Pateikti gegužė, 2017 mėn. įrašai.


Krizė – naujos visuomenės gimimas

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Pranešimas (šaltinis). Įmonės, naudodamos energiją, gamina prekes, vėliau energija naudojama šias prekes gabenant vartotojams, kurie jas perka, kad kuo greičiau išmestų į šiukšlyną. Ši seka vadinasi „ekonomikos augimu“: tai bereikalingas išteklių eikvojimas ir aplinkos niokojimas.
Svarbu tik „augimo“ ir pelno didinimas. Pamazgų duobės ekonomika prarijo visą planetą – tarp Kalifornijos ir Havajų plaukiojanti Teksaso valstijos dydžio šiukšlių sala iš panaudoto plastiko – „augimo“ ir pelno didinimo produktas.
Vandenynai virto milžinišku šiukšlynu. Globalizacija pavertė žemę ir upes sąvartynu, nes šiuo metu pigiau pirkti naują daiktą ir išmesti sugedusį, negu taisyti.
Principas, valdantis globalią ekonomiką, dievina atmatų duobės ekonomiką, nes ji skatina didelį „augimą“.
Užnuodytos jūros, upės ir laukai neturi jokios reikšmės, kaip ir neįtikimas energijos, mineralinių žaliavų ir darbo išteklių eikvojimas globaliajai pramonei ir menkavertės produkcijos transportavimui: jei visa tai didina „augimą“, tai laikoma teisinga.
Sprendimas. Krizės problema – neišsprendžiama, ji veda žmoniją į pražūtį, vienintelis įmanomas sprendimas – keisti žmogaus prigimtį, tai ir numatyta gamtos vystymosi plane. T. y. krizė – mūsų būsimos būsenos gimimas, tą būseną galime pasiekti ne keisdami supantį pasaulį, o keisdami save, savo prigimtį iš egoistinės į altruistinę.

Daugiau šia tema skaitykite:

Būsimos kartos ekonomika

Krizė: ieškant išeities

Krizė – perėjimo į naują visuomenę taškas

Komentarų nėra

Nauja pasaulinė sistema

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Nuomonė. Mes susidūrėme su daugybe krizių, kurių pasekmės sukelia naujas krizes, mes susidūrėme su sistemine vakarų pasaulio krize, kuri palietė technologijas, ekonomiką, prekybą, politiką, demokratiją, autentiškumą, karinius konfliktus, klimatą, supančią aplinką, kultūrą, vertybes, šeimą, švietimą, jaunimą ir t. t.
Šios krizės gimdo baimę ir susierzinimą. Pradedant nuo 2008 m. finansinės krizės, viskas stipriai pasikeitė. Piliečiai jaučia nusivylimą, demokratija kaip modelis prarado pasitikėjimą, politinės sistemos patyrė rimčiausių sukrėtimų, tradicinės partijos išgyvena krizę.
Jei „valdyti“ reiškia „numatyti“, tai mes išgyvename pasaulinės sistemos valdymo krizę. Žmonės reikalauja, kad politinė valdžia vėl imtųsi vadovauti visuomenėje, apribotų ekonominės ir finansinės rinkos valdžią.
Aljansas „valstybė + specialiosios tarnybos + interneto ištekliai“ pagimdė interneto vartotojų sekimo imperiją. Kibernetinė erdvė tapo mūsų pasauliu, vietoj fizinės erdvės atsirado nauja visata, papildanti pasaulio tikrovę.
Komentaras. Visa tai mus veda į būtinybę įsilieti į naują sistemą, kitaip tariant, tapti panašiems į gamtą,

Komentarų nėra

Ar galima išvengti kančių?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Valios laisvė

Klausimas. Galvojant apie patį baisiausią scenarijų, ar po trečiojo ar ketvirtojo pasaulinio karo išlikę milijonai žmonių nejaus kančių ir egoizmas vėl sumažės iki to lygmens, kuris buvo prieš 6000 metų?
Atsakymas. Ne. Egoizmas pereina iš kartos į kartą, ir kančios – taip pat. Iš esmės jūs klausiate: jei mes šiandieną jaustume tas kančias, kurias išgyvena žmonės per baisias suirutes – uraganų, vulkanų išsiveržimo, atominių bombų sprogimo metu, tai turėtume galimybę teisingai pasirinkti kelią?
Tai netinkamas klausimas, nes tokiu atveju kelias nepasirenkamas, tokiu atveju žmogus tiesiog kenčia. Tai ne pasirinkimas. Gamta taip nedaro. Ji nori, kad žmogus sąmoningai pasirinktų naują vystymosi pakopą. Kitaip tai – ne pasirinkimas.
Perėjimas nuo negyvojo lygmens į augalinį, nuo augalinio į gyvūninį vyksta, patiriant gamtos smūgius. Mūsų pasaulio žmogus – to paties veiksmo rezultatas. Tačiau dabar turime pakilti visiškai kitu būdu, todėl ir ateina ši metodika, vadinama kabalos mokslu.
Dabar turime sąmoningai pakilti į kitą lygmenį – tai labai svarbus atskaitos taškas. Nes po negyvojo, augalinio ir gyvūninio vystymosi būvio, kuriam šiandieną priklausome, mumyse yra prielaida suvokimui, kad galime pakilti virš savojo aš.
Mes esame tarpiniame būvyje. Tarkime, tarp negyvojo ir augalinio lygmens yra koralai, tarp augalinio ir gyvūninio – „žemės šuo“, o tarp gyvūninio ir žmogaus – beždžionė. Taip ir tarp mūsų pasaulio žmogaus ir žmogaus iš aukštesniojo pasaulio egzistuoja kabalistas.
Kabalistas – tai tas, kuris turi gyvūninių šio pasaulio savybių, kita vertus, jis jau turi ir kitos pakopos savybių. Būdamas tokioje tarpinėje būsenoje jis kyla į viršų.
Toks kilimas vyksta ne veikiant instinktyvioms gamtos jėgoms, o sąmoningai.
Todėl mes tiek mokomės apie valios laisvę, apie tai, kaip turime elgtis grupėje, kurti tam tikrą būseną savyje ir aplink save, kad būtų įmanoma keistis.
Mes tarsi patys išstumiame save iš egoizmo ir pakeliame į naują lygmenį, kur mumyse pasireiškia gėrio jėga, priešinga egoizmui.
Taip egzistuosime dviejose jėgose: neigiamoje – egoistinėje ir teigiamoje – altruistinėje. Altruistinės jėgos mūsų pasaulio prigimtyje nėra, todėl turime ją pritraukti. Ir tada egzistuosime tų jėgų ryšyje ir pusiausvyroje. Tai bus mūsų būsimasis būvis, vadinamoji vidurinioji linija.
Aš tikiuosi, kad sąmoningai panaudosime valios laisvę, rasime tinkamą sprendimą ir pasieksime tokią būseną be pasaulinių karų.
Klausimas. Jei mes pasirinksime tinkamai, tai išvengsime apokalipsės ir kataklizmų?
Atsakymas. Jei nors maža žmonijos dalis suvoks, kad vienintelis kelias išvengti kataklizmų – tai laikytis kabalos mokslo metodikos. Juk kitos išeities nėra. Reikia tiesiog suvokti ir save supurtyti.
Klausimas. Kokia prasmė smūgiuoti žmonijai, jei tai nieko nekeičia?
Atsakymas. Susikaupusios kančios žmoniją atveda į būseną, kada ji vis tiek pradeda galvoti, ką daryti, t. y. papildomos kančios subalansuoja žmogiškąjį egoizmą.
Tarkim, vaikas nenori eiti į mokyklą – jam pradeda riboti malonumus: atima kamuolį, vėliau – dviratį, elektroninius žaidimus, kol jam nieko nelieka, kaip tik eiti į mokyklą.
Tačiau ir čia yra valios laisvė – galimybė rinktis. Mes visada esam riboti – negalima sakyti, kad pasirinkimas galimas, tik esant neribotai laisvei.
Tokiu būdu galime pasirinkti ir dvasingumą – tarp apdovanojimo ir baudimo. Todėl būtina suprasti visas sąlygas ir aplinkybes, kurios mus veda prie laisvės. Laisvė – tai ypatinga būsena, pasiekiama tam tikruose rėmuose.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išvengti karinių konfliktų

Kančių mažinimo formulė, 1 d.

Kančių mažinimo formulė, 2 d.

Komentarų nėra

Išsilavinę teroristai

Krizė, globalizacija

Komentaras. Tyrimai rodo, kad teroristai yra daug labiau išsilavinę, nei mes manome. Tik 17 % teroristų, kurie kovoja „Islamo valstybėje“, neturi vidurinio išsilavinimo, ketvirtadalis iš jų – universitetų absolventai. Tas pats pasakytina apie teroristus savižudžius.
Atsakymas. Tai, kad išsilavinę žmonės eina į IGIL, labai įdomus reiškinys. Jie mano, kad jie ras idėją, dėl kurios verta egzistuoti, kuri yra gyvybės ir mirties lygmenyje, todėl ji labai vertinga jų akyse.
Tai būdinga išsilavinusiam žmogui, jis žvelgia aplink ir mato, kaip pasaulis smenga į niekur: nyksta, menksta, niveliuojasi iki nulio.
Žmogus ieško, už ko užsikabinti, kad vertėtų egzistuoti. Ir staiga jį pradeda vilioti. Be to, jis gauna palaikymą iš aplinkos, – staiga atsiranda draugų, visuomenė, kuri turi savo idėją, ir jis užsidega!
Jį laiko ne pati ideologinė koncepcija, o tai, kas yra aplink ją! Įrodyta, kad armijoje tarnaujančio žmogaus irgi taip nebedomina valstybė, kaip kažkada šaukdavo: „Už Tėvynę!“
Jį domina jo kovos draugai: „Mes priešinamės, mes ginamės. Mes užkariaujame!“ – kitaip tariant, nedidelė žmonių grupė, kurią jis jaučia kaip broliją. Žmogui šito trūksta, ir jis tai randa. Ir „Islamo valstybė“ moka tuo pasinaudoti.
Klausimas. Kaip privilioti juos į kitą vietą? Ar yra tokia galimybė?
Atsakymas. Dėl to būtina padidinti gyvenimo intensyvumą iki tokio lygio, koks yra tokiose organizacijose: gyvenimas turi jaustis kaip iššūkis, malonumas kovoti, susitelkimas, išreiškimas teisingos idėjos, vedančios pirmyn ir uždegančios žmogų taip, kad jis visą laiką būtų pasaulinės revoliucijos būsenos.
Tokiam tikslui reikalingi romantikai, ypatingos sielos, bet to, dar ir organizatoriai.
Klausimas. Kitaip tariant, būtina stipresnė idėja, bet romantiška ir deganti, kad vestų pirmyn? Ir tokia idėja egzistuoja?
Atsakymas. Ji egzistuoja pas mus – kabaloje.
O „Islamo valstybėje“, manau, viskas, kaip visada, veda prie to, kad revoliucija pradės ryti savo sūnus. Jie dabar, apskritai, jau naikina save!
Jie negali susivienyti. Juk jei jie susivienija, tai praranda trinties pojūtį, kibirkštį, kuri įsižiebia jų siautėjimuose. Tokiose revoliucinėse srovėse staiga gimsta didžiulis kiekis įvairių krypčių, grupelių, kurios tarpusavyje oponuoja, kivirčijasi.
Jiems laimė, kad jie varo siaubą pasauliui. Tuo jie nori pasakyti, kad yra ypatingi ir kažko verti.
Todėl viskas veda į viena – pasaulis visuose santykiuose krenta į prarają, o jie sukasi virš jų kaip ereliai, kurie pasirenka sau naujas aukas, jas puola ir griebia. Bet, iš esmės, jokios galutinės idėjos neturi nei vieni, nei kiti.
O kaip atsiskleis mūsų idėja – tai jau kita problema.

Iš 2015 m. spalio 10 d. TV programos „Naujienos su M. Laitmanu“

Komentarų nėra

Gėris kabalos požiūriu

Auklėjimas, vaikai

Klausimas. Kas yra gėris kabalos požiūriu? Jei galite, pateikite pavyzdį.
Atsakymas. Pavyzdžio pateikti negaliu, nes šito neparodysi. Įprastai daryti gera žmonėms, kitaip tariant, patenkinti jų poreikius, nėra gėris. Materialiajame pasaulyje nuo mūsų gerumo proveržių nėra jokių teigiamų pasekmių.
Daug organizacijų ir privačių asmenų daro kitiems gera, tačiau teisingų, gerų pasekmių nuo to nematome. Juk tam reikia žinoti gamtos programą, jos vidinę struktūrą, schemą jėgų, kurios daro poveikį mūsų pasauliui, ir veikti atitinkamai.
Įsivaizduokite, kad prieš jus kompiuteris, ir įsijungiate jį, visiškai nesuprasdami, kokia jame programa. Ką gi galėsite padaryti tinkamai?
Tas pats su pasauliu. Visata – tai didžiulis kompiuteris, ir mes pradedame juo naudotis nesuprasdami, kad mūsų mintys, jausmai, ypač mūsų tarpusavio santykiai, labai tiksliai ir aktyviai veikia visą gamtą.
Ir jei veikiame ne pagal gamtos programą, tai mes, nors ir norėdami atlikti kažką gero, spaudžiame ne tuos mygtukus. Mes nematome pačios klaviatūros ir ką joje darome, ir, galiausiai, gauname iškreiptą žmonijos vaizdą, problemas su ekologija, vaikais ir taip toliau.
Kaip sakoma: „Kelias į pragarą gerais ketinimais grįstas“. Mes nesuprantame, ką reiškia „geri ketinimai“. Juk jei jie būtų geri, tada visa tai būtų kelias į rojų, kitaip tariant, teisinga atitiktis tarp mūsų ir gamtos. Viskas būtų gražu, gerai: paukščiukai, gaivus oras, švelni saulutė.
Bet pasaulis visiškai kitoks: virš mūsų kybo radioaktyvūs debesys, gresia cunamiai ir viesulai. Po mumis užteršta žemė, kuri bet kurią akimirką gali suskilti ir pliūptelti karščiu. Apskritai, mes paruošėme viską labai neramiai ateičiai, būtent dėl to, kad nežinome, kaip teisingai veikti pasaulį.
Todėl turime atsisakyti įprastų stereotipų „gerai/blogai“ ir suprasti, ką reiškia „gerai“ ar „blogai“ kabalos požiūriu. O, pasak jos, šios sąvokos absoliučiai priešingos mums, nes esame sukurti kaip egoistai.
Mes turime pakilti aukščiau savojo egoizmo. Tik tada galėsime objektyviai išsiaiškinti, kas yra „gerai“ ir kas yra „blogai“. Mums taps aišku, kaip gamta elgiasi su mumis ir su savimi, ir galėsime veikti teisingai ir nešališkai. Iki tol – niekaip.
Jei gėris yra „daryk artimui gera“, tai mes nežinome, kas jam yra gerai. Vienam, galbūt, išgerti, užkąsti; kitam – nueiti į vakarėlį; trečiam – nukeliauti į negyvenamą salą, kad jo niekas netrukdytų, ir taip toliau. Kiekvieno savi poreikiai. Ir kas iš tikrųjų yra gerai žmogui? Šito nesuprantame.
Todėl tarsi darome vienas kitam gerus dalykus, bet pažiūrėjus reklamų, nepanašu, kad jos siūlo žmogui kažką gero, o tik nuolaidžiauja egoizmui, kuris vis giliau ir giliau mus užkasa.
Klausimas. Kas gi yra „gėris“ kabaloje?
Atsakymas. Gėris yra tai, kas leidžia mums pasiekti teisingos tarpusavio sąveikos lygmenį, harmoniją su supančia gamta. Kai atsidursime pusiausviroje sistemoje, pajausime pačią gamtos sistemą, naują išmatavimą, amžinybės, begalybės, tobulumo būseną.
Būtina atvesti žmogų į šią būseną. Štai tada sužinosime, kas yra gėris ir blogis. Taip ir yra pasakyta Toroje: „Ir būsite kaip Kūrėjas, kuris žino, kas yra gėris ir kas yra blogis“.

Iš 2016 m. spalio 26 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – ketinimas

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Komentarų nėra

Žmonija – Aukštesniųjų jėgų eksperimentas?

Egoizmo vystymasis

Klausimas. Galbūt žmonija – tai nepavykęs Aukštesniųjų jėgų eksperimentas, ir bet kurią akimirką jos gali jį nutraukti ir pradėti nuo nulio?
Atsakymas. Ne, žmonija – nėra nepavykęs eksperimentas, ir nereikia kaltinti Aukštesniosios jėgos, kuri mus sukūrė ir veda į tikslą visiškai tiksliai pagal savo programą.
Ši programa buvo kabalistų atskleista beveik prieš 6000 metų. Jie aprašė tai, ką atskleidė, ir iki šių dienų viskas, ką jie aprašė, veikia tiksliai kaip laikrodis.  Todėl jokio atsitiktinumo nėra, žmoniją visą laiką ragina ir gena pirmyn egoizmas.
Bet šiandien, galutiniame mūsų vystymosi etape, turime galimybę vystytis sąmoningai, ištaisydami save, pasaldindami mūsų kelią, darydami jį trumpesnį laiko atžvilgiu, patogesnį, saugesnį, galima pasakyti, beveik laimingą. Tai priklauso nuo mūsų.
Jei nesutiksime sąmoningai eiti nurodomu keliu, tai vis tiek judėsime pirmyn, vejami kančių. Taip elgiamasi su neprotingu vaiku – jį priverčia atlikti teisingą poelgį: jei jis nenori mokytis, jį nubaudžia – atima kažką saldaus, neleidžia žiūrėti televizoriaus, žaisti ir taip toliau. Norom nenorom jis vis tiek baigia mokyklą.
Be to, nėra svarbu, ar jis tai daro dėl to, kad jaučia malonumą, ar kad įtikina save, kad privalo baigti mokyklą, ar bijodamas bausmės.
Nėra paprasta save įtikinti įsiklausyti į aukštesnio, vyresnio, išmintingesnio nuomonę ir jam paklusti.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Įkalinti Visatoje

Kokybinių pokyčių laikas

Eikime geruoju keliu

Komentarų nėra

Kur po mirties iškeliauja žmogaus siela?

Kūnas ir siela

Klausimas. Kur iškeliauja žmogaus siela po mirties?
Atsakymas. Po mirties siela niekur neiškeliauja, nes žmoguje jos nėra!
Komentaras. Bet žmonės dažnai sako: „Skauda sielą“.
Atsakymas. Paprastai tai reiškia, kad graužia liūdesys, bloga nuotaika. Ir gyvūnai patiria tokias būsenas. Tai tiesiog gyvūninė siela.
Jei turite omenyje fiziologines ir psichologines žmogaus būsenas, tai jos tikrai lydi mūsų kūną, ir kai jis miršta, visa tai dingsta. Bet iš esmės visa tai – vienos rūšies materijos perėjimas į kitą, pagal energijos, materijos, entropijos išsaugojimo dėsnį. Taigi nereikia jaudintis – niekas, niekur nedingsta, o tiesiog pereina iš vienos formos į kitą.
Taip ir žmogus. Jeigu gyvenant šiame pasaulyje jame vyksta tam tikri vidiniai pasikeitimai, tai jis pradeda jausti, kad egzistuoja kitoje būsenoje, kitoje plotmėje. Tai vadinama „persikėlimu iš vieno pasaulio į kitą“. Ir tai padaryti leidžia kabalos mokslo išmintis.
Manoma, kad kai šio pasaulio žmogaus kūnas miršta, jo siela kažkur dingsta. Tačiau tai ne siela, o gyvybinė mūsų organizmo jėga, kuri lieka egzistuoti, tačiau dvasiniu pavidalu, vadinamojo rešimo (dvasinis genas) pavidalu ir vėliau pereina į kitą fizinį kūną, kuris vystosi pagal duotą rešimo.
Šis dvasinis parametras apibrėžia kūno savybes, nes kūnas turi užduotį visiškai atitikti savo sielą ir tas vystymosi pakopas, kurias ji turi pereiti.
Dvasinį geną turi kiekvienas, ir ne tik žmogus, bet  ir kiekvienas kūrinys: negyvasis, augalinis, gyvūninis. Bet tai tik dvasinis įrašas (rešimo).
Vėliau iš šio informacinio dvasinio įrašo taško gali arba išsivystyti, arba ne dvasinė būsena – siela. Tai jau priklauso nuo žmogaus, kaip jis save realizuos.
Tuo tarpu nelaikoma, kad mūsų kūnas dėl kažko savarankiškai egzistuoja. Jame nėra nieko vertingo, išskyrus tai, kad jis turi prisidėti prie sielos vystymosi.

Iš 2016 m. birželio 9 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas vyksta su siela po mirties?

Apie sielą, gyvenimą ir mirtį

Kas lieka žmogui mirus?

Komentarų nėra

Kokybinis šuolis į naują būseną

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

Kongresas Prahoje. Pasiruošimas pamokai
Klausimas.
Mes baigėme vystytis negyvajame, augaliniame, gyvūniniame lygmenyse ir dabar turime pereiti į lygmenį „Žmogus“. Dėl ko įvyksta šis kokybinis šuolis?
Atsakymas. Jei susijungiame tarpusavyje ir pasiekiame tokį ryšį, kai vietoj rato pradedame jausti jo centrą, t. y. save kaip vieną visumą, viename nore, tai ši galia (atitinkanti mūsų egoizmo laipsnį ir pakilimą virš jo) įveikia 0-1-2-3-4 lygmenis, ir mes susivienijame.


Kitaip tariant, egoizmas išstumdo mus į priešingas puses, sukelia tarp mūsų milžinišką pasipriešinimą, ir tas, kuris studijuoja kabalos mokslą, pradeda rimtai jį realizuoti, jaučia neapykantą draugams, – tai, ko anksčiau nebuvo.
Besimokydamas jis tai jaučia vis labiau, ir pagal tai, virš kokio egoizmo lygmens mes susivienijame, atsiranda vienybės galia, pritraukianti mums Supančiąją šviesą (Or Makif).
Šviesa pradeda dirbti mums: kiek mūsų norai sutampa su ja, tiek Ji mums šviečia ir kuria tarp mūsų tokį ryšį, kokia yra pati.
Tada mes tampame lygūs Jai – indu jos užpildymui, kuris vadinamas „siela“.
Tai ir yra mūsų būsima būsena, nepriklausoma nuo laiko, erdvės, judesio, virš fizinio pasaulio, apie kurį kalbėjo Einšteinas: aukščiau šviesos greičio ir mūsų biologinio gyvenimo.
Tokią būseną turime pasiekti būdami šiame pasaulyje, materialiame kūne, nes jis tam netrukdo ir egzistuoja tam tikruose tarpsniuose iki tol, kol mes išeisime į naują lygmenį.
Prie to mus veda kabalos mokslas, pabrėždamas, kad krizė, kuri apėmė pasaulį, iš tiesų ne krizė. Graikų kalba „krizė“ reiškia gimimą. Ir tai tikrai yra mūsų gimimas būsimojoje pakopoje „Adomas“ (Žmogus).

Iš 2016 m. rugsėjo 9 d. Prahos kongreso pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės beieškant, III dalis

Pasaulis – tai, ką mes suvokiame

Kas ten, už laimės viršūnės?

Komentarų nėra

Kaip išvengti apokalipsės?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Klausimas. Jei visi – laukiniai, kaip rašo Baal Sulamas, – ar tai reiškia, kad mūsų laukia likimas, kuris ištiko laukinius, kuriuos sunaikino labiau išsivysčiusios civilizacijos? Nuolat augantis milijardų nesąmoningų žmonių egoizmas – tai apokalipsės, neišvengiamo mūsų civilizacijos susinaikinimo garantija?
Atsakymas. Laukiniai nebuvo sunaikinti. Mes taip pat visi buvome laukiniai. Todėl nereikia manyti, kad mes kitokie. Mes ir šiandien laukiniai tam tikra prasme. Matant tai, kaip nevykusiai sąveikaujame visuomenėje ir šeimoje, sunku pasakyti, kad esame protingos būtybės.
Kiekvieną akimirką mus valdo egoistinis instinktas. Atrodome blogiau už beždžiones. Beždžionės nenaikina savęs, o mes užsiimame kolektyviniu, sąmoningu, tyčiniu savęs naikinimu.
Gamtoje nėra daugiau tokios rūšies, kaip homo sapiens (neva mąstantis žmogus), kuri taip kryptingai siektų susinaikinti. Nors gali būti laimingas, žmogus daro savo gyvenimą nereikšmingu, nuolatos stumia save į netikrumą, baimes, nerimą, o tai galiausiai lemia susinaikinimą. Tuo mes unikalūs.
Bet civilizacija nesusinaikins. Bet kuriuo atveju privalome pasiekti iš anksto gamtos numatytą tikslą. Mes galime rinktis būdą: ar eisime per kančias, ar geruoju, Šviesos, keliu, kitaip tariant, pritraukdami Aukštesniąją jėgą, kad ji mus surinktų ir teisingai suorganizuotų.

Iš 2016 m. liepos 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – draugas

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Komentarų nėra

Reikalingas kompanjonas!

Krizė, globalizacija

Komentaras. Dabar labai populiarėja kompanjono profesija.
Laikraščio „Guardian“ straipsnyje kalbama, kad „bendravimo industrijai lemta augti, kadangi mes tampame vis vienišesni, ypač jaunimas. Todėl kompanjono profesija vadinama ateities aukso kasykla.“
JAV jau egzistuoja tokios paslaugos, kaip mokamas apsikabinimas su profesionalu, vakarienė su nepažįstamaisiais arba išnuomojamas draugas.
Atsakymas. Dabar net jauni žmonės tampa vienišiais, nekalbant apie senolius.
Kažkada ėjome į kiną, teatrą, išeidavome į gatvę, vaikai augo kiemuose. Viskas buvo visiškai kitaip. Mes bendravome. Aš pamenu, kaip pašokdavau ryte iš lovos ir bėgdavau į kiemą, kad pamatyčiau draugus.
Šiandien viso to nėra ir jau nebus. Jokių kiemų, net smėlio dėžėse vaikai žaidžia atskirai.
Klausimas. Vadinasi, kompanjonai bus vis reikalingesni?
Atsakymas. Aš manau, kad kompanjonai bus reikalingesni dvidešimtmečiams, trisdešimtmečiams, o ne pensininkams.
Visi mes esame neįgalūs dėl vienišumo, ir mums bus reikalingas bendravimas. Galiausiai pasieksime būseną, kai būsime priversti betarpiškai bendrauti vienas su kitu, kadangi elektroninis kontaktas nepakeis normalaus žmogiško jausminio bendravimo. Ir tada jau mes galėsime kažką paaiškinti žmonėms.
Klausimas. Jūs manote, kad įvyks lūžis ir grįšime prie fizinio bendravimo?
Atsakymas. Sugrįšime, bet jau ne šiame lygyje. Dabar kompaniją žmonėms turės palaikyti kabalistai – organizuoti juos į didelius ratus.
Tai ateities profesija, kai didelėse salėse susirenka daug žmonių ir su jais dirbama. Kartu jie šoka, dainuoja, svarsto, kas yra pasaulis, ką jie gali suprasti ir suvokti vienydamiesi.
Juk svarbiausia yra vienybė. Būtent to ir trūksta žmonėms. O kai vienas žmogus palaiko kompaniją kitam, tai visai neracionalu ir greitai pranyks.
Toks pripildymas tuoj pat dingsta, atsiranda tuštuma, nes žmonių nepalaiko kita karta.
Ir apskritai, bendravimas reikalingas visiems. Tokią programa šiandien plėtojame, tobuliname. Ji skirta bendravimo specialistams rengti, netgi pasakyčiau – žmonėms sujungti.
Pati svarbiausia profesija bus žmonių susijungimo į sistemą „Adomas“ instruktorius, nes visa kita darys automatai. O jungti turi žmonės.

Iš 2016 m. rugsėjo 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Draugystė internete negali būti tvirta

Širdžių apnuoginimas

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai