie žmonės nebuvo niekuo tarpusavyje susiję, išskyrus vieną vienintelį dalyką: kažkuriame savo vidinio vystymosi etape jie pajuto, kad vienybė yra Kūrėjo suvokimo įrankis.
Kiti Senovės Babilono gyventojai irgi siekė Kūrėjo, tačiau kitaip – jie statė Babilono bokštą, norėdami egoistiškai prilygti Jam. Šios ambicijos augo visos istorijos eigoje: „Mes patys valdysime savo gyvenimą, mes vadovausime prekybai ir pramonei, mes užkariausime kosmosą, mes, mes, mes…“
Tačiau kai kurie babiloniečiai jau tada norėjo suvokti gyvenimo esmę, o ne tik tenkinti save visokiais malonumais. Juk gyvenimo tikslas – suvokti gyvenimo esmę. Todėl, kai atėjo krizė ir Babilono bokštas sugriuvo, tie žmonės išgirdo Abraomą, suprato, kad yra metodika, leidžianti prasismelkti į esmę, atskleisti Aukštesniąją jėgą.
Štai šiandien mes atsidūrėme analogiškoje padėtyje. Vienetai iš dabartinių pasaulio „babiloniečių“ renkasi į Bnei Baruch grupę, kad atskleistų Kūrėją. Jie ir vadinami „Izraelio tauta“.
Be to, yra „materialioji“ Izraelio tauta – palikuoniai tų, kurie kažkada išėjo su Abraomu iš Babilono, iš pirmosios visuotinės krizės. Juose liko rešimot – nueito kelio „pėdsakai“, mes turime rūpintis jais. Juk kiekviename iš jų glūdi buvusio kilimo ir sudužimo „ženklai“.
Dėl tos pačios priežasties jų nekenčia tautos: viena vertus, suduždami jie perdavė davimo kibirkštis visam pasauliui, o kita vertus, visi jaučia jų unikalumą ir tamsą. Unikalimą – dėl kibirkščių, o tamsą –dėl dabartinės padėties.
Daug ką dar atskleisime kelyje, bet kaip bebūtų, šiandien atėjo laikas kreiptis į tautą – Abraomo mokinių palikuonis, Senovės Babilono išeivius. Kaip rašo Baal Sulamas laikraštyje „Žmonės“, jie turi patys savo aplinkoje pažadinti žmonių ryšį. Šis ryšys turi remtis tik vienu pagrindu – meilės artimui kaip sau principu. Žydų tauta iš pradžių buvo įsitvirtinusi ant tokio pamato, ar gali ji šiandien būti atkurta kažkaip kitaip? Visi bandymai terodo, kad be tokio pagrindo ši tauta panaši į riešutus maiše – yra pasiruošusi išsibarstyti ir pasklisti po visą pasaulį, pirmai progai pasitaikius.
Todėl, rašo Baal Sulamas, „vienintelė viltis – kruopščiai susikurti visaliaudinį auklėjimą, vėl atskleisti ir įžiebti natūralią tautos meilę, užgesusią viduje, vėl atgaivinti tuos jos raumenis, kurie mumyse nebeveikia jau du tūkstančius metų, panaudojant tam visas tinkamas priemones.“
Jei liaudis neatgaus savo pagrindo, jai, žinoma, nepavyks išlaikyti šalies sienų ir įsitvirtinti. Dėl to ir visas pasaulis nesutinka su žydų sugrįžimu į savo žemę – jis dar nejaučia, kad jie suvokia save kaip tautą, kuri privalo gyventi Izraelio žemėje. Žydai gali įsikurti bet kur, ir daugelis jų išvis dar nesuvokia priklausomybės ir ryšio su savo tauta. Šį trūkumą jaučia ir jie, ir visas pasaulis, kuris reaguoja atitinkamai.

Iš 2012 m. rugpjūčio 13 d. pamokos iš laikraščio „Auma“ („Tauta“)

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai neapykanta – į naudą

Kaip vertinti Holokaustą?

Izraelis – tai visi žmonės, kurie trokšta Kūrėjo

Klausimas: Mes kaltiname egoizmą dėl visų mūsų nelaimių. Tačiau iš esmės, kas čia blogo – rūpintis savimi? Juk tai mūsų natūrali, pagrindinė savybė.
Atsakymas: Reikia suprasti, jeigu visą laiką rūpiniesi tik savo nauda, tai iš tiesų kenki sau, save riboji ir tau nesiseka.
Čia slypi momentas, kurį žmogus privalo giliai pajausti. Iš tiesų, yra žmonių, kuriems norisi „išeiti iš savęs“, iš savo ribotumo. Juose gyvena siekis „išeiti iš savo kūno“, praplėsti horizontus ir pamatyti pasaulį: „Kodėl jis egzistuoja, kam? Kas yra dar be šio gyvenimo?“
Ne visiems yra būdingas šis troškimas, tačiau šiandien, kai visas pasaulis kenčia, reikia žmonėms aiškinti, kad vienintelė galimybė išsigelbėti nuo nelaimių – tai susieti save gerais saitais su aplinka. Priešingu atveju griūna santykiai šeimoje, šalyje ir pasaulyje, niekas nepatiria malonumo, ir visi kenčia.
O svarbiausia, dėl tokių sugadintų santykių negalime apsirūpinti netgi kasdienine duona. Apsirūpinimo maistu sistema, klimatas – viskas griūva. Taip pat ir šeimoje, kur santykiai sugadinti, jau niekas neveikia.
Klausimas: Kodėl dėl to turėčiau nebesirūpinti savo asmenine gerove? Visi sutvėrimai gamtoje stengiasi pagerinti ir susitvarkyti savo gyvenimą. Nejaugi šis paprastas siekis yra mūsų problemų, pavyzdžiui, šeimyninių, priežastis?
Atsakymas: Tarkime, šeimoje pašlijo santykiai. Šaldytuvas pustuštis, krūva neskalbtų skalbinių – viskas eina velniop. Tas pats, tarp kitko, vyksta pasaulyje: teisingų, gerų tarpusavio santykių nebuvimas viską žlugdo. Viena žmonijos dalis tonas maisto meta į šiukšlyną, o kita – miršta iš bado. Milijardai išleidžiami sveikatos apsaugai, bet beveik visi kažkuo sergame.
Aišku, kad taip toliau tęstis negali. Todėl sutuoktinių pora ateina pas mus į kursus, pasiruošusi pasikeisti, ir mes jai aiškiname, kad nuo rūpinimosi savimi reikia pereiti prie rūpinimosi artimu, šiuo atveju, sutuoktiniu.
„Visus nusikaltimus padengs meilė“ – šis principas realizuojasi egoistiškai. Niekas nereikalauja iš žmogaus atsijungti nuo savojo egoizmo – reikia tik aukščiau jo sukurti naują požiūrį į tai, kas išorėje: į partnerį, į kitus žmones, į pasaulį, gamtą, ekologiją ir t. t.
Pasaulį reikia suvokti kaip „apvalų“, integralų. Kitaip tariant, tai, kas yra už tavo ego ribų, pradėk priimti kaip savo, kaip motina, prižiūrinti savo kūdikį. Tada jausiesi gerai.
Svarbiausia teisingiau, protingiau panaudoti savo egoizmą, bet ne visiškai jo atsikratyti. Sutuoktiniai nori egoistiškai pagerinti gyvenimą ir toliau laikosi šios linijos. Keičiasi tik požiūris į reikalą: atsižvelgiant į tai, kas vyksta pasaulyje ir šeimoje, yra tik viena metodika, mokanti pakilti aukščiau egoizmo ir panaudoti jį priešingam tikslui. Žiūrėk į partnerį kaip į savo asmeninių savybių veidrodį ir atitinkamai priversk savo egoizmą veikti atvirkščiai. Tada vietoje blogo prado tavyje staiga atsiras geras.
Svarbiausia šiuo atveju – sukurti „inkubatorių“, t. y. teisingą aplinką. Jeigu žmogus gyvens šiame „šiltnamyje“, jam neprireiks kažkokių ypatingų pastangų. Savo poveikiu aplinka aukštins jo akyse rūpestį artimu ir nurodys teisingą kryptį. Tada šis požiūris į gyvenimą jam taps natūralus. Tokiu būdu vaikas lengvai perima savo kompanijos moralės normas. Taip, sunkumų yra: pavyzdžiui, sutuoktinių poroms vis tik reikia „persiformuoti“. Tačiau šios permainos praeis santykinai lengvai ir maloniai, sveiksime kaip sanatorijoje.
Žinoma, žmogus ir pats privalo dalyvauti procese su jausmu ir supratimu, gera valia. Jo palaikymas yra būtinas, jis negali tiesiog ateiti ir pasakyti: „Perdarykite mane“. Tačiau vienaip ar kitaip, jis tikrai pajėgus su tuo sutikti ir nieko antžmogiško iš jo nereikalaujama.

Iš 32-ojo 2012 m. liepos 11 d. pokalbio apie naująjį gyvenimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Padaryti svetimą savu

Revoliucija šeimoje

Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Šeiminiai santykiai

Klausimas: Kaip sukurti integralius santykius šeimoje? Kokios savybės ir požymiai yra būdingi vyrų ir moterų elgesiui integralumo požiūriu? O gal integralioje metodikoje nėra tokios diferenciacijos?
Atsakymas: Yra tai, kas duota gamtos. Kiek besistengčiau, negaliu būti moteris: nei valymo, skalbimo, lyginimo darbuose, nei maisto gaminimo, neįstengiu per dešimt minučių sutvarkyti namų – man tam prireiks penkių valandų, o tvarkos nebus. Gamta nedavė vyrui tų įgūdžių, požiūrio, polinkio į viską, ką vadiname namais.
Tai moteriška problema, moters sritis, moters dalia, moters erdvė. Moteris turi šeimininkauti namuose. Ji turi jaustis šeimininkė, jausti, kad tai – jos.
Auklėjimo trūkumas mūsų laikais formuoja visiškai kitokį požiūrį į namus, šeimą, tačiau, iš principo, rūpintis namais moteriai duota gamtos. Pažvelkite į gyvūnus – bet kuris vyriškosios lyties individas susiporuoja ir išeina, o moteriškosios lyties būtybė gimdo, augina jauniklius, juos laižo, maitina, vedasi į medžioklę, moko, kaip tapti dideliems, ir išleidžia į pasaulį. Tai matyti visur. Taip sukurta gamtos, išskyrus, galbūt, tam tikrą periodą, būdingą, tarkime, paukščiams, kai jie drauge peri paukščiukus.
Pas žmones viskas sutvarkyta taip, kad vyras rūpinasi laimikiu, o moteris saugo namų židinį. Ir niekur nedingsi! Kuo arčiau gamtos mes būsime, tuo mums bus patogiau, komfortiškiau, tuo labiau mes sutarsime tarpusavyje. Mumyse vis tiek šios savybės egzistuoja ir mes niekaip nesugebėsime jų savyje nuslopinti. Kad ir kokie mutantai būtume, vis tiek mumyse išlieka prigimtiniai instinktai ir joks Holivudas, „juniseksas“ ir kitokios madingos tendencijos čia nepadės!
Todėl reikia kiekvienam suvokti savo vietą ir kalbėti apie santykines vyrų ir moterų teises ir pareigas. Jeigu to nebus, tai nebus nei šeimos, nei apskritai nieko, išskyrus neigiamą demografiją.
Taigi vyrų ir moterų vienodinimą turime užbaigti visiems laikams ir nešokti pagal įvairių partijų dūdas, neleisti tų partijų į valdžią, kad ir kokios jos būtų originalios reikalaudamos tam tikrų teisių vieniems ir tam tikrų – kitiems.
Aš nesu už teisių apribojimą ar vienų žmonių slopinimą kitų sąskaita. Aš už tai, kad mes bet kuriuo atveju mokytumėmės iš gamtos ir būtume maksimaliai panašūs į ją. Tai – pirma.
Antra. Mūsų pasjansas susidėlioja tokiu būdu: vyrui labiausiai turėtų rūpėti uždarbis, moteriai – šeima, vaikų auklėjimas. Niekur nuo to nedingsi! Matome, kad jeigu moteris tuo neužsiima, tai to nedaro niekas! Išeina, kad kita karta bus dar blogesnė už dabartinę. Vadinasi, reikia vis dėlto padaryti taip, kad moteris būtų ne užimta, o, atvirkščiai, laisva.
Mes jos neuždarome tarsi į namų vienuolyną ar pilį. Atvirkščiai, ji turi mokytis, lankyti universitetą (nepriklausomai nuo amžiaus, nors ir visą gyvenimą), studijuoti įvairiuose kursuose, kurie nuolat ją šviestų, kad ji taptų švietėja vaikams ir vyrui. T. y. motina, mama, besijaučianti namuose tikra šeimininke, dar turi jaustis šeimos švyturiu, iš kurio visa šeima gauna žinių, kuris formuoja požiūrį į gyvenimą, auklėjimą ir visa kita.
Juk vyras visada yra moters įtakoje. Kas neklauso žmonos ir kas slapta jos nebijo? Nes viską sprendžia mama – mes juk suprantame savo psichologiją.
Taigi labai svarbu, kad mes nuolat iškeltume moterį, suteiktume jai galimybę šviestis, prisipildyti. Ir per ją šis prisipildymas pereis likusiai visuomenei. Kitaip tariant, ji turi aktyviai dalyvauti tiek savo pačios vystymesi ir mokymesi, tiek ir šeimos narių mokyme ir auklėjime.
Jeigu mes neįvykdysime tokios revoliucijos, tai sužlugdysime šeimą, vaikus, demografiją, visuomenę ir t. t. Visa tai mes galime sutvarkyti per moterį. Tam būtinos tik nedidelės žiniasklaidos pastangos. Tai turi būti ne tik valstybinė, bet ir bendra pasaulinė programa.

Iš pokalbio apie integralųjį auklėjimą, 2012 m. gegužės 28 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Šeiminiai santykiai

Integralios šeimos paslaptis

Šiuolaikinė šeima

Tyrimas: Šeima atsirado dėl moters ištikimybės ir vyrų medžiotojų. Iš pradžių mūsų protėviai buvo kaip visi primatai: grupėje vyravo laisvi santykiai su visais, visa tai kiek koreguodavo patinų hierarchija, kiti patinai eikvojo daug jėgų konkuruodami dėl giminės pratęsimo.
Lemiamą vaidmenį šeimos susiformavimui turėjo moters pasirinkimas ir ištikimybė. Kažkuriuo mūsų vystymosi metu moterys liovėsi kreipusios dėmesį į patinų jėgą ir ėmė vertinti gerus grobio medžiotojus, galėjusius aprūpinti šeimą. Kitaip tariant, visiems patinams atsirado galimybė užkariauti žmoną ne prigimtine jėga, kovoje, o dovanomis. Kova už patelę neteko prasmės.
Galiausiai visuomenė, kurioje patelė paklusdavo stipriausiam patinui, pasikeitė į taikią šeimų bendruomenę, kurioje vyrai ieškodavo maisto, o moterys buvo ištikimos ir saugojo namų židinį. Būtent dėl moters atsidavimo, šeimos struktūra įsitvirtino evoliucijoje.
Išvada: Tikruoju šeimos vertybių saugotoju pasirodo yra vyras, pakeliui namo nepamirštantis nupirkti produktų, o ne tas, kuris virš visų karaliauja šeimoje. Ir šeimoje evoliucija veda mus į vienybę, o ne į valdymą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra šeima?

Dvasinė šeima

Vyras ir moteris – dvi stichijos

Šiandien šeiminių santykių kaip tokių nėra.
Net jeigu ir yra šeima, tai kiekvienas joje jaučiasi kaip atskiras elementas, nepriklausomas nuo savo partnerio. Negana to, vaikai jaučiasi nepriklausomi nuo tėvų arba bent labai nori, kad taip būtų. Ir tėvai nelabai nori, kad vaikai juos apsunkintų. Visi mes, valdomi egoizmo, nenoromis iš vidaus sugriovėme šeimos, vadinamojo namų ūkio, pamatus.
Dėl mūsų geresnės ateities būtina su tuo kažką daryti. Jei šiandien 70 proc. jaunų žmonių nenori vesti ir turėti vaikų, tai mūsų laukia liūdna perspektyva. Aš jau nekalbu apie tai, kad nebus kam maitinti senstančių gyventojų,– dabar jau su tuo susiduriame, ypač Europoje.
Turime sugrąžinti žmonėms šeimos gyvenimo žavesį, juk šiandien jo visiškai nėra! Viskas daroma priverstinai: moterys dar nori turėti vaikų, o vyrai – pasyvūs, jie apskritai nieko nenori.
Integralusis auklėjimas pasakoja žmogui apie ryšį tarp žmonių, skatina jo ryšį su kitais. Jis staiga pajunta švelnumą, meilę, kažkokius jausmus kitiems žmonėms, pradeda visus jausti daug labiau nei anksčiau. O šiandien žmonės visiškai liaujasi jausti vienas kitą, jiems pakanka bendravimo SMS žinutėmis.
Integralusis auklėjimas kelia žmogui gerų jausmų kitiems, žadina savitą grįžtamųjų jausmų jutiklį: jis tampa jautresnis tam, kaip kiti su juo elgiasi, kaip jis pats žiūri į suartėjimą, nutolimą. Jis reaguoja į tai jausmingiau, ir tokiu būdu jame nubunda dėl egoizmo prarastas kitų žmonių pojūtis, artumo būtinybė. Jis pajaučia, kad tarp žmonių slypi šilumos, džiaugsmo, sėkmės, pasitikėjimo šaltinis, o ne užsidarius savo bute kaip kriauklėje, aprūpinus save pensija, sveikatos apsauga ar dar kažkokia programa.
Šilumos, užuojautos, bendravimo poreikis, kurį ugdo integralusis auklėjimas, užaugins norą  atkurti šeimą.

Iš 2012 m. gegužės 22 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities šeima

Mūsų draugas egoizmas

Integralios šeimos paslaptis