Pateikti vasario, 2014 mėn. įrašai.


Sportas ir ateitis

Krizė, globalizacija

Nuomonė: Transformacija, kurią per pastaruosius 10–15 metų patyrė visos visuomenei reikšmingos gyvenimo sritys, neaplenkė ir sporto, visų pirma tokio didžiulio reiškinio kaip futbolas. Šią transformaciją lėmė kelios priežastys.
Pirmoji – fizinės žmogaus galimybės pasiekė ribą. Nepajėgumas toliau tobulėti į pirmą planą iškėlė ne rezultatą, o patį tiek sportininkų, tiek žiūrovų dalyvavimo procesą. Taip sportas (ypač futbolas) vis labiau įgauna ritualo formą.
Antroji priežastis – sportas virsta biznio procesu. Žaidėjas, kaip ir viskas, kas su juo susiję, tampa preke.
Trečioji priežastis – sportinės sferos (visų pirma futbolo) sakralizacija, kai vėlgi  svarbiausiu tampa procesas ir vienijimosi su aplinka išgyvenimas, o ne rezultatas. Tyrinėtojai futbolą lygina su religinėmis praktikomis. Tapatinimasis su futbolo klubu arba rinktine – stipresnis už tapatinimąsi su religija ar šeima. Fanatiškas judėjimas  stipriau vystosi religingose šalyse – Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Turkijoje, Rusijoje.
Sudėtinė sporto dalis – biznis galutinai sunaikins nacionalines komandas ir svarbiausi taps pardavėjai, finansininkai, klubų savininkai ir  kt., kurie yra įvaldę reginių išpopuliarinimo ir pardavimo technologijas. Tuo metu žaidėjas ir žaidimas taps vis mažiau svarbūs ir ims prarasti savo unikalumą.
Fanatiška publika, kuri paverčia žaidėjus pop žvaigždėmis, neišvengiamai anksčiau ar vėliau privers juos plėsti savo amplua – sportininkai šalia pagrindinio užsiėmimo taps modeliais, uždainuos, ims šokti, vaidinti kine, vaikščioti lynu arba rodyti fokusus.
Rungtynių procesas, o ne rezultatas paspartins artėjimą tikslo link. Tai yra sportas dar labiau taps ypatinga visuomenės būties sfera, kurioje galima pasislėpti nuo supančio pasaulio problemų, prasiblaškyti, patirti malonių sukrėtimų ir kurioje pati sportinė dalis jau beveik nesvarbi.
Komentaras: Rekordai neturi reikšmės, jeigu jų  negali pakartoti paprasti žmonės. Svarbiausia – reginys, šou, o visa kita – dalyviai, rezultatas – nesvarbu. Kol tai neperaugs į paprastą „namų sportą“ ir profesionalusis sportas išnyks.

Komentarų nėra

Visas pasaulis – manyje

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Efodo skraistę padarysi tik iš mėlynos medžiagos. Ant jos žemutinio apvado padarysi gumulus tarsi granatmedžio obuolius iš mėlynų, violetinių ir tamsiai raudonos spalvos siūlų aplink visą žemutinį apvadą – aplink visą apvadą tarp gumulų bus auksiniai varpeliai: pirma auksinis varpelis, po jo granatmedžio obuolys, ir taip pakaitomis aplink visą žemutinį skraistės apvadą.
Aaronas eidamas tarnybą ją vilkės, kad girdėtųsi jos skambesys, kada jis įeina į šventovę Viešpaties akivaizdon ir kada jis išeina – idant nenumirtų (Tora, „Išėjimo knyga“, 28 skyrius).

Kalbama apie skirtingas ištaisyto noro formas, kurios virsta rūbais ant nuogo kūno – mūsų egoizmo, ir reiškia įvairias išsitaisymo rūšis.
Iš tikrųjų visas turtingas mūsų pasaulis, visi jo garsai ir kvapai atspindi vidinius mūsų norus, kurie pasireiškia, tik patekę į išorę. Juk mes negirdime garsų, neužuodžiame kvapų tol, kol neištraukiame jų į išorę, todėl pasaulį suvokiame šalia savęs – savyje nieko negalime pajusti.
Pasaulyje egzistuoja milijardai įvairiausių objektų, įspūdžių, kurių nepastebėčiau, jei jie būtų mano viduje. O kai jie yra šalia, atplėšti nuo manęs, aš matau juos aiškiau ir galiu ištaisyti. Tik turiu suvokti, kad viskas, kas yra šalia manęs, esu aš pats, mano vidus.
Todėl šalia manęs nėra nieko, kas būtų ne mano, ko nebūtų galima ištaisyti.
Klausimas: Jei žmogus priims tai kaip formulę ir nuolat kartos, kad „visas pasaulis – manyje“, „aš – tai pasaulis“, ar galės jis pramušti sieną į dvasinį lygmenį?
Atsakymas: Ne, to nepakanka. Aš pats nieko negaliu pramušti, turiu pritraukti Aukštesniąją šviesą. Tai padaryti galiu tik teisingai dirbdamas su Šviesa: grupėje, su draugais. Savo santykiuose su kitais nors truputį panašėdamas į Aukštesniąją šviesą, palaipsniui taisausi.
Taisydamas savo santykius su kitais pagal principą „Pamilk savo artimą kaip patį save“, formuoju teisingą požiūrį į pasaulį, visas pasaulis tarsi patenka į mano vidų, priartina, įjungia mane į save.
Išeina, kad, viena vertus, aš pasaulį priimu kaip esantį šalia, todėl labai ryškiai suvokiu kiekvieną kūrinijos elementą. Kita vertus, jis tampa neatskiriama mano dalimi, todėl susilieju su visu pasauliu, tačiau tokiu masteliu, kai jis yra manyje.
Žmogui atrodo, kad jis yra didžiuliame pasaulyje. Bet kai jis palaipsniui įjungia į save mūsų pasaulį, kartu išlaikydamas rezoliuciją, atstumą tarp savęs ir bet kurios kitos pasaulio dalies, jis tarsi plečiasi ir apsivelka šį pasaulį, o visas pasaulis yra jo viduje.
Visų pasaulių sujungimas į vieną vienintelę sistemą – tai ir yra tikrasis suvokimas.

Iš 2013 m. rugpjūčio 28 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atverkime duris į Šviesą

Visata – žmogaus veidrodis

Komentarų nėra

Davoso darbotvarkė

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Nuomonė: Forumo dalyviai nenori matyti esamų problemų. Diskusijos šiemet skirtos socialiniams klausimams: sąžiningam darbo užmokesčiui, jaunimo nedarbui, veiksmingam techninės pažangos panaudojimui.
Renginys plačiai viešinamas pasaulio spaudoje ir pristatomas pasaulio gyventojams kaip lemtingas.
Bet ar valstybių ir korporacijų atstovai gali suprasti ir išspręsti problemas, su kuriomis susiduria žmonija?
Keletas pastarųjų metų parodė, kad elitas yra aklavietėje: visos jų priemonės pasirodė neveiksmingos, net kalbant apie jų pačių interesus. Jie tik nori padidinti ekonomikos augimą, stabilizuoti sistemą, sumažinti politinių ir visuomeninių sukrėtimų riziką.
Iš tiesų matome priešingą vaizdą: nėra stabilumo, krizė tęsiasi, pasaulinė ekonomika neauga, sukrėtimų daugėja.
Taigi, elitui nepavyko. Tačiau savo idėją forumo dalyviai pasiruošę ginti iki galo, nors ši ideologija prieštarauja daugumos žmonių interesams ir sveikam protui. O krizė tęsiasi, ir nieko gero iš susirinkusių Davose laukti netenka.
Jų dabartinis kursas sukels masinius planetos gyventojų protestus, kursis visuomeninės asociacijos, kurios gali tapti pasaulinio kapitalo hegemonijos alternatyva, nes siūlys solidarumo ekonomikos formas.
Komentaras: Be abejo, laukia dideli socialiniai neramumai, pilietiniai karai. Galbūt tai padės išvengti 3-iojo pasaulinio karo: elitas bus užimtas protestų malšinimu. Arba, atvirkščiai, užsimanys juos nutraukti, sukeldamas karą…

Daugiau šia tema skaitykite:

Davosas: Nauja kovos su krize kryptis

Harmonija, kurią kuriame mes patys

Komentarų nėra

Egoizmo patarimai: visiškai priešingai

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip galima judėti pirmyn patiriant smūgius, kurie stumia mus į neviltį? Ką daryti, jei jaučiame, kad Kūrėjas mums nepadeda?
Atsakymas: Smūgiai, stumiantys į neviltį, – tai geri smūgiai. Juk jie vis dėlto palieka tau vietos, būseną, kurios būdamas gali juos nugalėti, pridėti pastangų, keistis.
Kita vertus, daug stipresni smūgiai nesuteiks tau nei jausmų, nei proto, nepaliks laisvos vietos, kurioje galėtum apmąstyti tai, kas vyksta. Tau teks tik bėgti nuo jų šalin, drebant iš siaubo, neturint galimybės pakilti aukščiau jų, analizuoti situaciją ir priimti sprendimus.
Vadinasi, reikia tik teisingai pasinaudoti tuo, kas stumia tave į neviltį. Kitu atveju ateis tokios stiprios kančios, kad dėl jų sunkumo tu jau nebegalėsi „sėdėti ir jausti neviltį“.
Ką gi daryti? Problema sprendžiama paprastai: pageidautina kaip galima greičiau pasinerti į teisingą aplinką. Tik ji padės, o vienas tu niekada nesusitvarkysi. Juk paprastai gavęs smūgį sieki izoliuotis, nori užsisklęsti, nenori nieko matyti: „Palikite mane ramybėje!“ Tai štai, vietoj to reikia iš karto eiti pas draugus. Tai tiesiog privaloma. Nenori – nesvarbu. Išsitaisymas prasideda nuo to, kad tu „mechaniškai“ eini į grupę.
Iš tikrųjų visi išsitaisymai įgyvendinami tik tarp tavęs ir draugų. Ir todėl jokiu būdu negalima pasitraukti, užsidaryti savyje, pasiduoti spaudimui ir nuo visų nusisukti. Būtent dabar, kai tu nenori nieko matyti, tavo išsitaisymas – būti tarp draugų.
Vienatvė patiriant tokias būsenas neleistina. Kiekvieną kartą, kai jos ateina, veik priešingai tam, ką tau kalba egoizmas, blogio pradas.

Iš 2014 m. sausio 7 d. pamokos pagal „Pratarmę knygai Zohar

Daugiau šia tema skaitykite:

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Komentarų nėra

Naudingi mainai

Auklėjimas, vaikai, Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas: Ar gali verslininkas kitų verslininkų, kompanijų vadovų bendruomenėje pakelti savo vertę, atsisakydamas pertekliaus ir privilegijų?
Atsakymas: Aš manau, kad tai pasieksime palaipsniui. Versle mes susiję su milijardais įvairiausių kitų mažų verslų: tiekėjais, pirkėjais ir t.t., todėl jis vis tiek bus egoistinis. Mes negalime staigiai persėsti ant kitų bėgių ir kitaip vadovauti. Tegul verslas lieka toks pats, o visas perteklius pirmiausiai turi racionaliau patekti į bendrą kasą ir būti paskirstytas pagal bendruomenės socialines programas.
Kol kas kalbame apie egoistinį sušvelninimą atmosferos, kuri šiandien viešpatauja pasaulyje. Reikia atvesti visą visuomenę į tam tikrą pusiausvyrą, palaipsniui mažinant kiekvieno asmeninį egoizmą ir pakeičiant jį teisingu, geru jausmu iš aplinkinių, kai žmogus, dirbantis visuomenei, yra gerbiamas. Visa bendruomenė elgsis su tokiu žmogumi, su jo šeima, vaikais  gerai, su pagarba.
Kai aplink verslininką susiformuos tokia aplinka, jis norom nenorom susimąstys apie tai, kad jam pakanka keletą kartų mažesnio uždarbio nei anksčiau. Pajamų sulyginimas leis jam, neatsisakant komforto,  nupjauti nuo savęs visą „riebalų perteklių“ ir perduoti kitų labui, gaunant mainais jų pagarbą ir meilę.

Iš 2013 m. rugsėjo 16 d. TV pamokos „Per laiką“

Komentarų nėra

Pirmą kartą nuo Abraomo laikų

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis, Platinimas

Kūrinys pereina tris būsenas.
Pirmoji – tai Begalybės pasaulis, kuriame esame tobulame pavidale, duotame mums iš viršaus pirminės minties apie kūrinį. Ši mintis apie gėrį, skirtą kūrinijai, atsiskleidžia iš karto, nes Kūrėjui nėra reikalo ką nors daryti, kad neštų gėrį savo kūriniams. Patys kūriniai kol kas egzistuoja tik potencialiame būvyje, kurį teks įgyvendinti.
Antroji būsena – nusileidimas iš Begalinio tobulumo žemyn per penkis pasaulius į mūsų pasaulį.
Šiame nusileidime mes patiriame sudužimą ir susiskirstymą į dvi sistemas: blogio ir gėrio. Sukuriama ypatinga dvasinė struktūra (parcufas) Adam Rišon, kuri sudūžta dėl „Pažinimo medžio nuodėmės“. Sielos dalijasi į daugybę dalių ir blogis nusileidžia į savo žemiausiąją pakopą – mūsų pasaulį.
Čia mūsų vystymasis vadinamas „evoliucija“, kurios eigoje pasiekiame patį dugną, kuris kartu yra virsmo taškas, tendencijos pasikeitimas. Šiame „virsmo taške“ kūrinys pradeda kilti,
t. y. pradeda suprasti, suvokti: „Kas aš esu, dėl ko sukurtas ir kokia gyvenimo prasmė?“ Šis klausimas ypatingai aktualus mūsų kartai. Tegul iracionalus, bet skausmingas, jis veda į neviltį, bejėgiškumą ir sukuria galybę problemų.
Nuo šio taško žmonija turi pradėti vystytis kita linkme, turi suprasti, pamatyti, kur turi išsitaisyti ir kad tai būtina bei neišvengiama.
Taip pat išryškėja du žmonių tipai.
Vieni pažadinami iš viršaus – duodant tašką širdyje, ypatingą norą pažinti Dievą. Šis noras, pažinimo trūkumas, tempia juos į viršų net tada, kai nėra bėdų ir problemų. Tokie žmonės atranda kabalos mokslą.
O kiti nesiekia atskleisti gyvenimo prasmės, jo priežasties ir tikslo. Jiems nekyla klausimas, kam jie egzistuoja, jie mėgaujasi gyvenimu, stengdamiesi mažiausiomis sąnaudomis gauti didžiausią naudą.
Taip šios dvi kategorijos ir judėjo į priekį istorijos eigoje, kol mūsų dienomis viena grupė rado jėgų pakilti. Ji pakyla ir gauna Knygą „Zohar“, ji tikrai pajėgi pasiekti didelio masto išsitaisymą, kurio nebuvo nuo Abraomo laikų.
Tik viso šito proceso Keter ir Malchut, t. y. aukščiausioje ir žemiausioje stadijoje, gali vykti tokie dalykai.
Kartu mes pradedame realizuoti paskutinę būseną. Antroji būsena pati prie to veda.
Trečioji būsena – tai tikslas, išsitaisymo pabaiga, kai mes vėl susiliejame su Kūrėju tarpusavio vienybėje.

Iš 2014 m. sausio 7 d. pamokos „Įvadas į knygą „Zohar

Komentarų nėra

Žiniasklaidos pertvarkymas

Auklėjimas, vaikai, Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas: Kiekvienas verslininkas siekia surasti naujų klientų. Paprastai tai atliekama per reklamą. Tačiau naujausia apklausa parodė, kad 80 proc. verslininkų sumažino savo reklamos biudžetą iki nulio, nes ji neveikia. Koks yra žiniasklaidos vaidmuo?
Atsakymas: Tikrasis žiniasklaidos uždavinys – vienyti žmones. Kur šiuo metu šios masinės informacijos priemonės? Kam jos dirba? – Visiškai laukinės žiniasklaidos priemonės veikia prieš bendrą žmonių masę!
Todėl, visų pirma, reikia pertvarkyti žiniasklaidą. Įsivaizduokite, kaip pasikeistų bendras pasaulio paveikslas, jei miesto žiniasklaida užsiimtų visuomenės švietimu ir auklėjimu.
O finansuotų ją tie patys įmonių vadovai, verslininkai, nes žiniasklaida užsiimtų visuomenei naudingu darbu, auklėtų žmones, o ne bandytų prakišti jiems nereikalingus beverčius daiktus. Gyventojai padedant žiniasklaidai pasitemps, padėtis mieste pasikeis  – už tai verta mokėti!
Praktiškai viskas priklauso nuo tų verslininkų, kurie vadovauja žiniasklaidai, nes jie suteikia jai darbą, jie moka!
Jei verslininkai susivienys, tai galės diktuoti savo kainas ir užsakinėti muziką. Todėl žiniasklaida negalės veikti kaip anksčiau, ji turės imti prieinamą kainą už teisingos informacijos apdorojimą, jos patalpinimą, pristatymą. Tai jos funkcija. Kurie nesugebės to, išnyks. Apskritai, aš manau, kad šis persitvarkymas jau yra užuomazgos būsenoje.

Iš 2013 m. rugsėjo 16 d. TV programos „Per laiką“

Komentarų nėra

Globali užduotis: kaip įveikti krizę

Auklėjimas, vaikai, Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas: Šiuo metu verslininkai susiduria su dideliais sunkumais. Jie turi rinktis arba mažą šeimos verslą arba įsidarbinti stambioje korporacijoje. Taip palaipsniui vyksta verslininkų pasiskirstymas į šias dvi kategorijas.
Nežiūrint to, jie vis mėgina sukurti politiką, leisiančią jiems išlaikyti buvusias apimtis. Kaip jiems seksis? Kuria kryptimi jiems judėti?
Atsakymas: Pirma, mes turime matyti bendrą tendenciją. Norime to ar ne, krizė vis dar tęsiasi ir nesibaigs, kol nepakeisime visuomenės, visuomeninių santykių, mūsų požiūrio į pasaulį. Tai – globali, visos žmonijos, užduotis, ir mes ją privalėsime spręsti.
O krizė gilės, įgaudama vis kitas formas, ir versdama mus spaustis, nes ateityje mūsų laukia nauja forma, kai mūsų prigimtis atitiks integraliąją gamtos prigimtį. Mes gaminsime tik tai, ko būtinai reikės, kad normaliai gyventume, o ne dėl pasipelnymo, teršdami pertekliumi žemę, švaistydami jos išteklius ir lobdami vieni kitų sąskaita, nors tai laimės, saugumo ir sveikatos neteikia.
Todėl gamta, siekdama mūsų tapatumo sau, spaudžia mus neigiamu ryšiu, kad pamatytume, jog neturime kitos išeities. Kuo anksčiau tai suvoksime, tuo geriau.
Kaip mums pasiruošti teisingai nusileisti į šį lygį? Kalbu apie nusileidimą, nes žmogus turės sutikti su žemesniu pragyvenimo lygiu, bet už tai gaus aukštesnį laimės, saugumo, tarpusavio sąveikos, džiaugsmo, šilumos ir gerumo pojūčio lygį.
Kad nereiktų nuolat ieškoti geresnės būsenos didinant ir plečiant verslą, o atrasti ją teisingoje tarpusavio sąveikoje, turime pasinaudoti integraliojo švietimo metodika. Ji apima ir auklėjimą. Praktiškai tai yra žmogaus perauklėjimo procesas. Todėl visiems, kurie susiję su mumis, mes turime pateikti naują požiūrį į pasaulį, ir tai padaryti taip, kad žmonės jį patys atrastų ir prieitų prie atitinkamų išvadų.
Naudodamiesi mūsų pasufleravimu ir užuominomis, jie pradės matyti, kaip atrodys ištobulinta integralioji – betarpiškai susijusi su visuma – prigimtis, o save atpažins kaip absoliučiai kenksmingą, priešingą aplinkai terpę, kuri veši gamtoje tarsi didžiulis vėžinis darinys, naikinantis aplinką, iš kurios turėtų maitintis. Šitaip einame į kritinę, net mirtiną, būseną.
Šiuo metu žmonių visuomenė yra problemų priežasties atsiskleidimo stadijoje. Tai yra krizę pradedame suvokti kaip nuolatinę, nesibaigiančią būseną, kai nustojame tikėti žodžiais: „Tai laikinas reiškinys: krizės ateina ir praeina.“
Kai apie krizę mes kalbėjome 2008 metais, mums visi prieštaravo, sakydami, kad jos nėra. Amerikos filosofų gildijoje buvo draudžiama net užsiminti apie krizę, tarsi ji neegzistuotų apskritai. Bet šis laikotarpis seniai praėjo. 2008 m. pabaigoje krizė akivaizdžiai pasireiškė ir nuo to laiko triumfuodama žingsniuoja per planetą – niekur nuo jos nedingsi.
Problema tik ta, ar mes suvokiame tikrąsias jos priežastis, ir ar sieksime tos formos, prie kurios vis tiek turėsime ateiti – geruoju arba per prievartą. Ar galime palengvinti mūsų perėjimą į kitą numatytą mums būseną, kad tai vyktų maksimaliai komfortiškai, suprantamai, patogiai, o ne spaudžiant įvairioms smulkioms krizėms, vykstančioms kiekvieno asmeniniame gyvenime, versle ir t.t.
Tam ir skirta integraliojo ugdymo metodika, kuri žmogui aiškina, kokiame pasaulyje jis gyvena, ir kokią formą turės įgauti ateityje.

Iš 2013 m. rugsėjo 16 d. TV programos „Per laiką“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekonomika – mūsų santykių kopija

Etapai iki pasibaigs krizė

Komentarų nėra

Pasaulio individualumas ir egoizmo globalumas

Egoizmo vystymasis, Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

Klausimas: Pankadžo Gemavato knygoje „Pasaulis 3.0. Apie globalią integraciją be barjerų” kalbama apie tai, kad jei pažvelgtume iš statistikos pozicijų, tai daugelis žurnalistų, politologų ir ekonomistų perdeda globalizacijos laipsnį.
Remiamasi faktais, kad tarptautines sienas kerta tik 1 proc. visų Žemėje rašomų laiškų ir 3 proc. visų telefoninių pokalbių, įskaitant ir internetinius. Tik 16–17 proc. internetinių ryšių yra tarptautiniai, o 80 proc. visų investicijų bei naujienų yra vietinio pobūdžio. Nejau mes per anksti prabilome apie globalizaciją?
Atsakymas: Pasaulis ne globalus, o individualus. Jame yra daugybė civilizacijas, šalis, visuomenes ir net pačius artimiausius žmones skiriančių barjerų, ypač mūsų laikais. Žmonijos raiška tampa panaši į buvusią Senovės Babilone: mes nesuprantame vienas kito, ir net nenorime suprasti.
Mūsų egoizmas tiek išaugo, kad jau ne tik viršija didžiausią galimą skalės ribą, bet pradeda trauktis. Jo spaudžiami pradedame suprasti, kad gyvenimas mūsų egoistinėje prigimtyje trukdo bet kokiam ryšiui, juo labiau globaliam.
Galiausiai, įmonių kilnojimas iš vienų šalių į kitas, įvairiausios tarptautinės organizacijos, susivienijimai, forumai palaipsniui praras prasmę, o pasaulinė prekyba nurims.
Egoizmas įsivyrauja, nes būtent jis tapo globalus. Mes jam pavaldūs ir nesigėdijame jo pasireiškimo mumyse, absoliučiai ciniškai ir atvirai kalbėdami apie egoistinius ketinimus šalių, šeimos, žmonių tarpusavio santykių lygmenyse. Žmogus žiūri į pasaulį kaip į naudos sau šaltinį: absoliučiai viskas turi tarnauti jam.
Tai taip stipriai krenta į akis, kad mes pasiduodame savo prigimčiai ir nieko negalime su ja padaryti, nors suprantame, kad ji mus veda į pražūtį. Šiandieną jau visiškai ramiai kalbame apie pasaulinį karą, apie civilizacijos žūtį, kad galiausiai nualinsime žemę tiek, kad ji taps nebetinkama žemės ūkiui, išsemsime naudingųjų iškasenų išteklius. Visa tai tik dėl mūsų baisaus prigimtinio egoizmo, prieš kurį nėra jokių vaistų, išskyrus integraliojo švietimo ir auklėjimo metodą.

Iš 2013 09 15 TV programos „Globali krizė“

Daugiau šia tema skaitykite:

ES išsigelbėjimas – vienybėje su visu pasauliu

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis

Ar bus rastas sprendimas be kabalos?

Komentarų nėra

Nėra blogio be gėrio

Dvasinis darbas

Dirbdami turime iš anksto susitaikyti su tuo, kad nėra gėrio be blogio ir blogio be gėrio. Mums reikia pasiekti galutinę būseną, kurioje atsiskleis visas blogis ir prieš jį – visas gėris, ir jie vienas kitą papildys. „Šviesos pranašumas suvokiamas tik tamsoje.“ Kuo didesnė tamsa, tuo daugiau turime galimybių prieš ją atskleisti stipresnę Šviesą.
Taip sukurta visa kūrinija, juk visuomet randame joje dvi jėgas, dvi dalis, dvi savybes, kurių šaltinis – Kūrėjas ir kūrinija.
Jei norime judėti pirmyn, žinokime, kad augimas įmanomas tik didėjant negatyviajai jėgai ir prieš ją – pozityviajai. Bet neigiama jėga išauga pirmoji, kaip yra pasakyta: „Ir buvo vakaras“, o tik paskui „ir buvo rytas – diena viena“. Taip visą laiką kaitaliojasi neigiama jėga ir teigiama, neigiama ir teigiama.
Mūsų uždavinys – surasti vietos viduriniajai linijai, kurioje galima egzistuoti, ir nustatyti savo pusiausvyras, subalansuotas būsenas. Pusiausvyra įmanoma tik tarpusavyje susijungus, esant ryšiui. Juk tada kiekvienas prideda savo būseną visiems kitiems, taip suteikdamas pusiausvyrą visiems.
Jei patikrintume pusiausvyros vietą, tai aptiktume joje tiesioginę ir priešingą AVAJA: 10 sfirų tiesioginės ir 10 sfirų atspindėtosios Šviesos – išbaigtą dvasinę struktūrą, vadinamą parcufu. Tai struktūra, pasiekianti pusiausvyrą. Šis principas yra pagrindinis. Dvi priešingos jėgos, siekiančios pusiausvyros, iš esmės, ir formuoja visą tikrovę.

Iš 2013 m. gruodžio 27 d. paruošiamosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai