2010-01-22 Laida „Klausk kabalisto“ rusų k.
Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).
| [media 1] |
| [media 2] |
Ankstesnės laidos:
Komentarų nėra
2010-01-21 
Pradedant skaityti knygą „Zohar“, pirmiausia būtina susitelkti – kad teisingai ją suvoktum. Ši knyga – uždara, slapta, užšifruota, jai suprasti reikalingas ypatingas kodas.
Kaip mums atspėti kodą ir tarsi seifą atskleisti šią knygą?
Raktas į knygą „Zohar“ – tai teisingas tikrovės suvokimas. Parašyta: „Žmogus – tai mažas pasaulis“, – štai čia ir slypi visa paslaptis!
Pasaulis, kuriame aš jaučiuosi esąs, viskas, ką aš jaučiu, – visa tai yra mano viduje. Kiekvieną žmogų, kurį matau šalia savęs, suvokiu savo smegenų viduje.
Galiu prisiliesti prie visko, ką matau, išgirsti ir pamatyti tai, pajusti išorinius kvapus ir skonius, t.y., mano jutimo organai piešia man, kad aš susitinku su kažkuo, esančiu mano išorėje.
Kabalos mokslas tvirtina, kad egzistuoja tik noras ir nieko daugiau. Šis noras skirstomas į penkias dalis: rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas.
Visus įspūdžius aš suvokiu savo noro viduje, ir man tik atrodo, tarsi anapus manęs yra kažkoks išorinis pasaulis. Nežinau, kas yra išorinis, – tai tiesiog kažkoks pojūtis, kad objektas nėra mano viduje.
Taip aš įsivaizduoju realybę, kur mano noras pasidalijo į dvi dalis: mane ir išorinį pasaulį, arba, kalbant kabalos mokslo terminais, – į 1. šaknį, 2. dvasią, 3. kūną, 4. rūbą, 5. rūmą (išorinė erdvė).
Šaknis, dvasia, kūnas – tai savęs paties pojūtis, o rūbas ir rūmas – reiškiniai, kurie man atrodo išoriniai. Tačiau man taip tik atrodo.
Aš taip sukurtas, kad dalį savo vidinio pojūčio suvokiu kaip atskirtą nuo savęs, kaip svetimą, išorinį.
Šis noras taip stipriai nuo manęs atplėštas, kad nejaučiu su juo jokių sąlyčio taškų. Kažkam skauda, aš nejaučiu. Kažkas miršta, aš nejaučiu.
Dar daugiau – jis taip atskirtas, kad net galiu mėgautis jo kančia – toks esu aklas!
Mūsų pasaulyje taip pat būna nukrypimų, kuomet kai kurie žmonės patiria malonumą patys sau keldami skausmą. Tai štai, pasirodo, visi mes – dar didesni mazochistai! Tik kadangi taip jaučiasi visi be išimties, tai laikoma norma…
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-01-21 
Žmogus pats sau privalo būti dvasinis psichologas – visą laiką stebėti, į kurią pusę nusveria savo „svarstykles“ – gėrio ar blogio, analizuoti ir dirbti su visomis savo savybėmis.
Privalome patikrinti kiekvieną savo savybę – kas ji tokia ir kur galutiniame rezultate jos vieta. Jose pradedame jausti Kūrėją.
Sistema, apie kurią pasakoja knyga „Zohar“, – tai mūsų savybių valdymo ir kontrolės sistema, o Kūrėjas – tai tas, kuris šių savybių viduje įgyvendina visus veiksmus.
Jis mums sako: „Pažink Mane – visose šiose savybėse, visuose veiksmuose ir visoje šioje sistemoje. Kitos susitikimo vietos neturime. Dabar pasakoju jums vieną istoriją. Pradėkite per ją pažinti Mane – kokias sukūriau savybes, kaip susiejau jas tarpusavyje, kaip galite jas patikrinti.“
Taip pamažu atskleidžiate sistemą, jos sąrangą ir veiklą, pradedate pažinti jėgą, skatinančią veikti. Taip mes susipažįstame.
Ši sistema – laikina ryšininkė tarp Manęs ir jūsų. Kai įvyksta Galutinis Ištaisymas, ji išnyksta, nes nebėra ko daugiau slėpti ir sieti – visuotinis ryšys jau yra.“
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-01-21 Laida „Klausk kabalisto“ rusų k.
Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).
| [media 1] |
| [media 2] |
Ankstesnės laidos:
2010-01-20 
Kai skaitome „Zohar“, nenoriu teoriškai aiškinti ir painioti žmogaus, kad jis apsigautų, neva kažką supratęs.
Visų šių savybių reikia ieškoti tik savo viduje – kaip mažas vaikas nesupranta, kuo skiriasi vienas dalykas nuo kito, taip ir tu nesupranti, o po to savaime suprasi.
Supratimas čia reiškia suvokimą – tu turi viską pajausti, kad pasakytum: „Aaa, štai dabar matau, gyvenu tame, jaučiu skonį!“ Reikia tik stengtis įsiskverbti į šio paveikslo vidų – ir tada suprasi!
Knyga „Zohar“ teoriškai nestudijuojama, čia nėra ko mokytis – tik įeiti į jį ir sužinoti. Ir tai visiškai taip pat, kaip vaikas pažįsta mūsų pasaulį.
Argi jis žino, kaip turi vystytis? Jis tiesiog ima iš pasaulio viską, kas tik įmanoma, ir taip auga. Ir tu taip vystykis. Tu turi turėti tokias pat mintis ir ketinimus mokydamasis!
Vaikas turi savo kambarį, visokius žaidimus, ji prižiūri motina – tai ir yra jo pasaulis. O tavo pasaulis, kuriame turi vystytis – tai knyga „Zohar“, ir elkis it kūdikis, kuriam reikia atskleisti šį pasaulį.
Vaikas neklausia, apie ką jam reikia galvoti – jis plačiai atveria akis ir burną, ir godžiai siurbia visą informaciją visais savo jutimo organais.
Tai ir vadinama suvokimu – kai iš pradžių jaučiu, o jau po to suprantu tai, ką jaučiau.
Jausdamas jau pradedu suprasti, kaip vieni dalykai susiję su kitais, ir kaip tai veikia mane, ir kas bus, jeigu kažką patrauksiu savęs link – tarsi vaikas, kuris iš savo žaislų mokosi, kas ir kaip veikia.
Taip mums reikia pajausti „Zohar“ – tai vienintelis būdas įeiti į dvasinį pasaulį, kito būdo nėra!
Smegenys čia nieko nepridės, nes tada teks naudoti žemiškąjį šio pasaulio protą ir pateikti materialius pavyzdžius. O tokiu būdu dvasiniame pasaulyje nieko nesuvoksi.
2010-01-20 
Klausimas: Kaip man įsitvirtinti grupėje, jei matau ją tik kompiuterio ekrane?
Atsakymas: Šį savaitgalį organizuojamas pasaulinis kabalistų kongresas, kuris vienu metu vyks dešimtyje skirtingų pasaulio vietų.
Kai kur susirenka šimtai žmonių, kai kur – dešimtys. Bet iš viso visame pasaulyje susirenka tūkstančiai žmonių. Jie trokšta pasijusti kartu! Būtina suprasti, kad susivienyti įmanoma tik sujungus mūsų taškus širdyje.
Pabandysime vienu metu visi kartu dalyvauti pokalbiuose, vaišėse, seminaruose, koncertuose, visuose veiksmuose. Svarbiausia – mintis! Privalau atsiminti, kad esu su tūkstančiais viso pasaulio žmonių, kurie trokšta to paties. Norui ir minčiai nėra atstumo! Tai jėga, sklindanti begaliniu greičiu, ir niekas jos negali sustabdyti. Minties ir noro jėga – pati stipriausia iš visų.
Todėl, jei pasistengsime susivienyti, be jokios abejonės, sukelsime savyje pokyčius. Nuoširdžiai tikiuosi, jog tai įvyks.
Mūsų pasaulinė grupė šiandien turi tiek jėgos, jog pajėgi kiekvienam padėti peršokti sieną ir patekti į dvasinį pasaulį.
Tam turime visas galimybes, tereikia pasistengti. Viskas priklauso nuo pasiryžimo susivienyti ir suvokimo, jog šio ryšio savo jėgomis sukurti neįmanoma!
Tai tokia pati būsena, kokia buvo Sinajaus kalno papėdėje. Mums iškelta sąlyga: susivienyti kaip vienas žmogus su viena širdimi. Bet visiems aišku, jog tai neįmanoma!
Mes stovime, apjuosę Sinajaus kalną (sina – reiškia „neapykanta“). Neapykantos kalnas skiria tave nuo manęs, tave nuo jo, visus mus! Ir yra mūsų taškai širdyje, susirinkę kalno papėdėje ir nieko negalintys padaryti.
Todėl tu reikalauji Kūrėjo atsiskleisti ir dovanoti Torą (Šviesą)! Jei galėtume patys susivienyti, mums nereikėtų Kūrėjo!
Jis sukūrė blogio pradą ir būtent šį blogį tu atskleidi, stovėdamas šio kalno papėdėje. Mes nesugebame susivienyti, nors taip stipriai to trokštame ir suprantame, kad neturime pasirinkimo, ir tai vienintelis mūsų išsigelbėjimas.
Todėl reikalaujame Toros kaip ištaisymo priemonės – tik Aukštesnioji jėga mus suvienys ir pavers vienu bendru dvasiniu indu, surinkdama visas jo atskiras dalis.
Tuomet Kūrėjas atsiskleis kūrinijai. Toros dovanojimas įvyksta, kai Kūrėjas tampa mūsų tarpusavio laidavimo liudytoju, garantu.
Būtent Jis palaiko šį laidavimą, o bendra davimo jėga sujungia mus visus.
O toliau mes jau patys tęsiame mūsų bendro dvasinio indo (kli) kūrimą, leisdamiesi į keturias dešimtis metų trunkantį klaidžiojimą po dykumą…
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-01-19 2010 m. sausio 22-24 d. vyks pasaulinis kabalos kongresas.
Kongreso centru bus Roma (Italija). Iš ten bus transliuojamos pamokos ir renginiai visam pasauliui.
Tuo pat metu vyks kongresas Rygoje, kurį organizuoja Baltijos šalių kabalistai. Į jį registruotis galite čia.
https://www.youtube.com/watch?v=1b5XQdMORIw
2010-01-19 
Klausimas: Skaitant „Zohar“ man nepavyksta susisieti su medžiaga. Ką daryti? Mes taip laukėme šios ypatingos akimirkos, kai atskleisime knygą „Zohar“, o dabar esame nusivylę.
Atsakymas: Baal Sulamas rašo, kad žmogaus gyvenime nėra nuostabesnės akimirkos, kai jis visiškai, stipriai nusivilia dėl visko, kas praeita, dėl savo pastangų, matant, kad jam niekas nepadėjo, kad nėra išsigelbėjimo priemonės ir jokios vilties, ir jo jau niekas nelaukia, jeigu viskas bus kaip buvę…
Ir tik tada (ne anksčiau) jis pajunta, kaip skleidžias jame vienintelė viltis ir reikalavimas, kuo dar galėtų pasikliauti Tik Kūrėju. Ir tada jis šaukia: „Išgelbėk!“ – ir pagalba ateina.
„Zohar“ studijavimas nėra paprastas mokymasis, kai mokydamasis įgyju žinių, t. y. tuoj pat gaunu apdovanojimą: „Stengiausi ir gavau“. Čia veikia kitas principas – „Stengiausi ir radau!“
Tikriausiai tikėjotės, kad atsiversite knygą „Zohar“, ir tučtuojau prasidės kažkokie stebuklai. Tačiau kas gali nutikti pačioje pradžioje?
Mano mokytojas Rabašas pateikdavo pavyzdį apie žmogų, kuris augino žąsį. Šis nusipirkęs žąsytę pradėjo kimšti jai į gerklę lesalą. Prikimšo ir tikrina, ar nepastorėjo žąsis? Nepastorėjo… Jis dar prikimšo jai maisto – o žąsis vis neriebi. Protingi žmonės jam sako: „Juk turi laukti mėnesį ar du, kad kažką pajaustum! O kol kas tu tik kimšk jai daugiau maisto, kol ji nevirs didele, riebia žąsimi.“
Lygiai taip pat auga vaikas – kiek mums reikia pasistengti, kol jis atsistos, ims vaikščioti, taps stiprus.
Taip pat auga ir mūsų siela. Kai žvelgiu į savo sielą, į tašką širdyje, ir laukiu, kol užaugs, turiu vertinti jį kaip kūdikį manyje, kuris ką tik pradėjo vystytis.
Ir reiks laiko, kol iš šio lašo išaugs siela.
Daugiau šia tema skaitykite:
2010-01-19 
Egipto vergijos istorija byloja apie dvasinį kelią, kurį keliauja kabalistų grupės.
Mes lyg ir pasiruošę išeiti iš Egipto į laisvę (iš egoizmo į davimo savybę), bet tai taip sunku – mes pergyvename ir „septynerius bado metus“, ir „egiptietiškas bausmes“, kad pajustume faraoną (blogąją egoizmo valdžią), slypintį kiekvieno viduje.
Kenčiu baisią vidinę kovą, juk kažkuri mano dalis sutinka išeiti iš Egipto (palikti egoizmą), bet vis tik aš nepasiruošęs bėgti.
Pabėgimas (Pesacho naktis) iš Egipto įvyksta netikėtai, tamsoje, skubant, iš baimės, dėl postūmio iš aukščiau – kai pajuntu jėgą, stumiančią mane pirmyn, davimo savybės link.
Tuomet būnu pasiruošęs bėgti į tamsą (taip jaučiama davimo savybė). Bet Kūrėjas išveda mane į laisvę ilgu keliu, apsuptą Faraono šalininkų iš „saviškių“ tarpo (erev rav).
Gal aš jau atitrūkau nuo „faraono kariuomenių“, tikrųjų egoistinių norų, bet su manimi pasiliko „gausi minia“ norinčiųjų maitintis iš dviejų lėkščių – tų, kurie likdami egoistiški, jaučia malonumą priklausydami Kūrėjui, neva dvasiniam pasauliui.
Šie norai laiko mus tremtyje ir neleidžia ištrūkti. O kai mes visgi bėgame, jie sugeba prisijungti prie mūsų, nes turi ryšį su Kūrėju.
Jie vadinami „gausiais“, nes metasi iš karto į abi puses ir nori valgyti nuo dviejų stalų vienu metu – tikėdamiesi gero gyvenimo šiame ir būsimame gyvenime. Jie ir tempia mus atgalios.
Kiekviename iš mūsų yra tokių norų ir ketinimų. Ir kai ateiname prie Galinės jūros, nebūname pasiruošę į ją šokti. Yra vienintelė ypatinga jėga, galinti padėti tai atlikti, nes ši jūra atrodo tiesiog kaip mirtis.
O kai pagaliau pasiekiame Sinajaus kalną, ši sąlyga –„susivienyti ir tapti kaip vienas žmogus su viena širdimi“ – būna be galo sudėtinga!
Žmogus po visų savo aiškinimųsi ir žingsnių dvasinio pasaulio link suvokia, kad jis nenori vienytis su kitais.
Bet ši sąlyga būtina, ir jam tenka sutikti: „Aš pasiruošęs, bet negaliu“… – „Bet jūs norėtumėte tokio abipusio laidavimo? Kūrėjas garantuos tai, o ne jūs patys! Norite?“
Ir tik kai sutinkame su tuo, iš viršaus gauname jėgų laidavimui – Kūrėjas atsiskleidžia žmoguje, kad suteiktų jam davimo savybę.
Tai labai ilgas ir sudėtingas procesas, ir knyga „Zohar“ ugdo jautrumą mumyse vykstantiems pokyčiams, kad galėtume įsivaizduoti kiekvieną detalę. Kadangi visa tai vyksta tik mano viduje ir niekur daugiau, privalau išmokti atpažinti ir suprasti šias savybes.
Kuo labiau įprantu prie tokio vidinio matymo, tuo labiau priartėju prie dvasinio suvokimo.
2010-01-19 Knyga „Zohar“, skyrius „Bo“, 51 d.
| [media 1] | [media 3] |
| [media 2] | [media 4] |
rašykite
prenumeruokite
