Nuomonė ( T. Geithneris, JAV Finansų ministerija): JAV turi sustiprinti darbo rinką, Europa – kovoti su skolų krize, Kinija ir kitos besivystančios ekonomikos – padidinti vidaus paklausą ir leisti savo valiutom greičiau augti. Svarbiausia užduotis – sustiprinti ekonomikos augimą.
Finansų politika visame pasaulyje turi remtis ekonomikos augimo būtinybe. Naujos sukoordinuotos priemonės, analogiškos taikytoms 2009 metais, nebus efektyvios, turint omenyje dabartinių problemų specifiką.
Komentaras: Gaila, bet jis tai sako rimtai! O juk krizę lemia būtent tai, kad mes naudojamės šiais senais mūsų ryšių metodais, pritaikydami juos naujai atsirandantiems tarpusavio santykiams. Senoji ekonomika neatsižvelgė į tarpusavio ryšį, o siekė tik asmeninės naudos, todėl naujame ryšių tinkle neveikia.
Stengtis ją pritaikyti – reiškia greitinti krizę. Galbūt tai gerai, norint  kuo greičiau išvysti dugną ir priežastis, kad būtų rasta išeitis. Bet tai kančių, o ne išsitaisymo kelias.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žlugimas žlugimui nelygu

TVF: Globaliai ekonomikai būtini kolektyviniai veiksmai

Nauja krizė jau prasidėjo

Nuomonė (L. Ivašovas, Geopolitinių problemų akademijos viceprezidentas, profesorius): XXI amžiaus riba tapo ta istorine sankryža, ties kuria atsidūrė žmonija, išgyvenanti objektyvų globalizacijos procesą  ir turinti rinktis tolimesnį vystymosi kelią.
Kur ir kaip toliau vystytis, kad būtų išsaugota žemės civilizacija ir tautos neįsitrauktų į tarpusavio susinaikinimo verpetą, vis didėjant pavojui, susijusiam su nesiliaujančiu gamtinių resursų išsekimu?
Kaip pasaulio struktūros modelis, kuris yra alternatyva „civilizacijos hierarchijos“ schemoms, siūlomas Vieningos globalios visuomenės modelis, kurį galima pavadinti „civilizacijos tarpusavio pagalba“ arba „civilizacijos harmonija“. Jo koncepcijos esmė yra idėja apie pasaulio globalizaciją kaip apie naują vieno gyvo organizmo – žmonijos civilizacijos su visa civilizacijos tipų ir Žemės planetos, kaip gyvenimo aplinkos,  įvairove – vystymosi etapą.
Komentaras: Galima tiktai stebėtis, kiek žmonių teisingai nustato žmonijos ir krizės diagnozę, bet kol kas negirdėti, kad kas nors siūlytų vaistus… Beje, nė nenori girdėti apie vaistą – būtinybę keisti save  kryptingai veikiant žiniasklaidai.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė kaip metodas pasaulinei krizei įveikti (1 dalis)

Vienybė kaip metodas pasaulinei krizei įveikti (2 dalis)

Kameronas – reikia skubiai „taisyti visuomenę“

Klausimas: Realybės suvokimas – tai visuomeninis reiškinys, vykstantis „žmogus – žmogus“ lygmenyje? Ar čia galima įtraukti ir negyvosios, augalinės bei gyvūninės gamtos suvokimą?
Atsakymas: Ne. Pirmiausia rūpinamės tik žmonių visuomene, tarpusavio santykiais.
Žinoma, prie šio proceso prisijungia ir visos kitos gamtos dalys. Mes automatiškai apimame savyje žemesnes pakopas, – čia nekyla jokių problemų, jei tiktai gebame tinkamai kontaktuoti su žmogumi.
Toliau svarbu suprasti: jei priklausau nuo mane supančios aplinkos – kaip turėčiau ją sau suformuoti? Tai – jau kitas kursas, nagrinėjantis, kaip aplink save kuriu visuomenę, kuri mane  transformuotų. Kokioje kompanijoje, kieno įtakoje turiu būti, kad įgyčiau kitą norimą būseną, savo formą, tapčiau teisingu integralaus tarpusavio ryšio elementu.
Čia jau turiu susimąstyti: „O ko gi man trūksta? Kokia konkrečiai yra mano prigimtis? Kokios būsenos aš siekiu? Kaip mane veikia supanti aplinka? Kokias mano savybes? Galbūt aš turiu tokias savybes, kurių ji paveikti negali, o kai kurias veikia išskirtinai. Galbūt šalia viso to turiu kaip nors vystytis toliau, pasiduodamas aplinkos poveikiui. Kaip visa tai kontroliuoti?
Kitaip tariant, šiame kurse turiu sužinoti, kas aš toks ir kas yra aplinka. Turiu daug ką išsiaiškinti, taip pat patikrinti praktiškai.
Baigus būtent šį kursą, prasideda praktinis darbas: kaip keisdamas supančią aplinką visą laiką keičiuosi norima kryptimi.
Komentaras: Visa tai – ontologija, pažinimas?
Atsakymas: Visa tai susilieja tarpusavyje.

Iš 2011 m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip suprasti japoną?

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Prote ir širdyje turime atskleisti vietą tikram nerimui.
Visi kiti rūpesčiai man turi tapti priverstiniai. Aš gyvenu mūsų pasaulyje ir rūpinuosi jo reikalais iš būtinumo, tačiau mano tikrasis užslėptas nerimas – dėl to, kas svarbiausia. Juk aš žmogus ir noriu ko nors pasiekti. Gyvenime be atlyginimo ir kasdienių problemų yra kažkas man svarbaus. Ir tam turėčiau teikti kur kas didesnę svarbą nei kitoms gyvenimo peripetijoms.
Aš galiu dirbti, apsipirkinėti, lankytis maloniuose ar nemaloniuose renginiuose – nesvarbu. Svarbu, kad mano širdyje ir prote būtų vieta, į kurią noriu pakilti. Ir jei tokia vieta yra, tai prie šio nesibaigiančio nerimo turiu prijungti savo draugus. Kai galvojame vienas apie kitą, palaikome vienas kitą, – tai ir yra grupė. Kiekvienas rūpinasi tuo, kad ir kiti turėtų tas pačias mintis, tuos pačius rūpesčius. Noriu, kad jie rūpintųsi tuo, kas svarbiausia, – tada ir aš rūpinsiuosi tuo pačiu.
Mūsų bendras nerimas – tai dvasinio indo sukūrimas, teisingas noras, prašymo dėl išsitaisymo pakėlimas. Kai šis nerimas tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai bus pakankamas, tai šiame tarp mūsų nusidriekusiame tinkle atskleisime tai, ką norime pasiekti – aukštesniąją realybę ir įgausime jėgų, sveikatos, saugumo, klestėsime…

Iš 2011 m. rugsėjo 1 d. pirmosios kongreso Achzive pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas: suklupo vienas – nukrito visi

Trūksta tik meilės

Žadink draugus savyje

Klausimas: Kaip toli turėtų nueiti žmonija, kad suprastų: egoizmas – tikra bėda?
Atsakymas: Teks eiti iki pat galo. Jau pastebiu, kad ekonomistai pradeda kalbėti kabalos žodžiais ir sieti mūsų egoizmą su vėžiu.
Kokią ribą teks pasiekti pasauliui, kol tai įsisąmonins? Beveik visišką griūtį – taip veikia mūsų egoizmas. Visai kaip pasakojime apie faraoną. Įsivaizduokite gražią didelę šalį, nuostabią oazę vidury skurdaus senovės pasaulio, kuri griauna save iš pagrindų, kentėdama dešimtį Egipto bausmių tik todėl, kad vienas užsispyrėlis – mūsų Ego – laikosi savo.
Jis nieko daugiau negali, nes nesupranta ir nejaučia, kad egzistuoja sprendimas. Iš pateikto pavyzdžio turime pasimokyti: privalome nuolat eiti pas jį ir reikalauti: „Leisk mano tautai eiti!“

Iš 2011 m. rugpjūčio 8 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas finišuoja

Gydytojas, išvaduojantis nuo egoizmo

Abėcėlinės naujojo pasaulio tiesos

Video klipas rusų k.

Visa kūrinija skirstosi į 4 vystymosi lygmenis: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogiškąjį. Žmogus vystydamasis taip pat pereina šiuos 4 lygmenis.
Negyvajame lygmenyje žmogus nesusimąstydamas sutinka su viskuo, ką su juo daro aukštesnysis valdymas. Augaliniame atsiranda savas noras, sutikimas ir nesutikimas.
Pakilti į gyvūninį lygmenį – vadinasi – turėti nuosavą charakterį ir likimą, savo kryptį, individualumą. Tai yra vykdyti savo ypatingą paskirtį kūrinijoje, turėti aktyvią jėgą didelėje gamtos mašinoje ir teisingai sukti jos dantratukus, atsižvelgiant į Kūrėjo veiksmus, tik iš savo pusės.
Kai žmogus pats tampa kaip visa ši didžiulė mašina – tada ima vadintis žmogumi, Adomu. Tai reiškia, kad jis apima visą gamtos mechanizmą ir valdo jį, vietoje Kūrėjo – įsijungia į bendrą kūrinijos programą. Tai reiškia pakilti į žmogaus lygmenį.
Mūsų dienomis žmonija ima busti, kad pakiltų iš negyvosios pakopos į augalinę. Todėl mes jaučiame nepatogumų, nematome kelio, nežinome, kur ir kodėl eiti. Artimiausiais metais bus daug įvykių, kurie labai supainios žmones, jie neturės supratimo, kaip gyventi toliau.
Tai susiję su paprasčiausiais, kiekvienam suprantamais dalykus, o ne su aukštais principais. Staiga dings gyvenimo pagrindas: ekonomika liausis veikusi, suirs santykiai tarp žmonių, jėgos struktūros – prasidės visiška suirutė. Tarytum apgaubs rūkas, ir viskas taps nesuprantama.
Kiekvienas, atėjęs į kabalą, todėl ir pradėjo studijuoti, nes kažkada pajautė, kad įžengė į tokį rūką. Žmogus daugiau nesijaučia šeimininku savo gyvenimo, kai viskas paklūsta nustatytam grafikui. Atsiranda kažkoks neaiškus faktorius, kuris jį painioja.
Tuomet pradeda veikti apsauginė organizmo jėga, nes žmogus nori jaustis užtikrintas, tvirtai stovėti ant žemės ir laikyti vairą rankose, žinoti, kad yra darbo, pinigų, sveikatos, pensija. Bet staiga pamato, kad tai tarsi pranyksta rūke.
Tokią būseną jaus visa žmonija. Kai tai bus ne kažkieno asmeninė būsena, o įgaus didžiulius mastus, bus baisu. Tačiau tai stumtelės mus į kitą lygmenį – privers ieškoti apsaugos, naujo pagrindo ir atves į augalinį lygmenį.
O augaliniame lygmenyje žmonėms teks patiems ieškoti, kaip laikytis vieniems kitų, t. y. pasiekti globalų ir integralų ryšį savo noru, sąmoningai suvokiant, kad be to neišsigelbėsime.
Visi tarytum stovime ant plaukiančio plausto. Tik įsivaizduokime, kas atsitinka, jei kiekvienas juda ne sutartinai, bet siūbuoja plaustą priešingomis kryptimis! Kad neapvirstume, turime laikytis vieni už kitų ir nuolat palaikyti pusiausvyrą – antraip nuskęsime! Toks pojūtis įsiviešpataus pasaulyje.

Iš 2011 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Piramidė

Kilti šviesos greičiu

Eskalatoriumi – Aukštesniųjų pasaulių pakopomis

Klausimas: Ką daryti, jeigu jauti, kad nepakankamai duodi grupei, tarsi tau baigėsi jėgos?
Atsakymas: Iš tikro jėgos baigiasi ir kiekvieną akimirką jų lieka vis mažiau. Ir tai dar gerai, kad žmogus jaučia, jog jėgos senka! Paprastai to nė nesuvokiame, o tiesiog nusiraminame ir užmiegame, netenkame noro. Ir visa tai dėl to, kad nesirūpiname savo prabudimu. Turime padėti vienas kitam – tik taip galime prabusti!
Kas nededa į kitus, kad šie pasirūpintų juo, tas jėgų negaus. Ir nesvarbu, kokiame lygyje ta aplinka ir ką jie daro – svarbiausia, pats pradėk veikti, investuoti į juos, ir tada išvysi rezultatą. Nepatikėsi, kiek ši grupė ir šie draugai gali tau duoti! Viskas priklauso nuo paties žmogaus indėlio ir jo jautrumo.
Ir jeigu žmogus investuoja į grupę, tai staiga suvoks, kad jie taip pat prabudo ir veikia jo atžvilgiu. Net jeigu anksčiau to nepastebėjo, bet dabar dėl savo indėlio mato, ir tai jau vadinama abipusiu laidavimu.

Iš 2011 m. rugsėjo 4 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepraleisk šanso

Draugavo du draugai

Judėjimo į priekį rodiklis

Klausimas: Žmonės, gyvenantys Žemės rutulyje, vadovaujasi įvairiomis pažinimo sistemomis. Pavyzdžiui, europiečiai turi vadinamąjį vertikalų pažinimą, japonai – horizontalųjį. Kiek man reikia tai suprasti? Ar turiu išmokti suprasti japonus, ar man pakanka suprasti tuos žmones, kurie mane supa?
Atsakymas: Pasaulėžiūros sistema neturi jokios reikšmės! Aš nesiruošiu į pasaulį žiūrėti japono arba kiniečio, ukrainiečio arba afrikiečio akimis. Manęs tai nedomina. Svarbiausia, kuo domiuosi aš, kaip man pakeisti save, kad bet kokia svetima nuomonė, norai, mintys įeitų ir absorbuotųsi manyje tarsi mano paties. Štai ir viskas. Nesvarbu, kokie jie!
Įsivaizduokime, man gimė vaikas nuo japonės. Aš matau, kad jo kažkokia specifinė pasaulėžiūros, pasaulio suvokimo sistema. Negi turiu versti jį būtinai perimti mano sistemą?! Tai neįmanoma!
Skirtingas pasaulio pajautimas – galvos smegenų funkcijos tam tikro perjungimo rezultatas, išsivystęs ir evoliucionavęs į tokią sistemą, kurios šiandien sugriauti neįmanoma.
Mūsų integraliojo auklėjimo metodika pagrįsta tiktai savęs pažinimu, jokiu būdu neslopinant nei savęs, nei kitų! Slopindami visiškai atsijungiame nuo teisingo evoliucijos judėjimo prie harmonijos su gamta. Gamta to nekenčia!
Mums atrodo, kad gamta mus verčia, bet tik dėl to, kad mes patys, savo noru žengtume teisingą žingsnį. Mus vers tol, kol rasime geros valios ir žengsime teisingą žingsnį. Bet ji nenurodo, kokį būtent žingsnį turime žengti.
Todėl aš turiu stengtis visais įmanomais būdais ugdyti savo vaiką. Kaip pasakyta Biblijoje: „Mokyk atžalą jo keliu“, tai yra pagal jo polinkius ir gabumus, jam duotus gamtos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Penklinė viena – melodijos skirtingos

Tokie skirtingi…

Žmogus prasideda mūsų mintims ir norams sujungiant į patį mažiausią indą. O po to, prisijungdamas kaskart vis naujas dalis, jis vis labiau auga. Taip tampa žmogumi, Adomu, besitęsiančiu nuo vieno pasaulio galo iki kito. Ir jo junginys, jo smegenys ir širdis, sudaromas iš visų sudužusių dalių, esančių kiekviename iš mūsų – juk kiekviena dalelė turi smegenis ir širdį.
Šių jėgų sujungimas panašus į materijos formavimąsi mūsų pasaulyje per visą evoliuciją, negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse. Juk ji pradėjo jungtis tokia pačia forma. Ir kai pradedame jungti savo dalis, mes taip pat pareiname šias pakopas: negyvąją, augalinę ir gyvūninę – žmonėms tarpusavy jungiantis. Tai vadinama dvasinėmis stadijomis: vaisiaus užuomazga, penėjimu, subrendimu (ibur, jenika, mochin).
Todėl visas mūsų darbas priklauso nuo to, dėl ko mes jungiamės. Ar dėl to, kad mumyse vadovautų davimo savybė – dėl Kūrėjo, dėl Jo malonumo – ar dėl pačių savęs, norint padaryti geriau sau, kai galvojame tik apie savo būseną šiame pasaulyje ir apie savo kūnus. Tai reiškia, kad rūpinamės savo kūnišku gyvenimu, o ne tuo, kad iš savo dalelių surinktume žmogaus pavidalą.
Todėl „18-kos palaiminimų malda“ taip gerai išreiškia dvasinį kelią, kryptį, ketinimą, kitos pakopos, į kurią dabar teks pakilti pasauliui, žmonių visuomenei, siekį. Ir todėl atsiskleidžia susivienijimo būtinybė. Klausimas tik toks: dėl ko tai vyksta.
Ir čia žmonija dalijasi į dvi dalis: tuos, kurie supranta, kad susijungimas reikalingas norint pasiekti žmogaus pakopą – žmogaus pavidalą. Jie aktyviai lipdo šį pavidalą. O kiti priklauso norui ir jungiasi dėl gero gyvenimo šiame pasaulyje.
Taip jie ir skirstomi: ekranas vadinamas Izraeliu, o noras – visa liaudis, kuriai reikia tik prisišlieti prie tų, kurie įvykdys šį Izraeliui skirtą darbą.

Iš 2011 m. rugpjūčio 25 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašau padaryti mane žmogumi

Laisvo pasirinkimo pakopos

Išorinė jėga