Klausimas. Kodėl vyro dvasiniam vystymuisi taip reikalinga moteris?
Atsakymas. Nes moteris, viena vertus, jam padeda, kita vertus, jį papildo. Vyras vadinasi „plag guf“(pusė kūno), juk be moteriškos dalies jis – tik puselė. Ne moteris puselė, o būtent vyras. Jam būtina papildyti savo egoistinį norą iki reikiamos ribos, norint kilti ir vystytis.
Moteriai tai nebūtina. Ji jau pasiruošusi dvasiniam vystymuisi. Jei vyras nori pasiekti dvasingumo, jis turi būti susituokęs, o moteris – nebūtinai, nes tai nuo jos nepriklauso. Tačiau ji turėtų siekti sukurti šeimą.
Šeima ir vyrui, ir moteriai yra pati geriausia būsena, iš kurios išauga kabalistas ar kabalistė. Tačiau moteriai – kaip pavyks, o vyras privalo turėti šeimą.

Iš 2016 m. sausio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyras ir moteris – tokie skirtingi pasauliai, 1 dalis

Kelias meilės pažinimo link

Vyras ir moteris – dvi stichijos

Klausimas. Kodėl moterys jaučia didesnę priklausomybę nuo vyro iki skyrybų, o vyrai nuo moters – po skyrybų?
Atsakymas. Nežinau. Nebuvau išsiskyręs, nenoriu skirtis ir jokiu būdu niekam nepatariu! Geriau bloga santuoka nei geros skyrybos.
Kodėl vyras jaučiasi laisvesnis iki skyrybų? Mat jis nori būti laisvas, jausdamas žmoną, kaip kalėjimo prižiūrėtoją, kuri nuolat jį seka ir riboja, o kai jis skiriasi, tai jaučia, kad jam trūksta šių grandinių. Kaip įprasta, kiekvienas reiškinys turi savo pliusų ir minusų.
Reikia mokytis sugyventi vieniems su kitais. Mes turime suprasti vyro prigimtį, kuris siekia kažkur pabėgti, kaip mažas vaikas. O kita vertus, jo tokia prigimtis, kad jis vis tiek nori sugrįžti pas savo žmoną ir įsikniaubti į jos kelius, kaip mažas vaikas į motinos kelius. Visi mes esame prieštaravimų pilni gyvūnėliai.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sustiprinti šeimą?

Neištikimybė – pretekstas skirtis?

Už šeimos išsaugojimą!

Klausimas: Koks turi būti vyras šeimoje pagal kabalą? Kokios jo pagrindinės pareigos? Koks vaidmuo visuomenėje? Kas yra vyras kabaloje?
Atsakymas: Gamtoje yra dvi lytys, du kraštutinumai, du poliai – vyriškas ir moteriškas. Vidurinio poliaus nėra.
Yra dvi jėgos: Kūrėjo jėga – duodanti, daranti poveikį, emanuojanti jėga, ir kūrinio jėga – noras, stygius, tuštuma, kuris nori būti pripildytas, pritraukia prie savęs, viską sugeria į save.
Tai du poliai: teigiamas (vyriškas) – išskiriantis iš savęs, duodantis, ir neigiamas (moteriškas) – pritraukiantis, norintis prisipildyti.
Nuo pat pradžių kūrinys yra moteriškos giminės, kadangi visi turi tik vieną vienintelį norą – norą prisipildyti, kitaip tariant, sugerti, pritraukti prie savęs visa tai, ko nuo pat pradžių norime. Todėl mes visi Kūrėjo atžvilgiu esame moteriškos giminės.
Bet kaip mes skiriamės tarpusavyje?
Tie iš mūsų, kurie įveikia savo egoizmą ir eina kitų link, gali pakilti aukščiau savojo egoizmo ir, nepaisant noro sugerti į save, dirba davimui, meilei artimui, tam, kad rūpintųsi kitais, pripildytų kitus, vadinami vyrais.
O tie, kurie negali įveikti egoizmo ir taip pat kaip ir anksčiau nori tik prisipildyti patys ir galvoja apie tai, kad jiems būtų geriau, – tie kabaloje vadinami moterimis.
Kabaloje mes atskiriame lytis tik pagal dvasinius požymius: jei duodi, tai tu – vyras, o jei gauni, tai moteris. Be to, gali akimirką būti šioje būsenoje, akimirką – kitoje. Tai nepriklauso nuo kūno lyties.
Jei sieki dvasinio vystymosi, tai sieki tapti vyru dvasine prasme – tapti duodančiuoju.
Per visą vystymosi istoriją buvo daug moterų kabalisčių, ir jos dvasine prasme vadinosi vyrais ir buvo aukščiau visų kitų vyrų. Jos pagal dvasią buvo vyrai – tai žymiai aukščiau.
Todėl reikia žvelgti ne į fizinį, kūnišką vyro ir moters lyties apibrėžimą, o į tai, kas jis kaip žmogus – duodantis ar gaunantis.
Šiuo metu pasakyčiau, kad yra daugiau moterų, kurios siekia davimo savybės, nei vyrų.
Klausimas: Pasak kabalos, koks turi būti vyras šeimoje?
Atsakymas: Vyras šeimoje turi rodyti pavyzdį, kaip jis kyla aukščiau savo egoizmo. Pageidautina, kad šis pavyzdys būtų ne žemiškas (nors tai taip pat turi būti, kaip pavyzdys, ypač vaikams), o dvasinis, kad vyras rodytų pavyzdį, kaip siekti dvasinio vystymosi, ir vaikai imtų iš jo pavyzdį. Kadangi be to mūsų pasaulis uždus.

Iš 2016 m. birželio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, 1 d.

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, 2 d.

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, 3 d.

Klausimas. Kas lemia žmogaus norus? Skirtingiems vyrams patinka skirtingos moterys, o moterims – skirtingi vyrai. Dėl ko taip yra?
Atsakymas. Gyvūnai tiksliai jaučia, kas jiems geriausiai tinka. Patinas išsirenka pačią sveikiausią patelę, kuri gali pagimdyti sveikų palikuonių. Sau renkamės porą pagal tuos pačius principus: patį stipriausią ir sveikiausią, kad galėtume susilaukti sveikų vaikučių ir apsaugoti šeimą.
Iš tiesų, žmogus taip pat nesąmoningai vadovaujasi šiais principais. Nors mums atrodo, kad tai ne taip, ir mes slepiamės už gražių žodžių, tačiau iš tikrųjų potraukis vienas kitam – būtent tai.
Kadangi kiekvienoje gyvoje būtybėje egzistuoja visi keturi lygiai: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis, tai visi žmonės pagal savo charakterį skirstomi į keturis tipus: sangvinikas, flegmatikas, cholerikas ir melancholikas. Tai taip pat veikia renkantis partnerį.
Žmonių visuomenėje pasirinkimą lemia daug faktorių: išsilavinimas, įpročiai, priklausymas tam tikrai tautai, kultūrai. Dėl to gamtos duotas potraukis stipriai užmaskuotas. Jeigu nutrintume visą išorinę įtaką, tai kiekvienas vyras išsirinktų tokią moterį, kurios reikalauja jo kūnas, tinkančią jam pagal charakterį.
Tinkanti partnerė – ta, kuri mane papildo. Jausčiau, kad man su ja bus gerai. Juk ruošiamės kartu ilgai gyventi, skirtingai nuo gyvūnų, kurie susitinka tik trumpam, kad susilauktų palikuonių.
Vyras ir moteris tuokiasi, kad kurtų bendrą gyvenimą, į kurį įeina viskas: švietimas, kultūra, darbas, namų statymas, vaikų ir anūkų auklėjimas. Tai mus jungia tokiais ryšiais, kad nebesirenkame partnerio pagal prigimtinę trauką ir instinktus.
Mes vadovaujamės visuomenės  nuomonėmis, normomis, mada, kurie karta iš kartos – skirtingi.  Visos istorijos eigoje buvo manoma, kad patraukli moteris turi būti pilna ir neaukšto ūgio. Šiandien, atvirkščiai, visiems patinka aukštos ir liesos. Visa tai – išorinės savybės, tačiau ir vidiniai reikalavimai moterims pasikeitė.
Ankstesniais laikais iš moters buvo reikalaujama tik mokėti namų ruošos darbus, kaip galima geriau gaminti, tvarkyti, užsiimti vaikais, rūpintis giminės pratęsimu. Šiandien svarbus jos išsilavinimas, profesija, kultūrinis ir išsimokslinimo lygis, visuomenės statusas, sugebėjimas integruotis į visuomenę. Šie reikalavimai radikaliai pasikeitė per pastarąjį šimtmetį.
Jie nėra natūralūs, juk mes visi skirtingi, o mus visus matuoja pagal vieną ir tą patį matą. Dėl to jis kiekvienam tinka skirtingai, priklausomai nuo to, kiek yra artimas jo prigimtiniams poreikiams.  Kiekvieno žmogaus vidus turtingas, jis turi savo skonį, savitą nuomonę ir požiūrį į viską. O mus įstato į labai siaurus rėmus ir verčia į vienalytę masę.
Mokykloje, kiekvienoje klasėje, iš 15 mergaičių 5 yra vertinamos, o kitos – lyg būtų antros rūšies, nes neatitinka galiojančių standartų ir mados. To anksčiau niekada nebuvo.
Nebuvo tokių griežtų normų, ir kiekvienas matavo pagal savo skonį, klausydamasis savo širdies. Vieniems patiko apkūnios, kitiems liesos, vieniems aukštos, kitiems žemos, atsižvelgiant į kiekvieno vidinę programą. Taip pat vyrui patinka moteris, kuri primena jo mamą.
Šiandieninė visuomenė taip stipriai veikiama bendrų standartų, kad neleidžia žmogui teisingai realizuoti savo vidinių natūralių tikslų. Tai pagrindas visų mūsų visuomenės problemų, dėl to, kad žmonės susitinka, veda, susilaukia vaikų, o po to supranta, kad išsirinko visai ne tą, kad tai neatitinka jo vidinio noro.
Mes veikiame pagal modelius, primetamus visuomenės, ir dėl to esame nelaimingi.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, 1 d.

Meilės atgimimas

Melodija dviem balsams

Tyrimas. Jaunimas praranda susidomėjimą santuoka, jiems tai yra kažkas visiškai svetimo. Santuoka neturi nieko bendra su meile, gyvenimu kartu, vaikų gimdymu, jaunimas nustojo suprasti religinį santuokos pobūdį.
Jie supranta, kodėl tėvai šventė santuokas, bet patys nesiruošia eiti jų pėdomis. Be santuokų nebūna skyrybų, turto dalybų ir kitokio bylinėjimosi. 30 procentų merginų ir 50 procentų vaikinų neįtraukia santuokos tarp trijų svarbiausių įvykių gyvenime.
Aukštojo mokslo diplomo gavimas, kraustymasis į savo būstą, dideli pirkiniai (namas, automobilis), vaiko gimimas – visa tai šiuolaikiniam jaunimui daug svarbiau negu santuoka. Ji tapo formalumu.
Komentaras. Augantis egoizmas atskiria ir vis labiau tolina žmones vieną nuo kito. Suartėjimas galimas tik su Aukštesniosios šviesos pagalba. Jos veikimą sukelia kabalos mokslo studijavimas. Be šių studijų tapsime visiško žmonių susvetimėjimo liudininkais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apsiginkluoti aukštesniąja Gamtos jėga

Kodėl jie nenori tuoktis…

Vienišas arba gyvenimas atskirai

Komentaras. Paskelbti kasmetiniai Adlerio instituto tyrinėjimai auklėjimo klausimais. Apklausus tėvus, paaiškėjo, kad 48 % Izraelio tėvų praktiškai nesišneka su savo vaikais.
Apklausiant 300 Izraelio paauglių, kurių amžius nuo 13 iki 18 metų, 40 % iš jų patvirtino, kad praktiškai nebendrauja su tėvais, nežino nei jų istorijos, nei jų prosenelių istorijos – nieko.
Atsakymas. Tai suprantama, nes dabar kylame virš savo gyvūninio vystymosi lygmens, kur viskas buvo paremta tradicine namų santvarka, o tėvai ir vaikai buvo stipriai susiję vieni su kitais. Sūnus dažnai perimdavo tėvo profesiją, statydavosi trobą šalia tėvo namo ir t. t.
Seniai išėjome iš tokios situacijos. Vystantis pramonei visi patraukėme į miestus, o atsiradus įvairioms profesijoms suiro „tėvų ir vaikų“ ryšys.
Kai karta vystosi taip audringai, kai kas keleri metai keičiasi jos požiūris į pasaulį, tai čia ne tiktai vaikai, bet ir patys tėvai neatpažįsta savęs lygindamiesi su tuo, kokiais jie buvo prieš 5 metus.
Jeigu anksčiau vaikai palikdavo tėvų namus 18-20 metų, tai dabar vienuolikmetis dvylikmetis jau nebenori jausti, kad jis kam nors kažkuo įsipareigojęs. Tėvai jam įsipareigoję, o jis jiems – niekuo neįsipareigojęs.
Pakylame virš gyvūninio lygmens, kuriame žmonės susiję vienas su kitu tiktai fiziškai, pagal namų santvarką, paveldimumą. Ką gi šiandien tėvai gali duoti savo vaikams?! Jie negali perduoti vaikui savo auklėjimo, nes jis skiriasi nuo to, kurio reikia dabartinei kartai.
Netgi dabartinis švietimas – ne tas, su kuriuo jaunas žmogus galėtų eiti per gyvenimą, taip greitai viskas keičiasi. Vaikai nejaučia jokio poreikio bendrauti su tėvais, o tėvai nejaučia jokios traukos vaikams, nes nerealizuoja savęs per juos.
Esame labai įdomioje padėtyje ir, kuomet turi atsirasti būtinybė kartų ryšiui. Tai atsitinka, kai pereinama nuo vienos kartos prie kitos.
Perėjimas galimas, kai yra bendras siekis, gyvenimo tekėjimas, jo tikslas, kuris dabar po truputį išryškėja – kabala mums tai suteikia. Gyvenimo, visos kūrinijos tikslo pasiekimas – tai vienas ir tas pats, vienas ir tas pats tikslas. Tuomet vaikai gali „maitintis“ iš tėvų.
Tėvai turės, ką duoti vaikams, kurie nuo ankstyvojo amžiaus bus ugdomi namuose, ir taip gaus tinkamą pagrindą visam gyvenimui. Ir vienus, ir kitus trauks tas pats siekis, tėkmė, vidinis ir išorinis judėjimas. Jie turės, apie ką kalbėti, ką perduoti vieni kitiems.
Todėl atsiras ryšys tarp kartų, bet jau ne gyvūniniame lygmenyje, kaip tai buvo per visą žmonijos istoriją, o dvasiniame – sielų susijungimo lygmenyje.
Tuomet jie pradės atskleisti daug gilesnį dvasinį ryšį: kodėl būtent šie tėvai, o tai jų vaikai, kodėl tarp jų būtent tokie ryšiai, neaplenkiant ir materialių ryšių, kūnų lygmenyje. O dabar tai bus sielų lygmenyje.
Klausimas. Koks tuomet bus tikslas?
Atsakymas. Žmonijos tikslas – pasiekti visuotinį tarpusavio ryšį. Jis bus nukreiptas ir į šeimos saitus, kurie dėl dvasinio susijungimo tik stiprės. O materialūs ryšiai liks tame pačiame lygyje ir bus netgi dar labiau nepriklausomi.
Tai visiškai nauja tarpusavio ryšių sistema, kuri bus palaikoma visos visuomenės. Tad tarp tėvų ir vaikų egzistuos nauji santykiai, nauji ryšiai.

Iš 2016 m. vasario 29 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujoji žmonija tik po 15 metų

Pastūmėti pasaulį taisymosi link

Požiūris į augančią kartą, II d.

Klausimas: Asmeniškai man nėra nieko svarbiau už mano šeimą, vaikus, namus. Ir nors niekur nesijaučiu taip jaukiai ir šiltai kaip namuose, šeimoje ne visada būna viskas sklandu. Kur slypi šeimos paslaptis? Kokia turi būti šeima, kad mus palaikytų gyvenime, padėdama mums augti ir vystytis?
Atsakymas: Visų pirma, turime suprasti, kad šeima – tai natūralus reiškinys, ji tam tikra forma egzistuoja ir pas gyvūnus, kiek jos reikia augantiems jaunikliams.
Tą patį galima pasakyti ir apie žmones. Gimdamas bejėgis, žmogus visiškai priklauso nuo tėvų meilės, šie rūpinasi juo ir stato ant kojų tiesiogine bei perkeltine prasme.
Šeima ugdo žmoguje pirmuosius, pačius pagrindinius įpročius, kurie jį paskui lydi per gyvenimą, ir negalima jų atsikratyti. Juk jie virsta sąlyginiu instinktu, kuris egzistuoja amžinai. Šeima įskiepija vertybes, kurios visam laikui įsigali žmoguje. Tai gali būti geros arba blogos vertybės, bet jos diktuos žmogui jo elgesį, nori jis to ar ne. Nesąmoningai žmogus sieks sukurti tokią pačią šeimos formą, kokią turėjo vaikystėje. Sukūręs santuoką ir pagimdęs vaikų, jis vis tik nuolatos prisimins tai, kokia buvo jo tėvų šeima ir juos mėgdžios, stengdamas sukurti panašią šeimą.
Labai sunku atsiskirti nuo tėvų namų įtakos, nesvarbu, kokie santykiai egzistavo juose. Žmogus tiesiog priverstas grįžti prie tos pačios šeimos formos. Net jei jam buvo nemalonu tėvų namuose, jis kentėjo, nenorėjo, kad jo šeima būtų tokia, vis tiek nesąmoningai prieina prie to paties. Tai labai svarbu suprasti.

Iš 2015 m. vasario 15 d. 521-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimas į tarpžmogišką bedravimą

Mūsų laimės paslaptis

Šeima – kaip visatos centras

Klausimas: Ar reikia skatinti žmones kurti šeimas?
Atsakymas: Esame tokiame žmonijos vystymosi laikotarpyje, kai šeima krinka, ji nėra būtinybė. Perėjome senąją pakopą, atmetėme ją ir dabar turime pakilti į naują, o ji dar neužgimė. Todėl jaunimas permąsto vertybes: jie nenori nei šeimų kurti, nei vaikų gimdyti, nenori būti įsipareigoję vienas kitam.
Šis etapas laikinas. Jie turi rasti atsakymą į klausimą „Kodėl reikalinga šeima?“
Iš esmės, dabar kiekviename žingsnyje kyla klausimas „Ar verta?“ Žmonės turi surasti šeimos prasmę, kai jos tikslas nebėra vien reprodukcija, gyvenimo palaikymas ir pagerinimas. Šiandien paslaugų sritis taip išvystyta, kad šeima nebūtina. Juk man žmoną gali pakeisti bet kuris prekybos centras, bet kuri socialinė tarnyba, bet kuri moteris, be to, moteris gali būti kasdien vis kita.
Tačiau jeigu pajausiu, kad šeimos man reikia, tada, žinoma, sugrįšiu prie jos, bet ji jau bus nauja – ta pirminė visuomenės ląstelė, kuri pakelia žmogų į kitą egzistavimo lygmenį. Jei žmogus supras, kad šito jam reikia, tai su malonumu sieks šeimos ir ji bus normali. Jis jaus, kad šeimos padedamas kyla, įgyja naujus instrumentus, leidžiančius pajausti jo egzistavimą pasaulyje.
O visi buitiniai aspektai: buities technika, socialinės tarnybos ir kita specialiai sukurta pagal gamtos programą, kad mums nebereikėtų šeimos kaip materialiosios dalies, kad panorėtume jos kaip ypatingos, stebuklingos savybės, kuri padeda pakilti į kitą lygmenį.
Komentaras: Bet kiekvienas žmogus nori ką nors iš šeimos gauti: šilumos, bendravimo…
Atsakymas: Būtent tokioje integralioje šeimoje visa ir gaus. O svarbiausia, kad pradės jausti ir save, ir gamtą, ir pasaulį visiškai kitu lygmeniu. Jei pamatys, kad šeima suteikia jam tokią ypatingą būseną, tai sutiks ją turėti. Kitaip – nesutiks.

Iš 2013 m. rugsėjo 21 d. TV programos „Kiaurai laiko“

Šeimos santykių adapteris

Šeima – kaip visatos centras

Kongresas Sankt Peterburge. Paruošiamoji pamoka
Klausimas: Meilė turite galvoje draugystė, o draugystė – meilė. Kodėl tarp vaikų ir tėvų yra meilė, bet nėra draugystės?
Atsakymas: iš esmės, šiandien nėra nei vieno, nei kito. Mes esame padidinto egoizmo būsenoje, kai vaikai ir tėvai nejaučia meilės vienas kitam. Mes dėl to nekalti, tiesiog tai yra tai, kas yra.
Šiandien daug kas keičiasi žmonijoje. Žmonės nenori turėti vaikų, nenori kurti šeimos. Yra tokių, kurie sutinka kurti šeimą, bet nenori turėti vaikų. Ir priešingai, nori vaikų, bet nenori kurti šeimos.  Apskritai, viskas ne taip.
Mano jaunystės laikais viskas buvo šiek tiek kitaip. O šiandien žiūriu į jaunimą ir nesuprantu jų – juose visiškai kita prigimtis. Tai – ryški kartų kaita, laiko greitėjimas ir ateityje mūsų laukia  dar rimtesni pokyčiai.
Faktas tas, kad vyksta norų kilimas, kurie mumyse dar akivaizdžiai neišreikšti, bet jau atitrūkę nuo ankstesnės pakopos, t.y. mes vis labiau ir labiau tolstame nuo gyvūninio lygmens. Kitaip tariant, mumyse vis labiau ir labiau pasireiškia žmogiškoji prigimtis, žmogaus egoizmas. Todėl mes atitrūkstame nuo ankstesnio gyvūninio lygmens ir  mums dingsta natūralūs instinktai, kurie nukreipti į šeimos sukūrimą ir vaikų auklėjimą. Jie įgyja labai sąlyginį vaizdą.
Visa tai veda mus į išsitaisymą. Kol kas žmonės sukasi naujų bundančių juose norų poveikyje, o paskui jie suvoks juos, be to suvoks juos kaip kenksmingus. Kaip tai ištaisyti? Tiktai ištaisant savo ketinimą – dirbant su klaidomis.

Iš 2013 m. liepos 11 d. pamokos prieš kongresą Sankt Peterburge

Daugiau šia tema skaitykite:

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Šeima – kaip visatos centras

Visi žino, kad gyvenimas šeimoje nelengvas. Jeigu pora pasirenka augti bendrai, tuomet galima išskirti tris tarpusavio santykių „teritorijas“:
– Neskirstomoji teritorija – tai vieta, kur tarp mūsų karaliauja meilė.
– Bendroji teritorija – joje tarpsta sutarimas ir vyksta analizė. Tai – laisvo pasirinkimo vieta, kurią taip pat norėtume užpildyti meile.
– Privati kiekvieno teritorija, į kurią partneris kol kas visiškai neužeina. Joje žmogus turi savo požiūrį, kažkas jam priimtina, o kažkas – ne, netgi gali turėti visiškai priešingą nuomonę. Juk visi žmonės – sudėtingos sistemos.
Šios „teritorijos“ skirstomos į dar smulkesnes dalis, bet kol kas apsiribosime trimis.
Svarbu tai, kad be pirminės meilės kibirkšties neišsiversime. Santuoka be pirminio potraukio būtų tas pats, kaip sąjunga karališkųjų asmenų, kurie iki jos net nepažinojo vienas kito ir neturi bendro susilietimo taško – meilės. Šiuolaikiniai jaunuoliai dažniausiai tuokiasi, pagauti potraukio bangos, žadinami bent vienos kibirkštėlės, žybtelėjusios tarp jų.
Klausimas: Kaip gi partneriai turėtų elgtis, kad neišblėstų ši kibirkštis, kad plėstųsi bendroji „teritorija“?
Atsakymas: Pirmiausia kreipiamės į protą, o ne į jausmą. Juk šiltas jausmas, šmėstelėjęs kažkada, pradingo, o prisiminimą apie jį užklojo kitų etapų sluoksniai. Žmonės net nesupranta, kad tai – natūralus, hormoninis, materialus procesas, priklausomas nuo įpročių ir visokiausių dirbtinų bei nuolat kintančių standartų. Sakykime, kad jeigu nuo vaikystės esu pratęs prie šeiminių santykių artumo, tai jausiu pastovesnius jausmus ir vėliau. Jeigu partneris atitinka mano fizinę prigimtį, visa tai dar stipriau veiks pasąmonės lygmeniu.
Taigi, giminingo jausmo prošvaistė buvo spontaniška, neapgalvota – dabar gi norime įjungti protą, kad galėtume išanalizuoti šį blyksnį. Tik protas padės vėl ištraukti jį iš praeities – tos nuostabios praeities, kai žingsniavome susikibę rankomis ir mūsų širdys plakė vienu ritmu, kai neįstengdavome išsiskirti ir taip degėme jausmu, kad atrodydavome lyg amžinai besišypsantys bepročiai. Norime atkurti šį jausmą, kad jis pasaldintų mums gyvenimą ir suteiktų jam skonio, prasmės. Šitaip galėsime skleisti šilumą ir savo vaikams, kitiems artimiesiems. Be kita ko, daugybė tyrinėjimų rodo, kad harmonija šeimoje stiprina sveikatą ir lemia ilgaamžiškumą.
Štai kodėl reikia kreiptis į protą.
Pirma, susitariame tarpusavyje, ko ir kiek partneris gali reikalauti iš manęs, o aš – iš jo. Kiekvienas atsisako kažkokios savo komforto, kitaip tariant, savo egoizmo dalies, ir palaiko, padrąsina, kai partneris kreipiasi į jį dėl dienotvarkės, norėdamas pasitarti įvairiais klausimais. Rodome vienas kitam šį naują požiūrį kaip sektiną pavyzdį.
Antra: kiekvienas iš mūsų kreipiasi į kitą kaip į geriausią, svarbiausią, protingiausią, unikaliausią žmogų pasaulyje. Nebijome hiperbolizavimo, nevengiame aukštų frazių ir komplimentų – priešingai, ieškome jų. Sudarau tokių frazių sąrašą, pavyzdžiui, iš 20 eilučių, nors tai labai nelengva, ir naudoju jį kaip galima dažniau. Juk įprotis tampa antrąja prigimtimi – iš tikrųjų pradėsiu matyti savo „puselės“ savybes, kurias pats jai priskyriau.
Niekas nereikalauja, kad jausmai iš karto būtų nuoširdūs. Mintyse įsivaizduoju grožio karalienę pagal save: graži, nuovoki, puiki šeimininkė, ideali motina, patraukli, seksuali ir t.t. Ir stengiuosi elgtis su žmona taip, tarsi ji tokia ir būtų, kol iš tikrųjų įžvelgiu visas tas savybes joje.
Tokius pačius principus taikome ir darbui su draugais grupėje: nuolat aukštiname juos savo akyse.
Taigi, piešiu vaizduotėje geriausios pasaulyje žmonos pavidalą, apimantį visas gyvenimo sritis, visas situacijas. Tai nėra vien fantazijos – aš dirbu su savimi, kad tikrovėje elgčiausi su žmona taip, lyg ji ir būtų tas idealas. Tiesiog programuoju save ir mūsų santykius.
Klausimas: Išeitų, kad turiu ignoruoti tikrovę?
Atsakymas: Objektyvios tikrovės nėra. Visada matau tai, ką piešiu ant savo sąmonės drobės. Iš tikrųjų, nepastebiu partnerio, nors gyvename drauge. Taip esu prie jo įpratęs, kad tik retkarčiais už išorinio vaizdo įžvelgiu truputį gilesnių briaunų. Be to, vyrai iš prigimties yra paviršutiniški, o moterys vis tik žvelgia giliau, taigi, nagrinėjant tuo aspektu, jos lengviau įveikia išorines kliūtis.
Vienaip ar kitaip, nupiešęs sau idealą, aprengiu juo partnerį. Nuo tada jis tampa man būtent toks. Beje, esmė visai ne išvaizda. Iš vidaus persmelkiu visas jo savybes tobulumu, net jeigu tai ir egoistiška: „juk tai – mano žmona, vadinasi – ji geriausia iš visų“.
Suprantama, tam reikia pastangų: susiformuoju tokį požiūrį, lyg matyčiau prieš save nupieštą idealą. Visos pasaulio dorybės susitelkė joje. Mintyse pastatau ją ant pjedestalo, pasodinu į karalienės sostą ir, kas beatsitiktų, nenuleidžiu jos iš to aukščio. Viskas joje tobula, o jeigu kažkas man nepatinka, tai tik dėl egoizmo, temdančio man akis.
Kartoju: svarbiausia šiame paveiksle – ne išoriniai štrichai, bet pagarba, žavėjimasis, kuriuo persismelkiu, vertingumas, kurį idealas įgauna mano akyse. Būtent šią vertybę, šį požiūrį ir perkeliu į partnerį. Niekas netrukdo man nukreipti savo vaizduotę reikiama kryptimi ir užprogramuoti save atitinkamam požiūriui.
Atliekame šį vidinį darbą su partneriu – drauge, sąmoningai, prasmingai. Aptariame šį darbą, rodome pavyzdžius ir visose situacijose žvelgiam vienas į kitą, kaip į idealą. Taip, iš tikrųjų matome truputį kitokį vaizdą (nors vėliau ir tai pasikeis), bet pabrėžiame naują požiūrį, kol kas dirbtinį, bet rimtą.
Sakykime, namuose tvyro betvarkė, kurios negaliu pakęsti, – bet vis tiek elgiuosi su žmona taip, lyg ji būtų viską sudėliojusi į vietas. Aš priimu tvarką tokią, kokią mato ji. Net neieškau pateisinimo – iš anksto noriu ir nusiteikiu matyti tobulumą joje ir visame kame, kas nuo jos priklauso.
Tai ir yra sąmoningos abipusės nuolaidos, egoistinio požiūrio atsisakymas. Šitaip veikdamas po savaitės aptinku, kad viskas pasikeitė: pasirodo, iš tikrųjų matau, kad ji tobula, kaip ir ji mato mane esant tokį. Bendrojoje mūsų teritorijoje pražydo meilė…
Kaip sakoma, be darbo ir žuvelės iš eketės neištrauksi. Meilė ateina tada, kai rodau partneriui, kad priimu jį, kad jo geidžiu, nežiūrint viso to negatyvo, kurį jame matau. Rodau meilę, kaip savo kūdikiui, kuris man visada nuostabus, koks jis bebūtų.
Galiausiai „pasaka“ taps tikrove, ir išaugusiai bei sustiprėjusiai mūsų meilei nebereikės jokių „triukų“. Bet kokios problemos tik suteiks mums naujų galimybių siekti kompromisų, nuolaidų ir sustiprinti meilę.
Todėl ir sakoma, kad meilė uždengs visas nuodėmes. Meilė negali augti be jų. Juk jeigu ne jos, aš ir nepažvelgčiau į žmoną. O dabar kiekvienas mestas žvilgsnis būtinai atskleidžia man kažką negero – tokia jau ta žmogiškoji prigimtis.
Štai ir prasideda darbas, kurio turime išmokti, kad žvelgtume į gyvenimą objektyviai, nepriklausydami nuo savo norų, spėlionių ir aistrų. Mes patys kuriame pasaulį – ne priimdami trokštamus dalykus kaip esamą tikrovę, bet savo požiūriu drauge iškeldami juos iš nebūties, kol šie užima buvusios iliuzijos vietą.

Iš 2012 m. liepos 30 d. 43-iojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė: trumpas blyksnis ar negęstanti liepsna?

Šeima – kaip visatos centras

Šeimos santykių adapteris