Klausimas (iš angliško dienoraščio): Aš iš Brazilijos, man 18 metų. Gyvenu atokioje nuo visų grupių vietovėje, studijuoju ir susisiekiu su kitais tik per internetą. Esu iš tų žmonių, kuriems prabudo taškas širdyje, ir stengiuosi neišsukti iš šio kelio. Tačiau kartais negalėdamas atvykti į kongresą ar prisijungti prie fizinės grupės jaučiuosi vienišas. Kaip Jūs manote, ar pakanka bendrauti su kitais internetu? Ką dar turiu padaryti, kad paspartinčiau savo tobulėjimą?
Atsakymas: Tobulėjimui pakanka virtualaus ryšio. Pamokos, virtualus ryšys su pasauline besimokančiųjų grupe, dalyvavimas platinant kabalą – pakankamos sąlygos  Kūrėjo atskleidimui.

Klausimas (iš angliško dienoraščio): Man atrodo, kad kai kuriems žmonėms gyvenimo sąlygos (socialinės, finansinės, fizinės, mentalinės) neleidžia dvasiškai tobulėti. Vis dėlto jie gali turėti tašką širdyje ir norą studijuoti kabalą. Ar gali jie pereiti machsomą?
Atsakymas: Jei žmogus sužinojo apie šią galimybę, vadinasi, Kūrėjas jau suteikė jam valios laisvę, o toliau viskas priklauso nuo žmogaus. Kiekvienas manyje atsiradęs  rešimot turi visus duomenis apie mano vidinį ir išorinį kli, t.y. apie mane ir aplinką, ir formuoja pojūtį Aš ir PASAULIS, kuris padeda susirasti viską, ko reikia tobulėjimui, laisvam pasirinkimui, taip pat ir grupę, virtualią ar fizinę. Todėl pasakyta: „Visada žmogus privalo sakyti: „Pasaulis sukurtas man“ (rešimot realizacija kiekvieną akimirką). Palenkiu save į gerąją pusę – į gerąją pusę lenkiu ir pasaulį. Palenkiu save į blogąją pusę – į blogąją pusę lenkiu ir pasaulį.“

Video klipo sukūrime dalyvavo kabalos grupės Bnei Baruch teatro grupė (video įrašas rusų k.).

Pranešimas: Finansinė krizė Kinijoje jaučiama kur kas stipriau nei Europoje bei JAV, ir jokie „gelbėjimo planai“ nepadės. Vyriausybė turi pasitelkti kitus vystymosi modelius, priešingu atveju šalis neišvengs rimtų socialinių problemų.
Replika: Laisvose šalyse krizė pasireiškia visiškai kitaip, nei totalitarinėse. Kuo šalies struktūra palankesnė laisvam vystymuisi, tuo ramiau atsilieps krizė, greičiau bus suvokta jos priežastis ir išeitis iš jos prie laisvanoriško kiekvieno ir visų taisymosi. Laisvose šalyse žmogus įpratęs pats pasirūpinti savimi, todėl kitaip supranta būtinybę keistis – prisiima tai sau, o nelaukia būtinų pokyčių iš vyriausybės. Šis laisvo pasaulio psichologinis žmogaus pasiruošimas suteikia jam pranašumą, palyginti su žmonėmis, užaugusiais ribojamos laisvės (atsakingumo),  šalyse.

Klausimas: Ar gali vyrai iš kabalos grupės, esantys aukščiau mūsų pasaulio, „pernešti ant rankų“ per machsomą moterį, kuri yra tam pasirengusi? Ar mums, moterims, reikia laukti, kol susikaups tam tikras (koks?) kiekis ištaisytų vyriškų sielų?
Atsakymas: Galbūt mūsų pasaulyje vyrai nešioja moteris ant rankų, tačiau dvasiniame pasaulyje tokio veiksmo nėra! Jei moteris pasirengusi, ji prisitraukia vyrų grupės jėgą ir dalyvauja pereinant machsomą kartu su visais.

Klausimas (iš angliško dienoraščio): Kiek svarbu moterims mokytis grupėje? Mano egoizmas kol kas neleidžia peržengti priešiškumą grupei, kurią matau savo mieste. Ar būtinas dvasinis tobulėjimas grupėje žmonių, kurie kol kas man svetimi ir kelia susierzinimą? – Nėra moterų grupių. Moteris ir grupė – nesuderinami dalykai.

Klausimas: Jei mano, kaip moters, esmė – poreikis prisipildyti, tai, jei išsiugdysiu atidavimo savybę (vietoj noro gauti), ar netapsiu tokia kaip vyras? Tada kam galės atiduoti vyras?
Atsakymas: Kiekviename iš mūsų yra vyras ir moteris, kli – mūsų norai ir šviesa – mūsų ketinimai atiduoti. Ieškokite, kaip juos suderinti.

Kaip greitai aš grįšiu į šį pasaulį po mirties? (video įrašas rusų k.)

Pranešimas: Henris Kisindžeris laikraštyje „International Herald Tribune“: Pats tarptautinės architektūros nestabilumas dabartiniu metu sudaro unikalias galimybes nestandartinei diplomatijai. Visoms valstybėms teks peržiūrėti savo prioritetus ir, jei susiformuos sutaikomų prioritetų sistema, atsiras nauja tarptautinė tvarka.
Replika: Santarvę mums diktuoja pats krizės pobūdis. Reikia liautis kivirčytis vienas su kitu, kaip mažiems vaikams. Būtina įsisąmoninti, jog yra iškilęs klausimas apie žmonijos išgyvenimą. Atsakymas vienas – visų lygiomis teisėmis susijungimas į vieną sistemą, tarsi būtume vienas kūnas, viena šeima, idant pasiektume pusiausvyrą su gamta. Tai ir yra vienintelis prioritetas. Ir nereikia išsigalvoti kito. Mokykitės iš gamtos.

Klausimas: Skaitydamas apie jūsų idėją, aš sutinku, kad ji logiška ir teisinga, tačiau jaučiu baimę įsivaizduodamas tokį ribotą, neturintį džiaugsmų gyvenimą. Kas tokio gyvenimo norės? Ir dar, iš kur žmogus ras jėgų tokiai vidinei ir išorinei transformacijai?
Atsakymas: 1. Perėjimo į integruotą visuomenę problema – psichologinė, nes žmogus ieško gerovės, pilnatvės. O tai įmanoma tik integruotoje visuomenėje, nes gerovė atsiranda iš Gamtos, kaip harmonijos rezultatas. Bet reikia vienas kitam padėti įveikti šį psichologinį barjerą.
Tačiau ir čia Gamta paruošė mums galimybę: atskyrusi ir atitolinusi mus, ji paliko kiekvieno priklausomybę nuo visuomenės, aplinkos. Ir jei mes sukursime dirbtinę aplinką, viešąją nuomonę, kad atidavimas ir meilė yra aukščiausios, visuomenės skatinamos vertybės, tai kiekvienas, veikiamas aplinkos, norės toks tapti. Visuomenė, suprasdama, jog negalės kitaip išgyventi, palaikys dirbtinį lavinimą. O paskui mes pamatysime, kaip šis lavinimas tampa natūralus (iš „sau” į „Kūrėjui“).
Galima prieštarauti, ar palieka toks vaikams ir suaugusiems primestas auklėjimas pasirinkimo laisvę? Kur čia Žmogus? Bet ar įmanoma elgesio laisvė, kai visuomenę veikia griežti Gamtos dėsniai? Laisvė – tik nugalint egoizmą ir siekiant harmonijos su Gamta. Todėl laisvės realizacija yra visuomenės, kurioje žmogus mokomas Gamtos dėsnių ir teisingo elgesio kovojant su savo egoizmu, sukūrimas (žr. Baal Sulamo straipsnį „Valios laisvė“).
2. Integruota ateities visuomenė, išlaikanti balansą su Gamta naudodama tik tai, kas „būtina“ egzistavimui, mums atrodo armijos tipo, nepriteklius kenčiančia visuomene. Frazė „vartojimas ribojamas tuo, kas būtina egzistavimui“ asocijuojasi su kančiomis, sukelia mintis apie gyvenimą urvuose, egzistuojant pusbadžiu, atsisakant civilizacijos teikiamų gėrybių.
Tačiau kalbama ne apie grįžimą atgal, o apie šuolį į priekį, pasitelkiant visas mūsų žinias ir technologijas. Būtina atsikratyti nereikalingų dalykų, kurie mums kenkia, nes trikdo Gamtos harmoniją.

Evoliucija niekada nenutrūkdavo ir šiandien mes esame perėjimo iš „egoistinio pasaulio“ į „altruistinį pasaulį“ taške.
Kabala kalba apie tai, kad visų žemėje esančių gyvybės lygmenų raida yra vienoda.
Bakterijų evoliucijos tyrinėjimai rodo, kad tam tikru metu aplinkybės privertė kadaise priešiškas ir konkuruojančias bakterijas pradėti taikiai sąveikauti ir sukurti naujus daugialąsčius darinius, iš kurių vėliau susiformavo sudėtingi gyvi organizmai, tarp jų ir žmogaus organizmas.
Panašus procesas vyksta ir kituose gamtos lygmenyse, nuo „negyvojo“ iki „žmogaus“. T.y. iš priešiškų ir konkuruojančių grupių, tautų, religijų, civilizacijų mes privalėsime sukurti globalią šeimą. Juk mus veikia tie patys vidiniai duomenys (rešimot) – dvasiniai vystymosi genai, kurie išorėje atsiskleidžia kaip mūsų biologiniai duomenys.
Egoizmo storis (avijuto rešimot) nuolat auga ir sužadina evoliucijos procesą. Egoizmas auga pakopomis 0 – 1 (negyvasis) – 2 (augalinis) – 3 (gyvūninis), o kai pasiekia paskutinę 4-ąją pakopą (žmogus), išaiškėja ypatinga egoizmo savybė – ryšys su jį sukūrusia aukštesniąja pakopa (Kūrėju, Gamta).
Bet, kadangi ir 4-oji pakopa vystosi laipsniškai, pereidama savo vidines 0-1-2-3-4 stadijas, tai tik 4-oje žmogaus egoizmo raidos stadijoje pasireiškia jo globalumas. Nes šioje išsivystymo pakopoje jis jau turi užmegzti ryšį su savo Šaltiniu – Kūrėju. Tapti vienas kaip Kūrėjas.
Mes (iš išorės) žiūrime į žmogų tik kaip į biologinę sistemą. Kai ši sistema pasiekia tam tikrą savo raidos pakopą (4-ąją egoizmo stadiją), įvyksta „sistemos sutrikimas“ – sistemos organizacija ir darbas pakyla į kitą (jau globalų) lygmenį. Šiandien matome tai mūsų visuomenėje. Ima reikštis kitas – „dvasinis“ – mūsų raidos lygmuo, kuriame turime prilygti Kūrėjui. Kol kas mes apibūdiname jį tik kaip globalų, integralų. Tačiau, mums „susipažįstant“ su šia nauja savo egoizmo rūšimi, atsiras poreikis pajausti jai tinkamą užpildymą – Kūrėją.

Pasaulinė Kabalos Akademija kviečia Jus
į Pasaulinį kabalos kongresą,
kuris įvyks Izraelyje
2009 metų vasario 2 – 4 dienomis

Visa informacija ir kongreso dalyvių registracija – Kongreso dienoraštyje.

Klausimas: Šiame pasaulyje begalinė esybė, protingoji energija, aukščiausiasis vientisos ir dvasinės pakopos žinojimas sklando kaip skaidri nematoma šviesa, kaip tuštuma? Ir trokšta virsti materija, puikybe, minia, namu iš akmens? Dėl ko?
Atsakymas: Ši Esybė, atskleisdama Save priešingą, trokšta parodyti Save žmogui ir taip pakylėti jį iki panašumo į Save.

Apie pasaulėdaros vystymąsi 1 dalis (rusų k.)

Apie pasaulėdaros vystymąsi 2 dalis (rusų k).

Klausimas(iš dienoraščio anglų k.): Ar yra kokia nors analogija, kuri padėtų suprasti  rešimot atsiradimą ir jų poveikį?
Atsakymas: Mes (pradinio noro, vadinamo „siela“, forma) 125-mis pakopomis nusileidžiame iš begalybės pasaulio, iš mūsų pradinės „atidavimo ir meilės“ būsenos, į neapykantą ir egoizmą. Kiekviena iš 125-ių kritimo pakopų užfiksuojama mumyse kaip įrašas (hebr. rošem, rešimo). Dabar mes patys atvirkštine tvarka turime realizuoti šias pakopas – panorti 125-mis išsitaisymo pakopomis grįžti (pakilti) į tą aukščiausią „atidavimo ir meilės“ būseną. Kiekvieną kartą aukštesnės pakopos šviesa šviečia žemesnės pakopos norui kaip supanti šviesa (Or Makif, OM), kviesdama prie jos pakilti, ištaiso šį norą iš „dėl savęs“ į „dėl kitų“, ir taip mes užkopiame ant jos  pakopos.