Klausimas: aiškinote, kad susijungus dviems gimsta trečias, kažkas visiškai naujo, o tie du išnyksta. Bet kodėl mūsų pasaulyje ne taip: tėvas ir motina susijungia, gimdo vaiką, bet ir toliau gyvena?
Atsakymas: vienybė tai ne fizinių kūnų ryšys, o norų susiliejimas. Fiziniai kūnai nesusijungia, juk galima paimti tėvo ir motinos ląsteles ir „pagaminti“ vaiką mėgintuvėlyje.
Bet juk to nepavadinsi vienybe – jungiamasi noruose. Kiekvienas taip apdoroja savo norą, kad iš dviejų priešingų norų gimsta kažkas trečias, apimantis savyje juos abu.
Vienybė – tai bendras dviejų egzistavimas aukštesnėje pakopoje. Kai jungiantis nusileidžiama, anuliuojama save, tai neatneša žalos, priešingai, labiau pripildo, leidžia aukščiau pakilti.
Pats noras gauti niekad nedingsta – tai kūrinijos medžiaga. Mes tik laikinai anuliuojame tuos norus, kurių kol kas negalime išnaudoti, kad duotume. O norus, kuriuos galima išnaudoti, kad duotume, sujungiame taip, kad iš jų atsiranda trečias kūnas, vadinamas žmogumi, Adam, kuris įjungia savyje ir vyrą, ir moterį.

Iš 2014 m. birželio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Tarpusavio garantija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie meilę paprastai

Vyras ir moteris: būti ar nebūti kartu?

Vyras ir moteris – dvi stichijos

Jei tikslas nepasiekiamas, aš jį užmirštu. Pasakyta: „Žmogus nesvajoja apie karaliaus dukterį“, nes ją vesti gali tik koks nors princas. O jei aš nesu princas ir neturiu jokių šansų, tai kodėl man kankintis visą gyvenimą dėl to, kas nepasiekiama. Mano noras neleis man šito, juk jis – noras mėgautis.
Todėl yra daug dalykų pasalyje, kurių aš iš viso nematau, jie nepatenka į mano matymo lauką. Juk pasąmonėje laikau juos nepasiekiamais, todėl jie nepatenka į mano sąmonę.
Yra žmonių, kurie dega noru vesti karaliaus dukterį, nes tam tikrais būdais gali to pasiekti. O jei man taip neišeina – esu ramus.
Todėl, kuo aukščiau pakylame, tuo daugiau kenčiame, turime daugiau problemų, juk tampame verti didesnių pasiekimų, apdovanojimų, pripildymo. Todėl žmogui visada kyla dilema: arba tobulėsi, keisiesi ir eisi pirmyn, o tai ilgas kelias, už kurį reikia brangiai sumokėti, arba nustosi to gailėtis ir tai išnyks iš tavo matymo lauko, tarsi visai neegzistuotų. Renkiesi tu pats!
Todėl yra žmonių, kurie sako: „Pasirinkimo nėra“ ir tęsia dvasinį kelią, o yra žmonių, sakančių: „Pasirinkimo nėra“ ir grįžtančių į materialų egzistavimą. Ir vieni sako, kad nėra pasirinkimo, ir kiti. Viską nulemia kito pasirinkimo nebuvimas, tačiau klausimas, kuris.
Klausimas: Bet mes net neįsivaizduojame, kas yra davimo savybė! Gal yra koks nors kabliukas, nuo ko būtų galima bent pradėti?
Atsakymas: Žinoma, viską aiškinkis su draugais. Kūrėjas atsiskleidžia ne kokiose nors aukštosiose materijose. Jis kuria kasdieninio gyvenimo problemas, kad iš jų išmoktum visų pirmiausia to, jog nieko negali jose pakeisti. Nesi situacijos šeimininkas. Yra tūkstančiai įvairių faktorių – jie taip pat nieko nesprendžia, o tik tarnauja vienai jėgai, kuri ir sukuria visą šitą painiavą.
Ši jėga – priešinga jungimuisi, meilei, ją ir turi išsiaškinti. Pasirodys, kad reikia siekti vien jungimosi ir meilės, aiškintis nuo ko tai priklauso. O tai priklauso nuo Jo, tos pačios jėgos, esančios ne tavyje.
Tu užmezgi ryšį su kitais žmonėmis, bet matai, kad nesiseka, tada kvieti jėgą, galinčią jį paveikti, ištaisyti. Tai labai paprastas ir praktiškas metodas, be jo mūsų egzistavime nieko nėra.
Mes manome, kad reikia daug dirbti ir mokytis, statyti miestus, tobulinti pasaulį – nieko šito nereikia! Reikia tik kuo greičiau ištaisyti mūsų tarpusavio santykius ir pakilti.
Bet mes, užuot tai darę, tarytum prieš laiką išlipame iš traukinio kažkokioje apleistoje pusstotėje, kurioje nieko nėra – tik milžiniškas sąvartynas, smarvė ir aplink slankiojantys plėšikai. Ir staiga šioje stotyje pasilieki visam laikui, ten tu būsi ir palaidotas.
Štai toks mūsų gyvenimas. Užuot greitai viską padarę ir pakilę! Svarbiausia – viską pradėti kartu ir kaskart vis labiau ir labiau susijungti, neleisti niekam nurimti.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos pagal Rabašo staipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmo patarimai: visiškai priešingai

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Aplinka − aukštumoje

Žmogus, studijuojantis kabalą, ištaisymo metodiką, turi suprasti, kad studijuoja mokslą. Šis mokslas siūlo visiškai naują požiūrį į suvokimą, – jis įsisavinamas naujais žmogaus jutimo organais.
Mes esame tikrovėje, perpildytoje begalybe spalvų, garsų, poveikių, tikrovėje, neapribotoje erdvės ir laiko, jungiančioje milijardus davimo formų.
Mes patekome į šią tikrovę, bet savo netobulais jutimo organais suvokiame tik mažą jos dalelę. Ji yra tiesiog čia, bet mes jos nejaučiame.
Visa tai pasikeis mūsų pojūčiuose. Pasikeis jutimo organai, ir mes pasijausime esą naujoje tikrovėje. Tik taip tai veikia.
Žmonės mano, kad tai, ką perskaitė straipsniuose ir išgirdo pamokose, turi ateiti iš išorės. Bet niekas neateis! Pokytis turi įvykti manyje ir tik mano pastangomis, tada pajausiu, kad esu kitoje vietoje. Nusipiešiu, įsivaizduosiu kažkokią naują formą iš viso Begalybės pasaulio.
Kitaip tariant, aš laukiu, kad pokytis įvyktų manyje, o ne išorėje. Šis įsivaizduojamas pasaulis – negyvas, nes jame tik menamai keičiasi dalykai, esantys aplink. Dvasiniame pasaulyje nėra nieko „aplink“. Ten aš tuoj pat jaučiu, kad viskas priklauso nuo manęs, nuo mano savybių ir išgyvenimų jose.
Aš jaučiu, kaip keičiasi mano norai ir atitinkamai keičiasi suvokimas juose. Ir vieną, ir kitą aš tyrinėju, tikrinu, studijuoju, ir iš to kyla kabalos mokslas.
Todėl reikia laukti vidinių pokyčių, o ne kokių nors išorinių įvykių. Iš išorės nėra ko laukti – tik žmoguje. Tai labai svarbu. Juk galime laukti, kad situacija pasikeistų, išsitaisytų, bet jeigu nesirūpiname savo vidiniais pokyčiais, tai liksime prie seno.
Žmogus privalo visą laiką aiškinti pats sau, kad nėra kitų pasikeitimų, išskyrus vidinius, nėra naujo pasaulio, o tik naujas suvokimas jame pačiame pagal jo įgytas naujas savybes.

Iš 2014 m. balandžio 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas nulemia pasaulio veidą?

Pateisinimas kaip mokslinio požiūrio principas

Meilės mokslas

Klausimas: Kas svarbiausia, kalbant apie laidavimą: fiziniai įsipareigojimai (draugų žadinimas, telefoniniai skambučiai ir t.t.) ar būti su grupe mintyse ir ketinimuose?
Atsakymas: Buvimas su grupe mintyse ir ketinimuose yra ne tik svarbus, bet ir privalomas. Bet žmonės, kuriems atrodo, kad šito pakanka, labai klysta, juk teorija be praktikos – negyva.
Jei norite sustiprinti savo dalyvavimą formuojant grupę dar ir veiksmais, tai atliekate viską iki galo. Veiksmas ketinimu nesibaigia. Patikrinti ketinimą galima, kai jį įkūnijate veiksmu.

Iš 2014 m. kovo 28 d. pamokos rusų kalba „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesėdėk sudėjęs rankų

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Taškas, virš kurio auga žmogus

Klausimas: Kaip auklėtojui įgyti autoritetą tarp vaikų?
Atsakymas: Paprastai auklėtojas įgyja autoritetą tuo atveju, kai parodo vaikams, kad visiškai juos supranta, gali būti lygus su jais, gina juos ir yra jiems reikalingas, kad sukurtų geresnį ryšį tarp jų ir išorinio pasaulio.
Neblogai būtų inscenizuoti iš anksto paruoštą „nemalonumą“, kad  auklėtojas galėtų jį išspręsti, apginti vaikus ir parodyti, tarkim, policininkui arba valdžios atstovams, kokie brangūs jam vaikai ir kad jis pasiruošęs dėl jų pasiaukoti.
Autoritetas – tai tas, kuris eina priekyje, aukojasi prisiimdamas bet kokius nemalonumus, nors pats dėl jų nekaltas ir neturėtų už juos atsakyti.
Žinome, kad jaunimui būdingas itin užaštrintas savigarbos jausmas – jie pasiruošę bet kokiems veiksmams, netgi savižudybei, kad tik neprarastų savojo „aš“. Ir kai vadovas parodo, kad yra pasiruošęs palaikyti jų pusę ir juos ginti, jis iš karto tampa ne tik savas, bet ir aukštesnis.

Iš 2013 m. sausio 12 d. TV programos „ Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gerai pamiršta sena

Kur ta mokykla, kuri auklėja Žmogų?

Kaip auklėti vaikus?

Klausimas: Be priežasties neapkenčiu draugo. Kaip iš to išeiti?
Atsakymas: Nepagrįsta neapykanta – tai dvasinė kategorija, kuri pasireiškia žmogui be jokios priežasties, tiesiog dėl to, kad jame dega egoizmas.
Tokie klausimai sprendžiami tik kartu diskutuojant su kitais draugais. Išsitaisymas vyksta būtent tada, kai tarp mūsų kyla stiprus atstūmimas.
Nepagrįsta neapykanta – tai labai tikslus sudužusių norų pasireiškimas. Pasakyta, kad atstūmimas buvo antrosios šventyklos sugriuvimo priežastis, kai vietoj susijungimo, solidarumo, abipusės pagalbos ir meilės tarp žmonių įsiplieskė didžiulė neapykanta. Ji ir lėmė bendro dvasinio kli (indo) sudužimą.
Kai kyla tokios situacijos, reikia greitai susirinkti kartu ir pabandyti apsvarstyti jas seminaro forma. Iš pradžių – nekonkrečiai, neliečiant nieko asmeniškai, susikoncentruoti į reikalingą šio klausimo sprendimą, kuris susijęs su visais, nes nepagrįsta neapykanta kyla kiekvienam iš mūsų. Ji kyla visą laiką dėl neaiškių priežasčių, tiksliau, be priežasties: na, negaliu jo pakęsti, negaliu su juo susitarti, mes nesuprantame vienas kito, kažkas mane nuo jo atstumia. Reikia išsiaiškinti, ar yra kokia nors to priežastis, ir, susirinkus kartu su penkiais, dešimčia draugų, apsvarstyti šį klausimą. Svarstyme galiu nesakyti, kad jaučiu kam nors antipatiją, bet turiu aiškintis, kodėl žiūriu į žmogų būtent taip.

Iš 2014 m. kovo 28 d. pamokos rusų kalba „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Šviesa iš grupės centro

Mokykla išrinktiesiems

Klausimas: Kaip galima pasiekti išsitaisymą, jei netekdamas grupės įtakos tuoj pat įkrenti į gyvūninį egzistavimą?
Atsakymas: Grupė turi padėti žmogui. Galbūt patiriu tokį kritimą, kad pats negaliu susijungti su grupe, jausdamas neapykantą ir atstūmimą, panieką draugams.
Tačiau jeigu turiu grupę, dėl kurios anksčiau padėjau daug pastangų, jeigu stengiausi ten įvesti teisingą tvarką, kad visi padėtų vieni kitiems ir nieko nelaukę keltų kritusį, tai manimi taip pat pasirūpins, kai nukrisiu.
Klausimas: Kaip pasiekti, kad grupės jėga niekada nepaliktų žmogaus?
Atsakymas: Neįmanoma, kad žmogus niekada neatsijungtų nuo darbo, nepamirštų draugų ir neburnotų prieš visus, taip pat ir Kūrėją, kentėdamas dėl savo menkumo ir visus kitus taip pat  laikydamas nuliais. Privalai pereiti visas būsenas. Nepavyks šito kelio nueiti minkštai, nieko nejaučiant.
Turi panirti į savo egoizmą ir išjausti jį, išbandyti visas jo savybes. O po to pradedi įsijungti į kitus – išvarymas trunka 400 metų, 400 pakopų, kurias būtina pereiti noro mėgautis viduje. Ką gi daugiau gali savyje taisyti ir kaip kitaip pasiekti viršūnę?
Prieš tave – Sinajaus kalnas ir tau teks pakilti virš visos šitos neapykantos (sina) tam, kad pasiektum Kūrėją. Nereikia to bijoti. Jei yra mokytojas, grupė, mokymas, bendras susijungimas, platinimas – tau nėra ko jaudintis.
Tačiau, jei trūksta nors vieno komponento, kyla problema. Kadangi viso šio proceso tikslas – suteikti malonumą Kūrėjui. O tai neįmanoma, jei nesujungsi visų dedamųjų, nesukursi iš jų davimo Kūrėjui pagrindo.
Klausimas: Norai nuolat auga. Ar jie bus ištaisyti iš karto, ar ištaisymas vyks po truputį, porcija po porcijos?
Atsakymas: Ištaisymas vyksta nedidelėmis porcijomis. Mes judame išsitaisymo link palaipsniui, juk sunku susitaikyti su šiais pkyčiais – negalime to padaryti iš karto. Be to, reikia suderinti jausmus ir protą, juos kartu ištaisyti ir sujungti.
Turime visa tai išgyventi kartu. Tam, kad pasiektume Malchut, turime sujungti istoriją, savo vidinį vystymąsi, visas sielas, egzistavusias iki mūsų. Reikia pereiti visą procesą, kuriame virsti pasiuntiniu, atstovaujančiu visam didžiuliam norui, milžiniškam balionui su vienu tašku viršuje. Tas taškas – tai tu, sujungiantis visą šį indą su Kūrėju.
Tampi visos žmonijos atstovu, o tai reiškia, kad iš savo pusės ištaisai visą Malchut. Ir taip elgiasi kiekvienas,  iš savo pusės įgydamas visą Malchut – kiekviena siela apima visą kūriniją nuo pradžios iki pabaigos.

Iš 2014 m. balandžio 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

„Jeigu būtume žinoję, iš kokių šiukšlių“

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Kūrėjo detektorius