Knyga „Zohar“, skyrius „Bo“, 57 d.

Klausimas: Kiekviename filme būna pagrindinis herojus. Kas šio gyvenimo filmo pagrindinis herojus?
Atsakymas: Šiame gyvenimo filme pagrindinis herojus yra kiekvienas paprastas žmogus. Tik jis nesijaučia esąs aktorius, jis įsitikinęs, jog čia ir yra jo tikrasis gyvenimas!
Mūsų gyvenimas – lyg sapnas. Šiandien sapnavau sapną ir išgyvenau tokius stiprius pojūčius: ir džiaugsmą, ir baimę. Ko tik ten nebuvo! Pabudau, pagautas įspūdžių, gerų ir blogų…
Štai taip mes pabusime ir Gmar Tikune ir suprasime, jog tai tebuvo filmas.
Tai suprasime netgi anksčiau – kai „Zohar“ atskleis mums tikrąją mūsų būseną. Bet kol kas tu esi filme, jautiesi jame, negali atsijungti ir pažvelgti į save iš šalies.
Kai Šviesa atliks mumyse patį minimaliausią ištaisymą, ir tu prie savo vidinio noro prisijungsi kažkokią dalį išorinio, suprasi, jog tai tebuvo filmas, o tu – apsigaudinėjai.
Aš apsigaunu ne tik dėl išorinio pasaulio, bet visai nepažįstu ir paties  savęs! Manyje tiek sluoksnių melo…
Sapne galiu sau atrodyti herojumi, jojančiu arkliu, skrendančiu į mėnulį, – bet tai tik kinas. Nes po to pabundu savo lovoje…
Tik prisijungdamas išorinius kli ir paversdamas juos vidiniais, pamildamas artimą kaip patį save, atskleidžiu Šviesą, pabundu iš sapno ir pradedu gyventi tiesos pasaulyje.
Susivienyti mano norai gali tik tada, kai pasiekiu davimo savybę, juk prisijungiu nekenčiamą, išorinę savo dalį.
O tada pajuntu, kad išorinis noras net svarbesnis už mane patį ir esu pasiruošęs atiduoti artimui paskutinę savo pagalvę!
Ištaisau šią apgaulę – savo egoistinį norą, savo santykį. Juk Kūrėjas suformavo manyje šį padalijimą tik tam, kad galėčiau suvokti Jį.
Iš tikrųjų visi mano kelim yra išorėje, o aš tik turiu pakeisti požiūrį į save, – vietoje to, kad mylėčiau save taip, kaip šiandien, išeičiau išorėn, o tuos, kurie dabar išorėje – įkelčiau į save. Tuomet ištaisyčiau visus savo kelim.
Ir ką gi juose pajusiu? – Kūrėją, Aukštesniąją jėgą, kuri veikia manyje, ketinimą duoti, su kuriuo susivieniju!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvigubas gyvenimas“

„Gyvenimo beieškant“

„Tobulumas – sujungus šviesą ir norą“

Laida „Klausk kabalisto“ rusų k.

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -28“

„Klausk kabalisto -27“

„Klausk kabalisto -26“

Tarkime, kad dabar skaitome knygą apie mūsų organizmo funkcionavimą.
Joje aiškinama, kaip būtent dirba smegenys, širdis, kepenys ir kiti organai, kaip jie keičiasi tarpusavyje medžiagomis, kas vyksta, kai kažką jaučiame ar valgome, kaip cirkuliuoja kraujas ir kiti skysčiai, kaip perduodami elektriniai signalai, kaip veikia visa mūsų fiziologija.
Taip knygoje „Zohar“ aprašoma sielos (kli) kūno fiziologija, jo sandara, ryšiai, darbas.
Tarsi klausytume paskaitos apie žmogaus anatomiją ir fiziologiją: iš kokių dalių sudarytas kūnas, kaip veikia visos vieno organizmo dalys, kiekviena savo vietoje, pagal savo funkciją ir galiausiai jaučiama, jog jis gyvas, lygiai taip pat dabar skaitome medžiagą, kuri kalba apie mūsų sielą.
O mokydamiesi dėdami pastangas palaipsniui priartėjame prie mūsų sielos atskleidimo mums, o joje atskleidžiame visą pasaulį ir Kūrėją.

Iš 2010-01-18 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Ketvirta pamoka

Pirma pamoka

Antra pamoka

Trečia pamoka

Jeigu žmogus stebi save iš šalies tarsi nepriklausomas psichologas, tai pamato, kaip Kūrėjas jį valdo.
Tada jis gali teisingai reaguoti, pats save valdyti, kelti tikslą ir panaudoti visus savo pradus, kad jį pasiektų.
Visada reikia stengtis įžiūrėti, kas ir kaip mane valdo. Būna, jog neįveikiami norai it viesulas įsuka mane, prieš šiuos norus keliu rankas ir pametu galvą.
Beveik pamirštu, kad jie atėjo ir užvaldė mane, ir kad jie – tai ne aš.
Ir visgi būtina likti teisėju pačiam sau, būtina kovoti už galimybę dvasiškai prasiveržti.
Aš susidorosiu, jeigu rasiu papildomą jėgą, esančią už materialių norų. O tą jėgą gausiu tik iš teisingos aplinkos.
Yra mano kūniškieji norai ir yra aplinka su žmogiškaisiais pinigų, garbės, valdžios, žinių troškimais.
Kad vystyčiausi dvasiškai, privalau būti už šio rato ribų, tam tikroje trečiojoje jėgoje, kilusioje iš dvasinio pasaulio.
Turiu tašką širdyje, bet to nepakanka – man reikia grupės, reikia mokytis, reikia knygų ir mokytojo.
Man reikalinga didžiulė jėga, kuri iš visų likusių norų, kartu su jais pakels mane į dvasinį pasaulį.
Nesiruošiu jų nepaisyti – tiesiog ant jų pagrindo, padedant naujai jėgai galėsiu įgyti teisingą kryptį.
Tokiu būdu tarp kitų mano norų atsiradęs taškas širdyje padeda man surasti naują aplinką – naują pasaulį, be kurio taip ir likčiau be nieko.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip ištrūkti iš egoizmo vergovės“

„Dvasingumo imitatorius“

„Neprievartauk savęs – taisykis“

Klausimas: Labai daug moterų išgyvena priešgimdyvinę, pogimdyvinę depresiją. Kai kurios vartoja antidepresantus. Tačiau kai kurie žmonės vaistų atsisako. Ar gali kabala padėti išgyti nuo depresijos ar tai hormonaliniai procesai?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.)

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -28“

„Klausk kabalisto -27“

„Klausk kabalisto -26“

Klausimas: Kodėl Aukštesnysis nori duoti žemesniajam, jei yra „chafec chesed“ (kai nieko netrokštama sau) būsenos?
Atsakymas: Ne Aukštesnysis nori duoti žemesniajam, o žemesniojo rešimot (informaciniai genai) pažadina jį.
Mes gimdome vaikus ne todėl, kad patys norime tapti tėvais. Rešimot tų, kurie turi gimti, sukelia mums norą tapti tėvais. Būsimas žmogutis, kuris gims iš tavęs, per savo rešimot pažadina tavyje mintį jį pagimdyti.

Iš 2010-01-18 d. pamokos pagal „Įvadas į kabalos mokslą“

Meilė – tai siekis užpildyti kito žmogaus norus. Vadinasi, visų pirma turiu šiuos norus suprasti!
Jeigu mes artimi mentalitetu, realybės suvokimu, įpročiais, aš jį suprantu ir žinau, kaip jį pripildyti. Tai yra, aš galiu realizuoti savo meilę!
Meilė – tai fizinis arba dvasinis veiksmas, nesvarbu, koks. Svarbiausia, kad pripildau svetimą norą.
O ką daryti, jei aš jo nesuprantu? Reikia, kad tavo noras būtų kažkuo panašus į norą to, kurį myli.
Kabaloje tai vadinama „formos panašumu“. Suprantama, jog kiekvienas jaučiame skirtingus norus, bet jei tavo noro forma bus panaši į manojo, aš suprasiu tave.
Suformuoju savyje tavo modelį, tavojo noro vidinį panašumą ir taip suprantu, ką ir kaip galiu tau duoti.
Įsivaizduoju tavo norą ir tai, kaip aš mėgaučiausi, gaudamas tokį pripildymą. O kadangi žinau, kad tu nori to paties, – galiu tai išpildyti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tikros meilės artimui paslaptis“

„Meilė, šeima ir kūrimo tikslas“

„Absoliuti meilė“