Klausimas: Ką kabalos mokslas sako apie esamą momentą? Kaip jis padės mums šiame svarbiame pereinamajame etape?
Atsakymas: Mes gyvename ypatingais laikais. Mūsų pasaulis stovi ant slenksčio, nuo kurio kilsime į naują, vidinę, dvasinę – Žmogaus vystymosi mumyse – pakopą. Iki tol, kaip aiškina kabalos mokslas, vystėmės natūraliu būdu, paklusdami savo egoizmo impulsams.
Egoizmas vertė mus transformuoti visuomenę, keisti tvarką šeimoje, vystyti technologijas, perdalyti valstybes ir formacijas, keisti auklėjimą ir kultūrą. Mes visada krypom ten, kur skatino natūralus vidinis šauksmas.
Tačiau šiandien persisotiname. Pasaulis tartum nustoja mus aprūpinti malonumais. Jis daugiau mūsų netenkina ekonomiškai: mes jaučiame tam tikrą kliūtį, kuri trukdo tęsti kelią. Amerikietiškoji teorija apie vartotojišką visuomenę su begaliniu eksporto ir importo augimu, su neribotu technologiniu ir gamybiniu potencialu, išsisėmė. Dar daugiau, perėjome prie mažėjimo tendencijos, kritimo, kuris, pasak ekonomistų, bus ilgas ir nežinia kada pasibaigs.
Pasak kabalos mokslo, dabartiniu supratimu, jis apskritai nepasibaigs. Esamajame vystymosi etape mes realizavome savo egoizmą, o kartu ir supančios gamtos potencialą, sukeldami jai siaubingų sukrėtimų. Rezultatas – mes atsidūrėme ant bedugnės krašto – žmogaus vystymosi, visuomenės ir auklėjimo vystymosi, o kartu ir ekologiniu aspektu.
Šioje situacijoje mums reikia suvokti, kas su mumis įvyko. Ar ketiname ir toliau veikti ta pačia kryptimi? Juk mes tiesiog susinaikinome, akivaizdžiai pasirinkę klaidingus tikslus ir planus. Ar norime dar didinti vartojimą, naikindami aplinką? Ar norime klimpti savo „mechaniniame“ bėgime?
Vietoj savigriovos, kurios vis dar siekia politikai, ekonomistai ir didžioji žmonijos dalis, visiems žmonėms, jų bendruomenėms ir organizacijoms, kurios jau supranta, kas vyksta, reikia kartu ugdyti naują požiūrį į pasaulį ir į gamtą, kad pradėtume kitą kelią.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ant amžinybės slenksčio

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Nuomonė: ( M. Chazinas, ekonomistas): Įdomiausia pasirodė Lenkijos finansų ministro J. Rostovskio prognozė: „Europos elitas turi nuspręsti, ar jie nori, kad euras išliktų, − jeigu ne, tai turime ruoštis eurozonos išformavimui.
Išeitis paprasta: arba solidarumas, arba Europos žlugimas“. Arba Vokietija prisiima asmeninę atsakomybę išmokėti beveik visas visų Europos Sąjungos valstybių skolas bei tampa atsakinga už pragyvenimo lygio palaikymą visose Europos Sąjungos valstybėse, arba sistema pradės byrėti.
VDR prijungimo patirtis rodo, kad norint pakelti visus į Vokietijos lygį išteklių nepakaks. Vadinasi, reikia sumažinti pragyvenimo lygį Vokietijoje ir taip pakelti jį periferijoje. Kaip galima „parduoti“ tokį sprendimą Vokietijos piliečiams, kurie turi sąmoningai už tai prabalsuoti?
Kitaip, kritus pragyvenimo lygiui bus prašnekta apie fašizmo atgimimą, o ne apie toleranciją ir multikultūrą. ES plėtimo tikslas Vokietijai buvo realizacijos rinkų užsitikrinimas. Vidiniai ES įstatymai griežtai uždarydavo savo rinkas importui, o pagrindine vidine tiekėja buvo Vokietija.
Priimti sprendimo apie eurozonos vienybę dabartinėmis sąlygomis neįmanoma – dėl Vokietijos vidaus politikos ir ekonominių priežasčių – Vokietija paprasčiausiai neturi pinigų šiam planui įgyvendinti. O tai reiškia, kad Europos Sąjunga trauksis iš politinės arenos.
Komentaras: ES turi išeitį, tačiau ji gali pasirodyti nereali: tęsti visa, kaip yra, bet, vardan ES išlikimo, reikia visuose lygmenyse imti siekti vidinio susijungimo, visuotinio tarpusavio laidavimo, dalyvavimo, suartėjimo, reikia atitikti gamtos integralią, globalią sąlygą.
Vis tiek pagal evoliucijos planą turime priimti šią formą, bet atlikime tai sąmoningai, savo noru, nesipriešindami spaudimui, o suprasdami, kad tai kita mūsų vystymosi pakopa, ir jeigu ją įsisavinsime, pasieksime kažko žymiai tobulesnio, pasieksime greitu ir lengvu keliu, o ne spaudžiant kančioms.
Su šio iššūkiu susiduria kiekviena valstybė pasaulyje, bet Europoje jis ypatingai aktualus mat ES jau yra visos ekonominės ir socialinės sąlygos. Būtent vidinis žmonių susijungimas, sienų kiekvieno ES piliečio viduje ištrynimas, leis Europai suklestėti. Kitaip – žlugimas, apimsiantis visą pasaulį. Sprendimas ne dėl ES panaikinimo, o dėl to, kas bus, − taika ar karas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Bendros valiutos architektas: euro projektas žlugo

Krizės sprendimas – pakilti aukščiau egoizmo

Eurozona aktyvios sisteminės krizės stadijoje

Klausimas: Žinau iš patirties, kad žmogus yra pasiruošęs mokytis, jeigu jam paaiškini, kam to reikia. Kam jam reikalingas egoizmo evoliucijos kursas?
Atsakymas: Iš šio kurso žmogus sužinos ne tik pradžią, bet ir visos šios grandinės pabaigą. Jis pasijus esąs joje. Jis pamatys, prie ko visa tai veda. Remdamasis tuo, jis galės priimti teisingus sprendimus dėl visų savo asmeninių būsenų.
Klausimas: Tarkime, sužinau, kaip formavosi planetos. Kaip tai susiję su mano gyvenimu?
Atsakymas: Tai bendro požiūrio į pasaulį dalis, toks požiūris šiek tiek kilsteli žmogų virš jo gyvūninės dalies. Žvelgdamas į tai, kas buvo prieš porą milijardų metų, ar kas bus po dešimtmečio ar net kelių šimtų metų, žmogus ima matyti tą praktiškai begalinę laiko ašį, kurioje jis esamu metu yra – mažas, silpnutis, bevalis elementas. Ir iš to jam jau kyla klausimas: „Kas aš esu?“
Kai ant šios ašies žmogus išvysta savo niekingą būseną, galima pradėti jį kelti virš jos − į naują būseną, kur jis pajaus: „Visa tai po manimi, aš galiu viską valdyti, aš iš tikrųjų esu aukštesniame lygmenyje ir galiu išeiti už laiko, erdvės, istorijos ribų“. Ir taip žmogus praregi.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Video klipas rusų k.

https://www.youtube.com/watch?v=csdM8OO_0iQ&feature=player_embedded

Nuomonė ( prof. B. Wolfson − istorikas, mokslų daktaras, Mokslų akademijos narys korespondentas):
Tampa akivaizdu, kad siekiant įveikti krizines situacijas žmogaus vystymosi procese, visų pirma, reikia ne visuomeninių struktūros transformacijos, o kažko daug sudėtingesnio: reikšmingų pokyčių šiuolaikinio žmogaus sąmonėje ir elgesyje, kurie sutaurintų jo vidinį pasaulį, užpildytų nauju turiniu jo siekius, socialinius ir estetinius idealus bei supratimą apie gėrį ir blogį. Užduotis – kryptingai formuoti individo, grupės, visuomenės, ir galiausiai visos žmonijos humanistinę sąmonę.
Humanizmas nėra įsišaknijęs į biologinę žmogaus struktūrą, nuo gimimo jis nėra būdingas žmogui. Kiekvienas individas turi iš naujo įgyti tam tikras elementarias humanistines vertybes. Todėl tai reikalauja didesnių auklėtojų pastangų, esminių pokyčių pačioje auklėjimo sistemoje, taip pat skatina permąstyti pagrindinius teiginius, kurie dar neseniai atrodė aksiominiai.
Komentaras: Šią užduotį būtina spręsti, kitaip neturėsime galimybės išgyventi, juk tai sąlyga, kurią mums kelia gamta dabartiniame mūsų raidos, evoliucijos etape. Išspręsti ją galima tik skirtingai veikiant žmogų, per šį poveikį bus galima jam įskiepyti naujus įpročius, tapsiančius jo antrąja esybe/prigimtimi.
Šios naujos elgesio formos pritrauks vystančią gamtos jėgą, „Šviesą, grąžinančią į Šaltinį“, ir ji pakels žmogų į naująjį raidos lygmenį. Taip vyko ir ankstesniuose kūrinijos vystymosi etapuose: pereinant iš negyvojo lygmens į augalinį ir iš augalinio į gyvūninį.
Tačiau iš gyvūninio lygmens į lygmenį „žmogus“ turi būti kylama sąmoningai, dalyvaujant žmogui. Esmė ta, kad kurdamas jį iškelsiančią aplinką, žmogus pažįsta aplinką ir save, ir drauge tampa pasiruošęs pakilti į kitą pakopą – visišką žmonijos integraciją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Arbatos puodelis bendram labui

Be pasipriešinimo

Ant amžinybės slenksčio

Pasaulyje dabar atsiskleidžia antrasis – „apskritasis“ – valdymas. Tačiau tai nereiškia, kad „tiesinis“ valdymas dingsta. Turime suprasti, kaip su „tiesia linija“ pripildyti „apskritimus“, t. y., kaip suderinti asmenybę ir visuomenę, ir kokius tarpusavio santykius sukurti.
Turi likti „Aš“, kuris valdo ir priima sprendimus, supranta ir suvokia, „tiesiai“ siekia kokio nors tikslo – tačiau visa tai aš darau dėl (apskrito) davimo, meilės, anuliuodamas save. Tai atrodo lyg prieštaravimas, kaip parašyta: „Trokštantis gyventi – nužudo save“, ar panašiai kaip Kūrėjo nurodymas Abraomui paaukoti savo sūnų, Icchaką, žadant, kad iš jo kils būsimi palikuonys.
Mes nesuprantame, kaip taip gali būti, tačiau taip atsiskleidžia apskritasis valdymas iš antrosios pusės. Mes atsiduriame tokiose sudėtingose būsenose – sudaužytose, neaiškiose, tačiau būtent dėl to, kad pradedame jas tikrinti, susivokti, painiotis jose, artėjame prie dvasingumo!
Juk dvasingumo pagrindas – šios dvi formos. O mes iki dabar egzistavome tik vienoje – tiesiojoje. Aš spaudžiu kitus, o kiti spaudžia mane, ir taip kiekvienas gyvena pagal stipresniojo dėsnius. Net jei matome priešingų santykių, tokių kaip motinos ir vaiko, juos taip pat valdo gamta per tiesiąją liniją.
Apskritasis valdymas atsiskleidžia tik mūsų dienomis, todėl jaučiamės tokie bejėgiai. Kad pasistūmėtume, turime nors šiek tiek suprasti, kas tai yra. Mums būtinos tokios savybės, kaip tikėjimas aukščiau žinojimo, meilė, pakylančios aukščiau tiesinio valdymo.
Šios savybės matuojamos ir pripildomos, dirbant tiesiojoje linijoje, tačiau pačios šios savybės yra aukščiau noro mėgautis. Kai pasiekiame norą duoti, kuris įsiskverbia į norą mėgautis per ekraną, mes liekame tiesiojoje linijoje, bet nepaisant to, daromės panašūs į apskritimą.
Ratas – tai Kūrėjo savybė, o tiesi linija – kūrinio. Tačiau tuo, kad veikiame tiesia linija tikėjimu aukščiau žinojimo ir trokštame tapti panašūs į apskritimą, mes užpildome ratus. Kūrėjas lyg paliko šią vietą ir davė mums laisvę veikti. Mes negražiname Jo į tą vietą savo reikalavimais, o patys pradedame veikti joje kaip veikė Jis, kol ten buvo. Vadinasi, pripildome apvalią sferą per tiesią liniją.

Iš 2011 m. rugpjūčio 22 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Klausimas: Sakote, kad kilus konfliktui visų pirma reikia išskirti priešininkus. Tačiau neapykanta auga visame pasaulyje. Jeigu visus išskirstyti po savus kampus, kaipgi jie susivienys?
Atsakymas: Pirmiausia, konfliktuojančias puses tikrai reikia atskirti, kad nebūtų muštynių. Jos tikrai nepadės susijungti. Gyvendami nesantaikoje žmonės negalės net teoriškai mokytis tarpusavio ryšio. Įsivaizduok: aršiai ginčijamės negirdėdami vienas kito, o pradžiai reikėtų, kad kiekvienas nors šiek tiek įsiklausytų į kitą. Dėl to mus „išskirsto po kampus“ ir bendraujame per atstumą.
Tarkim, palaipsniui imame suartėti, patiriame būsenas x1 ir x2. Čia mums iškyla problema. Juk abu atitolome nuo savo pirminių nesutaikomų pozicijų, bet klausiame, nežinome, ką daryti. Galiausiai atsiduriame aklavietėje.
Diplomatams šis reiškinys žinomas: šalys tarpusavyje suartėja vis labiau, bet netikėtai jos nubloškiamos atgal. Kodėl? Nes nutolo nuo pradinio taško, įtempė su tuo tašku juos jungiančias gijas. Už nugaros – liaudis, priešai, politiniai priešininkai, ir visi sako: „Jūs tik pažiūrėkite, kur jie nuėjo! Argi galima daryti tiek nuolaidų?“
Galų gale abu esame nepatenkinti susidariusia situacija, kiekvienas prisimena apie pamintus principus ir jau nemato prasmės daugiau nusileisti. Tarsi sakome kits kitam: „Neverta. Įsivaizduokit, kas mūsų laukia namie, jei imsime ir susibičiuliausime. Mus tiesiog užmuš.“
Ką gi daryti? Yra tik vienas būdas – visuotinis auklėjimas. Nieko nepasieksi, kol visų neišauklėsi, kad ir jie kartu su tavimi judėtų vienybės link. Tuomet bandydamas suartėti netolsti nuo „savų“, o paprasčiausiai pereini vystymosi etapus kaip ir aš. Ir tegul net nutrauksime derybas, bet mūsų nemėtys į įvairias puses, atvirkščiai, liksime ten, kur spėjome nueiti artėdami tarpusavyje. Štai ką mums duoda auklėjimas.
Tačiau pradžioje reikia išskirti puses, kiekvienai iš jų sukurti mokymosi sistemą ir užmegzti ryšius tarp žmonių iš skirtingų stovyklų. Sakykim, mes su tavimi jau pasiruošę tartis, bet yra ir mūsų liaudis arba socialinės grupės. Jie nesupranta mūsų prasmės ir išvadų, jų būsena kita, ir todėl suartėjimas neatrodo galimas. Mums leis artėti tik tam tikrą atstumą, bet ne daugiau.
Jeigu nori tikro ištaisymo – tai tik per auklėjimą suteiksi žmonėms galimybę išeiti iš pradinės padėties ir pasitikti tą, kuri jai priešinga.
Klausimas: Iš tikrųjų viskas būtent taip ir tarpusavio santykiuose tarp valstybių, bendruomenių, net tarp sutuoktinių. Tačiau nejaugi pirmasis etapas reikalauja visiško atsiskyrimo? Pavyzdžiui, Europos Sąjungos valstybės turės išsiskirstyti ir tik po to ieškoti sprendimo?
Atsakymas: Ne. Nes tai kiek kitoks atvejis: jos jau susijungė, kas kad nevykusiai. Jeigu jau turi ryšį – būk itin atsargus, nenutrauk jo. Juk kitaip eisi prieš Gamtą. Jeigu europiečiai padarys tai, jiems bus žymiai blogiau. Ir todėl jie kiek išgalėdami turi eiti į priekį, tęsti integraciją. Nėra kitos išeities.
Tačiau dėl to jiems reikia keisti savo nuostatus. Juk tik Europa tokia pakrikusi, atsiskyrusi, susiskaldžiusi. Istoriškai taip susiklostė, kad jos gyventojai stipriai nekenčia vieni kitų. Ir čia padės tik auklėjimas.
Jeigu Europos lyderiai temps laiką ir imsis visuotinio auklėjimo, padėtis pagerės. Juk žmonių sąmoningumo, pasaulio supratimo lygmuo ims tučtuojau kilti.
Gaila, tačiau Europoje kol kas nemato ir nesupranta šios galimybės…

Daugiau šia tema skaitykite:

Be prievartos ir apribojimų

Be pasipriešinimo

Trūksta tik meilės

Pranešimas: TVF vadovė K. Lagard pakvietė valstybes „veikti dabar ir veikti kartu“, kad galėtų eiti ekonomikos atkūrimo keliu.
„Mes toli gražu ne svetimi žmonės, mus jungia bendras likimas“, – pasakė ji kasmetiniame TVF ir Pasaulio banko susitikime Vašingtone, – „ir šie neramūs laikai turi mus vis labiau jungti vieną su kitu.“
Ponia Lagard pareiškė: „Egzistuoja išgijimo kelias. Jis organiškesnis negu prieš trejus metus, bet kelias egzistuoja, ir galime rinktis. Laikas išsklaidyti debesis ir pašalinti netikrumą. Lengviau pasakyti negu padaryti, mums reikia tikslių kolektyvinių veiksmų. Mes visi ten pat, niekam neturi kilti iliuzijų, kad gali prasidėti skaidymasis“.
Ketvirtadienio rinkos kritimas paskatino G20 pranešti apie įsipareigojimą „imtis visų būtinų priemonių reikalaujamam bankų sistemos ir finansinės rinkos stabilumui išsaugoti“.
Pasak analitikų, šis pranešimas investuotojų neįtikino. „G20 pranešimas vakar vakare galbūt šiek tiek paguodė rinkas, bet finansų ministrų patikinimas neturi pakankamo pagrindo“, – pasakė Džeinė Foli iš „Rabobanko“.
„Rinkos veikia pagal sekundmatį, o tuo tarpu politikai, panašu, pagal mėnesinį kalendorių“, – pasakė BBS Džeremis Stretč iš SIBS.
Komentaras: Dar nepakanka suvokti, kad krizė mūsų galvoje, mūsų požiūryje į pasaulį, į visuomenę, o ne pačioje visuomenėje ir pasaulyje – kad krizė mumyse. Juk jie turi pasiekti tokį momentą, kai pamatys mūsų pasiūlymus, ir ne tik pamatys, o pamatys juos kaip vienintelį išsigelbėjimo būdą – būtent savo, o ne gamtos ar ko nors kito ištaisymą.
Žmonija turi suprasti, kad laikas „taisyti gamtą pagal Mičiuriną“ praėjo (kai mes ją bjaurojome pagal save, kviečiami selekcininko Mičiurino: „Mums nereikia laukti malonių iš gamtos, jas pasiimti – mūsų užduotis!“), o dabar mes turime pasikeisti pagal gamtą!
Kaip žmonės, ieškantys atsakymo į klausimą „apie gyvenimo prasmę“, randa kabalą, jeigu nori iki galo ir tiksliai žinoti atsakymą, taip ir ekonomistai bei kiti ras mus, tiktai tam prireiks kančių, bus prarasta laiko.

Daugiau šia tema skaitykite:

Arbatos puodelis bendram labui

Globali krizė – lėktuvas be piloto

Ekspertas: Naujoji krizės banga

Klausimas: Svarbi integraliojo auklėjimo kurso dalis yra racionali ekonomika arba nuosaikaus vartojimo ekonomika. Kas tai yra, kuo ji pagrįsta?
Atsakymas: Mes jau kalbėjome apie tai, kad integralioje visuomenėje nėra jokios prievartos ir jokių apribojimų. Egzistuoja tam tikros visuomeninės nuostatos, į kurias atsižvelgdamas pasirenki tai, kas tau patinka, ko tu nori: maistą, namus, drabužius, saugumą, medicininę priežiūrą, švietimą ir t. t. Išskyrus auklėjimą, kuris yra visiems privalomas.
Dėl pastarojo egzistuoja absoliučiai aiškus spaudimas, sakyčiau, prievarta, visiems, bet ne iš žmonių visuomenės, o iš gamtos. Mes tiesiog imame turimus duomenis ir juos realizuojame, kad būtų patogu egzistuoti.
Kas dėl visų mažų poreikių, tai pagal mūsų visuomeninį išsivystymą privalome tarpusavyje diskutuoti, ką laikome būtinu, o ką – ne. Čia yra ko pasimokyti, tarp kitko, iš kibucininkų – jie tai labai įdomiai organizuoja. Ar iš tikrųjų žmogui nereikia nieko asmeninio, ar atvirkščiai, jam reikalingas savas garderobas?
Žinoma, kiekvienas išsirenka tam tikrą produktų rinkinį, kuris jam tinkamesnis, naudingesnis, atitinka jo skonį. Niekas nieko neprivers maitintis tuo pačiu maistu. Tačiau, iš principo, visi tie dalykai, drabužiai, daiktai, butai ir t. t. yra standartiški.
Jeigu žmogus užsiima intensyviu vidiniu vystymusi, praktiškai sumažėja jo domėjimasis visais būtinais kūniškais, fiziniais poreikiais, ir jis nebenori papildomai prisipildyti, pasisotinti kažkokiais ypatingais skoniais, atspalviais. Jam visa tai tampa nesvarbu, kaip ir mokslininkui, įsigilinusiam į savo tyrinėjimus ir vilkinčiam nudėvėtą kostiumą, nes jam jis neturi jokios reikšmės. Kažkur pavalgė – ir gerai, – svarbiausia, kad gali toliau dirbti.
Visuomenė nuolat atlikinės tyrimus, kad nustatytų optimalų gerovės lygį, kuris kiekvienam žmogui nebūtų nei pernelyg aukštas, nei per žemas.
Integralioje visuomenėje kiekvienas ras visa, kas yra būtina jam, arba sandėliuose, arba bus organizuota milžiniška privežimo, dalijimo ir pristatymo sistema.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Integralusis auklėjimas = laisvė

Integralus auklėjimas – žaibiškas procesas

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Video klipas rusų k.