Klausimas: Iki tam tikros skausmo ribos galima laikytis įsikibus grupės ir Kūrėjo. Tačiau ką daryti, kai skausmas tampa toks stiprus, kad jautiesi tarsi talžomas gyvūnėlis?
Atsakymas: Ar turi šis gyvūnėlis siūlo, vedančio pas Kūrėją, galą, ar suvokia, iš kur kyla skausmas? Ar jis yra savo bandoje, grupėje? Ar primena jam draugai apie Šeimininką? O gal tai tiesiog žmogus, kenčiantis nuo savo gyvenimo?
Jeigu tai tiesiog kančios, tai šitaip visa žmonija kankinosi jau dešimtis tūkstančių metų, kol mūsų kančios palaipsniui ėmė krypti Kūrėjo link. Mes vystėmės iš negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmens per didžiules kančias, kol iš vandenyno gelmių išlipome į sausumą, pergyvenome dinozaurų epochą.
Visa tai leido praeiti noras mėgautis, kol išsivystė tiek, kad jis užmezgė ryšį su Šaltiniu. Lyginant su praeitomis pakopomis, dabar esame savo išsivystymo viršūnėje. Bet ir čia prisijungiame prie Aukštesniosios jėgos tik trumpą akimirksnį, ryšys vis trūkinėja.
Kyla klausimas, kaip galiu valdyti šį ryšį, kad neprarasčiau kontakto su Aukštesniąja jėga? Noriu visada būti susietas su Šaltiniu, nežiūrint to, ar man gera, ar bloga.
Todėl man būtina grupė, aplinka, tam tikras išorinis rezervuaras, kurį pildysiu, kad prireikus turėčiau atsargų. Jame rasiu Kūrėją. Draugai padės man, nukreips mane tikslo, Kūrėjo, link.
Be jų nežinosiu, į ką kreiptis, ką daryti, kai man skaudės. Bet jei su savo skausmu ateisiu į grupę, draugai mane teisingai nukreips pas Kūrėą, tada greitai atsigausiu. Su jų pagalba esu pasiruošęs atlikti materialius veiksmus ir teisingai kreipti save, kad mano skausmas ir problemos išsisklaidytų.
Problemos išnyko, nes aš pats išjudinau truputį Šviesos Chasadim, o ne todėl, kad viršuje manęs pasigailėjo ir pagerino mano būseną, nes tokia aukštesnioji natūralaus vystymosi programa. Aš pats atlikau tam tikrus veiksmus, kad vystyčiausi, stengiausi įgauti davimo savybę.
Iš bet kokios būsenos reikia mokytis tinkamai pasiruošti. Niekada negauname būsenų tam, kad sužlugtume. Pagal pakopų išsidėstymo tvarką bei Šviesos ir noro gauti santykį kiekvieną kartą Šviesos veikiamas atsiskleidžia naujas, gilus ir stiprus neigiamas informacinis genas (rešimo), su kuriuo reikia dirbti.
Skųstis galima tik savimi: kodėl teisingai neparuošiau visų priemonių, kad, problemos užkluptas, galėčiau nedelsdamas ją pašalinti. Idealiu atveju taip turėtų viskas vykti.

Iš 2014 m. gegužės 2 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tvirtas grupės pagrindas

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Rūpestis dirva, į kurią pasodintas grūdas

Klausimas: Kaip atrodys valstybė, gyvenanti pagal tarpusavio laidavimo dėsnius?
Atsakymas: Žmonija ateity negamins produktų daugiau, nei reikia, kad galėtų egzistuoti.
Tokią egzistavimo formą lemia dvasinių vertybių iškėlimas virš materialiųjų. Jei žmogus visa širdimi įsitraukia į dvasinį kilimą, jam materialiai egzistuoti daug ir nereikia – tik įprasto, normalaus lygio.
Reikia truputį sporto, maisto, miego ir šeimos šalia. Galbūt jam būtina specifinė apranga darbui, tačiau asmeniškai jam to nereikia. Jis apskritai atsisakytų visko, bet, būdamas fiziniame kūne, privalo juo pasirūpinti.
Visa, kas nebūtina, suvokiama kaip našta, spaudimas. Prie tokios egzistavimo formos žmonija priartės palaipsniui. Mes netrukus pasieksime situaciją, kad iš inercijos vis dar gaminsime daugybę nereikalingų prekių, bet pamažu nustosime jas pirkti.
Žmonės mažiau pirks ne dėl to, kad turės mažiau pinigų, kitaip tariant, ne dėl išorinių priežasčių, o dėl vidinių – tiesiog neturės noro. Požiūris į tai staigiai pasikeis, dings susidomėjimas: „Na, nusipirksiu, o ką man tai duos?“
Noras vis mažėja, kol visiškai dingsta. Vienas noras keičia kitą. Žmonijai turi atsiskleisti dvasinis noras, ir nors tai dar  toli, bet palaipsniui jau pradeda neutralizuoti materialinį norą.
Žmonės perka vis mažiau. Per kelerius artimiausius metus pamatysime, kaip žmonės taps abejingi materialiems pirkiniams. Ne todėl, kad kažkas juos ribos, o todėl, kad nebejaus tam poreikio.

Iš 2014 m. gegužės 4 d. pamokos pagal temą „Žmonių vienybė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pačioje apverstos piramidės apačioje

Augimo ekonomikos galas

Kokybinis šuolis į naują pasaulį

Klausimas: Egoizmas mane valdo. Kaip galiu pažiūrėti į save iš šalies, kas man padeda tai daryti?
Atsakymas: Ši galimybė jau slypi pačiame rešimo. Neatsitiktinai aš staiga užsinoriu atsiskirti nuo savęs ir pažvelgti iš šalies, nors tai gali būti labai nemalonu. Bet šis siekis jau yra rešimo viduje.
Kokiame inde juntu sužadinimą? Toje savęs dalyje, kuri gali atsiskirti nuo mano gyvūninio lygmens. Šviesa ateina ir pradeda sluoksnis po sluoksnio skirti mane nuo manojo egoizmo. Dėl to aš jaučiu įkvėpimą, esu pakylėtas, žiūriu į pasaulį kitomis akimis, kitaip jį juntu.
Tai jau slypi viduje paties rešimo, kuris ateina iš aukštesniosios pakopos. Tuo prasideda mano darbas: kiek aš galiu pridėti prie šio rešimo savo pastangų ir stengsiuosi susijungti su juo, kad matyčiau visą savo gyvūninę pakopą iš šalies, iš aukščiau.
Tada prašau Šviesos pagalbos ir pradedu suprasti, kodėl visi kabalistai tvirtina, kad mums reikia grupės, kad imtume pavyzdį iš draugų ir prisilipintume prie jų, vietoje to, kad priliptume patys prie savęs. Reikia įgauti tokį norą, kaip Jo noras Kūrėjo atžvilgiu, taip pat draugo atžvilgiu ir tarnauti kitiems, o ne sau.
Viso to priežastis – būtinybė žmogui pakilti nuo gyvūninės iki žmogaus pakopos. Tam sukuriu priemones: kuriu savo minipasaulį, kitaip tariant, grupę, platinimą. Su jų pagalba prišaukiu Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, ir vis toliau tolstu nuo savo gyvūninio lygmens – taip, kad jis jau nebereikalauja daugiau nei būtina egzistavimui palaikyti.
Aišku, kad kova vyksta nuolat, juk kuo labiau tolstu nuo gyvūninio lygmens, tuo labiau mane traukia atgal, kad turėčiau galimybę augti.

Iš 2014 m. gegužės 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsitokėk ir pažvelk į save

Veiksmas ir ketinimas

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Klausimai Paryžiaus kongresui „Vienas už visus ir visi už vieną“
Klausimas: Kuo skiriasi žmonių susirinkimas kabalistų kongrese ir įprastame koncerte?
Atsakymas: Kiekvienas susirinkimas yra geras savaime, bet aš teikiu pirmenybę žmonėms, su kuriais galiu laimėti kiek įmanoma daugiau.
Jei eisiu į koncertą, tai tiesiog gerai praleisiu laiką. Jei eisiu į restoraną su giminėmis ar kolegomis, man taip pat bus malonu. Kongrese praleidžiu žymiai daugiau laiko – beveik tris dienas, bet galiu laimėti nepalyginamai daugiau – dalį Aukštesniojo pasaulio. Aš galiu gauti tai, ko nėra mūsų pasaulyje, kažką žymiai aukštesnio, amžino, nei su niekuo nesulyginamo, kas yra kongrese!
Todėl reikia gerai pasverti: koncertas yra gerai, restoranas – taip pat neblogai, bet kongresas suteikia galimybę gauti kažką tokio, ko niekur kitur niekada negausi. Pagalvokite, ar verta praleisti tokią galimybę?
Netempiu per jėgą, bet man atrodo, kad kiekvienas turi pasverti, ką jis laimės, jei atvyks į kongresą, kur gauna amžinybę, didžiulį ir tobulą pasaulį – tegul pagalvoja, ar verta dėl to atvykti!
Kongresas neatima galimybės pasėdėti su draugais restorane ir nueiti į koncertą. Tegul skiria laiko ir vienam, ir kitam gyvenime, kitaip kas iš jo liks? Šis gyvenimas neišvengiamai baigsis, nėra jokios abejonės. Tegul pasvarsto, ką jis iš šio gyvenimo išsineš. Ką jis išlošė, egzistuodamas baltyminės materijos pavidalu šiame pasaulyje tam tikrą metų skaičių? Ar uždirbo kažką, kas aukščiau šio gyvenimo, ar ne?

Iš 2013 m. balandžio 18 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Kongresų poveikis supančiam pasauliui

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Kongresas – pats galingiausias tobulėjimo greitintuvas

Klausimas: Žmonės, išgyvenę holokaustą, klausia, kaip tai galėjo nutikti, jeigu „Nėra nieko, tik Kūrėjas“?
Atsakymas: Neįmanoma atsakyti į šį klausimą materialiame lygmenyje. Žmogus svarsto paprastai: „Jeigu Kūrėjas geras, tai turi daryti tai, kas man atrodo gerai. Jeigu aš jaučiuosi blogai, vadinasi, jis blogas arba iš viso neegzistuoja.“ Tada peršasi išvada: „Vadinasi, Kūrėjo nėra“.
Siekiant rasti kitą atsakymą, reikėtų paaiškinti, kad Izraeliui skirta valdyti pasaulį, ir dėl to, kad jis nesugeba to daryti teisingai,  pasaulis kenčia. Ir pirmiausia, žinoma, kenčia tas, kuris už tai atsakingas.
Nėra jokios kitos kančių priežasties. Viskas tavo rankose pradedant nuo Abraomo laikų. Ir nesakyk, kad negalėjai ar nemokėjai. Tu visada galėjai ir mokėjai. Visa tai labai paprasta.
Bet jeigu tai pasakyčiau žmonėms, jie pagalvotų, kad  juos kaltinu ir esu priešiškai nusiteikęs. Tai tarsi vaikas, kuriam aiškinama, kad jis pasielgė neteisingai, o jis rėkia, koks blogas tėtis. Kodėl tėtis blogas, jeigu jis paaiškino, parodė tavo klaidą, kad daugiau jos nedarytum? – Ne, vis tiek tėtis blogas! Taip žmogus jaučia savo egoizme.
Pasakyta: „Įstatymas duotas ir jo laikykis“, todėl Kūrėju yra vadinama gamta. Argi gamta gali keistis? Jeigu dabar prasiverš ugnikalnis, tai ar gali būti, kad lava kažką užlies, o kažko pasigailės? Jeigu lyja lietus, sušlampa visi. Čia negali kilti klausimų.
Jeigu Izraelio tauta nepradės daryti to, kas jai skirta daryti, tai visi šie baisumai grįš ir dar ne kartą. Jeigu dėl savo silpno būdo vis kartoji ir kartoji tą pačią klaidą, tai kaskart gauni už tai smūgius. Tas pats vyksta su tauta ir pasauliu.
Visas tas siaubas, kurį patyrėme Antrojo pasaulinio karo metu, gali pasikartoti daug kartų, kol nesuvoksi, ką privalai padaryti ir to neįvykdysi. Jeigu to nepadarysi, nacizmas niekada nesibaigs. Mes šiuo metu artėjame lygiai prie tokios pačios situacijos ir nieko čia nepakeisi. Tik mūsų vidinis susijungimas ir išorinis platinimas gali apsaugoti nuo nelaimės ne tik žydus, bet ir visą pasaulį.

Iš 2014 m. balandžio 4 d. pamokos „Katastrofos ir heroizmo atminimo diena“

Pranešimas: Tiriant galimus pasaulinių prieštaravimų sprendimus nustatyta, kad šiandien naujoji pasaulinė tvarka gali būti sukurta tik pagal vieną iš dviejų modelių: „auksinio milijardo“ arba „civilizacijos harmonijos“ koncepciją.
1. „Auksinio milijardo“ koncepcija – civilizacijos hierarchijos pasaulis: išrinktieji, laikantys save žmonijos intelektiniu branduoliu, išsaugo ir stiprina pasiektą vartojimo lygį, žiauriai išnaudodami likusią žmonijos dalį, dirbtinai mažindami žmonių skaičių iki minimumo. Istorija rodo, kad egoistinės civilizacijos elito nesustabdys milžiniškos žmonių netektys, jei jų pačių išlikimą garantuos bunkeriai.
2. „Civilizacijos harmonija“ (tarpusavio palaikymas): globalizacijos tikslas yra vystyti visas esančias civilizacijas, išsaugant ir praplečiant kiekvieną tautą bei civilizaciją savo „vystymosi lauke“, o tai yra pagrindas kiekvieno ir visų vystymuisi.
Kariausime dėl to, kokiu dvasiniu pagrindu bus formuojama nauja pasaulinė tvarka. Arba ji bus grindžiama individualizmu, egoizmu, kai vienas subjektas slopina kitą, išlikdamas kito sąskaita, arba bendruomeniškumu, bendrų interesų, o ne asmeninio vystymosi dominavimu, kai siekiama išgyventi kartu, palaikant vienas kitą.
Komentaras: Pasirinkimas, kokia kryptimi pasuks žmonija kitos vystymosi pakopos link, priklauso nuo platinimo integraliojo auklėjimo metodikos, kuri atneš į mūsų pasaulį Aukštesniąją vienybės jėgą. Ši jėga kokybiškai pranoksta visas egoistines mūsų materialiojo pasaulio jėgas. Nors mes pasaulio mastu atrodome kaip beveik neegzistuojanti jėga, kokybiškai esame aukščiau už bet kurias šiame pasaulyje veikiančias jėgas. Tik siekis išsitaisyti nukreips nuo vystymosi bloguoju keliu.

Klausimas: Anksčiau buvo įprasta ilgai merginti moterį. Mūsų laikais tai praktiškai nevyksta. Ar tai turi įtakos kuriant tvirtą šeimą?
Atsakymas: Mūsų laikais merginimas praktiškai išnyko. Tačiau kažkokie santykiai egzistuoja, pavadinčiau juos ne merginimu, o flirtu – kvietimu pradėti santykius.
Reiktų įvesti visus psichologinius elementus, susijusius su tarpusavio santykiais. Siekiant tvirtų vedybinių santykių, reikėtų pradėti iš tolo, nuo vidinio tarpusavio supratimo. Nereikia skubėti, reikia, kad poreikis susijungti taptų daugialypis.
Neverta skubėti su fiziniu kontaktu. Kontaktas turėtų būti jau subrendusio noro proveržis. Labai blogai, kad visi trumpalaikiai ryšiai to neturi, santykiai šiais laikais labai paviršutiniški.
Žmonės trumpam susieina ir tuoj pat išsiskiria , vėl susieina ir vėl išsiskiria. Tai vyksta nuolat, tarsi kiekvieną dieną ieškotum kažko naujo. Tačiau šiame procese nėra nieko naujo, žmogus net nemato, su kuo suartėjo.
Fiziniam suartėjimui reikalingas vidinis kontaktas, leidžiantis man pajausti, kaip mėgaujasi mano partneris, kaip jis nori, kad mėgaučiausi aš. Šiame vidiniame ryšyje, kuriuo abu mėgaujamės, gimsta meilė. Viskas susijungia: mūsų jausmai, seksas , net protas.
Protas leidžia man pažinti partnerį kaip asmenybę, o partneris gali pajausti mane. Kai vienas kitą liečiame, šią intymumo akimirką mus jungia vienas jausmas. Seksas – pats žemiausias pojūčių lygmuo. Mes turime 5 pojūčius: regėjimą, uoslę, skonio receptorius ir lietimo pojūtį.
Lietimo pojūtis – paskutinis, pats grubiausias pojūčio per odą lygmuo, kuris ir sudaro intymių santykių pagrindą. Sekso esmė: mes tiesiog trinamės vienas į kitą. Tačiau dėl papildomų jausmų: noro suteikti vienas kitam malonumą, mes pakeliame seksą iš primityviausio lygmens ant Ketero pakopos, iki paties didžiausio pasitenkinimo lygmens. Todėl seksas laikomas didžiausiu malonumu pasaulyje.
Būtent dėl vidinio ryšio seksas tampa didžiausiu malonumu, kitaip jis liktu žemiausiame lygmenyje, kaip paprasčiausias lytėjimas.
Šiandien prikurta daug įvairių priemonių, kurios padeda moterims ir vyrams pajausti lytinį pasitenkinimą be partnerio. Jeigu mums daugiau nieko vienas iš kito nereikia, nereikia vidinio ryšio, tai labai paprasta rasti partneriui mechaninį pakaitalą.

Iš 2013 m. birželio 9 d. 196-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą