Kairioji linija padeda mums megzti tarpusavio ryšius. Be egoizmo nesusiformuotume, todėl jis nenaikinamas. Tu tarsi dedi ant jo vario ar aukso lapą ir kali plaktuku, kol išgauni reljefą. Be to neapsieisi.
Pasakyta: kelias į pragarą gerais ketinimais grįstas. Dėl to padaromos visos nuodėmės, nes ketinimai iš tikrųjų geri. Tu įsitikinęs, kad gali dirbti su visomis savybėmis davimui, bet įvyksta trumpas sujungimas, ir viskas sudega, staiga krenti į tamsą.
Pasiruošimo metu, pereidami iš lo lišma (dėl savęs) į lišma (dėl davimo), patiriame nedidelius būsenų skirtumus, bet kadangi jie maži, tai neatveda prie didžiulių paklydimų.
Šis laikotarpis reikalingas būtent tam, kad teisingai subalansuotume savyje dvi savybes, kad šviesa ir tamsa, noras ir savybė duoti, būtų jam lygiavertės, kad žmogus suprastų, jog be jų neįmanoma. Tamsos ir šviesos savybės vienodai svarbios siekiant Kūrėjo, viena negali būti be kitos.
Žmogus turi teisingai kilti virš savo noro prasiveržti į priekį ir duoti dar daugiau. Pavyzdžiui, visi sako, koks esi puikus ir geras, nes padarei kam nors kažką gero, ir tu, paveiktas šių žodžių, entuziazmo nešamas, duodi dar daugiau… o paskui gailiesi.
Šis apgailestavimas nubloškia tave nuo visų pakopų žemyn, kaip vaikiškame žaidime su žetonais: tu eini į priekį ir staiga tave meta atgal. Kad apsisaugotume nuo šito, duodamas laikotarpis, per kurį abi jėgos turi sveikai susibalansuoti mumyse.
Gavimo savybė – tai aukštesnysis protas, nes tik dėl egoizmo suvokiame tikrąją reiškinių esmę. O dešinioji linija – tai davimas, meilė. Čia nėra jokio teismo, jokių apribojimų, kontrastų, kontrolės.
Kairioji linija jungia savyje viską. Be jos negali atsiskleisti Kūrėjo šviesa. Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas, tik prieš mus.

Iš 2014 m. gruodžio 31 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Didžiulė Kūrėjo malonė

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Gėris priešingoje šviesoje

Klausimas. Kas gi vis dėlto yra Biblija? Neradau joje nieko antgamtiško. Nors knygos sumanymas – originalus!
Atsakymas. Šiai knygai nereikalingas kieno nors pritarimas. Jos herojus – Kūrėjas. Tema – žmogaus suartėjimo su Kūrėju sąlygos, kas reiškia žmogaus išėjimą į aukštesniąją erdvę. Ne po mirties, o šiame gyvenime, tik pasiekus bent minimalaus panašumo į Kūrėją.
Šis išėjimas į aukštesniąją erdve realizuojamas jutimuose, o fiziškai žmogus lieka gyventi šiame pasaulyje. Erdvė išsiplečia.
Žmogus „meilės kitam“ realizavimo savyje mastu tampa panašus į Kūrėją, tuo mastu atskleidžia Jį. Dėl to pasaulio pajutimas kardinaliai keičiasi, tampa suvokiamas jo daugiasluoksniškumas, beribiškumas, amžinumas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš kur atsirado Biblija?

Gėris priešingoje šviesoje

Panirimas į dvasinius pojūčius

Bet jeigu Manęs nepaklausysite ir nevykdysite visų šių priesakų, ir jei ignoruosite mano nurodymus, o jūsų siela paniekins Mano įsakymus tiek, kad nevykdysite visų Mano priesakų, sulaužydami Mano sąjungą, tai su jumis taip pasielgsiu: pasiųsiu jums siaubą, džiovą ir karštinę, varginančią akis ir kankinančią sielą; ir veltui jūs sėsite savo grūdus.
Ir atkreipsiu Savo veidą į jus, ir nugalės jus jūsų priešai, ir valdys jus neapkenčiantys jūsų, ir bėgsite, nors niekas jūsų nesivys (Tora).
Viskas, apie ką čia kalbama, yra žmogaus viduje. Tai – savo šešėlio baimė, juk jeigu esame nepasirengę dvasiškai tobulėti, tai „Kūrėjo veidas“ tampa mums baisia tamsa. Pats didžiausiais siaubas, kurį tik gali pajausti žmogus, būna tada, kai priešais jį iškyla davimo savybė, o žmogus – priešingas jai.
Viskas suformuota taip, kad pasiruoštume atskleisti Kūrėją. Kitaip Jis atsuka mums savo veidą, o mes tarsi perverčiame šį paveikslą, suvokiame jį kaip atvirkščiąją pusę, nes esame tam nepasirengę. Tada davimas atrodo mums kaip pati baisiausia bausmė. Mes patys kuriame tamsą iš savo neteisingų vidinių vaizdinių.
Visos bėdos, kurias tariamai siunčia mums Kūrėjas – tai kančios žmogaus, neteisingai suvokiančio gerąsias Kūrėjo būsenas, kurias Jis mums atskleidžia, nes atėjo tam laikas. Ir užuot jautę gėrį, gyvenimą, gerovę, jaučiame šias būsenas kaip „siaubą, džiovą, karštinę“.
Būdami nepasirengę teisingai priimti Šviesą, jaučiame ją kaip tamsą. Kūrėjas niekada nieko neslepia – priešingai, visada tik atskleidžia. Kadangi esame absoliučiai priešingi Jam, atskleidimas neša mums kančias. Nėra mums didesnio siaubo, kaip atskleisti tikrąją davimo ir meilės savybę, nes mūsų egoizmui šis jutimas baisesnis už mirtį. Juk negalima įsiurbti į save šios savybės, absorbuoti jos ir ištirpinti savyje.
Todėl pasakyta, kad jeigu neklausysite Manęs, netaisysite savęs, tada pajusite Mano gerąjį poveikį priešingoje šviesoje.

Iš 2014 m. lapkričio 12 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmą kartą anuliuoti save

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Panirimas į dvasinius pojūčius

Nedirbkite sau stabų nei drožinių, nestatykite savo žemėje statulų nei akmeninių atvaizdų ir jų negarbinkite, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. Švęskite šabus ir gerbkite mano šventyklą. Aš esu Viešpats. [Senasis Testamentas, Kunigų (Levitų) knyga, 26 skyrius]
Nieko negarbinti – reiškia stengtis būti maksimaliai savarankiškam, laisvam.
Paradoksas, bet ši laisvė ir savarankiškumas turi formuotis su šūkiu „Aš – Dievas“, o tai reiškia absoliučią nelaisvę. Ir šioje absoliučioje nelaisvėje, kurią pasiekiu, turiu būti visiškai laisvas, tai yra pakilti virš savęs ir susivienyti su Kūrėju.
Vienybėje su Juo įgysiu visišką nepriklausomybę. Mums šį paradoksą sunku suvokti dėl jo dualumo, bet taip yra. Juk ir kvantinės fizikos mokslininkai jau pradeda suprasti šį dualumą. Nors jie iki galo jo nesuvokia, bet numano, kad yra būtent taip.
Kaip tai suderinti? Niekaip. Plokščioje mūsų suvokimo sistemoje tai neįmanoma. Mes negalime net įsivaizduoti, ką reiškia būti maksimaliai laisvam, susivienijus su Kūrėjo jėga. Tam mūsų viduje turi būti sistema, jungianti dvi priešingybes.
Komentaras. Kitaip tariant, turiu išsivaduoti iš visų stabų ir dievukų, kuriais seku…
Atsakymas. Stabai ir dievukai reikalingi mano vystymuisi. Man reikia ko nors įsikibti, kaip vaikui, laikančiam kokį nors žaislą, čiulptuką, skudurėlį ir negalinčiam be šito apsieiti. Taip jis pažįsta pasaulį.
Be stabų ir dievukų neįmanoma judėti pirmyn, nes vystomės, pakildami virš jų. Kaskart keičiu įvairiausias dievybes, kol pakylu virš šių būsenų ir tampu visiškai laisvas nuo stabų, o kartu visiškai priklausomas nuo Kūrėjo.
Šis reiškinys būdingas mūsų laikams, kuomet palaipsniui nyksta dievukai ir stabai, o žmogus tarsi pakimba ore. Pradedame jų atsikratyti. Bet tuo pačiu vyksta ir jų renesansas, – dar susidursime su padidėjusiu potraukiu religijoms ir su jais susijusiems karams.
Žmonija turi kokiu nors būdu perkirsti kietą Gordijaus mazgą, ką nors padaryti su ekonomika, politika – su visa ta koše, kurios prisivirė pasaulyje.
Deja, tokiu metodu nieko neišspręsi. Vienintelė alternatyva kančioms – teisingas žmogaus auklėjimas, pasaulio įvykių suvokimas. Kito kelio nėra: arba žmogaus keitimo metodas, arba gamtos ir visuomenės spaudimas mums. O kritinis taškas vis arčiau.

Iš 2014 m. lapkričio 19 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Didžiulė Kūrėjo malonė

Sudaužyk stabus savyje

Klausimas. Ar yra bendra visų problemų priežastis?
Atsakymas. Jeigu kyla konfliktas su sutuoktiniu, vaikais, kaimynais ar su pačiu savimi, priežastis viena –  tave valdo egoizmas, vadinamasis faraonas.
Klausimas. Bet juk Egipto vergovė, apie kurią pasakoja Tora, seniausiai pasibaigė?
Atsakymas. Faraonas valdo mus visą laiką, čia ir dabar. Toroje aprašyti įvykiai nesusieti su tam tikru laiku – tai nėra istorinis pasakojimas. Mes iki šiol esame vergovėje to paties egoizmo, savo egoistinės prigimties, neleidžiančios normaliai gyventi.
Šiandien gyvename ypatingame pasaulyje, ypatingoje epochoje. Visi esame viename tinkle, integraliame pasaulyje, integralioje ekonomikoje ir priklausomi vieni nuo kitų. Jeigu pasaulinė visuomenė taiko sankcijas kažkuriai šaliai, nukerta ryšius su ja, pavyzdžiui, su Iranu, ta šalis silpsta. Juk visi priklauso nuo visų.
Tokie pavyzdžiai liudija, kokiame persipynusių tarpusavio ryšių pasaulyje esame. Jeigu tokiame surizgusiame pasaulyje nepalaikome gerų santykių su kitais, kenkiame sau!
Jei nesugebėsime suderinti tarpusavio ryšių partijoje, tautoje, valstybėje – tiesiog susižlugdysime. Niekas nepadės, jei nepaisysime visuotinio gamtos dėsnio, reikalaujančio iš kiekvieno rūpintis visais.
Klausimas. O kaip faktas, kad nesutariame vieni su kitais, bet kažkaip išgyvename?
Atsakymas. Yra ribos, iki kurių tarpusavio priešprieša gali augti ir tęstis. Šios priešpriešos priežastis – mūsų prigimtis, verčianti kiekvieną galvoti tik apie save.
Žmogus kol kas nesupranta, kad jo gerovė priklauso nuo visų. Taip primityviai verčia manyti mūsų egoizmas. Žmogus nesugeba pamatyti, kad jeigu palaikys geranoriškus santykius su kitais, tai tik išloš.
Klausimas. Primityviosiose senovės bendruomenėse buvo daug stipresni ryšiai tarp žmonių, o besivystydami vis labiau atsiskiriame?
Atsakymas. Nelaikykite senovės bendruomenių primityvesnėmis, nes priešingai nei mes, jos suprato, kad žmonės priklauso vieni nuo kitų, yra susiję ir be šio ryšio – neišgyvens.
Šiuolaikinės visuomenės problema ta, kad dėl spartaus technologijų vystymosi susikūrėme iliuziją, jog galime gyventi nepriklausydami vieni nuo kitų. Todėl kiekvienas užsidaro savo bute su savo mobiliaisiais telefonais ir kompiuteriais, nenorėdamas nieko matyti. Svarbiausiai, kad jo netrukdytų.
Tarpusavio ryšio trūkumas arba negatyvūs ryšiai vadinasi faraonu, egoizmu. Nenorime skaitytis su kitais ir nesuprantame, kad esame susiję ir sujungti į vieną lauką, o ypač – Izraelio tauta.
Mes visada turime vertinti save pagal tai, kiek esame už arba prieš kitus.
Visa Tora mums pasakoja tik apie meilę artimui kaip sau pačiam – tai didžioji Toros taisyklė. Ji apima viską – nėra nieko svarbiau nei teisingas susijungimas.

Iš 2015 m. kovo 15 d. radijo 103FM laidos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinė kliūtis kelyje į laimę

Kodėl gyvenimas toks sunkus?

Gyva Aukštesniojo pasaulio kopija

Klausimas. Kur yra Kūrėjas iki tol, kol žmogus atskleidžia Jį?
Atsakymas. Niekur. Aš nuolat susiduriu su tuo, kad žmogus nesupranta, jog Kūrėjo nėra. Mes patys Jį kuriame, pakildami į aukštesniąją pakopą. Tai būsima mūsų evoliucijos būsena, kurią pasiekę sukuriame Kūrėją, kaip yra pasakyta knygoje „Zohar“: „Jūs kuriate mane“.
Bet mes kuriame Jį iš to, ką iš anksto mums paruošė mūsų savybėse absoliučiai neatskleidžiama mums jėga, vadinama Acmuto. Kūrėjo pavidalą atskleidžiame patys savyje, suvokdami Jį mūsų vidinėse savybėse, vidiniuose sensoriuose.
Nustačius ryšį su Kūrėju, žmogus vystosi jau pagal kitus principus. Tai nereiškia, kad jis yra apsaugotas nuo visko. Priešingai, jam kyla vis didesnė atsakomybė už save ir kitus, bet kartu su tuo ir didesnis palaikymas.
Pats svarbiausias dalykas – pakilti į pirmąją pakopą, tai yra problema. Po to atsiranda visai kiti sunkumai, tarsi specialisto, kuris giliai įsitraukia į savo profesiją. Jis jau atsidavęs jai, paniręs į ją ir suranda joje savų plonybių, savų problemų. Bet jos žmogaus neatstumia, nes jis visiškai įsitraukęs į savo veiklą.
Jis jau mato mūsų pasaulį, kaip neryškų Aukštesniojo pasaulio atvaizdą, specialiai skirtą mums iškreiptuose pojūčiuose, kad mes išeitume iš jų, prasiskverbtume prie tikrųjų pojūčių, ir visi pamatytų tai, kas vyksta tarp mūsų, ne kaip tikrąją tikrovę, o kaip tam tikrą nukreipimą.
Klausimas. Tada jam, turbūt, pasidaro gaila kitų žmonių, kurie žaidžia materialiojo pasaulio žaislais?
Atsakymas. Kodėl gaila? Aš turiu vaikų, anūkų – ir man jų negaila. Tai didžiulio bendro noro dalys, jie su laiku taip pat pereis šias būsenas. Tiesiog kol kas jie yra kitame lygyje.
Beje, žmogus mažiau išskiria, sureikšmina savo artimuosius. Jis nesistengia skirti jiems didesnio dėmesio, nei visiems kitiems. Tai daro jį visos Visatos piliečiu.
Jis supranta to, kas vyksta, objektyvumą ir vienodai elgiasi su visais. Kai tik kažkas gauna dvasinį impulsą, jis iš karto perduoda jam savo žinias. Tačiau savęs neprievartauja, atlieka tai lengvai dėl įgytų altruistinių savybių. Yra pasakyta, kad tėvas turi apmokyti savo sūnų meno (omanut), kitaip tariant, atvesti jį į Binos pakopą.

Iš 2013 m. lapkričio 27 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pražūtinga civilizacijos trajektorija

Uždegti šviesą visoje Žemėje

Nuo teorijos prie praktikos

„Jei moteris pastos (tazria) ir pagimdys berniuką“. Moteris – tai Malchut, gimdanti sielas. „Ir pagimdys berniuką“ – reiškia, kad vyriškasis ir moteriškasis pradai neįjungti kits į kitą, kaip būna tame pasaulyje, kur sielos gimsta su vyriškuoju ir moteriškuoju pradu.
Mat žemesnieji savo nuodėmėmis taip paveikia Malchut, jog vyriškieji ir moteriškieji sielų pradai nebegali susijungti taip, kaip buvo leisdamiesi poromis iš viršaus, vyriškasis pradas kartu su moteriškuoju.
Todėl pasakyta: „Ir pagimdys berniuką“, – nes šiam pasauliui atskleistas tik vyriškasis pradas, neįjungtas į moteriškąjį. („Knyga Zohar su Baal Sulamo komentarais“. Skyrius „Tazria“, 23 psl.)
Dvasiniame pasaulyje vyriškasis ir moteriškasis pradai – davimo savybė ir gavimo savybė – yra tinkamos būsenos. Jie tarpusavyje susijungę, papildo vienas kitą, t. y. pastoja ir gimdo naują gyvybę iš dešiniosios ir kairiosios linijų ryšio. Bet kadangi pastojimas ir gimdymas nevyksta vienu metu, tai ir taisymasis vyksta pakaitomis. Todėl moteris gimdo ir vyriškąją, ir moteriškąją puses.
Moteris – tai aukštesnioji pakopa, kuri įtraukia į save rešimot (dvasinius genus) ir juos savyje vysto. Taip gimsta siela, bet tik su sąlyga, kad mūsų kūnas, t. y. mūsų norai ir ketinimai, lydi visą dvasinį procesą.
Mūsų pasaulyje žmonės neturi sielos, materialiame lygmenyje – tai gyvūninė substancija. Norėdami turėti ką nors žmogiško, turime išvystyti savo sielą, tada vadinsimės „žmonėmis“.
Kiekviename iš mūsų slypi dvasiniai genai, ir mes galime prisidėti prie jų devynių mėnesių embrioninio vystymosi Malchut viduje, pakeldami ten savo norus ir lūkesčius, darydami viską, kad dvasiniai genai vystytųsi tinkamai. Po vadinamojo dvasinio devynių mėnesių periodo – devynių nuoseklių procesų, vykstančių su dvasiniais genais, – iš jų susiformuoja siela.
Todėl gyvūniniame (materialiajame) lygmenyje turime egzistuoti tokiu pavidalu, kokiu mus verčia funkcionuoti gamta, istorija, visuomenė ir t. t., o visa kita nukreipti virš viso to, kad vystytume dvasinį geną.
Klausimas: Dvasiniame pasaulyje vyriškasis ir moteriškasis pradai susiję, o mūsų pasaulyje viskas suskaidyta, atskirta, gimsta skyrium. Ar tai reiškia, kad turime sujungti šituos du pradus ir grįžti į dvasinę būseną?
Atsakymas: Visos dvasinės jėgos veikia taip, kad realizuotų kiekvieno žmogaus dvasinius genus ir sukurtų iš jų vieningą organizmą, vieną sielą. Joje nėra jokių atskyrimų – ji viena ir prilygsta Kūrėjui!
Aukštesniajame pasaulyje nėra sąvokų „moteriška siela“, „vyriška siela“, nes ten visiškai darniai viešpatauja tarpusavio papildymas.

Iš 2014 m. vasario  12 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Žmogus turi suprasti egoistinę pasaulio prigimtį ir pamatyti kiaurai ją kitą pasaulį, juk viena sfera yra kitos viduje. Kai per bet kurį mūsų pasaulio daiktą matau jo šaknį Aukštesniajame pasaulyje, kuriu mūsų pasaulį. Tai ir yra kūrimas, esant Becalelio jėgoje.
Ateityje mums teks sugretinti abu pasaulius. Tokia yra pati paskutinė išsitaisymo stadija, kai visas pasaulis persitvarkys pagal Aukštesniojo pasaulio vaizdą.
Tada visi daiktai, apimtys, žmonių savybės ir viskas, kas juos supa, bus tarpusavyje susiję būtent tokia forma, tokiu pavidalu ir tokiu panaudojimu. Visi judesiai ir santykiai tarp jų bus tiksliai tokie patys, kaip kitoje sferoje – Aukštesniajame pasaulyje.
Jei aš kažką duodu, kažką kažkam sakau ar atlieku tam tikrus veiksmus su negyvąja, augaline, gyvūnine ar žmogaus prigimtimi – tai todėl, kad išoriniame pasaulyje, išorinėse dvasinėse savybėse, vyksta būtent tokie veiksmai ir pokyčiai.
Kitaip tariant, mes turime tapti visiškai panašūs į Kūrėją. Juk išorinis pasaulis ir jo veiksmai – tai Kūrėjas, o mes mūsų pasaulyje turime padaryti jo gyvąją kopiją, kai visos mūsų savybės, troškimai, judesiai atitiks tai, kas vysta išoriniame pasaulyje. Ir taip tarp mūsų visų. Tai ir yra visiškas mūsų pasaulio susiliejimas per ištaisytą žmogų (bendrą žmogaus pavidalą) su Kūrėju.
Tai neišvengiama būsena, kurioje atsidurs visas pasaulis. Po to šis pasaulis įsilies į Aukštesnįjį pasaulį, ir visa pasaulių sistema išnyks, suformuodama Begalybės pasaulį.
Žinoma, galima paprieštarauti, kad dėl to žmonės taps vergais, Kūrėjo robotais. Tačiau žmonių susitapatinimas su Kūrėju vyksta palaipsniui ir priklauso nuo to, kiek su savimi dirbame, todėl žmonės prilygsta Kūrėjui savo valios pastangomis, suvokimu, susiliejimu, nes supranta, kad tai aukštesnė, tobula gamtos egzistavimo sąlyga.

Iš 2013 m. lapkričio 13 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio pakilimo šaltinis

Žmogus kelyje

Didžiulė Kūrėjo malonė

Žmonės turi mokytis pažinti Kūrėjo kelius, nes kiekvieną dieną pasigirsta balsas, skelbiantis: „Saugokitės, pasaulio gyventojai, uždarykite nuodėmių vartus, venkite pinklių, į kurias žmonės patenka anksčiau negu jų kojos susipainioja jose.“
„Ratas, visada besisukantis pasaulyje“ – aukščiausiasis teismas, „pakyla ir nusileidžia“,  t. y. pakelia žmones ir juos nuleidžia. Vargas tiems, kurių kojas atmetė šis ratas, krenta jie į bedugnę, skirtą pasaulio nusidėjėliams. (Knyga Zohar su Sulamo komentarais. Skirsnis Pkudei, 3 p.).
Čia kalbama apie du vystymosi kelius, nes žmogui duota laisva valia, tik ji labai ribota. Kūrėjo programa turi būti įgyvendinta, o laisva valia pasireiškia tik tuo, kad mes tą programą vykdome savanoriškai, suvokdami, kad tai vienintelis ir pats optimaliausias kelias.
Nors matome, kokia ši programa naudinga, veiksminga ir būtina, mūsų egoizmas jai priešinasi ir neleidžia vykdyti. Taip yra dėl to, kad dvi jėgos (neigiama žmogaus viduje ir teigiama išorėje) mus veikia taip, kad tarp jų atsiranda valios laisvė.
Žmogų sukūrė Gamta / Kūrėjas, Aukščiausioji jėga, Šviesa, jis negali būti visiškai laisvas, jis visada yra veikiamas šios Jėgos, kaip ir visa, kas yra gamtoje.
Kaip išlaisvinti mūsų norus ir mintis, kad galėtume egzistuoti nepriklausomi nuo Kūrėjo? Iš aukščiau mums duotos dvi jėgos: egoizmas ir davimo savybė, jos abi yra veikiamos ir tuo pačiu metu vystomos Aukščiausiosios jėgos. Tarp jų vyksta susipriešinimas ir kova.
Jeigu atsistojame tarp jų, tai galime pasirinkti tokią būseną, kuri leidžia jas subalansuoti, pasiekti pusiausvyrą. Pusiausvyros tarp šių jėgų taškas yra vidurinioji linija, jeigu aš joje esu, tai jaučiuosi visiškai laisvas nuo egoizmo ir Kūrėjo.
Tačiau iškyla problema: kaip kažką pasirinkti. Žmogus negali elgtis kaip „Buridano asilas“. Jeigu yra du visiškai vienodi objektai, jis nežino, kurį pasirinkti. Kai tik pasirenka vieną, iš karto kyla noras pasirinkti kitą. Jis jaučiasi sutrikęs, nežino, ką daryti.
Tokiomis aplinkybėmis jaučiamės labai blogai, nes viena vertus, mūsų lyg ir niekas neriboja, kita vertus, nežinome, kaip pasielgti. Būtent tokioje būsenoje žmogus gali rinktis kryptį.
Tai virsmo taškas, iš kurio jis gali užauginti savyje ŽMOGŲ. Juk iki tol jis buvo tarsi lėlė, kurią priverčia judėti Aukštesnioji jėga.
Tik užauginę savyje ŽMOGŲ, pradedame jausti, kaip Šviesos upės suteka į jūrą, Acilut pasaulio Malchut, ir ši jūra ne persipildo, o neša mus pirmyn.

Iš 2013 m. spalio 16 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniai veiksmai kasdieniniame gyvenime

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Žmogus kelyje