Kongresas Sočyje. Trečia pamoka.
Klausimas. Dažnai girdžiu draugus sakant, kad vyrai geba vienytis, o moterys ne. Ir kai man kuri nors draugė nepatinka, tai mano egoizmas iš karto sureaguoja: vis tiek moterys iš prigimties nesugeba vienytis, vadinasi, neverta nė stengtis. O kaip yra iš tikrųjų?
Atsakymas. Manau, kad mūsų laikais visa tai susilygina. Aišku, moterų egoizmas yra labai specifinis. Jis orientuotas į save, į namus, vaikus – visa kita moteriai tiesiog nerūpi. Paprastai moters nelabai domina tai, kas yra už jos teritorijos ribų. O vyrą, atvirkščiai, – domina viskas aplink. Jis tarsi medžiotojas, o moteris – židinio saugotoja.
Skirtumas yra, nors mūsų laikais jis sparčiai nyksta – moterys įgyja vis daugiau pasitikėjimo ir  už savo namų ribų,  siekia įsitvirtinti pasaulinėje erdvėje.
Vienijimosi klausimu Toroje pasakyta, kad Mirjama, Mozės sesuo, suvienijo visas moteris, o Mozė – vyrus. Gaunant Torą, moterys stovėjo apsupusios vyrus ir vertė juos būti rate.
Manau, kad moterys gali labiau susivienyti nei vyrai, nes jos turi labai aiškų pojūtį „Reikia!“. Vyras gali domėtis tūkstančiu įvairiausių dalykų, jo gyvenimo pajutimas gana paviršutiniškas.
O moteris, supratusi, kad priešakyje – kūrimo tikslas ir jį žūtbūt reikia pasiekti, tampa arši, užsispyrusi ir atkakli tikslo siekėja. Tarsi patelė, ginanti savo vaikus.
Savo atsakomybe moterys nėra žemiau už vyrus, netgi aukščiau! Jų pareigos jausmas – įgimtas, to niekaip nepaneigsi.

2014 m. birželio 27 d.

Klausimas. Kaip išlaikyti ketinimą pritraukti Šviesą, ieškoti jėgų išsitaisyti? Juk mums visą laiką norisi kuo greičiau „pervynioti juostelę“ ir gauti Šviesos nė nepadirbėjus su savimi. Egoizmas nepasiruošęs stengtis, tačiau kas kartą reikalauja rezultato.
Atsakymas: Reikia elgtis visiškai kitaip: man nesvarbu, kokios būsenos esu dabar, o svarbu tai, kaip kiekvienai būsenai pritraukti Šviesos.
Tačiau kyla klausimas: „Vadinasi, esant bet kokiai būsenai, ieškai bėdų ir problemų, įžiūri blogio grūdą, negalią – kad galėtum prašyti jai vaistų? Bet juk kiekvieną būseną tau duoda Kūrėjas – kaipgi ruošiesi Jį atskleisti? Užuot tai daręs, išryškindamas blogį tu iš esmės kaltini Kūrėją – tą Jėgą, iš kurios ir atėjo tavo būsena.“
Atsakymas toks: dirbdamas esu panašus į pasilenkusį senuką, ieškantį to, kas dingo. Jis išmintingas ir iš anksto žino, ko jam trūksta. Todėl net ir pasireiškiančius trūkumus panaudoja darbui. Lygiai kaip svečias ateina į vaišes pas gerą šeimininką turėdamas didelį apetitą, didelius norus, nes žino, kad tai drauge suteiks malonumą ir šeimininkui.
Štai taip turiu paruošti savo trūkumus, reikmes, problemas. Tada sakau Šeimininkui: „Ištaisyk mane! Pripildyk mane! Aš specialiai toks atėjau pas Tave“.
Klausimas. Bet ką daryti, jei nesusilaikiau ir tapau ne išmintingu senoliu, o kvailiu, laukiančiu kažko, nors turiu bėdų?
Atsakymas. Turi draugų, turi mokytoją, kuris primena apie teisingą kelią. Mažiausiai kartą per dieną girdi apie tai, kad viskas, kas vyksta, – į gera.
Tai neišeik iš pamokos, nepasirūpinęs, kad visai dienai turėtum siūlo, kuris saugo ir tvirtai suriša tave su tuo, kas svarbiausia.

Iš 2014 m. Liepos 9 d. pamokos „Izraelio tautos vienybė“

Klausimas. Dabar visas Izraelis apšaudomas raketomis ir visi pajuto, ką reiškia gyventi nuolatinėje įtampoje ir baimėje, ką jau daugiau nei dešimtmetį patiria pietinių šalies rajonų gyventojai. Per šį laikotarpį užaugo vaikai, vadinami „kasamų karta“.
Ši karta priprato prie nesibaigiančio oro pavojaus ir gyvenimo slėptuvėse. Neturime pačių paprasčiausių, būtinų gyvenimo sąlygų – negalime be baimės leisti vaikų į darželį ir apskritai neaišku, ar tas darželis veikia.
Beveik praradome viltį, kad mūsų gyvenimas kada nors grįš į vėžes. Jau tiek kartų bandyta rasti teisingą, patikimą sprendimą, galutinai išspręsiantį šią problemą. Tačiau geriausiu atveju gauname kelių mėnesių atokvėpį, po kurio vėl viskas grįžta į pradinę padėtį. Kokį sprendimą, suteikiantį naujo gyvenimo viltį, galėtumėte mums pasiūlyti?
Atsakymas. Šiomis dienomis pirmą kartą per visą šiuolaikinės Izraelio valstybės istoriją tikrai įžvelgiu pokyčių viltį. Pirmą kartą po dviejų tūkstančių tremties metų pagaliau atsirado vilties.
Seniau iš viso buvo neįmanoma galvoti apie tikrąją Izraelio tautos, pašauktos išlaisvinti visą pasaulį, misiją. O dabar ši misija ima aiškėti, ir būtent dėl sunkios padėties, kurioje atsidūrė mūsų tauta.
Žmonijos vystymosi istorija turi atvesti mus į susivienijimą. Mes, žmonės, tarpusavyje natūraliai nesivienijame, kaip kad negyvasis, augalų ir gyvūnų pasaulis. Visa Gamta veikia tarsi vientisas mechanizmas, yra bendra, uždara, integrali sistema. Gamtoje viskas tarpusavyje susieta, yra harmonijoje ir pusiausvyroje.
Bet žmonija besivystydama šią sistemą išbalansavo. Ir kuo labiau vystosi žmonija, tuo smarkiau ardo sistemos pusiausvyrą, nes pati yra išsiderinusi dėl savo milžiniško egoizmo, kuris atskiria žmones ir visą žmoniją skaido į dalis. Galiausiai tas pats egoizmas atskiria mus nuo visos Gamtos.
Žmogus tampa tokiu kenksmingu organizmu, kuris nepripažįsta jokios pusiausvyros ir harmonijos, nepaiso nieko ir siekia tik momentinės naudos. Aš negaliu atsisakyti egoizmo netgi dėl savęs paties. Jis taip valdo mane kiekvieną sekundę, kad galiu galvoti tik apie tai, kaip nuolat pripildyti save.
O jei galiu tai padaryti artimo sąskaita, tai dar geriau. Negana to, engdamas artimą, juntu didelį malonumą. Taip viską griaudamas kuriu savo gerovę.
Šitaip priėjome visuotinę krizę, kurią pajuto visas pasaulis. Išeiti iš šios krizės įmanoma tik Izraelio tautai vykdant savo misiją.
Ši krizė ištiko ne tik Izraelį, bet ir visą pasaulį. Tai kiekvieno žmogaus, visos negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos, ekonomikos, švietimo, šeimos krizė. Tai globali krizė, apimanti visą pasaulį ir stumianti jį į trečiąjį pasaulinį karą.
Tai ypatinga padėtis, neturinti precedento istorijoje. Mes dar niekada nebuvome taip tarpusavyje susiję visame Žemės rutulyje, tokie priklausomi vieni nuo kitų. Pirmą kartą esame tokie sutrikę, nesugebame valdyti savo gyvenimo. Visas gyvenimas išsprūdo iš mūsų kontrolės.
Matome, kad nei vyriausybių, nei didelių organizacijų vadovai nežino, ką daryti su pasauliu. Netgi karaliai ar prezidentai. Tai beviltiška padėtis, gramzdinanti į visuotinę depresiją. Kad ją ištaisytume, privalome būti pusiausvyroje su bendrąja Gamtos sistema. Būtent tokia yra Izraelio tautos misija, skirta jai dar nuo senųjų Babilono laikų.
Senovės Babilone mes taip pat buvome patekę į analogišką situaciją, bet tada buvome tik negausi trijų milijonų žmonių, gyvenančių nedidelėje Mesopotamijos srities teritorijoje, grupė. Išaugęs egoizmas privertė mus statyti bokštą iki padangių. Nebenorėjome bendrauti vieni su kitais, nors seniau visi gyvenome santarvėje ir supratime. Tik staiga viskas ėmė ristis žemyn.
Tuomet nuo visų babiloniečių atsiskyrė žmonių grupė, vadovaujama Abraomo, kuri atsisakė egoizmo ir ėmė siekti Kūrėjo bei meilės savo artimui. Todėl jie pasivadino „Izraeliu“, tai reiškia „tiesiai pas Kūrėją“.
Tora pasakoja apie etapus, kuriuos praėjo ši grupė, taisydama save – vienijimosi proceso pakilimus ir kritimus. Galų gale ji įgyvendina savo svajonę ir pasiekia tokios vienybės, kuri vadinasi „Izraelio tauta Izraelio žemėje“.
Tuo metu visi kiti babiloniečiai pasklido po visą Žemės rutulį ir vystėsi toliau kartu su savo egoizmu. O dabar reikia ištaisyti visą žmoniją, todėl Izraelis turi tapti šviesa pasaulio tautoms. Taip, kaip kadaise mokė Abraomas, dabar jis turi mokyti visą žmoniją būti pusiausvyroje su gamta ir pasiekti ramybės.
Kai pasiekiame bendrąją tobulybę, pakylame į visai kitą lygmenį. Štai čia ir glūdi pasaulinis Izraelio tautos vaidmuo. Vadinasi, kol nerealizuosime savo paskirties, neparodysime visoms pasaulio tautoms pavyzdžio, neperduosime joms žinių, šviesos, išsitaisymo, pripildymo, pojūčio, kad pasaulis apskritas, geras, susivienijęs, tol jusime jų neapykantą.
Juk visi jie jaučia, kad iš Izraelio turi gauti kažką gero, bet negauna. Ir todėl jie reiškia mums pretenzijas, kad esame kalti dėl visų pasaulio problemų. Nors ir nėra jokių faktų, patvirtinančių mūsų ryšį su negatyviais įvykiais, bet pasaulio tautos intuityviai junta, kad iš mūsų sklinda visas pasaulio blogis – nuo paties nereikšmingiausio iki paties didžiausio.
Iš vienos pusės jie žino, kad mes – ypatinga, protinga tauta, pilna jėgų ir galimybių. O iš kitos pusės – mes nesuteikiame to, ką jie turi iš mūsų gauti. Todėl jiems atrodo, kad esame visų nemalonumų priežastis.
Todėl, kai žiūrime į „Hamas“, turėtume pamatyti už jo stovintį absoliučiai visą pasaulį. Tos grupės, šalys, organizacijos, kurios kadaise buvo mūsų sąjungininkės, po truputį palieka mus ir pereina į kitą pusę. Taip pat ir žydai, gyvenantys kitose šalyse.
Todėl, kad artėjame prie būsenos, kai kiekvienas pasaulio žmogus ima aiškiai jausti, kad Izraelis – kenksminga valstybė, bloga jėga, nes turėjo nešti gėrį visiems, bet šito nedaro.
Kitaip sakant, mes kovojame ne su „Hamas“ ir net ne su pasauliu, o su visiškai kitokiu priešu. Juk pasaulis pasyvus, jis tiesiog laukia iš mūsų kažko gero.
Kaip gi mums atsikratyti „kasamų“ ir galutinai išspręsti šią problemą? Materialaus sprendimo nėra. Tai akivaizdžiai turėtų demonstruoti šiuo metu vykstantys kariniai veiksmai. Prieš mus priešas, pasiryžęs mirti. Jis nesijaudina nei dėl vaikų, nei dėl savo paties gyvybės. Jis pasiruošęs viskam, kad tik nušluotų mus, kaip pasaulinio blogio šaltinį, nuo žemės paviršiaus.
O mes, nedidelė tauta, stovime prieš šitą priešą nevieningi, susiskaidę, draskomi nesutarimų. Štai tokia mūsų padėtis.
Ir koks gi sprendimas gali teikti vilties? Nagi labai paprastas – turime perduoti pasauliui idėją, kadaise gautą iš Abraomo, – jungimąsi, vienybę, meilę, apgaubiančią viską, kas vyksta pasaulyje. Visus nusikaltimus uždengs meilė.
Nereikia kovoti su egoizmu ir su blogiu, reikia išmokyti visą pasaulį, o pirmiausia pačius save, palaikyti gerą ir tinkamą tarpusavio ryšį. Po to prisijungti visus kitus, kad visi žmonės būtų susiję meilės ryšiais, kaip to moko Tora: „Pamilk savo artimą kaip patį save.“ Tai pagrindinis visos Toros, aiškinančios mums Visatos sandarą, įstatymas.
Klausimas. Nesupratau – turiu mylėti tą, kuris šaudo į mane raketomis?
Atsakymas. Visų pirma turi pamilti kiekvieną žydą, kaip patį save, bent jau Izraelio valstybėje. Turi vienodai žiūrėti ir į savo artimuosius, ir į savo vaikus, ir į kaimyną, gyvenantį šalia.
Kai išugdysime tokią meilę Izraelio tautoje, tapsime šviesa pasaulio tautoms ir galėsime rodyti pavyzdį, kaip galima gyventi vienybėje ir meilėje.
Būtent šito pasaulis ir laukia iš mūsų. Visi karai vyksta tik dėl to, kad priverstų mus užmegzti tinkamą tarpusavio ryšį ir tapti šviesa visoms tautoms, teisingu ir geru pavyzdžiu visai žmonijai.
Turime metodiką, leidžiančią tai įgyvendinti, – kabalos mokslą. Ji slapta lydi mus visą kelią ir tik šiais laikais atsiskleidžia tam, kad būtų įgyvendintas principas „Pamilk savo artimą, kaip patį save“.

Iš 2014 m. liepos 22 dienos pokalbio Nr.422

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienykitės arba mirkite

Israelis – ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Žlugimas žlugimui nelygu

Klausimas. Ko aš, jaunas žmogus, galėčiau pasimokyti iš seno žmogaus?
Atsakymas. Jaunas žmogus iš seno žmogaus gali išmokti kitaip žiūrėti į gyvenimą. Jis supras, kad pasiekimai, kurie jam dabar atrodo labai svarbūs, visiškai nėra svarbūs, ir savo gyvenimą verta užpildyti tuo, kas padės palikti pėdsaką amžinybėje. Juk būtent to nori senas žmogus ir tas, kuris artėja prie pagyvenusio žmogaus amžiaus.
Tai pasiekti mums padės integralusis ugdymas. Jo užduotis – parodyti, kad tarp mūsų egzistuoja amžinų ryšių sistema. Joje mes galime save išreikšti ir pasilikti tokios formos – apimti naujos davimo artimui dvasios.
Egoistiškai gaudami negalime to pasiekti, mirštame ir iš mūsų nieko nelieka. Tačiau jeigu aš duodamas susijungiu su kitais, tai įgyju amžiną jėgą, kuri veikia pati savaime ir jai nieko nereikia gauti iš kitų. Todėl ji veikia visą laiką. Jeigu įsitraukiu į šią davimo ir meilės jėgą, kuri užpildo visą realybę, ir einu kartu su ja, tai stiprinu ją savo noru.
Taip įsitraukiu į šios jėgos lauką ir pradedu jame gyventi. Ir jau niekada nemirsiu! Šis mano „aš“, kuriam pavyko susilieti su davimo jėga, nemirtingas, juk pati ši altruistinė jėga – amžina.
Kad tai įvyktų, reikia pakeisti savo psichologinį suvokimą. Dabar suvokiu save egzistuojantį,  priklausomai nuo to, kiek gaunu. Man senstant mano egoistinės jėgos silpsta, blėsta ir aš pamažu netenku noro, kol visai mirštu. Kitaip tariant, miršta mano vartotojiška jėga: ji vis mažėja, kol galų gale išnyksta.
Mes tai vadiname mirtimi. Bet jeigu aš išsiugdysiu meilės ir davimo jėgą, tai nepajusiu mirties. Juk pamatysiu, kaip davimo jėga užpildo pasaulį, o aš su savo nauju noru įsitraukiu į šią jėgą ir suteikiu jai daugiau galios. Leidžiu šiai jėgai atsiskleisti per mane ir tarsi įsivelku į naują kūną. Tokiu būdu įgyju naują, dvasinį (o ne kūnišką!) gyvenimą.
Šis kūnas gyvūninis, ir aš jaučiu, kad anksčiau gyvenau su viena dvasia – egoistine, o dabar gyvenu su visiškai kitokia – davimo – dvasia. Ir su šia davimo dvasia nesu pavaldus mirties angelui.
Ši davimo dvasia pasireiškia visų žmogų supančių aplinkinių atžvilgiu ir todėl paverčia jį labai naudingu visuomenės nariu. Galima surinkti pensinio amžiaus žmones, kurie jau jaučiasi arti savo gyvenimo finišo, ir paaiškinti jiems, kaip jie gali tapti amžini. Tada mes nebaigiame gyvenimo drauge su šiuo fiziniu kūnu, nes ne tapatiname save su juo, o kuriame naują kūną – davimo (vietoj egoistinio gavimo) kūną.
Taigi, jeigu žmogus nenori jausti senatvės, matyti, kaip senka jo paskutinės jėgos ir gęsta gyvenimo žvakė, reikia, kad jis pasiektų davimo jėgą ir atskleistų integralių tarpusavio ryšių sistemą, kurioje pajus amžiną gyvenimą dar iki fizinio kūno mirties.
Klausimas. Kokią išvadą turi padaryti jaunas žmogus suvokęs, kad mūsų gyvenimas sutvarkytas taip, jog jo laikas neišvengiamai baigsis?
Atsakymas. Jaunam žmogui reikia paaiškinti, kad gyvenimas – tai kilimas, trunkantis 30 metų, vėliau laukia kritimas ir mirtis. Todėl būtina šį gyvenimą padaryti nenutrūkstamu kilimu, kuris niekada nesibaigia!

Iš 2014 m. balandžio 22 d pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Be pasipriešinimo

Pusiausvyros ekonomika

„Viena šeima“ – ne utopija!

Klausimas. Mokslininkai mano, kad mūsų tikrovė atsirado įvykus Didžiajam sprogimui, ir mes iki šiol juntame jo pasekmes. Kaip su tuo dera tikrovės suvokimas naujuoju jutimo organu?
Atsakymas. Aišku, kad šiuo jutimo organu suvoksime visus iki mūsų įvykusius reiškinius, kuriais ir buvo sukurta dvasinė tikrovė, ir atskleisime visus jos sluoksnius. Mums svarbiausia – pasiekti jos šaknį, juk taip mes vienu metu siekiame ateities ir sugrįžtame į praeitį. Išeina, kad tai – vienas ir tas pats. Aukštesniąją tikrovę galima tyrinėti taip pat juntamai, kaip dabar tyrinėjame šio pasaulio realybę.
Mes įgyjame sisteminį požiūrį, juk sužinome, kaip galima savo jutimo organais įeiti į pašalinius jausmus ir suformuoti juos kito atžvilgiu. Tam mums duoti visi būtini instrumentai, programa, galimybė mokytis ir tobulėti, naujai suvokiant realybę jos tikruoju pavidalu.
Visa tikrovė yra ne kažkur išorėje, o išspausdinta mumyse. Visas mūsų suvokimas vis tiek egzistuoja tik žmogaus, stebinčio tikrovę, atžvilgiu.
Klausimas. Kokią turime motyvaciją išeiti iš savo dabartinių pojūčių?
Atsakymas. Priežastis labai aiški. Mes gyvename savo pojūčiuose. Ir jeigu mūsų jutimo organai dėl kažkokios priežasties nebeveikia, tai tokia būsena vadinasi „mirtis“. Kitaip tariant, mes mirštame ir nebesuvokiame tikrovės.
Jeigu vietoj to, kad artėtum mirties link, vystysi savo suvokimo organus, tai padarysi juos amžinus, juk jie yra tavo viduje. Taip tu tampi žmogumi – amžinai gyvu, niekuo neapribotu, esančiu beribėje erdvėje, vadinamoje „Rojumi“. Toks suvokimas yra virš tavo egoistinio noro.

Iš 2014 m. birželio 20 d. TV programos „Pasaulių sankirta“, „Izraelio sąmonė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Tikrovės suvokimas

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

Iš Mokytojo Kuko laiško: Didžiausiam niekšui pasiūlyk kiekvieną akimirką teikti malonę visam pasauliui, įskaitant ir amžiną egzistavimą, ir jis prabus džiaugsmingai ir drąsiai daryti gera.
Visa tinginystė ir silpnumas kyla tik iš netikėjimo didybe to gėrio, kuris sklinda po visą visatą, kai mokomasi Toros, jos priesakų, vidinio darbo ir savybių ištaisymo. Tai paaiškėja, suvokiant dvasinę vienybę, t. y. suprantant, kad kiekvieno sielos šviesa susijusi su bendra visa ko siela.
Kiekvienas žmogus privalo pasakyti, kad visas pasaulis sukurtas jam. Atlikdamas savo darbą, žmogus keičia visas kitas sielas. Juk mes visi sudarome vieną mechanizmą, todėl žmogus, ištaisęs savo ryšius su pasauliu, susigrąžina savo dvasines daleles, tuo padėdamas susijungti kitiems.
Tai panašu į žvejybos tinklą, užmestą jūroje sudužimo metu. Po sudužimo likau su vienu tašku širdyje, visos likusios mano dalys išsibarstė vandenyje, atsiskyrė nuo manęs. Toks gimstu – tai faktas. Dabar belieka ištraukti tinklą ir prisijungti savo pamestus organus.
Dirbdamas su žmonėmis iš išorės, viena vertus, priartinu savo dalis prie savęs, o kita vertus, suteikiu jėgų kiekvienam dirbti su savo tinklu. Aš tarsi kalbuosi su pašaliniais žmonėmis, nors iš tikrųjų – tai esu aš įvairiausiais pavidalais.
Pasirodo, vos atkreipiu žmonių dėmesį į šią idėją – prisitraukiu savo sielos daleles. Visa žmonija – mano sielos dalelės. Be dalies manęs, kiekviename yra jo paties asmenybė. Pritraukdamas savąją dalį, aš perduodu kitam dvasinę jėgą, su kuria jis pradeda dirbti savo aplinkoje, su savo pasauliu.
Pasirodo, kai aš čiumpu savo tinklą iš vandens, pažadinu ir likusias sielos dalis, susijusias su šiuo tinklu. Tada kiekviena jų pradeda traukti savo tinklą ir nagrinėti jo turinį, nes kiekvienas turi savo nuosavą pasaulį.
Taigi, supraskime, kad būtent darbas su plačiąja visuomene leidžia mums sujungti savo sielos dalis. Kiekybė pereina į kokybę, ir kiekvienas juda pirmyn, baigdamas kurti dešimt pirmųjų savo sielos sfirų.

Iš 2014 m. gegužės 30 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas pasaulis – manyje

Šviesa ieško suvienytos širdies

Kaip augama dvsiniame pasaulyje