Galutinis išsitaisymas (gmar tikun) – tai visiškas, galutinis egoizmo ištaisymas į davimą ir meilę, kai ego paverčiame priešinga savybe.
Čia mums padeda kabala. Pasitelkus jos metodiką Šviesa veikia egoistinį norą ir pamažu kelia jį į naujus norus – davimą, meilę, susijungimą su kitais. Tai rimtas mūsų esmės pokytis į tai, kas priešinga jai.
Klausimas: Ar galima sakyti, kad šis pokytis tai perėjimas nuo egocentristinio pasaulio suvokimo prie visuminio pasaulio suvokimo?
Atsakymas: Žinoma.
#264598

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas: Sakote, kad kiekvienas galiausiai turi atskleisti pusiausvyros su gamta formulę.
Nejaugi kabalos mokslas nori kiekvieną žmogų paversti mokslininku−tyrinėtoju, priversdamas jį atskleisti gamtos formulę?
Atsakymas: Bet tai labai paprasta formulė! Kiekvienas iš mūsų yra gamtos viduje ir siekia komforto.
Pusiausvyra ir yra lygties sprendimas, formulė, kaip atskleisti pačią komfortiškiausią būseną: kiek man reikia šilumos, drėgmės, maisto, kokio būsto, šeimos ir vaikų, pastovaus užmokesčio ir t. t. Tai mūsų pasaulyje ir reiškia pasiekti pusiausvyrą su gamta, patenkinti visus savo norus.
O gamta vysto mane taip, kad ši pusiausvyra visą laiką trikdoma – ir aš judėdamas į priekį turiu vėl bandyti ją surasti.
Mes visą laiką ieškome pusiausvyros. Netgi tada kai žmogus veržiasi į valdžią ar vaikosi uždirbti milijardus – jis tai daro jausdamas savyje tą poreikį, kurį nori pripildyti, subalansuoti, idant nusiramintų.
Dėl to vystymasis, apie kurį kalba kabalos mokslas, – tai pats normaliausias ir paprasčiausias kiekvieno žmogaus vystymasis šiame pasaulyje. Bet kiekvienas turime savo mažą formulę, kad šią pusiausvyrą pasiektume. Pusiausvyra reiškia, kad man yra taip gerai, kad jau geriau negali būti!
Tai vadinasi Galutiniu ištaisymu (Gmar Tikun), kai visi norai ištaisyti, t. y. visiškai pripildyti tuo, ko trokšta!
Man nereikia ieškoti kažkokios paslaptingos gamtos formulės! Jei pasiekiu visiškai patogų būvį, kai jau absoliučiai nieko nenorėčiau keisti, vadinasi, atskleidžiau bendrą gamtos pusiausvyros formulę!
Kitaip tariant, atrandu, kad galiu būti didelis ir klestintis ir ši forma, kurioje dabar atskleidžiu save, vadinasi „Kūrėju“ arba Gamta. Tarytum augau, augau ir galiausiai užaugęs tapau karaliumi ir matau: štai mano rūmai, štai armija, o štai tauta.
Kai žmogus jaučia, kad yra visiškai užpildytas, vadinasi, jis bus atradęs formulę, kuri reiškia − būti Kūrėju.

Iš 2010 m. gruodžio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Tarnaitė – savo šeimininkės įpėdinė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Universali gamtos formulė

Kur tavo protas ir širdis?

Išmokti gyventi po saule

Klausimas: Kaip realizuojasi rešimot?
Atsakymas: Visus rešimot rūšiuoja Šviesa (Šviesa AB − SAG). Įsivaizduokite, koks tai darbas: išrūšiuoti visus rešimot, likusius po to, kai sudužo bendra Malchut, norint atlikti visišką ištaisymą (Gmar Tikun).
Begalybės pasaulio Malchut visa savo apimtimi, kurią sukūrė Kūrėjas, visoje savo stadijoje dalet (4/4) atliko zivug (susijungimą, susiliejimą) su Galutinio Ištaisymo Šviesa. Ir visa tai sudužo į smulkiausias daleles. Nėra nė vienos savybės, sfiros ir ją sudarančios sub-sfiros, kuri liktų susijungus su kita. Jos nekenčia viena kitos.
Kiek daug skirtingų savybių dabar yra roš de SAG padaugėjus šių Šviesų, pakilus ten po sudužimo! To neįmanoma suskaičiuoti ir įsivaizduoti. Galutinio ištaisymo Šviesa yra priešais kli/norą Galutiniame Ištaisyme, o vietoj vienybės – neapykanta tarp jų. Ir visas šis kli visiškai sudužęs, pažiręs į duženas.
Ir dabar roš de SAG turi išrūšiuoti šį kli, sudužusį visose savo atskirose sfirose: ką pasiimti iš ten, kad būtų galima sukurti pirmąjį parcufą, ištaisytą bent kažkiek po antrojo apribojimo ir visokiausių kitų suvaržymų. Koks didžiulis ir sudėtingas darbas!
Kita vertus, kai ateina Šviesa, ji iškart apšviečia visą šią daugybę sudužimų, rešimot ir jos apšviesti jie nedelsiant tvarkingai išsirikiuoja – kiekvienas atsistoja į savo vietą. Šviesa surikiuoja juos, išryškindama, kas duoda daugiau, o kas mažiau, ir taip visi iš karto išsirikiuoja tarsi vienoje linijoje.
Tada iš nesuskaičiuojamos daugybės šių formų SAG paima teisingas formas ir surikiuoja jas. Tačiau kaip jis pasirenka šias formas?
Tai darbas, kurį atlieka ta pati Šviesa, kuri šviečia iš viršaus ir stebuklingu būdu iškart išsiaiškina, kas teisinga, o kas ne, pagal kokią savybę, kryptį, kokiu būdu suformuoti juos pagal tris linijas, iš viršaus į apačią, su ekranais, kad visi tarpusavyje susijungtų.
Jis surenka sudužusias dalis į pirmąjį sėklos lašą, iš kurios prasideda užuomazga. Ten yra viskas, išskyrus darbą, kurį reikia pridėti. Tačiau visą rūšiavimą atlieka Šviesa. Ir tada žemesnioji pakopa dirba. O išsiaiškinti žemesnioji pakopa niekada nesugebės.
Todėl mūsų pasaulyje net norėdami niekada negalėsime ko nors išsiaiškinti, išrūšiuoti, susijungti vieni su kitais. Niekada ir niekur! Mums reikalinga Šviesa, kad sujungtų visas mūsų atskiras dalis, juk mes irgi esame suduþusiame pasaulyje. O trokštame patys sutvarkyti, atkurti ir atgaivinti jį… Kokia kvailystė!..

Iš 2010 m. gruodžio 19 d. pamokos pagal „Mokymas apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Davimo genas

Kaip sutvarkyti mintis?

Dvejetainė skaičiavimo sistema: noras ir Šviesa

Klausimas: Kas yra klipa?
Atsakymas: Nekudim pasaulyje sudužus kelim (norams), tie sudužę norai, kuriais galima naudotis, yra atrenkami ABEJA pasaulių kūrimui.
O viskas, kas liko po šios atrankos, vadinasi klipa (žievė), netyrais norais.
Klipa – tai norai, kurių negalima naudoti (ištaisyti) iki pat Taisymo proceso pabaigos.
Klipa atsiranda aiškinantis ligos priežastį ir atskiriant ją nuo viso likusio kūno.
Serga visas kūnas (sudužusi siela) – skauda ir galvą, ir kojas, ir rankas, ir širdį, ir plaučius, visur jaučiamas tam tikras skausmas. Bet kodėl?
Išsiaiškinu, jog yra kažkokia mažytė negaluojanti sritis, kuri nuodija visą kūną, nes organizme viskas susiję.
Ir jeigu tą dalį, kurioje yra ligos šaltinis, atskiriu nuo viso likusio kūno, tai ta dalis vadinasi klipa.
Visą likusį kūną galima atgaivinti, ištaisyti – išskyrus šią sugadintą dalį. Ir aš visą laiką rūpinuosi, kad ši bloga dalis nesusimaišytų su kūnu, netrukdytų jam ir vėl neimtų skleisti jame ligos. Toks tad mūsų darbas su klipot.
Mes kaskart išaiškiname jas kiekvienoje savybėje, juk sielos kūne ši liga pažeidė kiekvieną ląstelę, kiekvieną organą, ir man reikia atskirti ligos šaltinį, o tai, kas liko – išvalyti ir ištaisyti.
Ir tada aš atstatau viską, kas tik įmanoma, išskyrus šią ydingą vietą, kurią išraunu, atskiriu nuo savęs.
Kitaip tariant, klipa tai norai, kuriuos man reikia išaiškinti, atskirti nuo sveiko kūno ir daugiau nesinaudoti, tada galėsiu ištaisyti kūną.
O kai atlieku šį darbą visu 100% ir visiškai padaliju norus į dvi  atskiras dalis: į sveiką ir sergančią – ateina Taisymo pabaiga (Gmar tikun), ir matau, jog klipą taip pat galima ištaisyti.
Kaip sužinosiu, kur geri norai, o kur klipa? Ateina AB-SAG Šviesa ir nuo klipos atskiria norus, kuriais galima naudotis.
Kiekviename nore ji mums parodo, ar noras „kad duotų“, ar „kad gautų“. Tai leidžia mums nustatyti kiekvieno noro vietą ir pagal jų panašumą Šviesai sukonstruoti iš jų kopėčias.
Kai Šviesa nušviečia norus, iš karto matyti, kurie iš jų Šviesos atžvilgiu artimesni, o kurie tolimesni, arba iš viso jai priešingi. Ir kad tai pamatytume, mums tereikia Šviesos!

Iš 2010-04-19 d. pamokos pagal knygą „Bei Šaar Kavanot“

Klausimas: Kiekviename filme būna pagrindinis herojus. Kas šio gyvenimo filmo pagrindinis herojus?
Atsakymas: Šiame gyvenimo filme pagrindinis herojus yra kiekvienas paprastas žmogus. Tik jis nesijaučia esąs aktorius, jis įsitikinęs, jog čia ir yra jo tikrasis gyvenimas!
Mūsų gyvenimas – lyg sapnas. Šiandien sapnavau sapną ir išgyvenau tokius stiprius pojūčius: ir džiaugsmą, ir baimę. Ko tik ten nebuvo! Pabudau, pagautas įspūdžių, gerų ir blogų…
Štai taip mes pabusime ir Gmar Tikune ir suprasime, jog tai tebuvo filmas.
Tai suprasime netgi anksčiau – kai „Zohar“ atskleis mums tikrąją mūsų būseną. Bet kol kas tu esi filme, jautiesi jame, negali atsijungti ir pažvelgti į save iš šalies.
Kai Šviesa atliks mumyse patį minimaliausią ištaisymą, ir tu prie savo vidinio noro prisijungsi kažkokią dalį išorinio, suprasi, jog tai tebuvo filmas, o tu – apsigaudinėjai.
Aš apsigaunu ne tik dėl išorinio pasaulio, bet visai nepažįstu ir paties  savęs! Manyje tiek sluoksnių melo…
Sapne galiu sau atrodyti herojumi, jojančiu arkliu, skrendančiu į mėnulį, – bet tai tik kinas. Nes po to pabundu savo lovoje…
Tik prisijungdamas išorinius kli ir paversdamas juos vidiniais, pamildamas artimą kaip patį save, atskleidžiu Šviesą, pabundu iš sapno ir pradedu gyventi tiesos pasaulyje.
Susivienyti mano norai gali tik tada, kai pasiekiu davimo savybę, juk prisijungiu nekenčiamą, išorinę savo dalį.
O tada pajuntu, kad išorinis noras net svarbesnis už mane patį ir esu pasiruošęs atiduoti artimui paskutinę savo pagalvę!
Ištaisau šią apgaulę – savo egoistinį norą, savo santykį. Juk Kūrėjas suformavo manyje šį padalijimą tik tam, kad galėčiau suvokti Jį.
Iš tikrųjų visi mano kelim yra išorėje, o aš tik turiu pakeisti požiūrį į save, – vietoje to, kad mylėčiau save taip, kaip šiandien, išeičiau išorėn, o tuos, kurie dabar išorėje – įkelčiau į save. Tuomet ištaisyčiau visus savo kelim.
Ir ką gi juose pajusiu? – Kūrėją, Aukštesniąją jėgą, kuri veikia manyje, ketinimą duoti, su kuriuo susivieniju!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvigubas gyvenimas“

„Gyvenimo beieškant“

„Tobulumas – sujungus šviesą ir norą“