10 kabalisto Šimono mokinių, sukūrusių knygą „Zohar“, – tai 10 ištaisytos sielos sfirų.
Todėl jie gali praleisti mums Aukštesnį švytėjimą (Zohar), Šviesą, ateinančią nuo Arich Anpin galvos. Tai Šviesa iš paties aukščiausio šaltinio, kuris tik gali mus pasiekti.
Mėgindamas rasti savyje kokią nors savybę, apie kurią pasakoja „Zohar“, privalau suprasti, kad netgi ant mano mažos pakopos manyje egzistuoja visos 10 sfirų, nors dabar ir neskiriu jų savo noro laše.
Tai kol kas tik noras be jokios krypties. Bet šiame sėklos laše jau yra viskas, kas paskui su ja atsitiks – visos savybės ir visas gyvenimas.
Ten trūksta tik mano pastangų, kurias turiu pridėti prie šios sėklos lašo, ir tada iš jos išaugs žmogus!
Pastangų reikia dirbant su aplinka, su grupe ir su knyga. Aplinka įteigia man didesnį ir svarbiausia, teisingą norą siekti dvasinio tikslo.
Kartais žmogus dega noru ir jam atrodo, kad jam grupė nereikalinga. Bet jis nesupranta, kad jo troškimas nepatikrintas ir negali būti nukreiptas į tikslą, jeigu jis neperleidžia šio noro per grupę.
Noras niekados nebus nukreiptas į Kūrėją, nes Kūrėjas atsiskleidžia ryšyje tarp mūsų, tarp sielų.
Todėl bet kurį savo norą turime perleisti per grupę ir gauti iš jos jėgų susijungti ir duoti.
Jeigu tu paprasčiausiai degi noru kabalai ir Kūrėjui, tai šitai kol kas nieko neverta. Tu dar netrokšti dvasinio pasaulio.
Privalai žinoti, kad dvasingumas – tai davimas, meilė artimam. O šito tau jau nelabai norisi…
Todėl savo didžiulį norą, su kuriuo atėjai, privalai perleisti per grupę. Tuomet pamatysi, kiek iš tikrųjų jis nukreiptas į dvasingumą.
Galbūt iš 100 kg noro, kuriuo degi, tau liks tik kokie 5 gramai. Bet šie 5 gramai bus nukreipti į tikslą, ir su jais tu tikrai galėsi kreiptis į Kūrėją.
O su tais 100 kg tu tiesiog sudegsi, stovėdamas vietoje ir niekur nejudėdamas.
Todėl turime įnešti savo dvasinės sėklos lašelį į teisingą aplinką ir gauti iš jos jėgų duoti, gauti kryptį, reikia, kad aplinka išminkytų mane kaip tešlą, kurią pašauna į krosnį, kad iškeptų duoną.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“

„Kūrėjas privers mus susivienyti“

„Naujasis pasaulis“

Antra dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 170 d.)

Trečia dalis (Knygos „Zohar“ pratarmė, 44 d.)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Iša ki tazria“, 172 d.)

Knyga „Zohar“, skyrius „Bealutecha“, 1 d.

Knyga „Zohar“, skyrius „Iša ki tazria“, 150 d.

Klausimas: Jeigu „Zohar“ tvirtina, kad viskas vyksta žmogaus viduje, kodėl mes materialiame, fiziniame pasaulyje kenčiame?
Atsakymas: O kas yra tas materialusis pasaulis? Tai tik aš savyje viską taip dalinu – į vidinį bei išorinį pasaulio suvokimą.
Man kol kas atrodo, kad kažkur anapus manęs, Haityje, vyksta žemės drebėjimas, dūžta lėktuvas, kyla gaisras. Bet tai tėra tikrojo realybės suvokimo trūkumas, o iš tikrųjų viskas vyksta manyje, tik aš to nejaučiu.
Tarsi kažkas vyksta su mano koja, o aš šito nejaučiu – lyg jai būtų atlikta anestezija.

Iš 2010.02.08 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Skaitydami knygą  „Zohar“, suprasti pradedame palaipsniui. „Zohar“ sudarytas ne aiškinimų pagrindu, o skaitymo, kurio metu pamažu atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis.
„Ima ilaa“ (Aukštesnioji visų mūsų Motina) vadinasi Bina. Ji mums skleidžia Šviesą, grąžinančią prie šaltinio.
Privalome tarsi kūdikiai, išplėstomis akimis ir praverta burna, pasistengti kreiptis į ją su teisingu ketinimu tapti vienu žmogumi ir panorėti atskleisti savyje davimo savybę.
To pakanka. Visa kita, kaip parašyta knygoje, pamažu savaime atsiskleis. Ką reiškia „pamažu“? – Taip, kaip mokosi kūdikiai.
Jie nežino nei vieno žodžio, nesupranta, kas vyksta, ir tik dėl troškimo sužinoti jiems atsiskleidžia tai viena, tai kita, ir jie staiga pradeda kažką suprasti. Taip jie atskleidžia pasaulį.
Tai normalus, natūralus būdas. Lygiai taip pat mums atsiskleidžia dvasinis pasaulis. Jeigu atsimintume, kaip augome ir atradome šį pasaulį, suprastume ir mūsų judėjimą dvasiniame pasaulyje.
Tuomet neturėtume jokių pretenzijų. Juk mes vystomės kaip kūdikystėje, niekas nepasikeitė.
Tada lengviau suprasime, kad iš mūsų nereikalaujama nei proto, nei ko kito – tik pajusti norą atskleisti dvasinį pasaulį, tapti nors truputį į jį panašiam.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Koks jis – knygos „Zohar“ pasaulis?“

„Knyga, kuri atveria mums akis“

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“

Antra dalis (Įvadas į kabalos mokslą, 170 d.)

Trečia dalis (Knygos „Zohar“ pratarmė, 41 d.)

Pirma dalis (Knyga „Zohar“, skyrius „Iša ki tazria“, 122 d.)

Laida „Klausk kabalisto“ rusų k.

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com (tiek vaizdo, tiek garso formatu).

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -32“

„Klausk kabalisto -31“

„Klausk kabalisto -30“

Nesvarbu, kaip jautiesi skaitydamas knygą „Zohar“: gerai, blogai ar išvis niekaip.
Tegul „Zohar“ įsilieja į tave ir ima veikti. Svarbiausia tęsti, kad ir kas man nutiktų.
Tai reiškia, kad pakylu aukščiau egoistinių įspūdžių, nekreipiu dėmesio į savo egoistinio noro pojūčius!
Baiminuosi, džiaugiuosi, esu nirvanoje, išgyvenu siaubą, susierzinimą ar painiavą – visa tai manęs nejaudina! Esu aukščiau to!
Nesvarbu, kad taip jaučiuosi, bet vis tiek tęsiu savo darbą. Viena nepriklauso nuo kito.
Pojūčiai yra mano egoizmo viduje, nore mėgautis, jame Kūrėjas tyčia su manimi taip žaidžia, o aš turiu kaskart pakilti virš šių pojūčių ir tęsti kelią, lyg nieko nebūtų nutikę: „Man nesvarbios nei tavo dovanos, nei bausmės – man reikalingas Tu pats! Ir neklaidink manęs visais kitais pojūčiais!“
Tik toks atkaklumas duoda rezultatų.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nebūna žemiškų problemų“

„Knygų knyga“

„Meilė viską keičia…“