Klausimas: Kaip atrodys ta visuomenė, į kurią norime vesti žmones? Kokiais štrichais jiems pavaizduoti socialinį „meilės artimui kaip sau pačiam“ paveikslą?
Atsakymas: Neįmanoma to paaiškinti kaip „viens, du, trys“. Turime organizuoti visuomenėje plačius sisteminius aiškinimus apie tai, kodėl ji kenčia. Vieni neturi būsto, kiti – atlyginimo, treti – sveikatos, o mes turime paaiškinti šių reiškinių priežastis.
Juk priežastis tik ta, kad negalime subalansuoti mūsų tarpusavio santykių. Iš tikro, normaliam vartojimui turime išteklių daugiau nei reikia. Galime gaminti pakankamai maisto ir kitų prekių, kad aprūpintume kiekvieną žmogų pasaulyje viskuo, kas būtina. Kodėl gi to nedarome? Todėl, kad kiekvienas nori pasiglemžti sau kuo galima daugiau kitų sąskaita. Taip pasąmonės lygmeniu veikia mūsų noras, netgi jei kam ir atrodo, kad jis yra „geras žmogus“. Tokia mūsų prigimtis, ir tai patvirtina tyrimai.
Ką gi mums su savimi daryti, jei norime gerai gyventi? Mes studijuojame natūralias mūsų organizmo ir kitas subalansuotas sistemas, iš šių pavyzdžių pradedame suprasti, kaip turi būti subalansuota žmonių visuomenė. Juk išskyrus žmones, visos kitos gamtos dalys – negyvoji, augalinė, gyvūninė – yra pusiausvyroje. Tiktai mes iškraipome pusiausvyrą tame lygmenyje, kuri yra aukščiau mūsų gyvūninės dalies. Šį lygmenį ir turime subalansuoti.
Kaip? Mūsų „gyvūnas“ turi egzistuoti gyvūninėje pakopoje, o mumyse esantis „žmogus“ turi būti teisingai susijęs su kitais vienoje bendroje žmogiškojoje sistemoje (Adam).
Šis suskirstymas į du lygmenis būtinas. Jis padeda pamatyti, kad mūsų „gyvūnui“, t. y. kūnui visomis prasmėmis yra geriau, jeigu aprūpiname jo būtinuosius, o ne perteklinius poreikius. Reikia tik išsiaiškinti, kas būtina, ir apsiriboti sveiku rinkiniu.
Žinoma, perėjimas neturi būti staigus: mūsų organizmas užterštas įvairiausiais nuodais ir negali iš karto prisitaikyti prie sveiko maisto. Miesto gyventojai, išvykę į gamtą, patiria „deguonies smūgį“, todėl iš pradžių negali apsieiti be angliarūgštės pertekliaus. Todėl reikia palaipsniui atvesti savo „gyvūną“ į natūralią, deramą, palankiausią būseną.
Šiandien žmonės šito nesupranta ir ryja viską, kuo juos maitina, įskaitant ir maistą skrandžiui, ir peną protui. Norėdami pagerinti padėtį, turime priimti atitinkamus įstatymus.
Fiziologijos problemai spręsti turime objektyvų, nepriklausomą, mokslinį pagrindą, kuris leis rasti teisingą sprendimą, jeigu, žinoma, į reikalą nebus įpainioti suinteresuotieji asmenys. Bet ką daryti toliau? Ką daryti su „žmogumi“ mumyse? Kaip neutralizuoti savo egoizmą, kad jis neištrūktų į laisvę, kas kartą ką nors puldamas, bandydamas „praryti“ visą pasaulį?
Štai ir paaiškėja, kad turime sureguliuoti santykius žmonių visuomenėje – visų pirma, kreipdamiesi į plačiąsias mases. Negalime jėga versti vienytis, – tai sukuria autoritarinį režimą: nacistinį arba sovietinio tipo.
Tai ne taisymas, o gadinimas, nes tuo nekuriame racionalaus tarpusavio ryšio, ir žmogus toliau gyvena tik pagal egoizmo – nacionalinio ar valstybinio – įstatymus. Tada viskas matuojama jėga arba pranašumu prieš kitus ir prieš gamtą, kuri siekia totalios, visuotinės pusiausvyros. Tokiems režimams nėra vietos – tai diktuoja netgi ne mūsų antipatija, o gamtos dėsniai.
Koks gi teisingas sprendimas? – Susivienijimas į vieną visumą, buvimas kaip vienas žmogus su viena širdimi, su vienu kūnu ir sumanymu, remiantis vienu „meilės artimui kaip sau“ dėsniu. Tada visi kaip kūno lastelės rūpinasi vienas kitu.
Baal Sulamas aiškina, kaip tai įgyvendinama visuomenėje. Pavyzdžiui, žmonijai reikalingos įmonės vadovas liks vadovauti. Žinoma, jis nusipelno daugiau nei kiti, bet ne jo kūnas, o „žmogus“ jame. Mes jį patenkinsime – tik ne doleriais, kaip dabar. Juk iš tikro jam reikia ne pinigų, o saugumo, užtikrintos rytdienos jausmo – sau ir savo vaikams. Tai jam užtikrins visuomenė.
Jau šiandien pasaulio turtuoliai nėra tikri dėl to, kas atsitiks su jų santaupomis rytoj. Dabartinio nestabilumo sąlygomis daugėja šansų likti be nieko. Tu turi rūmus, bet ką daryti, jeigu jų niekas neperka, o maistas baigiasi? Kas atsitiks, jeigu už milijonus nupirkti namai bus parduoti už tūkstančius?
Taigi, reikalingas auklėjimas. Reikia paaiškinti žmogui, kad saugumą jam teikia aplinka, o ne banko sąskaita. Jeigu jis šito nesupranta, palauksim keletą mėnesių – pats įsitikins, ko verti jo pinigai. Juk depozitais sotus nebūsi, net jei juos paversi auksu – jo taip pat į lėkštę neįdėsi. Vieną dieną paaiškės, kad ir jis niekam nereikalingas.
Paaiškėja, kad niekuo negali būti tikras, tik aplinkos rūpesčiu. Visi smūgiai, kuriuos šiandien patiriame, turi atvesti mus prie šios išvados: užmerktomis akimis, kaip kūdikis ant motinos rankų galiu pasikliauti tik aplinka.
Tai ir yra „meilė artimui kaip sau pačiam“ – pirmajame, egoistiniame priartėjimo etape. Aš formuoju patikimą visuomenę sau, savo vaikams ir anūkams.
Kitaip gamta viską „anuliuos“, pasitelkusi aštrėjančią krizę. Niekas šito nenori, bet toks yra natūralus vystymosi procesas. Amerikiečiai labai stengėsi visam pasauliui parodyti vartotojiškos visuomenės pavyzdį, bet išėjo tai, ko niekas nesitikėjo. Tiesiog gamtoje veikia kiti dėsniai, ir jais vadovaudamiesi turime suprasti, kur einame.
„Mylėti artimą kaip save“ reiškia, kad galiu pasikliauti tik aplinka, kurią reikia taip suformuoti, kad visi būtų vieningi ir garantuotų vienas kitam gerą gyvenimą. Tai geriausias sprendimas, palaikomas pačios gamtos. Juo vadovaujantis baigsis taifūnai, uraganai bei kitos gamtos nelaimės, taip pat prievarta, ligos ir kitos visuomenės problemos – viskas staiga nurims.
Ir tai ne partijos sprendimas, ne kokio nors fiurerio nurodymas, o gamtos paliepimas. Jai nepasipriešinsi, ji diktuoja savo sąlygas, kurias naudingiau vykdyti nei patirti naujus smūgius ir mokytis iš karčios patirties. Reikia tik studijuoti gamtos dėsnius ir nuosekliai, bet kaip galima greičiau juos vykdyti, nes laiko liko ne tiek ir daug. Gamtos spaudimas padarys tai, ko nepadarysime patys.
Taigi, stebime gamtą ir matome, kad ji pagrįsta tarpusavio rūpesčiu, vienijimusi dėl bendros sistemos gerovės. Tai iš esmės vienintelis, universalus gamtos dėsnis. Galima jį vadinti „meile artimui kaip sau pačiam“, galima naudoti kitą formuluotę, tai esmės nekeičia. Vienaip ar kitaip, esame uždaroje sistemoje, siekiančioje pusiausvyros, – svarbu tai, kokio sudėtingumo jos veikla.
Šie dėsningumai paprasti ir mokslui žinomi, todėl nesudėtinga atsižvelgiant į juos suformuoti ekonomiką. Tereikia pakeisti mąstymo paradigmą – juk viskas turi prisidėti prie pusiausvyros. Tai bus visapusiškai optimali ekonomika: minimalios išlaidos ir jokio pelno – tik išlaidų ir nusidėvėjimo padengimas. Visur ieškome galimybių taupyti, išlaikydami maksimalų balansą, – ir nusileidžiame į optimalaus kūno poreikių aprūpinimo lygmenį.
Tada paaiškės, kad kiekvienas turi viską, ko reikia, o visus kitus poreikius patenkina visuomenė. Be to, žmogus gauna tokį pasitenkinimą, kokio dar niekada nepatyrė. O kaip pranašumas prieš kitus ir banko sąskaitos? Suprasime, kaip beviltiška laukti pasitenkinimo iš jų.

Iš 2012 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Paskutinė karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Harmonija, kurią kuriame mes patys

Pasitikėjimo trūkumas

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Klausimas: Dvylika metų vedu užsiėmimus įvairioms psichoterapinėms grupėms ir pirmą kartą susidūriau su reiškiniu, kad integraliojo mokymo grupėse žmonės patiria tokius stiprius emocinius išgyvenimus. Kai kurie dalyviai nemiega naktimis, mąsto, bando surasti medžiagos apie integralųjį pasaulį ir t. t. Su kuo susijusi tokia stipri emocinė reakcija?
Atsakymas: Mes priėjome egoizmo vystymosi pabaigą ir matome, kad žengdami ta pačia kryptimi, taip pat kaip anksčiau besielgdami su gamta jau nebegalime susitvarkyti su supančia aplinka, su savimi, tarpusavyje ir su pasauliu, nes pasaulis, kaip šiandien atsiskleidžia, tapo globalus.
Jis visada toks buvo, tačiau mes nebuvome pasiruošę priimti, suvokti, pajusti šio globalumo ir manėme, kad tiesmukiškai veikdami galime jį keisti ir daryti su juo, ką panorėję.
O dabar, kai globalumas pradėjo ryškėti, mes jau nebegalime pasaulio paveikti ankstesniu būdu. Matome, kad mūsų poveikis neturi jokio rezultato – mes neišlipame iš krizių.
Paskutiniaisiais metais, apskritai paėmus, apgaudinėjame save – juk krizė prasidėjo jau seniai, prieš 30-40 metų, tačiau mes jos kažkaip nepastebime ir netgi dabar manome, kad tai laikina, kad ji praeis: yra pakilimai ir nusileidimai, taip viskas ir tęsis. Iš tikrųjų taip nėra. Mes stovime prieš kažkokį naują pasaulį, naują sistemą ir privalome suprasti, kaip ji valdoma.
Integraliojo ugdymo ir švietimo metodika skirta padėti mums tai išsiaiškinti. Ji aiškina žmogui, kas yra integrali, analoginė valdymo sistema. Mes šiek tiek dirbame su tokiomis sistemomis technikos srityje. Šiais principais remiasi įvairios, dažniausiai uždaros valdymo sistemos.
Vis dėlto natūralu, kad aiškindami jas žmonėms susiduriame su žmoniškąja prigimtimi, nes uždaroji sistema numato visišką žmonių bendrumą, integraciją, kaip kad vienas žmogus yra viename kūne.
Čia žmonės išgyvena labai rimtus vidinius pasikeitimus. Žmonėms tai visiškai nepriimtina, neįprasta, neįmanoma, bet vėliau jie po truputį persilaužia ir adaptuojasi. Reikalas tas, kad mes bandome sutrumpinti, suspausti šias perėjimo stadijas, bet iš tikrųjų jas reikėtų pailginti ir suteikti žmogui didesnę erdvę, kad jis galėtų atsipalaiduoti, pagalvoti, adaptuotis, o tada vėl tęsti. Gaila, dirbant grupėmis tam kol kas nėra pakankamai laiko ir galimybių.
Bet vis tiek aš nemanau, kad netgi jei mes pačiu gailestingiausiu būdu elgtumėmės su mūsų eksperimentinėmis grupėmis, tų grupių žmonės galėtų kaip nors apeiti gan stiprius vidinius sukrėtimus, nes žmogus turi pereiti potencialų barjerą nuo „aš“ prie „mes“. O tai – prieš mūsų prigimtį, tai – už mums siūlomą prigimtį ir tikrąjį pasaulio vaizdą.
Juk šiandien netgi aprūpinimo, gamybos, tarptautinės prekybos, tarpvalstybinės priklausomybės sistemos pradeda reikštis kaip analoginės integraliosios sistemos. Todėl tie žmonės, kurie bus mokomi pagal integraliojo švietimo ir ugdymo metodiką, supras, kas vyksta.
Po tokio paruošiamojo integralaus lavinimo iš šių žmonių galima išugdyti bet kokius specialistus naujame pasaulyje, naujame sociume, kurį dabar, norime to ar ne, turime kurti stengdamiesi atremti integralios globalios krizės iššūkį. Iš tokių žmonių galima padaryti tikrus specialistus. Jie iš tiesų bus vieninteliai iš visos žmonijos, kurie supras, kaip teisingai, naujai žvelgti į pasaulį.

Iš 2012 m. kovo 1 d. pokalbio apie integralųjį ugdymą

Daugiau šia tema skaitykite:

Mersedesas už 10 dolerių

Supančioti vienu ryšiu

Padaryti svetimą savu

Video klipas rusų k.

Video klipas rusų k.

Klausimas: Žmogus mokosi iš pavyzdžių. Kokius pavyzdžius jis turi matyti aplink save?
Atsakymas: Jis turi matyti abipusiškumą, gerus žmonių santykius, pranokstančius kiekvieno savimeilę. Juk darbas atliekamas būtent pakylant aukščiau egoizmo.
Gyvenime, kaip taisyklė, su kažkuo aš nesutariu, kažkam esu abejingas, kažko apskritai nepastebiu. Darbe man nerūpi mano bendradarbiai: aš tik sveikinuosi su jais ir ne daugiau. Tai štai, mes sąmoningai turime nutiesti saitus aukščiau savo egoizmo, kad išsigelbėtume nuo nelaimių. Šio pasaulio plotmėje atliekame tokį patį darbą kaip ir dvasiniame pasaulyje: pradedame rodyti truputį šiltesnius santykius vieni kitiems. Kodėl? Todėl, kad privalome užmegzti ryšį. Juk jame slypi ypatinga jėga, galinti palengvinti mūsų problemas.
Toks turi būti požiūris: aukščiau susvetimėjimo ir abejingumo mes formuojame – tegul ne meilę, bet tarpusavio ryšį, – kad pasijustume viena tauta.
Neatsitiktinai šiandien krizė griauna sienas ir akivaizdžiai demonstruoja mums, kad visi žmonės tarpusavyje susiję, tarsi gyventų vienoje šalyje. Jeigu mes sujungtume visas mūsų sistemas į vieną visumą, tai pakiltume aukščiau krizės.
Štai ir išeina, kad man būtina gauti jėgų ir kryptį iš aplinkinių, kad jie įtikintų mane tik vienu dalyku – tuo, kad mūsų susijungimas pašalins visas nelaimes. Viskas, kas gresia negatyvumu, akimirksniu, lyg pamojus burtų lazdele, pavirs pozityvu.
Klausimas: Vadinasi, kalbama tik apie gerus santykius?
Atsakymas: Taip. Šito pakanka. Man visiškai kiti nerūpi, bet visi kartu mes pradedame dirbti taip, kad tarpusavio ryšyje sukurtume geresnę visuomenę, pilną jėgų, sveikatos ir optimizmo.

Iš 2012 m. rugpjūčio 12 d. pamokos pagal laikraštį „Auma“ („Tauta“)

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslus nusitaikymas

Ar yra meilė šiame pasaulyje?

Kaip pamilti kitus kaip save?

Klausimas: Mūsų metodika turi padėti masėms pasirūpinti būtinaisiais poreikiais, pavyzdžiui, maistu, saugumu ir sveikata. Kokiu būdu tai padės jiems atskleisti dvasinį pasaulį?
Atsakymas: Jie atskleidžia dvasingumą daug pasyviau nei mes.
Mes susisiekiame su Aukštesniuoju, kad pritrauktume į šaltinį grąžinančią Šviesą ir būtume panašūs į jį. Šią Šviesą perduodame toliau, skleisdami žmonėms išsitaisymo metodiką. O jie tik atlieka būtinus veiksmus pagal mūsų nurodymus, nesirūpindami Šviesa, – tokio susijungimo praktiškai pakanka, kad įtrauktume Ją į daugumos aplinką. Šviesa veiks juos, nukreipdama supratimo ir pajautimo link, o paskui jie panorės Šviesą gauti savarankiškai, kad judėtų prie vienybės ir atskleisdami Kūrėją, kaip pasakyta: „Visi pažins Mane – nuo mažo iki didžio“.
Turime skleisti žmonėms vienijimosi metodiką, kad jiems būtų gerai. Mes neaiškiname, ką iš tikrųjų reiškia „gerai“, tačiau šiuose veiksmuose slypi grąžinanti į šaltinį Šviesa, dėl kurios žmonės judės vis artyn savo gerovės, kol pasieks Gerą ir Kuriantį gėrį.
Klausimas: Kaip tai susiję su paprastų žmonių poreikiais, pavyzdžiui, pigesniu maistu?
Atsakymas: Mes aiškiname, kaip reikia susivienyti, kad maisto produktai būtų pigesni. Žinoma, vienytis niekas nenori, bet tai būtina, jei norime ką nors pasiekti, todėl žmogus moka tokią kainą. Tada, kai veiksime ta pačia kryptimi, jis atskleis, kad vienybė – tai brangenybė savaime. Ne kaip įrankis, padedantis kažką pasiekti, o kaip būsena. Taip veikia Šviesa, suteikdama mums naują supratimą.
Taigi, aiškiname žmonėms, kad susivieniję jie įgis daugybę pranašumų. Abipusis palaikymas leis jaustis saugiems, jų gyvenimas bus geresnis, ramesnis ir t. t. Aišku, už tai reikia sumokėti asmeniniu patogumu, savo egoizmo dalimi, bet dalyvaujant kiekvienam – tai lengva ir patrauklu. Masių jėga atlieka savo darbą. Kai pradės tai įgyvendinti, žmonės pamatys, kad iš tikrųjų gauna naudos, kad problemų sprendimas rastas.
Jau nepasikartos Tarybinės Rusijos ar Izraelio kibucų – vienijimosi tik dėl geresnio gyvenimo – scenarijus. Juk šiandien procese dalyvaujame mes, kabalistai, ir tik mums tarpininkaujant žmonės susijungs taip, kad būtų ir gerai, ir naudinga tolimesniam vystymuisi. Netikėtai žmonės pajaus, kad vienybė juos traukia, kadangi joje slypi aukštesnioji šaknis, aukštesnioji būsena – kažkas, užpildantis juos gyvenimo dvasia. Taip jie ir eis pirmyn.
Klausimas: Nuo ko turime pradėti aiškinti, kad sudomintume žmones procesu?
Atsakymas: Turime paruošti priėjimą, kuris leis tinkamai paaiškinti žmonėms, kad susijungimas gali labai pagerinti visuomenę, pasiekti nuolaidų, naudingų tarpusavio mainų, moko padėti vieni kitiems, o ne mokėti kažkam pinigus, ir t. t. Kažkas savanoriškai imsis vaikų ratelio, kiti taip pat įneš savo indėlį, ir mes galėsime normaliai gyventi be pinigų, nuvertėjusių per krizę. Mes pajusime poreikį bendradarbiauti ir jo naudą.
Žinoma, be grąžinančios į šaltinį Šviesos, neketindami tikrai susivienyti, žmonės išsilakstytų, išnaudoję vienas kitą.Tačiau mūsų vadovaujami jie pajaus vidinio vystymosi būtinybę. Kartas nuo karto juose atsiskleis vis didesnių norų, reikalaujančių pripildymo – kol kas – egoistinių. O tada, palaipsniui, žmonės atskleis ir altruistinį ketinimą – nuo lo lišma prie lišma.
Šitaip visi išgyvena tą patį procesą – tik jų išeities taškas yra truputį žemiau nei mūsų. Mes pradedame nuo „Israel“ būsenos, nuo siekio „tiesiai pas Kūrėją“ (jašar-El), mes turime potraukį atskleisti dvasinį pasaulį. Jie šios traukos neturi, todėl turime juos traukti su savimi, kitaip tariant, būti „Šviesa tautoms“. Mes praleidžiame Šviesą į tuos jungimosi veiksmus, kurių mokome žmones. Šie veiksmai neša žmonėms naudą, o juose glūdinti Šviesa tuo metu juos vysto.

Iš 2012 m. rugpjūčio 5 d. pamokos „Įvadas į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasauliui reikia mūsų

Pasauliui ruošiame metodiką

Palaikymas ir pavyzdys

Video klipas rusų k.

Video klipas rusų k.

Šiandien politika, ekonomika, kultūra, mokslas – apskritai viskas remiasi tik bendravimu, tarpusavio ryšiu, o žmogus viduje neatitinka šių sistemų. Išeina, kad visos mūsų sistemos pasiekė tam tikrą būseną, o žmogus – ne, ir todėl jam labai sunku. Nieko negalime teisingai valdyti, todėl mūsų ekonomika, menas, mokslas, vaikų auklėjimas ir kitos sistemos atsidūrė krizėje. O juk jos visos, iš esmės, siekia būti integraliai susijusiomis, bet jas valdantis žmogus dar ne toks. Ir ką gi su juo daryti?
Žmogaus egoizmas lieka individualus. Matome, kaip jis nori atsisakyti, atsijungti, izoliuotis, pasislėpti nuo kitų. Jam reikalingas atskiras gyvenamasis plotas. Jis lyg ir pasiruošęs būti susijęs su kitais, bet tik per telefonus ir kompiuterius, tarytum saugodamas savo individualumą, neliečiamybę. Ir mes to neturime griauti, o bent jau prilyginti toms sistemoms, kuriose jau esame.
Pati gamta – globali ir parodo, kaip ji visiškai tarpusavyje priklausoma visose jos dalyse. Sukūrėme savo mokslus, tarkim, fiziką, biologiją, zoologiją kaip atskirus gamtos tyrinėjimus, o gamtoje to nėra – ji vientisa ir viskas joje tarpusavyje susiję. Kitaip tariant, požiūris turi būti bendras, holistinis, o jis ne toks.
Toks pat bendras požiūris turėtų būti ir į visą kasdienį gyvenimą pasaulyje, tačiau ir jis ne toks. Žmogus neatitinka pasaulio, kuriame atsidūrė – tiek iš gamtos, tiek iš tų sistemų pusės, kurios staiga savaime, nepriklausomai nuo mūsų tapo integralios. Į tokią būseną mus atvedė evoliucija.
Toliau negalime taip egzistuoti, krizė tęsis. Ji reikalinga būtent tam, kad pažadintų žmogui būtinybę keistis.
Ir žmogus turi savarankiškai, sąmoningai pereiti šiuos pasikeitimus. Jis turi įgyti integralų pavidalą, atitikti visas sistemas: visuomenines, politines, ekonomines, kultūrines ir t. t., taip pat gamtą.

Iš 2012 metų gegužės 20 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujam pasauliui reikalingas naujas žmogus

Visatos mozaika, kurioje trūksta tavęs

Jėga, gaivinanti šitą pasaulį

Klausimas: Mes kaltiname egoizmą dėl visų mūsų nelaimių. Tačiau iš esmės, kas čia blogo – rūpintis savimi? Juk tai mūsų natūrali, pagrindinė savybė.
Atsakymas: Reikia suprasti, jeigu visą laiką rūpiniesi tik savo nauda, tai iš tiesų kenki sau, save riboji ir tau nesiseka.
Čia slypi momentas, kurį žmogus privalo giliai pajausti. Iš tiesų, yra žmonių, kuriems norisi „išeiti iš savęs“, iš savo ribotumo. Juose gyvena siekis „išeiti iš savo kūno“, praplėsti horizontus ir pamatyti pasaulį: „Kodėl jis egzistuoja, kam? Kas yra dar be šio gyvenimo?“
Ne visiems yra būdingas šis troškimas, tačiau šiandien, kai visas pasaulis kenčia, reikia žmonėms aiškinti, kad vienintelė galimybė išsigelbėti nuo nelaimių – tai susieti save gerais saitais su aplinka. Priešingu atveju griūna santykiai šeimoje, šalyje ir pasaulyje, niekas nepatiria malonumo, ir visi kenčia.
O svarbiausia, dėl tokių sugadintų santykių negalime apsirūpinti netgi kasdienine duona. Apsirūpinimo maistu sistema, klimatas – viskas griūva. Taip pat ir šeimoje, kur santykiai sugadinti, jau niekas neveikia.
Klausimas: Kodėl dėl to turėčiau nebesirūpinti savo asmenine gerove? Visi sutvėrimai gamtoje stengiasi pagerinti ir susitvarkyti savo gyvenimą. Nejaugi šis paprastas siekis yra mūsų problemų, pavyzdžiui, šeimyninių, priežastis?
Atsakymas: Tarkime, šeimoje pašlijo santykiai. Šaldytuvas pustuštis, krūva neskalbtų skalbinių – viskas eina velniop. Tas pats, tarp kitko, vyksta pasaulyje: teisingų, gerų tarpusavio santykių nebuvimas viską žlugdo. Viena žmonijos dalis tonas maisto meta į šiukšlyną, o kita – miršta iš bado. Milijardai išleidžiami sveikatos apsaugai, bet beveik visi kažkuo sergame.
Aišku, kad taip toliau tęstis negali. Todėl sutuoktinių pora ateina pas mus į kursus, pasiruošusi pasikeisti, ir mes jai aiškiname, kad nuo rūpinimosi savimi reikia pereiti prie rūpinimosi artimu, šiuo atveju, sutuoktiniu.
„Visus nusikaltimus padengs meilė“ – šis principas realizuojasi egoistiškai. Niekas nereikalauja iš žmogaus atsijungti nuo savojo egoizmo – reikia tik aukščiau jo sukurti naują požiūrį į tai, kas išorėje: į partnerį, į kitus žmones, į pasaulį, gamtą, ekologiją ir t. t.
Pasaulį reikia suvokti kaip „apvalų“, integralų. Kitaip tariant, tai, kas yra už tavo ego ribų, pradėk priimti kaip savo, kaip motina, prižiūrinti savo kūdikį. Tada jausiesi gerai.
Svarbiausia teisingiau, protingiau panaudoti savo egoizmą, bet ne visiškai jo atsikratyti. Sutuoktiniai nori egoistiškai pagerinti gyvenimą ir toliau laikosi šios linijos. Keičiasi tik požiūris į reikalą: atsižvelgiant į tai, kas vyksta pasaulyje ir šeimoje, yra tik viena metodika, mokanti pakilti aukščiau egoizmo ir panaudoti jį priešingam tikslui. Žiūrėk į partnerį kaip į savo asmeninių savybių veidrodį ir atitinkamai priversk savo egoizmą veikti atvirkščiai. Tada vietoje blogo prado tavyje staiga atsiras geras.
Svarbiausia šiuo atveju – sukurti „inkubatorių“, t. y. teisingą aplinką. Jeigu žmogus gyvens šiame „šiltnamyje“, jam neprireiks kažkokių ypatingų pastangų. Savo poveikiu aplinka aukštins jo akyse rūpestį artimu ir nurodys teisingą kryptį. Tada šis požiūris į gyvenimą jam taps natūralus. Tokiu būdu vaikas lengvai perima savo kompanijos moralės normas. Taip, sunkumų yra: pavyzdžiui, sutuoktinių poroms vis tik reikia „persiformuoti“. Tačiau šios permainos praeis santykinai lengvai ir maloniai, sveiksime kaip sanatorijoje.
Žinoma, žmogus ir pats privalo dalyvauti procese su jausmu ir supratimu, gera valia. Jo palaikymas yra būtinas, jis negali tiesiog ateiti ir pasakyti: „Perdarykite mane“. Tačiau vienaip ar kitaip, jis tikrai pajėgus su tuo sutikti ir nieko antžmogiško iš jo nereikalaujama.

Iš 32-ojo 2012 m. liepos 11 d. pokalbio apie naująjį gyvenimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Padaryti svetimą savu

Revoliucija šeimoje

Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Šeiminiai santykiai