Šiandien žmogus suvokia gyvenimą tik gavimo, absorbcijos, vartojimo, įsigijimo, gavybos forma. Kiekvienas tame sukasi, kol pavargsta, išeina į pensiją, keletą metų pasėdi eilėse pas gydytojus ir, galiausiai, miršta.
Bet yra galimybė pakilti į kitą egzistavimo lygmenį: gyventi ne vartojant, o duodant. Ir kalbu ne apie labdarą, kai padedi pinigais vargšams, o apie gyvenimą aukščiau savo egoizmo. Toks gyvenimas už egoizmo ribų suteikia antigyvenimo, antimaterijos, antipasaulio pojūtį, kaip pasakyta: „Aš mačiau priešingą pasaulį“.
Egzistuoja kita gyvenimo forma – lygiagreti mūsų pasauliui. Kabalos mokslas moko, kaip suvokti šią naują gyvenimo formą. Tai priešingas įprastiniam gyvenimas – ne egoizme, kuris viską sugeria į save, ne noro mėgautis viduje, o nore duoti, mylėti.
Ir turima omenyje ne ta mums pažįstama egoistinė meilė. Meilė – tai, kai aš išeinu iš savęs ir įsijungiu į kitų norus. Tada aš gyvenu šiuose noruose, nesiekdamas naudos sau. Tokia gyvenimo forma teikia malonumą, kuriam nėra ribų, kuris neprivalo tuoj pat baigtis.
Juk tai nėra malonumas materialiame kūne, kuris gali suvalgyti ir išgerti tik tiek, kiek jame telpa. Duodant niekas manęs neriboja, kadangi įsijungiu, persikeliu į kitus. Manęs neriboja šio biologinio kūno gyvenimas, aš esu už jo ribų ir ten jaučiu savo gyvenimą. Mano kūnas lieka, bet jis gyvena kažkur šalia manęs tarsi augintinis. „Žmogumi“ yra vadinama mano vidinė dalis, išėjusi iš manęs ir įsijungusi į kitus. O ši mano dalis, kuri liko – biologinis, gyvūninis, kūnas, gyvena nustatytą jam laiką, vaikšto po gydytojus, kol jį išveža į kapines.
Klausimas. Bet juk žmogus kovoja su kasdieninėmis žemiškomis problemomis ir jam neįdomios aukštos sąvokos, tokios kaip „gyvenimas už kūno ribų“?
Atsakymas. Kiekvieną žmogų jaudina klausimai apie gyvenimą ir mirtį. Netgi kasdieninio gyvenimo šiandien nebeįmanoma „susitvarkyti“, neįsijungiant į teisingą tarpusavio ryšių tinklą, nesubalansavus savo gavimo ir davimo, kaip įpareigoja kabalos mokslas tam, kad susitvarkytume savo gyvenimą.

Iš 2015 m. kovo 8 d. 103FM radijo stoties programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš laiko

Mano mylimas pasaulis

Viską gauti ar viską atiduoti?

Klausimas. Atsakykite trumpai ir paprastai: kas yra siela?
Atsakymas. Siela – tai noras mylėti ir duoti, kurį žmogus išvysto savyje ir jame pradeda jausti dvasinį pasaulį.
Dabar mes turime tik norą gauti ir mėgautis, pritraukti sau viską, kas mums atrodo gėris. O noras duoti reiškia, kad aš įsitraukiu į kitų žmonių norus, pradedu juos pildyti ir taip atrandu savo sielą.
Juk siela yra už mano kūno ribų, išorėje, ne viduje. Aš tapatinuosi ne su šiuo pasauliu, o su noru duoti – išeinu iš savęs ir jaučiu išorinę realybę.
Tokiu būdu aš pradedu jausti dvasinę realybę, kitą pakopą.
Baal Sulamas rašo: „Kiekvienas žmogus gimsta tik tam, kad įgytų tobulą sielą, užpildytą Kūrėjo Šviesa, pasirengusią nenutrūkstamam ir amžinam susiliejimui su Juo“ („Išminties vaisiai“, „Pokalbiai“, straipsnis „Sielos sukūrimas“).

Iš 2015 m. vasario 1 d. radijo stoties „103 FM“ programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausias, ką įgiju gyvenime, – siela

Kur yra mano siela?

Kaip atskleisti sielą?

Klausimas. Užaugau kaime, apsuptas gamtos, nuo tol esu su ja glaudžiai susijęs. Kai žiūriu į gėlę ar debesį danguje, arba į jūros bangas, matau, kad ten niekam nekyla klausimų, viskas yra ramybės ir gėrio būsenos, kiekvienas – savo vietoje, viskas nuostabu ir tobula.
Tuomet man kyla klausimas: „O kur gi aš? Kodėl mano gyvenime nėra tokios harmonijos ir grožio?“ Kodėl žmogus, labiausiai išsivystęs gamtos kūrinys, yra pats nelaimingiausias?
Atsakymas. Kuo labiau išsivystęs kūrinys, tuo labiau kenčia. Argi akmenys kenčia? Jų vidinė jėga veikia taip, kad išlaikytų tą pačią formą, ir viskas. Augalas jau kenčia, juk jis vystosi, jam reikia lietaus, saulės, šilumos, jis kenčia nuo šalčio, yra veikiamas įvairių išorinių jėgų.
Gyvūnams – dar blogiau, jie visą laiką turi nuo ko nors bėgti, gintis, nuolat ieškoti maisto. Gamta nepateikė visko apsčiai, jie privalo savimi rūpintis.
O apie žmogų sakoma: „Jo ranka ant visko, o visų rankos ant jo.“ Jis iš tiesų priklausomas nuo visų, nors ir yra labiausiai išsivystęs.
Klausimas. Bet kodėl toks sunkus žmogaus gyvenimas? Mano žmona dirba vaikų darželyje ir pasakoja, kad kasmet vaikai vis nelaimingesni. Jų gyvenimas toks sunkus, tarsi nuo mažens kentėtų, jie nuolat patiria stresą, yra agresyvūs vieni su kitais, o geros atmosferos niekur nėra – nei namuose, nei vaikų darželyje. Kodėl gyvename nuolatinėje įtampoje?
Atsakymas. Kad suprastume sukūrimo tikslą, turime kelti sunkius klausimus, gyventi nelengvą gyvenimą, kitaip nieko nepasieksime. Ypač mūsų laikais, juk XX a. pabaigoje pasiekėme tokį žmonijos vystymosi tašką, apie kurį kalbėjo kabalistai: nuo 1995 m. žmonija įžengė į Mašiacho (mesijo) atėjimo laikotarpį. Mašiachas – tai ne žmogus ant balto asilo, kaip dauguma mano, o jėga, kelianti mus į kitą vystymosi pakopą.
Klausimas. Ar tai yra sukūrimo tikslas, apie kurį kalbėjote?
Atsakymas. Taip, turime pasiekti „Adam“ būseną – pakopą „Žmogus“.
Juk šiandien gyvename pagal gyvūninį lygmenį, o ne žmogiškąjį, nes rūpinamės tik savo kūnu ir tuo, kaip įsirengti savo lizdą, savo namus. Argi taip atskleisime gyvenimo prasmę? Visa mūsų egzistavimo prasmė – sutvarkyti gyvenimą, o juk tuo rūpinasi ir gyvūnai.
Lyginant su jais, mes – tik sudėtingesni kūriniai, ir viskas. Nuo to netampame laimingesni, juk nerandame gyvenimo prasmės, nežinome, kodėl gimstame, kaip gyvename, kas mus valdo, kas vyksta po mirties.
Klausimas. Žmogus gimsta tam, kad kentėtų?
Atsakymas. Ne, kaip tik priešingai! Visos kančios – tai tik gamtos jėgos, stumiančios mus tobulybės, harmonijos, laimės, šviesos link.
Klausimas. Ar svarbu kelti gyvenimo prasmės klausimą?
Atsakymas. Taip. Juk galime, gyvendami šiame pasaulyje, pasiekti amžinojo pasaulio lygmenį, kaip yra pasakyta: „Išvysi savo pasaulį šiame gyvenime.“
Žmonės, pradėję studijuoti kabalos mokslą, ateina to paties klausimo vedini: „Koks mano gyvenimo tikslas?“ Žmogus privalo šito klausti! Net kai viskas gerai, jis klausia: „Dėl ko gi aš gyvenu?“
Žmogus nori žinoti, kodėl viskas taip sutvarkyta, kad jis neranda atsakymo, nežino, kaip gyventi. Rytą keltis, eiti į darbą, vakare grįžti namo – o kas po to?! Žmogus nori žinoti, kad yra aukštesnis tikslas, pateisinantis jo egzistavimą. Juk labai sunku pasakyti, kad gyvenu tik tam, kad aprūpinčiau savo šeimą, ir mano vaikai gyvens taip pat.
Išsivystėme iki tokios būsenos, kai privalome kelti gyvenimo prasmės klausimą ir rasti atsakymą į jį.

Iš 2015 m. sausio 18 d. radijo stoties 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur slepiasi laimė?

Kodėl mes gyvename šiame pasaulyje?

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Klausimas. Kodėl mes gyvename šiame pasaulyje?
Atsakymas. Vaikystėje kiekvienas vaikas, pradedant nuo penkerių šešerių, klausia apie tai, kol prasideda brendimo problemos.
Mums kyla šie klausimai, nes mūsų viduje yra „rešimo“ –  vadinamasis dvasinis genas, besiveržiantis vystytis, jis ir spaudžia mus iš vidaus.
Šis genas, šis noras turi būti patenkintas, gauti atsakymą į klausimą: „Dėl ko mes gyvename? Kodėl gyvename? Koks gyvenimo tikslas? Gyvendami pamirštame šį klausimą ir įvykių sūkuryje neturime jam laiko, laikome nenaudingais pamąstymais.
Akivaizdu, kad šis klausimas vis užvaldo mus įvairiausiose gyvenimo situacijose. Mūsų laikais didžiulis skaičius žmonių, kurie yra nusivylę, skiriasi, vartoja narkotikus, geria vaistus nuo depresijos, liudija šio klausimo svarbą.
Šis genas glūdi mumyse, evoliucijos pabaigoje turime pasiekti būseną, kai gyvenimo prasmės klausimas kils visiems: „Dėl ko gyventi? Kokia prasmė? Ar verta gyventi?“
Galima paklausti kitaip: kodėl gamta, būdama tobula ir kryptinga, sukūrė žmogų su tokiomis didelėmis galimybėms ir paliko jį be atsakymo į klausimus: „Kaip sukurti gyvenimą? Ko siekti gyvenime?“ Mes matome, kokia didžiulė išmintis glūdi kiekvienoje ląstelėje, kiekviename organizme, jų tarpusavio ryšyje. O kiek dar neatskleidėme! Net iš to trupučio, ką mokslas jau sužinojo, matome, kokia stulbinanti išmintis slypi šiame turtingiausiame mechanizme.
O mes, būdami viršūne, visos šios nuostabios sistemos rezultatu, nematome savo gyvenimo prasmės! Kaip tai įmanoma? Be abejonės, mūsų egzistavimo tikslas yra, bet mes apie jį dar nieko nežinome ir turime jį atskleisti. Todėl tas, kuriam kyla klausimas apie gyvenimo prasmę, galiausiai atranda kabalos mokslą.

Iš 2015 m. sausio 18 d. radijo 103FM programos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Iš anksto nulemtas kelias

Gyventi bėgant nuo prasmės