Publikacija skirta įvykiams Izraelyje

Vykstant apšaudymams žmonės ima suprasti, kas yra tarpusavio laidavimas. Tačiau kaip suvienyti širdis iš tikrųjų, nesiejant to su raketomis? Kaip pajusti, kad esame viena draugiška šeima?
Tam ir skirta kabalos metodika, egzistuojanti jau tūkstantmečius. Šią metodiką sudaro dvi kryptys:
1. Studijos – keletas pamokų, padedančių žmogui susipažinti su dalyko esme.
2. Bendri renginiai, leidžiantys pajusti tai, kas ligi šiol mums žinoma tik teoriškai.

Publikacija skirta įvykiams Izraelyje

Šiandien žydų tautai trūksta vienybės būtent žmogaus vystymosi pakopoje. Tai ir yra „Egipto tremtis“ – kai žmogus kenčia nuo savojo egoizmo.
Iš pradžių egoizmas atrodo mums geras „karalius“, bet laikui bėgant aiškėja, kad jis čiulpia visus syvus iš planetos ir iš mūsų pačių.
Šio „Faraono“ valia mes užteršėme  beveik viską, ką tik galima, tiek gamtoje, tiek ir tarpusavio santykiuose. Prasideda krizė – tai vadinama „septyneriais bado metais“, kuomet suprantame, jog mūsų egoizmas mus tiesiog žudo. Mes norime išnaudoti artimuosius užuot laidavę vieni už kitus.

Tyrimas: Išsivysčiusiose šalyse moterų gyvenimo trukmė, skirtingai nei vyrų, beveik neilgėja, ir to priežastis – didėjantis krūvis darbe, rūkymas ir alkoholio vartojimas, kitaip tariant – emancipacija. Pareigų pasiskirstymo namuose problema – dažna skyrybų priežastis.
Pagal „The Guardian“ paskelbtus dar vieno tyrimo rezultatus, poros, susitarusios buities darbus dalytis po lygiai, turi 50 proc. didesnę tikimybę išsiskirti nei tradicinės šeimos. Skyrybų tikimybę didina bandymai priversti vyrą tvarkyti namus ir gaminti pietus.
Tikslus pareigų namuose susitarimai paverčia šeimos gyvenimą verslo planu ir naikina romantiką. Šiuolaikinės išsilavinusios, materialiai apsirūpinusios moterys yra nepriklausomos nuo partnerio ir lengvai apsisprendžia skirtis.
Komentaras: Visų mūsų bėdų priežastis viena – mūsų egoizmas, kuris nors ir nustojo augęs, bet pakito kokybiškai. Jis tapo susijęs, susiejo mus visus drauge. Šitaip egoizmas tampa tapatus vieningajai gamtai, bet priešingas jai dėl savo noro rūpintis tik mieliausiuoju savimi.
Gamtos dėsniai yra griežti, – kai juos laužai, gauni neigiamą rezultatą. Tai vyksta ne akimirksniu, o po tam tikro laiko – netgi kitoje kartoje, nelygu kokį dėsnį pažeidei. Pirmojoje kartoje bręsta sprendimas (lygiateisiškumas šeimoje), antrojoje – jo realizavimas, trečiojoje – rezultatas. Toliau vyksta sprendimo kaip blogio įsisąmoninimas, kol pajaučiama būtinybė jį ištaisyti, o tai – neįmanoma, nes paaiškėja, kad reikia ištaisyti absoliučiai visą egoizmą!
Todėl paprasčiau būtų ne laužyti, o pažinti natūralius gyvenimo dėsnius ir jų laikytis. Žmogus nuolat vystosi, todėl būtina išmokti tas naujas gamtos sąlygas, kurių privalome laikytis, kad liktume pusiausvyroje su ja (homeostazės būsenos). Tai yra esminė bet kurios rūšies sėkmingo egzistavimo sąlyga.
Per visą mūsų istoriją nesame pažeidę ekologinės pusiausvyros. Tokia disharmonija su gamta atsirado tada, kai atsiskleidėme kaip egoistiškai susijusi sistema. Kitaip tariant, mūsų su gamta pusiausvyą pažeidėme savo egoistiniu požiūriu į žmoniją, o ne į supančią gamtą.
Mūsų laikais žmonijos pusiausvyros su gamta sąlyga yra visos žmonijos suvienijimas į vieną visumą – visiška integracija, buvimas „kaip vienoje šeimoje“. Tam reikia pakeisti kiekvieno žmogaus požiūrį į kitus.
Pradžioje – iki „Nedaryk žmonėms blogo“. O po to ir „Pamilk visus, kaip save patį.“
Tada ir vėl rasis laimingų porų, kurių laimę kurs ne lygios teisės, o tarpusavio pusiausvyra! Įvykdžius visiškos visų gamtos dalių integracijos taisyklę, pakeitus kiekvieno žmogaus prigimtį iš „gavimo“ į „davimą“ žmonėms, žmogus turės pakeisti požiūrį ir į žemesniuosius gamtos lygius – gyvūninį, augalinį, negyvąjį. Būtent tokia seka mūsų pasaulis taps „ekologiškas“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Revoliucija šeimoje

Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Šeiminiai santykiai

Šeima – kaip visatos centras

Russian video clip

Baal Sulamas, „Šamati“, trečiasis straipsnis, „Dvasinio suvokimo esmė“: Kadangi noras gauti vadinamas „kūriniu“ ir „naujove“, būtent nuo šios akimirkos, kai šiame nore atsiranda suvokimas, galime svarstyti jo supratimo detales. Juk tai jau reiškia santykius tarp Aukštesniosios Šviesos ir noro bei vadinama „Šviesa ir indas“.
Klausimas: Kas yra Šviesa?
Atsakymas: Tavyje kažkas bunda – ypatingas, nepaprastas reiškinys. Ir jį tu vadini „Šviesa“. Kai Ji ateina, tu žinai, kad būtent taip Ji vadinasi.
Bet dabar tu neturi tinkamo indo, kad pajaustum šį reiškinį. Kol neįgijai dvasinio suvokimo, visi tavo troškimai susiję tik su asmenine nauda: „ Viskas man, kad man būtų gera, išnaudojant artimą, viskas man į naudą ir kito nenaudai“. Maždaug taip šiandien viskas veikia, todėl šiuose noruose negali jausti davimo, meilės, ryšio, vienybės, siekio išeiti į išorę reiškinio – visų tų dalykų, kurie vadinami Šviesa. Tau tai ne Šviesa, o tamsa.
Kartais tau būna tamsu ir bloga: tu jauti bejėgiškumą, nieko nenori daryti, nematai jokios prošvaistės. Taip tavyje atsiskleidžia troškimai be pašvietimo, būdingi mūsų pasauliui, – be kruopelytės Šviesos, kuri nušviestų indo tamsą.
Juk mūsų menkuose noruose gali pasireikšti tik mažas atspindys, kuris suteikia truputį gyvenimo ir malonumų. Ši kibirkštis tokia maža, kad geba prasismelkti net į gaunančiuosius, egoistinius indus. Juose aš gyvenu „negyvajame“, „augaliniame“  ir „gyvūniniame“ vystymosi lygmenyse, o „žmogaus“ pakopa yra aukščiau, ir aš nesu joje.
Ten yra gavimo ir davimo norai, kurie atsiskleis manyje, prieštaraudami vienas kitam. Kairiojoje linijoje yra blogio pradas, tikrasis egoizmas, kuris pasireiškia, jei aš noriu jungtis su kitais ir to siekiu. Tuomet aš pritraukiu grąžinančią į šaltinį Šviesą, o kartu stengiuosi įgyti gerąją jėgą, gerąjį pradą ir dirbu tarp dviejų pradų – viduriniojoje linijoje. Ji ir vadinama „Žmogumi“ (Adam).
Bet kol kas aš esu gyvūninėje vystymosi pakopoje, savo mažojo egoizmo valdžioje ir gaunu „subtilų švytėjimą“ į indą, kuris sudarytas iš trijų pirmųjų lygių troškimų. Žvelgiant iš dvasinio taško, tai apskritai nelaikoma gyvenimu, egzistavimu. Dėl to visas mūsų pasaulis vadinamas menamu – jis egzistuoja tarsi juokais, žemiau tikrųjų pojūčių slenksčio.

Iš 2012 m. spalio 12 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa – tai labai paprasta!

Kas Šviesos? Mes paskui jus!

Davimo srovė

Klausimas. Ekskursijos Sankt Peterburge metu sužinojau, kad iš trylikos Petro I vaikų dvylika nesulaukė brandaus amžiaus. Vis dėlto jis kažkaip susitvarkydavo su šiomis būsenomis. Mūsų laikais daugelis vaiko netekusių žmonių pasirengę tiesiog nusižudyti. Kodėl šiuolaikinis žmogus nesugeba atlaikyti įprastų, normalių likimo išbandymų?
Atsakymas. Žmogui jo vaikas – tai didžiulė malonumo sistema. Tai jo tąsa, kažkas labai artimo, brangaus, tai, kas nuolat saugo, šildo, kreipia pirmyn – žmogus mato, dėl ko verta gyventi. Rūpinimasis vaiku suteikia žmogui labai daug gerų pojūčių, įlieja į jį didžiulį kiekį išorinių ir vidinių jėgų. Todėl vaiko netektis sukelia dideles kančias.
O koks iš tikrųjų skirtumas, ar vaikas mirė dabar, ar mirs po 50-60 metų? Šiaip mums aišku, kad yra kažkokia aukštesnioji valia, kažkokia bloga lemtis. Deja, žmogus negali su tuo apsiprasti, nesugeba to išgyventi.
Išeitis tik viena: nukreipti dėmesį į išorinį lauką, kitaip tariant, į geranoriškumą ir davimą platesniam žmonių ratui. Tai žmogų palaikys. Neretai vaiko netekę žmonės pradeda užsiiminėti labdara, savitarpio pagalba, davimu ir t. t. Kitaip sakant, jie pradeda ieškoti, į ką galėtų nukreipti savo meilę – visa tai, ką jautė vaikui.
Reikia padėti jiems rasti tą objektą, tą užsiėmimą, kad jie tokiu būdu galėtų atgaivinti savo gyvenimą.

Iš 2012 m. rugsėjo 24 d. laidos „Socialinės aplinkos formavimas“

Nuomonė (politologas F. Lukjanovas): Pasaulyje vyksta labai chaotiški įvykiai. Iš vienos pusės, tai visuotinė globalizacija. Ji laiko, neleidžia įsibėgėti, nes labai daug ryšių, kurių neįmanoma nutraukti. Iš kitos pusės, dėl to paties visuotinio nestabilumo kyla noras pasislėpti nuo jos, grumtis už nacionalinį indentitetą. Turtingieji regionai įsitikinę, kad be skurdesniųjų jie geriau gyvens – tai iliuzija, bet ji labai tvirta.
Komentaras: Išsibėgioti nėra kur, gamta mirtinai tvirtai uždarė mus į vientisą, globalią, integralią sistemą. Pats laikas visa tai suvokti ir sutikti su visiškai neišvengiama integracija, iki pat „Nedaryk kitam to, ko netrokšti sau“ ir toliau iki „Pamilk artimą, kaip save“. Ši ateitis neišvengiama, ir mes privalome, be to, sąmoningai priimti tai – ar kančių keliu (pasauliniu karu) ar trumpesniu, geruoju keliu – persiauklėjant (integraliuoju švietimu ir auklėjimu). Bet dabar atėjo laikas spręsti, kokį kelią rinktis!

Daugiau šia tema skaitykite:

Priešaky – visuotinė betvarkė

Kaip spręsti kylančias problemas?

Egoistinė globalizacija – neišgydo nei visuomenės, nei žmonių

Russian video clip

Publikacija skirta įvykiams pietų Izraelyje.

Yra tik viena išeitis – suprasti, kad sprendimas slypi mumyse, mums reikia susivienyti ir tapti viena tauta, iškeliant vienybės vertybes aukščiau visų skirtumų. Visai nebūtina būti vienodiems – reikia tiesiog būti šeima. Joje visi skirtingi, kitaip žvelgia į gyvenimą, bet aukščiau viso to kažkas jungia mus į vieną visumą.
Tegul dėl kažko nesutariame, bet gerbiame vienas kitą ir vystomės kartu, laikydami virš galvos bendrą laidavimo skėtį. Štai ko mums reikia siekti. Viskas išsitaisys, jei išgersime šių vaistų. Šiandien jie yra tiesiog būtini.
Atrodytų, kaip išorės grėsmės susijusios su vienybe? Tačiau mes, žmonės, iš prigimties iracionalūs. Ką gi padarysi, istorija liudija tai. Ar ne laikas pasimokyti iš to, kas yra, o ne iš to, ką norėtume matyti? Prieš mus formulė, kurią, beje, galima ekstrapoliuoti į ateitį. Šiandien jau aišku, kad kalba eina ne apie kokį nors milžinišką projektą, reikalaujantį daug pinigų ir pastangų, – tiesiog reikia išpildyti vienybės sąlygas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gera ateitis – laidavime

Kad dangus virš pietų praskaidrėtų

Karas ar taika?

Publikacija skirta įvykiams pietų Izraelyje.

Mums reikia panorėti susivienyti. Svarbiausias – ne Gazos sektorius.  Svarbiausia – vienybė tarp mūsų. Ji išspręs ir visas kitas problemas. Šiandien žmonės siūlo pietiečiams prieglobstį, ir tai nuostabu, bet ilgai netruks. Mes norime, kad vienybė nesibaigtų. Būtent ji daro mus žmonėmis. Abipusė meilė tiesiog turi tapti instinktu.
Laidavimą reikia auginti. Be jo mums nesišviečia taikus gyvenimas. Kol nesusivienysime, būsime kaip riešutai maiše. Iš tikrųjų, neturime kitos vietos gyventi. Visur susidursime su ta pačia problema – su tuo, kad nevykdome savo misijos.  Šiuolaikinė krizė – tai nėra nesėkmių juosta. Žmonija šiandien turi tapti „apvali“, „integrali“, ir būtent mes turime aprūpinti ją atitinkama metodika.
Kiekvienas žydas už tai atsakingas, nors ir neturi jokio supratimo, už ką jo nekenčia. Pasaulis reikalauja svarbiausio – žmonių visuomenės išsitaisymo. Anksčiau ar vėliau vis tiek įvykdysime šią užduotį, bet mums svarbu išvengti kančių. Kai tik pradėsime veikti, viso pasaulio požiūris pasikeis. Žiniasklaida kalbės kitaip, ir niekas negalės pasakyti, kad Izraelis neturi teisės egzistuoti. Mūsų misija ypatinga, visada buvo tokia, todėl turime suprasti, kokio sprendimo šiandien reikalaujama.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gera ateitis – laidavime

Kad dangus virš pietų praskaidrėtų

Trūksta tik meilės